2016 m. gruodžio 25 d., sekmadienis

Iš šalies, sau

Tu esi viena, tu esi viena, pamiršk ramsčius, pamiršk draugus ir meilę, pamiršk, visa tai neegzistuoja, Aušrine, tu viena... Viena viena viena. Visuomet tobulai viena. Čia tavo stiprybė, kvailiuke! Semkis jėgų iš savo vienovės! Tik ten tavo ramybė, tik ten tavo harmonija, tik tu pati ją turi, gali turėti, tik pati ją atrasi, tau nereikia jokių, absoliučiai jokių ramsčių, žmonės linkę remtis - į patogumus, į artimuosius, į draugus - į bet ką! -, bet tu nenori remtis, tu nenori būti banda, nors banda turi daugiau šansų išgyventi nei pavienės avys, bet tu jau geriau mirk, bet mirk dėl savų idealų, mirk dėl savęs, savo tiesos, savos ramybės, bet ne dėl bandos, ne dėl to vimdančio vienodumo, tų bukų patogumų, palaimingos užmaršties, ne dėl svetimo snaudulio! Nėra kitų, nėra kurie tave suprastų, užmiršk! Pamiršk tai amžiams, kiek tu gali vis to paties ieškoti ir vis nusivilti?! Tik tu viena gali save nuraminti, tik tu viena gali sau padėti. Taip, taip, taip, "mus apkabina tam, kad pasmaugtų". Bėk! Bėk, jei nori, bet bėk viena! Visa(ta) - tik ILIUZIJA! Tu viena, Aušrine, tu VIENA! Gali klausti, gali rėkti pasauliui kiek tik nori, kodėl visa tai, kodėl taip, kodėl, tik kodėl ir kodėl, bet tau niekas neatsakys, tik tu pati! Tu pati sau esi stiprybė, tik tu, tu... Nustok kankint kitus, jie čia niekuo dėti. Jie tegu tave kankina kiek tik nori - čia jau tavo pačios kaltė. Bet tu, tu nustok ieškot užuovėjos! Kiek gi galima? Esi viena, priimk tai. Galbūt būtent tai ir yra didžiausia tau suteikta dovana, tokia, už kurią niekaip neatsidėkosi. Nustok ieškoti laimės kažkur.. Susikurk gi ją savyje. Visų pirma savyje. Nusiramink. Nurimk gi. Siela tu pašėlus. Tu siauti ir šlaistaisi, viską vartai ir griauni. Nurimk. Meldžiu. Aušrine, tau patinka tavo vienatvė. Neatiduok jos niekam. Tau nereikia kitų vienatvės, kitų vienovių. Tu turi savąją. Tik ji tau gali padėti. Kiti gali paguosti, gali pasakyti ką tinkamo, o gal kaip tik atvirkščiai, kiti gali tau turėti daugybę įtakos. Bet jie niekada nebus kartu su tavimi TAVO vienatvėje. Ji tavo, mažvaike tu! Ten tavo išmintis. Nustok draskytis. Esi reikalinga kaip visuma. Sau, visų pirma sau. Nustok. Tu viena. Tu stipri, neįveikiama, bet tik savoje harmonijoje. Ne veltui tau tas užsispyrimas duotas, ne veltui. Neprarask jo, Aušrine, tau jis reikalingas. Tik išmok jį valdyti. Išmok valdyti save. Tu esi viena, viena ir būk. Su savimi. Kol atrasi. Prašau. Jis tau nepadės. Nei jie, nei jos, mes, jūs - niekas. Pagalba neegzistuoja, visas chaosas vien tik tavo galvoje; aš svyru nebūtin. Geriausias patarimas, kurį galiu duoti - pamiršk. Pamiršk kitus, bet ne save. Įsiklausyk. Taip, esi visiškai viena. Visiškai viena šitame lygiai taip pat viename didžiuliame KODĖL. Mes nežinom kodėl, kas, kaip, kiek ir kada. Apie nebūtį žodžiais nepakalbėsi, jie - būties sargai. Užmiršk ir atsiduok. Savo nebūčiai. Ten tavo ramybė. Nes tu esi viskas, lygiai taip pat kaip ir niekas.

2016 m. lapkričio 30 d., trečiadienis

Gal jau galiu išbraukti?

Žudantis minčių spiečius eilinį kartą graužia ašarų latakus svilinančiomis, veik rūgštinėmis srovėmis.

Ech, tu, siaubeli, žmogaus mintyne, smegenyne. Kas gi pas kiekvieną toje košėje dedas?!.. Aš nė nebesusigaudau, kur maniškių pradžia, o kur - galas.

Per daug kontraversiškumo galvojant apie mon menteur. Melagis, melagis, melagis. Gal tas netikrumo jausmas, ar veikiau neužtikrintumo, tie įtarinėjimai ir spėliojimai, kurie specialiai ir paliekami tam, kad būtų vietos iki valios prisidūkti fantazijai, galbūt būtent įvairiausio plauko nutylėjimai ir savo vidaus NEišsakymas kitam mudu ir palaiko sukibusius. Ne surištus, ne supančiotus, tik trumpam susitikusius. Kol pakeliui, ar ne? Hesė man labai artimas visais savo pasakojimais, jis net visai skirtingais stiliais ir skirtingomis pasaulėžiūromis išreiškia mane, jį, taip pat ir mudviejų ryšį. Na, nieko nuostabaus, nieko nuostabaus... Vienas kūrinys - neabejotinai reikšmingas jo, tad ir mano gyvenimui. Bet visi kiti tokie... kitokie. Skirtingomis idėjomis, kurios visiškai vienodai išlieka manimi. Ir juo. O tai keista. Dvilypumas? Daugialypumas. Ir žmogus, ir vilkas. Dar avis. Ir kuždėk man, Tūla...

Ir vis tik, nors nuolat kartodavau jo žodžius "kol pakeliui", šitokio realaus santykių trapumo nė akimirkos nebuvau pagavusi savo širdyje (kurią kaži, ar turiu, bet čia jau kita tema) kaip apčiuopiamo, aiškaus jausmo. O dabar, dabar jau jaučiu. Jaučiu, kad visai gali būti, nevertėjo tiek daug aukoti, nevertėjo gadinti kitų santykių, kitų ilgai kurtų gyvenimo sferų. Nes net ir šis, naujai sukurtas, gali iširti. Gali, jei tik nustosim ieškoti kompromisų, o kartais, atrodo, būtent taip mudviem ir nutinka. Kita vertus, gerai. Puiku, nuostabu, fantastiška, kadangi nelengva. Puikiai žinau, ką reiškia lengva. Yzy yra nuobodu, bukina ir kelia absurdą. O kad absurdas taptų naudingas, kad jį būtų galima pajungti į žmogaus gyvenimą kaip varomąją jėgą, kaip akis atveriantį fenomeną, jį visų pirma reikia pajusti. Suvokti. Yzy prie to retai kada prives. Kai lengva, žmogus negyvena. Tad gerai, gerai. Kvėpuoju. Nuolatine įtampa, kuri, pritvinkdama sinusuose, smilkiniuose ir sausgyslėse, anksčiau ar vėliau per įvairias ertmes išsiveržia. Kažin, kas geriau: ar toksai įtemptas nestabilumas, niekaip nenurimstančios mintys, nes, na, trūksta saugumo bei užtikrintumo, ar lengvas absurdiškumas? Juk sakiau! Nėra nieko blogiau už lengvas užduotis. Gyvenimas - taip pat some kind of task. Gal jau galiu išbraukti?

Geriausias. The best, better, aukštesnysis, aukščiausias, pirmas, lyderis, šimtukininkas. Tik etiketės, tik etiketės. Etiketės, etiketas, etika - nė vienas dalykas nevertas dėmesio. Bent ne tiek daug. Ką reiškia pranokti kitus? Širdy gera, kad tu - -iausias? O neliūdna, kad kiti tik paprasti, žemiau, nenuovokos, tavęs nė nesupranta ir nesupras? Etiketės žlugdo. Žmoniją. Individus. Ne visus. Kvailas -iausias ir pats save susižlugdys dėl to, kad manys save esant tuo -iausiu. Pasidarau išvadas, persiskirstau, nauji skaičiukai, nauji siekiniai. Vertinimas ir lyginimas nieko gero neduoda. Tam tikrame taške padeda užmigti ir pamiršti, kad beprasmiškai rungtyniaujama. Gal tik tuomet ir įmanoma suvokti beprasmybę? Gal.

Ir vis tik kaip reikėtų traktuoti faktą, jog minčių tiek daug, tiek daug ir taip visada, kad jos lenda pro visur iki visų giliausių šaknų ir atneša tik nepasitenkinimą, raudą, plyštančios galvos pojūtį? Ar tai - neabejotinai gerai, įrodo kokią nors vertybę, ar priešingai - tėra didžiausia silpnybė, trūkumas, nes išduoda negalėjimą nuraminti savęs, savo vidinio šėlsmo? Dar viena kryžkelė paieškose, kas tokia turėčiau būti. Aš esu. Ar to neužtenka?

Kita vertus, žinau, kaip save nuraminti. Dedu paskutinį tašką, nes jau matomai yra GERA.
(Nebeteks pirkti valstietiškos degtinės iš po skvernelio).

2016 m. lapkričio 23 d., trečiadienis

Bet man skauda! Tai gerai, kad skauda!

Nežinau, kas noriu būti. Ne, nežinau, kas esu.

Išmokti kažko naujo žymiai sunkiau stiprioms individualybėms. O aš nežinau, kas tokia noriu būti. Ryški individualybė ar lanksti prisitaikėlė. Prisitaikymas padeda pastebėti, mokytis, išlikti neutraliam tuo pat metu iškylant virš kitų - taip lengviau perprasti, išmokti, susikaupti. Veik garantuoja gerą ar bent palankią reputaciją. Esant aštriam, giežtam bei kategoriškam būdui tu gali būti geras savo srityje, kurią galimai (ir greičiausiai) dievini. Priešingomis aplinkybėmis, gali būti pakankamai geras ar net geriausias visose įmanomose srityse (o įmanoma aprėpti tikrai ne viską, optimistai). Mergaitė, sutikta ryte, einant į mokyklą, aš ją jau mačiau. Mes važiavom tuo pačiu troleibusu. Vieną kartą į priekį, prieš keletą mėnesių - ji mokėsi geografiją, aš žinau, pažįstu mūsų mokyklos geografę. Ji - malonus, žmogiškas žmogus. Dar kelis kartus grįžome kartu namo. Taip, aš ją mačiau. "Mes iš tos pačios mokyklos, ar ne?" "Taip." Šypsenos, šypsenos, trečdalinis amžiaus skirtumas, bet kontaktas įvyko - 10-ies minučių kelias iki mokyklos išnaudotas labiau nei produktyviai; tai buvo šilta, tai buvo gera, tai buvo žmogiška ir nuoširdu. O ji stebėtoja; matau, kad pastebi, stebi, yra budri. Man ji patinka, ir aš prieš ją beveik nesijaučiu didelė - aš maža, maža, mažytė. Miniatiūrinė. Šeši metai nėra daug, šešeri metai - lašas jūroje. Well, depends.

Kodėl kodėl kodėl taip skauda, kai mane vertina, kai vertina neteisingai, nors aš pati žinau savo vertę, nė nėra jokios vertės, tu esi tai, ką darai, ką mąstai, ką valgai, kuo kvėpuoji - ar nematot, koks bullshit? Ne ne ne, kas aš esu? Kas tu esi? Kažkada aš tikrai buvau aš. Kada? Kada tai buvo? Kur skilimo taškas? Mąstau, mąstau ir suvokiu, jog laikas, o su juo atplaukiančios žinios tai padarė - kuo daugiau žinau, kuo daugiau atsiranda galimų perspektyvų įsivaizduoti vieną ir tą patį tašką, tuo platesnio akiračio darausi, ir tuo labiau prarandu save - o kas gi aš? Blaškausi tarp vieno, kito, vieno, trečio, matau daug variantų ir kiekvienas iš jų man pradeda tikti, tikrai, juk prie kiekvieno galėčiau prisitaikyti, o kažkada apie tai nė negalvodavau, tiesiog buvau aš, tiesiog veikdavau, ir tai buvo mano dvasia, mano AŠ. Filosofai pameta save. Aš matau. Jie mato daug. Mato plačiai, apibendrintai, iš daugybės pusių, jie varijuoja, ieško tobulybės, paaiškinimo, laikosi tam tikrų nuostatų, taip jie save ir praranda. Kuo toliau žengiu, tuo tamsiau. O kodėl tamsa turi būti traktuojama kaip blogis? Nemanau. Kad jau pamečiau save, tai ko neturėčiau toliau eiti į tą tamsą? Tebūnie tai mano nauja šviesa. Ei, juk aš viskas vienu metu. Aš ta mergytė languota suknyte, aš toji padūkusi greitakojė kiemo mergiotė, aš ta aštraus, guvaus proto, įžeidi ir išdidi mergaitė vidurinėje, aš ta pati surimtėjusi-beveik-gimnazistė, aš ta pati vėl maža ir išsigandusi ir vėl pirmokė, vėl antrokė, aš ta, kuri perprato sistemą, aš ir ta, kuri geriausia, aš ta, kuri pasikeitė, kuri gal ir prisitaikė, kuri nebežino, kaip atrodo manoji individualybė, kuri galbūt ir esu, aš ta pati pasimetusi-beveik-suaugusi, aš nebežinau, ar bijau klysti, ar einu geru keliu, aš nieko nebežinau, taip staiga, aš pasimetusi, kuo toliau, tuo labiau, kuo daugiau žinau, tuo mažiau man aišku; viena turi būti tikra - aš esu vienis. Visos kažkada buvusios aš esu aš dabar ir visos kada nors būsiančios aš irgi esu čia ir dabar. Tad kodėl vis atrodo, jog save pamečiau?

Nežinau nežinau nežinau, nežinau kas gi noriu būti. Kas tokia. Cinikė ir nihilistė, stebėtoja nevertinanti pasaulio, tik besimokanti, nuolat ir iš visko, ar toji iš dalies prisitaikanti prie aplinkybių, iš dalies iš jų išsiskirianti savo sugebėjimu prisitaikyti, toji miela, šilta, draugiška ir geranoriška būtybė, kuri reaguoja į kiekvieną ir kuriai kiekvienas nuoširdžiai rūpi - aš nesu nei viena, nei kita, tik ne ne dabar. Kadaise buvau antroji. Gal visai neseniai ir toji pirmoji. Mane pakeitė. Aš pasikeičiau. Visi keičiasi. Visi visada tokie patys. Ciniškumas nereiškia, kad pradėsiu kitus nuvertinti (tikslas yra iš vis nevertinti bet kuriuo atveju), kad užriesiu nosį, kad tapsiu apatiška, arogantiška ar dar kokia nors - tai tereiškia atsiskyrėlės vaidmenį. Su savomis nuostatomis. Prisitaikėlė reiškia geranorišką žmogystą su nuolatine šypsena ir švelnumu, pakantumu. Atsiskyrėlė reiškia, kad kitiems padėsiu kuo galėdama kaip ir visada, kad vis dar būsiu paslaugi, maloni, supratinga ir empatiška kasdieninėse situacijose su žmonėmis, ypač nepažįstamaisiais, bet tai taip pat reiškia, kad veik nieko neprisileisiu arčiau. Kad jiems nepasakosiu apie save, kad jų taip pat ir neužjausiu - iš ties, man beveik niekada ir nesinori užjausti. Verksniai užknisa. Aš daug verkiu. Nesuprantu, kas yra su tuo verkimu. Kadaise priekaištavau sau dėl savo perdėto jautrumo. Matyt, tokios savybės niekur nedingsta. Tai įgimta. Seneka panašiai rašė apie scenos, kalbėjimo prieš publiką baimę - ją galima įvaldyti, ją apraminti, išmokti valdyti savo kūną, bet ta baimė, jeigu jau yra, niekuomet nedings. Gyvenime sutikti žmonės tai paliudydavo. Bet, ak, verksniai užknisa. Aš verkiu literally. Jie verkia metaforiškai. Kasdien. Dėl to, kas jiems nepatinka/kaip nepasisekė/kaip sunku, kad suplyšo pėdkelnė/kaip užknisa tie namų darbai/kaip niekam neturi laiko ir šiaip dėl visko, dėl ko tik įmanoma. Nežinau, kaip galėčiau tokius dalykus ignoruoti būdama šilta ir draugiška. Čia padeda tik atšiaurumas ir šalti nervai. Sugebėjimas atsiriboti, laiku nueiti. Aš nenoriu jų guosti. Galiu nebent įkvėpti savo pavyzdžiu, kurio jie daugeliu atvejų nė nenorės pamatyti, net jei tas pavyzdys reikštų visų tų problemų išsisklaidymą. Žmonės to nenori. Jie kažkodėl nori verkti. Ir čia neišvengiamai pagaunu save atmintyje piešiant mon amour atvaizdą - gal jis tikrai ne žmogus? Aš juk juo žaviuosi. Juk ilgą laiką norėjau būti į jį panaši. Tapau. Iki ribos, kai iš viso pasimečiau, nežinodama, kuo noriu būti. Aš piešiu sau linijas, ribas, nusistatymus, kuo būti, ką noriu daryti, kaip turėčiau elgtis, o juk būtent tai man ir aiškiausiai sako, kad aš taip elgdamasi nesu, kas esu. Ar aš nenoriu būti aš? Iš viso to peršasi išvada, jog būdama savimi būčiau niekas, dar viena avis bandoje, būčiau pilka, metaforiškai verkianti, netobula, nesusiderinusi, be režimo, būčiau viskas, kas nenoriu būti. Ar tu esi tai, kas esi ir kas nori būti ir siekdamas to toliau tampi savimi, ar tu, siekdamas savo idealo, tampi kitu asmeniu? Taip, neišvengiamai tampi. Ne, tu vis tiek esi tu. Man skauda, ir aš mėgaujuosi savo kančia.

Ką reiškia kitų žmonių nuomonės? Jos nieko nereiškia, kai susimąstai ar, veikiau, pasiskaitai neabejotinai motyvuojančio interneto su savo optimistiškai sraipsniais straipsneliais - kažkada taip ir aš darydavau - juk tikrai nieko nereiškia, jos nieko nelemia, vien tavo reputaciją, o savo reputaciją juk net ne tu formuoji, o tie kiti žmonės su savomis nuomonėmis, kurias dažniausiai paveikia kitų žmonių nuomonės, nes gi banda. Individualybių mažai, tvirtų žmonių, stoikų, beatodairiškai pasitikinčių savimi yra tikrai mažai, būdamas lankstus, tu, ko gero, negali į tokius lygiuotis. Kaip žinoti, koks tu turi būti? Aš nežinau. Nuomonės nieko nereiškia. Prisimeni tai kiekvieną kartą prieš bandydamas save įtikinti padaryti kažką, kas neabejotinai verčia galvoti apie kitų žmonių nuomones, kuriems, ko gero, labiausiai rūpi nuomonės apie juos pačius, o jeigu ir ne, tai bent jau tavo veiksmas jiems visai ir neparūptų, bet tau vis tiek baisu viską statyti ant tos plonytės kortos, ant savo reputacijos, kuri realiai aprūpina tave ir kitais dalykais - netgi pinigais, laime. Prisitaikėliškumas - gana lengvas kelias į gana padoriai, nors ir sąlyginai laimingą gyvenimą. Ne! To tai jau tikrai nenoriu. Ne ne ne; o kodėl padariau išvadą, kad individualybėms sunkiau mokytis ko nors naujo? Gal nebūtinai? Gal priešingai? Ach, na, nežinau, kas noriu būti!

Ir kodėl gi taip skauda, kai tave vertina žmogus, kuriam iki brandumo kaip iki Andromedos, kuriam nėra nė ko lygintis su tavimi, kuris visiškai tavęs nepažįsta ir pažinti nenori, kaip ir tu jo, beje, bet kuris įvardija tavo gyvenimo ypatumus ir manosi žinąs, ką sako, nors tai yra visiškai priešinga ir dėl to skaudu, bet kodėl gi skaudu? Jis juk žemiau. Bet kaip galima taip teigti, jeigu tu išvis nelygini ir nevertini, tik stebi? Bet kuriuo atveju skauda, skauda, skauda, kas esi neteisingai įvertinamas, kad esi neįvertinamas. Net žmogaus, kuris realiai turi žymiai daugiau galimybių tave pažinti ir žinoti tavo įpročius, nes gyvena su tavimi po vienu stogu. Gal todėl ir skauda? Susikuri savo nuomone apie save patį, galvoji, kad taip ir kiti tave mato, ypač namiškiai, stengiesi, darai, sieki tų tikslų, o, pasirodo, tu iš tiesų  nieko nesieki, nieko nedarai, net nesimokai, tik tuščiai švaistai laiką, galbūt myliesi ir lengva ranka matuojiesi brandų gyvenimiūkštį, nieko daugiau. Iš ties graudu, jei kam iš ties taip atrodo, nes, na, juk yra puoselėjami visiškai kitokie tikslai, norai, pozicijos, įsipareigojimai! Tu darai daug, ir stengiesi, ir matai rezultatus, kurių kažkodėl kiti žmonės nemato. Jie nenori matyti. Tu gali jiems pasakyti. Bet jei turi susiformavęs tokią pasaulėžiūrą, kuri neleidžia tau to daryti? Kuri sako, kad bus geriau, jei liksi neteisingai įvertintas? Bet tau skauda! Tai gerai, kad skauda! Kai skauda, esi gyvas. Mes bėgam nuo skausmo. Labiausiai turbūt gelia dėl to, jog tave įstumia į tą scenarijų, kuris tau yra pats nepriimtiniausias, priešingybė tikslų kurių link sėkmingai eini. Tu jau pusiaukelėje, tu tenai, kur nori būti, tu ieškai, tu stengiesi ir kuri, bet kažkas tave numurkdo į tokį dekadansiškumo lygį, kurio niekada nė nebuvai pasiekęs, ir tu nė nesupranti, kodėl. Kaip neteisinga. Geriau pagalvojus, juk ir aš taip elgdavausi. Su tuo pačiu asmeniu. Ar čia yra tas atvejis, kai žmogus, matantis kito žmogaus suodiną veidą, plauna švarų savąjį, nes mano, jog jo yra toks pat nešvarus, o tas kuris yra murzinas, toliau palaimingai gyvena iliuzijoje, jog ir jo veidas toks pat blizgantis ir nepriekaištingas? It could be. Man vis norisi praustis.

Dar įdomu stebėti pyktį. Jis užeina, kartais tikrai užplaukia. Nežinau iš kur, kaip, kodėl, bet užverda. Tuomet stebiu save iš šalies ir bandau kaip nors save paveikti, žaisti su tuo jausmu - pakurstyti, nuraminti. O tatai jau sudėtinga. Bet stebėti - smagu. Panašiai kaip su kančia. Gera, kai ji yra. Iš tiesų. Gera, kai savo skausmu nesigiri. Kai neviešini, nerodai, nesureikšmini, bet stebi pats, stebi save, stebi iš šalies. Tai tampa malonumu. Ypač, kai susivaldai. O ką reiškia susivaldymas? Ar tai vėlgi - savęs praradimas? Aš nežinau! Kas aš esu, o, kas aš esu?

Aš ieškojau kažko ko galėčiau ieškoti

Neniekink, nevertink, nesigirk. Tokiu būdu išliekama nešališku. O ir laiko daugiau atlaisvėja. Bet aš vis dar nežinau, kas noriu būti!

"Tas stipriausias, kas labiausiai vienas."

2016 m. lapkričio 14 d., pirmadienis

Radiniai

Darau prielaidą, jog yra tokių sferų, kurių mes niekaip negalime "pamatyti", jokiais jutimais tų sferų informacijos pasiekti, nes paprasčiausiai neturime joms reikalingų receptorių, tam tinkamų organų. Kaip, antai, regimasis pasaulis, kuris mums nieko nereikštų, jeigu neturėtume akių. Galėtume apgraibomis kažką liesti, čiupinėti, tokiu būdu labai labai tyrinėdami tą "mums neduotąją" sferą, galbūt net ją visai neblogai apibūdinti, tačiau niekad, o, niekad negalėtume jos pamatyti iš tiesų, jokiais prietaisais nepakeistume elementarios, nors taip sudėtingai sutvertos, akies - šviesai jautraus organo. Galbūt, jei, neturėdami regos, vis tik turėtume klausą, kada nors sukurtume prietaisus, gebančius "išgirsti" šviesą ir taip nusakyti regimąjį pasaulį, bet pats žmogus jo niekada neišvys, nebent per kiek laiko evoliucionuos.

Tai reiškia, kad tos sferos, kurias žmonija tyrinėja neturėdama atitinkamų receptorių savo kūne, niekuomet negalės būti iki galo ištirtos ir "pamatytos" tokios, kokios yra iš tiesų. Žmogaus gebėjimai šioje vietoje per daug riboti.

Tai ypač tinka dvasių pasaulio, dimensijų, Visatos tyrinėjimams. Dvasių mes negalime nei matyti, nei girdėti (jei paliksime ramybėje vargšų žmogelių vizijas, nei užuosti, nei paragauti, nebent sąlyginai jausti, jeigu tikėsime jų savaiminiu egzistavimu, kadangi visos dalelės yra vienokiais ar kitokiais būdais tarpusavyje susijusios, tad šiokia tokia informacija gali būti perduodama. Bet tai primityvu, per maža. Panašiai jaustųsi žmogus, kuris negali niekaip kitaip jausti aplinkos, tik girdėti. Apie prie jo einantį žmogų jis turėtų spręsti iš ano žingsnių, balso, kvėpavimo, rūbų šiugždėjimo, bet tai suteiktų tiek maža informacijos apie tai, kas tas žmogus yra, kaip jis atrodo, ko galima iš jo tikėtis, kad žmogui tik su vienu vieninteliu receptoriumi - klausa -, tą ateinantįjį būtų beprotiškai sunku suvokti iš pagrindų, įsivaizduoti ir, juolab, perprasti. Ko gero, jis niekuomet nesusidarytų apie aną visiškai aiškios vizijos, net jei pastarasis save nuodugniai apibūdintų. Ką sako žmogui, niekuomet neregėjusiam jį supančio pasaulio, ruda spalva? Arba tam kuris neturi nei lytėjimo, nei regos pojūčių, kumpa nosis? O neužuodžiančiam - prakaitas? Negalinčiam jausti skonio - rūgštumas? Taip, kai kuriais atvejais išvardintieji dalykai galėtų sietis su kuriuo nors kitu turimu pojūčiu, dažniausiai neišvengiamai ir siesis, bet taip stipriai ne iš tos pusės, aplinkkeliais, kad tas žmogus vargiai galės suprasti tų reiškinių prasmę.

Panašiai yra ir su dimensijomis, Visata - visa tėra spėlionės! Mes nė negalime be įrankių pagalbos išbūti kosmose ar, visų pirma, palikti Žemės atmosferą. O dar kalbame apie visos Visatos pažinimą! Tai bus tik nuotrupos, hipotezės arba postulatai - aklųjų vizijos. Juk savo aplinką kasdien galime matyti iš savęs, savo akių bei proto dėka, be jokių įrankių (neatsižvelgiant į to regėjimo kokybę). To paties "iš savęs" negalime matyti daugelyje kitų tyrinėjamų sričių, kurias ir tyrinėjame dėl to, jog nepažįstame. Bet ar gali būti, kad kada nors pažinsime?

Esmės, ko gero, neperprasime niekada. Tai mums tiesiog neduota?

(Tačiau tai jokiu būdu nereiškia, kad visa neturi prasmės ir reikia nustoti stengtis. Kitaip kurių galų aš, tu, mes čia esam?!)

2016 m. lapkričio 9 d., trečiadienis

Įžangos įžanga

------------
Žmogus jis buvo įmantrus. Ne išsičiustijęs, ne dabita, nevaidino svarbesnio ar juolab geresnio už kitus, ir vis tik bet kas iš šalies, kas tik būtų galėjęs į jį atidžiau pažvelgti - o tokių buvo mažuma, mat jisai buvo savo srities - slapstymosi - meistras ,- būtų galėjęs pasakyti, jog jis buvo būtent įmantrus. Ta jo įmantrybė spindėte spindėjo lipdama per pilkus švarko atlapus, skęsdama miniatiūriniuose raukinukuose, atitinkančiuose marškinių atlenktąją dalį ties kaklu, gobšiai lįsdama per kojinių murzinumą, laisvų kelnių klešnes, sunkius, deguto spalvos batus, senumo sulig profesoriaus, su kuriuo jis vis prasilenkdavo darganotomis dienomis ties Reformatų skveru, žilais plaukelių likučiais, tačiau, kitaip nei gerbiamojo retkarčiais sutinkamo išsimokslinusio žmogaus ševeliūra, išlaikiusiais nepriekaištingą būvį, taip pat akiniais, užimančiais nepamainomą vietą jojo dešiniajame delne ir naudojamais tik kažkuo labai susidomėjus (mat padėdavo sutelkti ir išlaikyti dėmesį), bet svarbiausia - tokio gyvo, bet tuo pačiu neįmanomai rimto, žavingo, šarmingo, susikrimtusio, rafinuotumu apipinto, gilaus ir jausmingo, įžvalgaus, tačiau kažkokiu būdu niekada nepastebimo veido išraiškoje. Jei kas būtų į jį nors žvilgtelėjęs, nors akimirksnį, gal tik pasukdamas galvą ir taip netyčia užkabindamas jį savojoje trajektorijoje, jei tik kas nors būtų taip padaręs, be jokių abejonių, tuojau pat būtų jį atpažinęs. Kiekvienas, be išimčių. Netgi didžiausias vargeta, benamis, girtuoklis, begulįs šaltame šlapiame skersgatvy - išimčių nebuvo. Tai, žinoma, privalėjo būti milžiniška garbė, taip pat ir privilegija. Arba kažkas fantastiško, arba persipynusio su politika, pasakytų skeptikas. Cha! Ir vis tik jis suklystų. Nebuvo tai nei fantastika, nei nuobodi kasdienybė tarp valdančiųjų sluoksnio - veikiau r e a l y b ė. Tai buvo visiškai realu, apčiuopiama, liūdnai tikroviška. Išgyventa ir išjausta jo, mūsų ypatingojo, nors niekuo per daug ypatingu nepasižyminčio ir būtent dėl to ypatingo, veikėjo neuronuose. Jis jautė tai ir žinojo, kad jaučia, taip kaip ir gyveno, žinodamas kad gyvena - juk yra milžiniškas skirtumas, kai kažkas tiesiog yra, nes yra, bet žmogus apie tai nesusimąsto, ir priešingai, kai jis tatai jau yra apsvarstęs dešimtis, o gal šimtus ir dar daugiau kartų, kai jis pilnai suvokia, kame, kas ir kaip. Nedažnai taip nutinka. O dar įdomiau, kai toji gyvybė ne tik suvokia, bet sąmoningai viso to nevertina - įvyksta savotiškas apsimetimas, “žinau, kad nieko nežinau”, užlipama ant laiptelio kažkur, tarp debesų, tokio nepasiekiamo ir net neįžiūrimo paprastiems Žemės šliužams, zujančiais tuo pačiu Reformatų skveru įprastomis dienomis, bet, šiukštu, tik ne lyjant! Visa tai jis žinojo, bet savo žinojimą išduodavo tik retkarčiais, per klaidą užsimiršus iššokančiu šypsniu, ar labiau kokiu išraiškingu vypsniu, kuris jokiu būdu nereiškė paniekos, nors tuo pačiu metu tik tai ir tereiškė, tačiau niekas, o, niekas niekada to šypsnio nebūtų galėjęs pamatyti, jei ne šis pasakojimas, nušviesiantis mūsų gerbiamo pono gyvenimą kitokia, įmantriai fikcijine, kryptimi. Mat jo gyvenimas jokiu būdu nebūtų galėjęs pasisukti bet kokia kita kryptimi, tik ta, kurią jis pats matė ir jautė, kai tuo tarpu jo niekas nematė ir nejautė, ir tik jo susivokimo dėka, nes jei bent sekundei įmantrusis būtų užmiršęs savo budrumą, o gal net ir minties aiškumą, ši nedovanotinybė tuojau pat būtų atsiliepusi jo žinojimui, o taip pat ir visiems kerams, tokiems beprasmiams, kadangi nepastebimiems. Štai čia priėjome ribą, kuomet privalu įspėti: visa tai yra neišvengiamai beprasmiška ir jokia kita istorija nereikalaus tiek daug atsakymų kiek ši, ir ji tikrai, neabejotinai bus vienintelė, kuri nesuteiks nei vieno iš paaiškinimų. Tai jūsų pasirengimas panirti į beprasmybę. Pratybos. Vieno žmogaus šypsnio ribose.
------------
(Ištrauka iš naujų prirašliavojimų.)

2016 m. spalio 29 d., šeštadienis

Man kūnas pasakė, kad juo kažkas bėginėja

Jis kvepėjo smilkalais.
Aš kvepiu kitu vyru.

Taip būna visuomet. Kas? Alles.
Kažkas kažkuo kvepia, vieną kartą jau nebe taip, kaip įprastai, nors įprastai visi kažkuo kvepia, arba nekvepia - nelygu. Jam/jai nepatinka, jai turbūt įtartina, viskas paaiškėja - ir taip visuomet.
Jie bučiuojasi jo mašinoje, ir jai tai nauja - JO ir MAŠINOJE! - bet jie bučiuojasi, šalimais, kūnais bėgioja ikrybė geidžiančių, susijaudinusių kojyčių, o tai - šitaip taip pat.
Tas jausmas perveria, sustangdina, tuojau pat nužudo, o kas prikelia, nė nežinau, gal iš vis nėra tokio dalyko, bet tai ir nesvarbu, nes lieka skonis - toks pats.
Ir niekaip niekas niekada negali atsikratyti jausmo, jog tai jau buvo, kad vienodai, visada, be išimčių, statistiškai, klinikiškai, nesuvedinėjant skaičių - taip tiesiog yra.
"Vienas žmogus man vis bandė įrodyti, jog viskas visuomet yra taip pat. Kad būtų visiškai vienodai, jeigu vietoj tavęs būtų bet kas kitas, kaip ir tai, jeigu vietoj manęs būtų bet kuri kita. Ir jam pagaliau, visai netyčia, pavyko", - kuždėjau jam ir nežinau, patiko jam ar ne, greičiausiai ne, bet kažin, ar iš vis čia galima žaisti patinka/nepatinka, tiesiog taip yra.
Melas, melas, melas...
Viskas visuomet taip pat.
Never was.
Mon amour - ne kintamasis. Nekinta. Pastovus.
Ne visada viskas taip pat.
Bet išimtys - irgi statistika.

Jis kvepėjo kita moterimi.
Aš kvepiu mašinos gaivikliu.

2016 m. spalio 15 d., šeštadienis

"Tu sakai "aš myliu" kirčiuodama galūnę, "aš myliu" sakau kirčiuodamas šaknį"*

Visuomet būna nepakeliamai sunku, kai laukęs nesulauki, ir, lyg to jau savaime būtų negana, dar turi tą savo nesulaukimą pratęsti po jo sekančiu tolimesniu laukimu.


Slenka savaitės, ritmas ganėtinai paprastas - aš dirbu, tu dirbi, atskirai, toli, svajas besistengdami nustumti į šalį, kai jas bus galima realizuoti ne svajų pavidalu ar bent jau nustumiant nuo pertraukėlių tarp dienos darbų į saugią priešsapninę zoną, o dar dažniau ir į pačią sapnų sferą - ak, taip, šią savaitę tave sapnavau du kartus, mon amour! -, kol galiausiai mudu galim dirbti ar nebedirbti pagal savo nuožiūrą, bet jau būdami kartu. Matematika paprasta, penkios dienos ir dvi, du sutinka su penkiais, susitinkam kai du, kartais gal ir trys, bet dažniausiai - vienas, taip, ir vidurkis, ko gero, vienas, bet tai per daug nieko nekeičia, nes tai sunku, tikrai nelengva. Galim ir dar paprasčiau pažiūrėti, bet čia jau bus tik svajos, kurios šiuo metu tikslingai atidėtos toms trejoms-dvejoms-vienai dienai, tik šį kart be vaisių, kad yra septynios dienos savaitėj, ir taip savaitė po savaitės, kai mudu turėtumėm būti drauge, aš tau sakau, turėtumėm, nes kitaip yra labai sunku, per daug. Jaučiu tuštumą, kiaurymę, neužpildytumo jausmą, bet ne savyje, o šalia savęs, erdvėje, kur trūksta tavo užimamos fizinės vietos šiame pasaulyje, manyje skylių nėra (o gal ir yra, geriau pagalvojus), mintyse santykis visada 7:7, gal labiau 24/7, bet šalia... Šalia nėra, nors turėtų būti, nes tokia tvarka, nes šiandien TURĖTUM, bet NESI, ak, ir vis tik kokie kliedesiai.

Stoviu prie lango, už jo matyti degantis lapų grožis, į veidą srūva šiltos bangos - ištiesiu veidą į glamonėjančius spindulius, tai mano, mūsų orientacija, panašiai kaip "Madagsakare" veidu į jūrą, užsimerkiu ir prisimenu Kipro saulę, taipgi tas tingias popietes vasaros pradžioje, miške, kratantis mano esybę varžančių kompleksų. Tokie prisiminimai yra geri. Jie gydo. Dėl jų gera. Kai pradedama grimzti į tuos kitus prisiminimus, pavyzdžiui, kaip gera buvo su tavim kadaise susirašinėti, iškyla nostalgija, ilgesys, praeities pradedama gailėtis ir norėti pasikartojimų, o tai jau vienareikšmiškai nedovanotina. Bet tavęs, geriančio saulę, prisiminimas - vaistai, nuraminantys sielą, kaip muzika, taip, girdžiu muziką...
Dabar supranti: ne visi prisiminimai blogi?

Ir vis tiek nežinau, kodėl man taip sunku - ar dėl įpratimo? lūkesčių? nuovargio? Bet net ir turėdama darbų, kurių užtektų ne vienam savaitgaliui, negaliu jais užkamšyti laisvo laiko, kuris prašosi būti paskirtas tau, nes, net jeigu nepasitaiko palankių aplinkybių, jį vis tiek išeikvoju tau, tik minčių, svajų, kančių pavidalu. Tai taip žmogiška, taip žemiška... Vis tik aš - žmogus?

Žaviuosi tavimi, menteur!
Tau, matyt, geriau sekasi su matematika.
0:7

"Jiedu neseniai atšventė auksines vestuves ir nebemokėjo nė akimirkos gyventi vienas be kito ar neprisiminti vienas kito, ir juo labiau dabar, vis labiau gilėjant senatvei. Nei jis, nei ji nebūtų sugebėję pasakyti, ar toji abipusė vergija pagrįsta meile ar patogumu, tačiau niekada nuoširdžiai nekėlė sau to klausimo, nes ir vienas, ir kitas niekada netroško atsakymo."**

* Sigitas Parulskis, esė "Tyla"
** G. G. Marquez "Meilė choleros metu"

2016 m. spalio 6 d., ketvirtadienis

+37,8

žiežirbom sprogsta
ledinis drebulys
aštriais šešėliniais pirštais
jis šaižo audinius,
nuaustus gamtos,
sukėlusios drebulį.

nebematau

o norėčiau, kad atvyktų
pas mane
su gėlėmis
ir apelsinais
visas rūpestingas toks,
kiek išsiblaškęs -
skubėjo:
(o gal nebeišvys?)

norėčiau, kad
nerimautų,
jaustų prieraišumą,
paskambintų (ir į duris)
ir apkabintų
užmiršęs savo priesaikas
savam pasauliui;
budėtų, stebėtų, prižiūrėtų
kaip vaiką motina.
nebent jis nemyli manęs
kaip motinos vaikus -
su tokiais neverta
tad.

weine, ir vėl weine!
ašaros šnypščia
ant
karštų
paburkusių
skruostų.

(ko gi
gyvenimas vertas,
jei tavim
nesirūpina asmuo,
su kuriuo
naują norėtum sutverti?)

2016 m. spalio 3 d., pirmadienis

Neišvengiamas neišvengiamybių neišvengiamumas

arba Niekad nebuvau tavęs dar nepalikusi


16.09.24

Ką tik suvokiau neišvengiamybę. Dabar yra rugsėjo 24-a diena, kiek po pietų, ir aš suvokiau dar vieną visiškai neišvengiamą neišvengiamybę. Šiuo metu trokštu – trošku.. Trokštu ir svajoju gyventi su savo bashert, būti prie jo, šalia, kiekvieną dieną; svajoju apie tai, kai gyventi po vienu stogu kartu bus legalu, o geriausias paros metas – kai mudu sugulsim į bendrą lovą. Kai galėsim mylėti(s) kada norim, kiek norim, kaip norim, patvirtindami Parulskio įvardytą trečiąjį – dekadentiškąjį – moters palikimo etapą. Svajoju apie tai, netgi laukiu – juk liko tiek nedaug! – bet pagaliau mane išilgai perveria gniuždantis suvokimas: kai būsiu tenai, X (vietovė), laisva ir nepriklausoma, kai jau galėsiu su juo gyventi neatsižvelgdama į niekieno (ypač tėvų) norus, kai aš jį turėsiu šalia savęs ir būsiu nurimusi po visų brandos išbandymų bei karštligiškų blaškymųsi po studijų programas, man tuojau pat tatai nusibos, pasidarys nuobodu! Nes bus GALIMA. Ir mudviejų keliai... išsiskirs. Nepakeliui? Matyt.

(Taip tiesiog gyvenimas suręstas).

16.09.25

Mes turim būti stiprūs, stiprūs kartu, mon amour. Mudu galim (ir turim) būti vienas kitam priešininkai/nuramintojai/heiteriai/draugai/mokytojai/mylimieji/kritikai/teisėjai/palaikytojai bei daugybė kitų personažų, bet, kad ir kurią rolę tam tikru momentu vaidintumėme, privalome išlikti stiprūs. Kol kas skaldomės ir patys. O jei dar kiti įsikištų? Privalome susikurti tvirtumą. Pagrindą. Kompromisus.

2016.10.03

Mudu esam visiškai skirtingi. Bet! Tai juk visų pirma yra nuostabu. Mudu papildom vienas kitą. Taip taip! Klydau bandydama su jumis supanašėti – taip buvo, žinoma, dėl to, jog jūsų būdas ir požiūris man labai patiko/patinka, bet net ir tokiu atveju aš neturiu pradėti kopijuoti. Juk aš esu aš. Ir būdama savimi, ryškiai kontrastuoju su jumis. Ir vis tiek mudu jungia bendra/-os idėja/-os! Nežinau, kaip tai įvardyti, na, tarkim, mudviejų ESMĖ – ta pati. Tad visi skirtingumai tik papildo ir kuria darnią bendrumą. Nereikia su tuo susitaikyti kaip su neišvengiamybe. Reikia prisitaikyti, tuo naudotis. Kompromisai – šis prisitaikymas. Mon amour.

Palieku tau laiko susidėlioti mintis, apsispręsti, susivokti, ko nori. Iš manęs, iš savęs, iš gyvenimo.

Aš žinau, ko noriu. Iš mūsų. Tavęs, savęs.
***
Galbūt tu esi pasmerktasis, išrinktasis ir tau vis tiek, bet man tavęs reikia, meile!


„Žmogus nuo pat pirmųjų savo gyvenimo akimirkų jaučia žemės trauką ir vėliau, net nesusimąstydamas, tą trauką paverčia savo nesiliaujančiu įpročiu prie ko nors kuo tvirčiau prisirišti, būti traukiamas ar pats traukti prie savęs.“ („Niekad nebuvau tavęs dar nepalikęs“, S. Parulskis)

Šrinė

2016 m. rugsėjo 23 d., penktadienis

Bruno K. Öijer - Hey angele (Naktis be free game Niujorke)

(čia yra TAS eilėraštis, kaip puikiai apibūdino kuris tai kitas rašliavotojas kadaise)
___________
hey angele, paklausyk
hey angele, paklausyk gražaus vyro
hey angele, paklausyk gražaus vyro kuris netiki niekuo

hey angele, aš kaip ir tu
nešioju mėlynus perlus ant riešo
ir vėl bus žiema
sukinėju auksinį auskarą

hey angele, paklausyk
mes esame XX amžiaus pabaigoj
mes esam XX amžiaus pabaigoj ir niekas nevyksta
hey angele, mes esam XX amžiaus pabaigoj
ir visi ieško laimės kol batai kiaurai supūva

hey angele, aš sakau tiesą
hey angele, aš kvepiu lagaminu ir pigiu burbonu
bet Niujorkas yra okay, nei daugiau nei mažiau
hey angele, tai šitaip paprasta
kas sanguliauja su gyvenimu susilaukia bausmės
kas sanguliauja su mirtim pašlovinamas

hey angele, tu man tiek daug reiški
tu ir dar keletas
nusikalstamai įsimylėjusių tai, kas laikoma nereikalingu

hey angele, paklausyk
galbūt aš esu geras ar blogas patinas
galbūt aš skainioju tapetų gėles
bet aš aš matau kraują palei Bowery pro mano langą
ir žaidimų automatai sukilo prieš mane
hey angele, kaip čia išeina, kad kulkos srūva kiaurai

ir aš ieškojau kažko ko galėčiau ieškoti
ir aš ieškojau kažko ko galėčiau ieškoti
ir aš ieškojau kažko ko galėčiau ieškoti

hey angele, brėkšma krinta
ant laikraštinio popieriaus ir išdaužto stiklo
aš negaliu sugrįžti
aš negaliu eiti pirmyn
aš negaliu pasilikti
hey angele, aš toks pats laisvas kaip širšė
įstrigusi banko rūmų besisukančiose duryse

hey angele, nesityčiok iš manęs, tu žinai ko aš noriu
hey angele, gatvės tuščios ir nuplautos
hey angele, visi išėjo į karo taką
hey angele, ateik pas mane ir sudėk ant grindų savo rūbus

paklausyk manęs
paklausyk gražaus vyro
paklausyk gražaus vyro kuris netiki niekuo

hey angele, aš kaip ir tu
aš rūkau dešimt “Pall Mall” prieš pusryčius
aš važiuoju taksi ir užmoku sužeistu lapu
hey angele, aš geras savo akims
hey angele, aš savo akis iki soties privaišinu karatais
aš matau atsiveriant vartus į atrakcionų parką
aš matau kaip visi puola vidun ir glemžia pelėsius nuo cirko palapinių

hey angele, aš kalbu tiesą
hey angele, aš nešioju išgraužtą apelsino žievę
pilną cigaretės pelenų
aš laikau apelsino skeletą prie savo krūtinės
hey angele, pelenai dulka nuo mano širdies dūžių
aš nenoriu prašyt atleidimo
ar bandyt jį arba ją prisišnekint
aš nė nemanau imtis darbo arba žiūrėti kaip kas išeina į darbą
aš neseksiu paskui tą kuris niekada nebuvo sekamas

hey angele, aš stoviu čia
ir išpučiu kelis gramus pelenų pro savo langą
aš negaliu jų girdėt nusileidžiančių East Houston Street
bet pasaulis puošiasi tuo kas lieka iš mūsų
ir tuščios gatvės darbuojasi su manim
hey angele, dienos ateina, paskui naktys
o aš negaliu nieko patarti
tas kuris medžioja bėga o tas kuris bėga yra medžiojamas

hey angele, tau nebūtina sutikt su manim
bet tie mėlyni perlai nušviečia mano kelią
ne tavo ar kieno kito

hey angele, tai šitaip paprasta
kai kurie mūsų mano kad laukinės avietės gardžiausios naktį
kai kurie mūsų nusipiešia pagalvę ant Brooklyn Bridge
kai kurie mūsų reikalauja kad gėrimai būtų kuo stipresni
prieš prasidedant bulių kovoms
kai kurie mūsų leidžiasi 1-ąja Aveniu
balansuodami drungną lietų ant peilio ašmens
kai kurie mūsų brangiai moka kad pakliūtų
į naujausiajį “kas yra kas”
kai kurie mūsų vilioja saulę maišeliu šokoladinių saldainių
ir nuoga šlaunim
kai kurie mūsų žiūri į fejerverkus sproginėjančius virš Chinatowno
kaip raudonų lūpdažių lašus šiukšliavežio pirštinėj
kai kurie mūsų,
kai kurie mūsų galvoja kad rado išeitį

hey angele,
aš tavęs nekankinsiu
neketinu ilsėtis ilgai prie tavęs
hey angele, viena ko noriu
užsliuogti aukštyn ir įsibrauti į tavo kūną

hey angele,
hey angele, mes esam XX amžiaus pabaigoje
mes esam XX amžiaus pabaigoj ir šviesos pabaigoj
mes esam XX amžiaus pabaigoje
gyvenimas kimšte prikimštas švelnaus vatinio bendrumo
rėžias į odą tarsi pakinktai
verčiantys arklius kas dieną pasukt pro skerdyklą

hey angele, aš ieškojau kažko ko galėčiau ieškoti
hey angele, aš ieškojau kažko ko galėčiau ieškoti
hey angele, aš ieškojau kažko ko galėčiau ieškoti

paklausyk manęs
paklausyk gražaus vyro
paklausyk gražaus vyro kuris netiki niekuo

hey angele, sukvieskime žmones
ir papasakokim apie mūsų meilę
papasakokim jiems kad susitikom visai netyčia
tam kad patirtume laimę mudviem išsiskiriant

hey angele, persmelkė mane dienos, paskui naktys
žaidimų automatai sukilo prieš mane
taip jau yra kad kulkos srūva kiaurai
mažais žvilgančiais grąžtukais per Dievo kaukolę

hey angele, Niujorkas yra okay, nei daugiau, nei mažiau
hey angele, tai šitaip paprasta
tas kuris stimpa iš šalčio sudegina savo namą
tas kuris svajoja apie teisingumą kankinasi dėl miego stokos
ir rodosi viešumoje pajuodusiais paakiais

hey angele, aš kaip ir tu
man daug nereikia
man reikia kalnų virtinės ir patapšnojimo per petį
hey angele, kartais aš sėdžiu su geromis kortomis
kartais turiu keturis tūzus
bet tokie kaip aš vertina kitą žaidimą
kurio laimėjimas per sunkus kad jį parsineštum namo

hey angele, tokie kaip aš traukia iš baro į barą
tokie kaip aš kandiai šaiposi iš ateities
ir šildo gatvę savaisiais žingsniais
hey angele, tokie kaip aš nenori niekuo žavėtis
tokie kaip aš deda veidrodžio šukę ant žemės
kad žvaigždės galėtų pasigrožėt savu makiažu

hey angele, sklandyk po senamiestį, tu žinai, ką jaučiu
hey angele, nesibaugink, nieko tokio
tau tik Valentine’s Day ir ašaros
beldžiasi į Hudson River
hey angele, pagalvok apie tai vieną vakarą
apie ištisą vakarą be vieno vienintelio free game

hey angele
hey angele, mes esam XX amžiaus pabaigoje
mes esame XX amžiaus pabaigoj ir tu turi lesint paukščius
mes esame XX amžiaus pabaigoj ir aš girdėjau kalbas
apie žmones kurie pagaliau susirado namus
aš nenoriu kištis bet dabar jie klaidžioja savo kambariuose

hey angele, aš ieškojau kažko ko galėčiau ieškoti
hey angele, aš ieškojau kažko ko galėčiau ieškoti
hey angele, aš ieškojau kažko ko galėčiau ieškoti

paklausyk manęs
paklausyk gražaus vyro
paklausyk gražaus vyro kuris netiki niekuo

hey angele, aš kaip ir tu
hey angele, kai pabundu visada yra vakaras
hey angele, guliu čia ir matau kaip užuolaidas išpučia skersvėjis
hey angele, tai šitaip paprasta
hey angele, tai yra juodoji liepsna
hey angele, tai yra juodoji liepsna ateinanti
mūsų
___________
noriu turėti jį čia, su savimi, visada; tik tiek.

2016 m. rugsėjo 22 d., ketvirtadienis

Pakeliui su/pas/be absurdu(-ą/-o)

Jau šąla. Širdyse, ne tik lauke. Pomėgiai, atrodę amžini, ataušta, nustoja dėmesio, pakeičiami naujais. Keičiasi ir keičiasi, kas valandą, pusmetį, dievaži, sustokit, prašau!.. Svarbu išlaikyti ramybę. Ramybę, kažkokį balansą ant aštrios smailės tarp nieko nedarau ir apsižioju per daug. O kur gi čia tinginystė? Individualūs individai įdomiai interpretuoja kitas individualybes. Harmonija. Taip, o taip. Ramybė. Prie ko čia tinginystė? Ramus žmogus atrodo brandžiai.

Mus nelaimės veja, kaip aras
Veja bėgančią avį laukais.

Atrodo, kad niekas nesistengia išsaugoti ramybės. Ar bent jau tausoti svetimą. Mokyklose mus skaldo (ir valdo).
__________
Vis neapsisprendžiu, jis yra šviesus žmogus, ar nihilistas egzistencialistas savojoj absurdiškoj agonijoj. Gal ir viena ir kita; išties!

O apie šviesius žmones:
pagalvojus, prieš akis iškyla mergina - nepažįstama, bet lyg ir pažinta; mačiau ją vieną vienintelį kartą ir labai (būtinai!) atsitiktinai. Net per daug. Nes ji pažįstama su mano pažįstamuoju. Vis tik pataikiau. Jie žino vienas kitą. Turbūt kažkur kartu dalyvavo. Mokėsi ten pat. O ji šviesi, per daug šviesi. Kažin, ar aš norėčiau tokia būti. Kad galėčiau, neabejoju -

you're either the person you are or the person you're trying, trying, trying (trying) to be

-, gal net tokia ir buvau, bet ar norėčiau... Vienaip ar kitaip, mudvi panašios. Galbūt, labai galbūt, man yra artimesnė jo nihilizmo bei absurdo samplaika, bet ne jos tyrumas. O apskritai, tai esu per daug išsibarsčiusi, per daug vilkų, žmonių, avelių susispietę mažame aptvare.
__________
Savotiškai mėgaujuosi ta kasdienine kančia. Tiksliau, mėgaujuosi, gerokai labiau vertinu, kai ta kančia sumąžta. Šiuo atveju kančia - darbai ant pečių. Labiau našta, bet kančia tiesiogiai siejasi su mazochizmu... tad kančia.

Nothing can cure the soul but the senses, just as nothing can cure the senses but the soul.

Kaip, kaip, kaip išlaikyti ramybę?

Kas geriau - absurdas ar beatodairiškos pastangos vardan savo idealų?
(atsakymas: abu vienodai vargina)

Šrinė
kamanių šilelis - minotaurai

2016 m. rugsėjo 13 d., antradienis

Reaguojant į sąsajas

Žmonių reakcija daugeliu atvejų būna itin intriguojanti. Pradedant susierzinimu girdint šaižiai rėkaujančius vaikus lauke, kai pačiam reikia mokytis, ir baigiant gniuždančiu suvokimu, jog kažkoks žmogus, norėdamas "dirbti su savimi" bei išmokti neprisirišti, suvalgė iš "Kikos" nusipirktą ir kurį laiką augintą vėžliuką. Reakcija, apskritai paėmus, net jei ne žmogaus ar kito gyvūno, o kokia cheminė, yra be galo įdomi tyrinėjimų sfera. Be to, jei vis dėlto kalbėsim apie gyvuosius sutvėrimus, ją gali būti gan sunku nuspėti.

Jei žmogus artimas, spėdamas tu galimai pataikysi į 99% atvejų, kaip jis sureaguotų į vieną ar kitą reiškinį. Įdomumas prasideda su nepažįstamais žmonėmis - tai galioja, žinoma, bene visiems kitiems atvejams - juk įdomu tai, ko dar nežinai, ko nepažįsti. Nepalyginamai įdomiau klausytis kokių nors istorijų iš dar nepažinto žmogaus, negu atvirkščiai. Ir net jeigu pasakojamos kokios nors mums neaktualios naujienos - iš individo, apie kurio mąstymą bei interesus dar ne ką tesuvokiame, jas išgirsti pasidaro ne taip ir nuobodu.

Galima išvesti įvairias formas ir modelius, kaip įvairūs tipai turėtų reaguoti tam tikrose situacijose (kiek vulgarus pavyzdys: labai tikėtina, jog savo išvaizda perdėtai besirūpinanti mergina nusilaužusi nagą susinervins ir ims niurzgėti), bet juk pats žmogus yra toks sudėtingas mechanizmas su tokia gausybe neuronų jungčių bei visų kitų pernelyg moksliškai skambančių dalykų, kurių pasikeitimus vargu ar galėtum numatyti! Sugalvos koks tavo senas draugas, visą gyvenimą bijojęs vorų, kad nėra ko jų bijoti, ir vietoj bėgimo šalin pamačius vieną ropojant savo darbo stalu, perneš jį į kitą vietą. Ir kas galėtų pamanyti?! Taigi, viskas ne taip ir paprasta.

O dar įdomiau pasidaro palietus įvairiapusiškai intriguojančias, sukrečiančias, "tabu" temas. Pavyzdžiui, reakcija į homoseksualizmo apraiškas. Kadaise buvau spektaklyje, kuris buvo be proto puikiai išdirbtas tiek akustine, tiek vizualine, tiek menine prasme, mane itin sužavėjo savo kūrybiškumu, tačiau kokia nuostaba šoktelėjo antakiais ant mano veido, kai išgirdau, kad šalia sėdėjusiai merginai jis nepatiko vien dė to, kad vienoje scenoje pasibučiavo aktoriai-vyrai. Koks absurdas! Na, iš ties - juk tai spektaklis, kuriame kaip tik ir vieta demonstruoti tai, kas žmogų sukrėstų, priverstų jį palikti salę su katarsiu, o ne žiovuliu, juolab, kad anuo atveju bučinyje nė nebuvo jokių iškrypėliškų poteksčių, bet, va, tai merginai tai sugadino visą spektaklį. Man nė į galvą nebūtų šovę!

Lendant dar giliau, kur dar įdomiau, pasakysiu, kad iš tokių reakcijų, "drovių ausų", geidžiančių to, kas jas labiausiai žeidžia, visuomenė puikiai, net per daug sėkmingai vystosi įvairius nevisavertiškumo kompleksus. Tai, vėlgi, labai plati sfera - kad ir bučinio atveju; kai kuriose šalyse, pavyzdžiui, Turkijoje, visiškai normalu dviems vyrams susitikus pasibučiuoti į lūpas, kas mūsų šalyje atrodytų nesuvokiama - bet ją nagrinėjant galima atrasti nenusakomai daug. Nes viskas visada yra susiję. Sąsajos savo buvimu, kurį mes patys ir iš/sugalvojame, norėdami įžvelgiame, apskritai stebina niūrioje kasdienybėje (na, na, ne visų ir ne visada ji tokia niūri; bet dovanokit - didžiulė didžiuma visų žmonių pasmerkti mirkti rutinoje).

Nesunku visa tai pastebėti sekant ir čia išdėstytas mintis - kalbant apie reakciją, iškyla įvairių sąsajų pradžioj su pačios reakcijos rūšimis, vėliau nusikapstoma iki neuronų bei kompleksų, netgi visuomeniškų temų...

Nori nenori regi, kaip viskas gyvenime susiveda, ir kartais galbūt susimąstai, kad viena tavo reakcija į vieną konkretų atvejį atvedė tave iki kito taško, kuriame tu > tu prieš reaguojant, visai kaip vienas tavo veiksmas praeityje padarė pakankamai įtakos tam, kas esi dabar. Bet juk tai labai keista, išties. Ir žmonės vis dar tebesapalioja kažką apie laiką, kurio metu visa tai vyksta, kurio metu vyksta... viskas? nuo jo neatsiribosi. Ar?.. Ech. Ką aš dabar čia noriu pasakyti, tai kad galbūt aš nė nežinau, ką noriu pasakyti, nes teigti ką nors apie laiką būtų netikslinga - jis neapčiuopiamas ir nepaaiškinamas, bet jaučiu, jog su viskuo per daug susijęs ir jame slypi visi, galbūt išties visi, atsakymai...

Nes juk į tą pačią upę du kartus neįbrisi.

Šrinė

2016 m. rugpjūčio 31 d., trečiadienis

Tiksliu momentu tikslios mintys, kurių nebe...

Teisus buvo Ivaškevičius, Marius Ivaškevičius, vienoje iš pjesių veikėjo lūpomis prasitardamas, jog Lietuvoje vasara trunka tris mėnesius ir, priešingai nei žiema, mėgsta tikslumą - "baigiasi vos tiktais atverti rudenio kalendorių." Išties! Dargi keliomis dienomis anksčiau, gal truputį suklydo ar kokia per amžius nepastebima klaida įsivėlė. Ir pasakykit man, mielieji, kaip gi neskubėti tokiais laikais, kai net sezonai keliaklupčiuodami skuba lyg biją nesuspėsiantys pasiekti išsvajotąjį išganymą? Laksto kaip moterėlės pasikėlusios sijonus...

(tęsinys praeitame įraše)
Nusiraminimui: Tool - Lateralus

...reikia?

•••
Akmenimis
apsnigusiu keliu
plaukiu tolyn
kol surandu
ko neieškojau
niekada
bet juk reikia, ne?

Ne, nereikia,
nereikia,
ėriuk susigūžęs
gert iš (iš)balusios
balos
nereikalingos
niekam - kam?

Man!
Šauki tu,
kvailas seni
savo norų
pilvų sotumu
apsirėdęs
it kailiais ant sienų
raštuotais
nereikalingais
niekam
niekada -
bet MAN...

(reikia)

Iš tiesų
tai mums nedaug
tereikia
moko tas
kuriam iš vis
ne(be)reikia
•••

Dabar ir per amžius,
Šrinė

2016 m. rugpjūčio 12 d., penktadienis

Vaikai kaip poezija, gyvenimas kaip užkratas

Vaikai
trukdo poezijai;
nebent
vaikai ir yra
poezija.
(o iš tiesų tai ką aš žinau?)

Dabar nebelabai gerai suprantu, kaip man kada nors galėjo šauti į galvą mintis ar veikiau rastis koks tai noras, tikslas rūpintis, prižiūrėti, mylėti ir, na, svarbiausia, turėti vaikų. Vaikai yra tragedija! Nežinau, iš ties, gal čia toji dirbtina jaunuomenė mane šiek tiek sumaitojo pažiūrų bei įsitikinimų sferoje - galbūt pritapimo sumetimais, matydama kitas (kitus, beje, irgi) meiliai bendraujančias, žaidžiančias bei kitaip niurkančias ir bukinančias mažuosius sutvėrimus, ir pati sumečiau, kad turėčiau elgtis kaip MOTERIS...

O kas yra toji MOTERIS? Apskritai? Ne apskrita, ne visada bent jau (ar.. ne?). Nebent prisilietė koks vyriškis, bet ir tai nebūtinai nuo to. Bet, hmm, nekrypk, Šrine, nekrypk. "Nekenčiu moteriškumo, kurs yra patraktuojamas kaipo gyvybės tęsėjas",- o taip, Hele! Ne vien vyriškiai nori mus išspręsti. Jie patys nuolat būna sprendžiami, nusprendžiami ir, taipogi, išsprendžiami. "Moteris esti lytis, savo kvailyste įstrigus tarpe belyčio vaiko bei tarpe tikro žmogaus",- na, žinot, moksliškai yra tiesos, yra, ką čia jau ir bepridursi. Bet tatai juk irgi nesti moterystė!

Oi... Aš gi čia apie vaikus tekalbėjau.

Bet kuriuo atveju, gyvenimas užpi...a ir man labai patinka Kristinos Sabaliauskaitės išsireiškimas: "<...> pats gyvenimas tėra ne kas kita, kaip užkratas, plintantis lytiniu būdu ir anksčiau ar vėliau pasibaigiantis mirtimi". Liūdna? Nė velnio!

Iš tiesų, labai labai iš tiesų, tai nėra tie vaikai tokie ir blogi. Jeigu, žinoma, moki klausytis (tiksliau, jei turi jėgų tai daryti; NUOLAT). Įvairių nušvitimų atplaukė būnant ilgiau nei savaitę su dvejom mergaitėm, su kuriom šiaip jau esu praleidusi ir daugiau laiko, bet, matyt, seniau ir pati buvau dar ne tiek atitrūkusi nuo vaikiško naivumo, kuris pasireiškia išmintimi, jei atidžiau pasižiūrėsi, o gal šiaip pasikeitė įpročiai, bet jūs tik paklausykit, ką tie vaikai išdarinėja:

"- Aš žinau, pagal ką atskirti, kurioje šalyje esame,- svari tyla. - Pagal RADIJĄ."

"- A., kažkaip man šiandien buvo nesąmonė.
- Kodėl?
- Nu taip... sakau: "Kada važiuosim?", ir net nepastebėjau, kai parvažiavom!"

Dar įdomiau būna, kai tie vaikai nori valgyti, bet dar nemoka sau pasidaryti. Ypač rytą. Ir kai tu praeitą vakarą apsiskelbi pusryčiams gaminsiąs ką nors skanaus. Tie alkani, išsimiegoję (o tu ne!) palikuonys ima regzti planus: pabudusi, bet atsitiktinai neatsimerkusi, išgirstu lengva zirzimą, jog kažkas nori valgyti, vėliau šnabždesį ir aiškiai minimą mano vardą:
- Žadinam kartodamos "Aušrine, Aušrine...!"
...ir nedrąsius bandymus. Po to tiesiog pagaunu garsą, kaip vyresnėlės akys nušvinta ir ji ištaria gana paslaptingą frazę:
- Miegoti jai leidžia tamsa...
Sumauti žaliuzių atidarinėjimo garsai - @#$$!!@#$$@$!!!
Suvaidinu apsivertimą ant kito šono ir kikenu - dabar aš žaidžiu jų žaidimą, kurį judvi neatsargiai paliko mano valdžioje. Iš vidaus kylančią juoko bangą sulaikyti dar sunkiau, kai mažoji su tipiniu vaikišku pasipiktinimu ištaria:
- Ji įsikniaubė į antklodę! Na gražiausia!
Po dar keleto bandymų pažadinti staigiai atsimerkiu ir įbedu atkaklų žvilgsnį į savo kankintojas.
- Va-au...- nutęsia išsižiojusios.
Po trumpų grumtynių dėl antklodės bei mano teisėtos vietos po ja keliaujam gaminti valgyti.

Na ir pabaigai:
"- Čia pica ant kėdės, čia spinta, čia tuneliukas...- vardina tėčiui rodydama paveikslą. Pastarasis žiūri nustebęs, lyg bandydamas susivokti tuose daiktuose ar šiaip gyvenime.
- Nu nieko sau,- prataria.
- O čia dar voriuką nupiešiau..."
Iš tiesų jis tiesiog labai rimtai vertino tą meno kūrinį, merely šedevrą - juk visi vaikai kuria tik šedevrus, ne kitaip - o aš, kaip visuomet, gėrėjausi komišku vaizdeliu.

Ne tokie ir blogi tie vaikai,
bet vis dar neapsisprendžiu, ar buvimas su jais yra malonumas, ar kančia (turbūt ir viena, ir kita),
Šrinė

2016 m. liepos 31 d., sekmadienis

mase sem itnidaguS

Sugadinti mes esam
vaikai, paaugliai, nesubrendėliai
be tėvų,
motinos ar tėvo,
be tikslų,
panašūs į prasigėrusį senelį.
Sugadinti mes vaikai,
nes gimėm
be tėvų
(ir mus pasmerkė).

2016 m. liepos 30 d., šeštadienis

Nesuk galvos

Tupi paukščiai du
ant lyno
plyno lauko keru
apgaubto
kai kažkuris,
tas, dešinėj,
pasuka žvilgsnį vis
ir atgalios
sugrįžta.

Nesuk galvos,
nesuk.

Taip skauda,
kai grįžtu
į šitą lauką
pernai.

Taip skauda,
kai grįžtu,
kai trakši
tavo kaklas iš
slankstelių
keturių
dviejų.

Taip skauda,
o, taip skauda,
kai, paukšti kairysis,
ten šnabždi,
kad dar labiau
skaudėtų
vakar,
kai tu
mes
buvom
nebuvom
laukuos
pasidžiovę -
iš džiaugsmo.

Šrinė

2016 m. liepos 28 d., ketvirtadienis

42

Plaštakės
žaidžia
pūkų stiprybe;
Ką tu man
sakai
Ką sakai? -
skaisčiau?

Smilgos
bunka
kalnų sniegynuos;
Ką tu man
sakai
Ką sakai? -
aštriau?

Dantys
surūksta
vėjui užmigus;
Ką tu man
sakai
Ką sakai? -
matau..

Nutildžius šviesą
miškas spengia -
aukščiau!

101010

(iš tiesų tai
26072016)

Čia buvo
Šrinė

2016 m. liepos 22 d., penktadienis

kai užbėga, plaukiu

Geriau niekada nei vėliau, ar vėliau nei niekada?
________
Turėjau išsiskalbti rūbus.
Neišsiskalbiau.
Aš nusidėjęs, nusidėjęs
nusidėjęs
berniukas.
Mano paukštis numirė
kai man buvo dešimt
(aš esu tas paukštis)
________
Aš keista mergina,
kai užplaukia.
Kai užbėga,
plaukiu
________
Vėl apie granto vaikus.
"O tai tau!
Turėjai skaityti prieš
penketą metų!"
"Taip, tu teisus.
Palauksiu dar dešimtį."
(tebelaukiu)
________
Jis manęs nuolat prašo
parašyti traktatą
daug visokių traktatų
Ir aš noriu parašyti
bet kai prisiruošiu
nebežinau, apie ką jis prašė
mane parašyti
gal iš ties svarbu
tiesiog rašyti?
________
Niekada nemokėjau tinkamai apsivilkti kaldros (antklodės? antklodės užvalkalo? iš tiesų - koks to daikto pavadinimas?); net neįsivaizduoju, kodėl pastaruoju metu man nedraudžia to daryti. Juk mato, kad prastai išsimiegu.
________
O dar, dar aš esu beprotė, rašanti, kai koks nors sakinys nepalieka ramybėj nepasikartojęs bent trisdešimt tris kartus, tą sakinį į sąsiuvinį, kuriame guli trylika kartų neišspręstas fizikos uždavinys.
(ir šiaip vis bandau pasikloti lovą)
________
Kartą sutikau kitą filosofą, kuris iš tiesų nebuvo joks kitas filosofas, o buvo tas pats filosofas, su kuriuo kadaise (niekada) rungiausi kažkur rytuose ir kurį, be to, nurungiau, bet net neatsiminiau, kad tai kažkada buvo, nes to nė ir nebuvo, tik jausmas liko, kažkoks savitas jausmas, kad jis savas, ir jis man irgi taip sakė, ir kai visa tai paaiškėjo, abu tik palinksėjom galvom sakydami, jog prieš filosofiją buvom normalūs. Pridūriau, kad aš prieš dailiūšką buvau normali, ne, palaukit; nebuvau.
buvo niekada Tai.
________
Būna tokie tėvai, kurie įtikina savo vaikus, kad kažką, kas šiaip jau yra visiška bausmė iš pragaro, iš tiesų daryti net labai smagu.
Svarstau, kodėl vis dar nemoku pasikloti lovos.
________
Sunku atsisakyti kai kurių jo įpročių; žinau, kad žalingi. E.g. excuse-moi tarimas. Perėmiau tą ekskiuzi-mua, nors tos i excuse gale visai nereikia.
________
Jei kada nors norėsit paglostyti katę, žinokit, kad atsisveikinti armėniškai yra velniškai sunku.
(o introvertiškų olandų iš vis nerasit)
Geriau niekada,
Šrinė

2016 m. liepos 7 d., ketvirtadienis

mane auklėja knygos

"Ne taip norėjau tave išauklėti",- atsidūsta niekada neturėta mama.
Bet mane auklėjo knygos.
Pradžioj - nekaltos, po to jau kaltesnės. O ten, ten visur mergaitės domisi berniukais. Vėliau - vyrai moterimis. Kažkodėl moterų vaidmuo ryžtingumo atžvilgiu sumenksta. Nežinau, gal dėl mano auklių čia taip. Gal kitiems kitaip.
Bet mane auklėja knygos, neturima mama.
Ir jei reikiamu momentu nepakišai reikiamos knygos - knygos nekaltos. Juk matyti, kad aš tokia. TOKIA.
Ir aš skaitysiu granto vaikus, net jei šypsosies "per vėlu, per vėlu.." Velniop!
Mane auklėja knygos, mama.
Noriu vėl išsiauklėti vaikiškumą.
Keista, kai pagalvoji, kaip viskas apsiverčia. Vaikystėje žavisi brandumu, brandoje - bara ir rauna vaikiškumą.
Tikiuosi, labai tikiuosi, kad neteks suaugti. Iki nuobodybės. Nesupratingumo. Beprasmės beprasmybės. Mat ne visa beprasmybė veda į niekur; niekur neveda. Yra, kuri veda visur. Jei teki.
Arba jei turi karščio.
(tarp kitko, gal ir turiu)

2016 m. liepos 6 d., trečiadienis

Apie grasinimus, riebalų sluoksnelius ir idealius mylimuosius

Iš tiesų tai nežinau, apie ką noriu rašyti. Išties.
Jei jis nebūtų dingęs, turbūt iš vis daugiau neberašyčiau, na, ne iš vis, ne visai, dar rašyčiau - gal; ir kada nors -, bet ne dabar, tad gal ir gerai, kad jis dingo. Oi, ne, palaukit. Tragedija.
Ši neišmanėlė manė sau, kad pamanė, kad viskas yra taip, kaip yra, ir šiame pasauly viskas visuomet taip ir būna, bet iš tiesų niekada taip nebūna.
Pamaniau, kad paimsiu va taip, ir išbučiuosiu jį. Problema: jo čia nėra. Sprendinys: galiu vardinti variantus, svarstydama, ką jis į tai būtų atsakęs, jeigu aš būčiau jo neišbučiavusi, o tik pasakiusi, kad išbučiuosiu, nors iš tiesų turbūt nė nesiruoščiau jo bučiuoti:

- Aš dabar tave išbučiuočiau.
- Kodėl?
- Nežinau. Tiesiog.

- Aš dabar tave išbučiuočiau.
- Už ką?
- Ai, užknisai.

- Aš dabar tave išbučiuočiau.
(tiesiog nieko neatsako, tad išbučiuoju)

- Aš dabar tave išbučiuočiau.
- Pirma aš tave išdiferencijuosiu ir suintegruosiu, tada pažiūrėsim.
- The die is cast.

O jeigu the die is cats? Man iš tiesų patinka kačiukai. Mažai dalykų yra iš tiesų, negi aš to nepatvirtinu nuolat kartodama savo išties, iš tiesų, tikrai?
O jeigu šuniukai? Nee.. Šuniukai ištikimi, su jais neįdomu. Katė tave išduos; o, taip; taip išduos, kad liūdėsi! Liūdėsi ilgai, kol galų gale (turbūt itin greitai) susidomėsi depresija ir imsi it jogas praktikuoti; nes gi išdavė katė.
O, o dar geriau, dar geriau yra išdresuoti mylimieji. Nežinau; nepykit, mylimieji - taip yra.
Ir mylimosios, darančios ką nori. Pavyzdžiui, šiuo metu praktikuoju vaikščiojimą be moteriškų tramdomųjų ties krūtine. Žinot, kaip būna - pradedi su tokiu drabužiu, kuris iš esmės nieko neatskleidžia - na, matosi dvi viršūnėlės, bet nekrenta taip labai į akis (tam tinka juodos maikės; pastebėjau, kad spalva turi daug įtakos); po to lygis vis sudėtingėja... Na, ne, aš dar vis minus du šimtai antrame.
Bet už tai, vietoj to, be to dievinu nuogumą. Savo. Kaip mylimosios, žinoma. Rūbai trukdo; išties. Stovint ant galvos uždengia veidą (ir vis tiek nieko neslepia); valgant bei stovint tete-a-tete su veidrodžiu trukdo matyti riebalų sluoksnelį žemiau bambos, todėl a) neskatina stovėti ant galvos ir numesti to sluoksnelio aukščiau bambos; b) neleidžia juo grožėtis ir pilnavertiškai minkyti (o kam nepatinka būti minkomam?); c) šiaip nervina savo svorio buvimu.
O kodėl aš sveriu mažiau? Nežinau, gal, kad svėriausi be rūbų. Arba šiandien išslinko daugiau plaukų nei įprastai. Kas ten supaistys.
O tie plaukai, jie.. visur. Ir primena mylimąjį. Mano pačios plaukai. Pasidarysiu išvadas. Tik nuveskit mane prie ežerėlio, kurio paviršiaus nedrumsčia nė menkiausias vėjo gūsis.
Mylimasis nuolat maišo dalykus, žodžius; gal ir mane? Aš irgi nuolat maišau vietas, laikus, taisykles; gal ir jį? Gi nesvarbu, kaip pavadinsi.
Iš tiesų, viskas, ko aš noriu, tėra daina prieš miegą ir jo kūno linkis idealiai prilipęs prie manojo.

Sing me to sleep, sing me to sleep.

Šrinė.

2016 m. liepos 4 d., pirmadienis

Iš atsitiktinių užrašų arba Kodėl Dievulis man neleido būti hermafroditu?

Apskritai, tai moteris yra (labai) dievintina būtybė. Tikrų tikriausiai dievinama bei sudievinama, nepaisant daugybės jas lietusių ar vis dar tebeliečiančių neteisybių, neteisėtų bausmių, žeminimo ir nuvertinimo. Net jei moteriškė - vien mokslo neverta namų šeimininkė, ir tiek, kaip buvo laikoma daugybę amžių, amželių, pusamžių, ką gi vyras darytų be jos po karo, sunkios darbo dienos ar paprasčiausiai užslinkus nakties šydui? Na, žinoma, dėl to ir garbina! Cha! Kiekvienas vyras, apimtas nenugalimų geidulių, sudievina moterį, nes tik ši sugeba tuos geidulius tinkamai, paslaptingai, net nežemiškai nokautuoti. Be to, man neretai iškyla mintis, kad galbūt vyrai mums visuomet paprasčiausiai pavydėjo, nes, net ir būdamos nemokytos, įvairaus luomo moterys stebindavo savo supratingumu, išmintimi, pastabumu, ir gal dėl to vyrai tuos mokslus joms draudė, nes, na, toks nuovokus padaras, tikėtina, galįs pralenkti ir juos pačius, o kartu - ir jų ego; juk argumentas, kad moteris turi rūpintis šeima, vaikais, namais ir niekuo daugiau, nes, tinkamai rūpinantis šiais pamatiniais dalykais, kitkam neliks laiko, ir šiaip, taip gi Dievo duota, pakankamai nesvarus, kaip rodo nūdiena - kiek daug ta dailioji lytis spėja! o dar be to, galbūt čia ir yra šuo pakastas, galbūt šiais laikais jau ir prasidėjo tai, ko per amžius padėties šeimininkai, šeimos galvos visuomet slapčia bijojo - moterys, ypač Lietuvoje, ima viršų, vadžias į savo rankas, mergaitės mokyklose mokosi geriau nei neklaužados berniukai (tas jų neklaužadiškumas, žinoma, žavi savybė, kurios, galbūt, taip pat pradedama stokoti mergaičių įtakos dėka), darbe (pa)siekia daugiau nei vyrai, ir čia dar, žinoma, reikėtų atsižvelgti į abiejų lyčių santykį, kuris Lietuvoje matomai nelygus, tačiau akivaizdu, jog vyrų galia mąžta; taip pat mums galima būtų pavydėti ir dėl esminių, visą pasaulį apimančių klausimų bei jų įminimo, tarkim, bandant suvokti, kas ir, visų pirma, ar yra Dievas? Anot žydų religijos, moteris savo jausmine, širdies protu grindžiama prigimtimi yra arčiau dieviškumo nei racionalusis vyras. Taigi, Dievas galbūt yra moteris, arba, jeigu iš vis belytis, tuomet neabejotinai labiau juslinis tvarinys, kuriantis ne protu, o širdimi, siela, vadinasi - neišaiškinamas, o juk toks apibrėžimas puikiai tinka moteriai, tiesa?

Se offendendo; to, ką čia prisamprotavau(nuprotavau), jokiu būdu nereikia imti už gryną pinigą ar teigti mane esant feministe, ar numanyti mano manymą, jog aš, kaip moteris, esu pranašesnė; tai tėra retkarčiais užplūstantys, be galo spontaniški išvedžiojimai, kurie jokiu būdu neturėtų nieko įžeisti (šiuo atveju mūsų visų mylimų vyriškių, be kurių moterys irgi ne kur tepasidėtų; kas be jų mus dievintų?), o tiktai padėti geriau suvokti šį paradoksaliai nesuvokiamą pasaulį.

O galėtume būt hermafroditai.. Be jokių problemų ir gynybinių kalbų tuojau pat po visų neva puolamųjų pastraipų; išvengtume gal net ir pastarųjų rašymo ir apskritai beprasmio malimo beprasmiais žodžiais daugiausia apie mylėjimasį.

Šrinė

2016 m. birželio 30 d., ketvirtadienis

Diena, kai supratau, kad mano kambarys man yra per mažas

Tai buvo vienas tų retų kartų, kai galėjau jį matyti visą visą, ne skersai, ne dalinai, bet tiesiai, iš tos vietos, kuri įprastai būna apstatyta, neprieinama; iš esmės kažkoks keistas taškas - net apsvaigo galva, ko pasekoje turbūt ir išprotėjau.

Kažką dariau su rankom; nežinau, dievaži, ką, bet jos kybojo ore, prie auksinių tapetų burbuliukų (įdomios gi tos faktūros šiais laikais), vos vos virpėjo ir jokio būdu nesviro žemyn.

Žvelgiau į tą apkarstytą, išmargintą, aplipdytą, prikabinėtą ir visaip kitaip pritepliotą buveinę, na, veikiau pusę jos - nes būtent tiek, nei daugiau, nei mažiau, priklauso man - ir, nepaisant iš prisiminimų kylančio džiugesio, jaučiausi niūriai. Kaip priešprieša veide blyškiai spingčiojo egzaltuoto žmogaus šypsena. Sienos spaudžia.

Apsėdimo pagauta atsisėdau, niekas nepasikeitė, kambarys iš tiesų ankštas. Kažkokie pamišimai džiugios pamišėlės pamišėliškais pamišėliais nukabinėtam keturkampy. Ketùrkampis ir keturkam̃pis. Žinot, skiriasi. Skiriasi ir poveikis tariant béprotis ir beprõtis.

Bepročiai, šprotai, išprotai, protui, veeee...

- Vis tiek ankšta,- guodžiuosi geltonkuodžiui paukščiui.
Anas juokiasi. Gi girdžiu, paukšti.

Apskritai tai man patinka mano keturios, na, gerai - dvi (beveik trys) sienos. Gal kad saulė šviečia. Apskritai. Jei apskritai nešviestų, gal ir nepatiktų. Kvadratainai. Cilindriškai. Trikampai. Įkypai. Skersai. Praskrostai.

Pusė manęs, pusė kūno, pusė kambario, pusė širdies, pusė proto, pusė gyvenimo, pusė lėkštės turinio - ne, nesidalinsiu! - pusė pusės, per pusę, mm??..

Ankšta, ankšta, ankšta.
Bet gi ne kambary bėda!
Čia, manyje, sieloje sienos per arti, per daug, per storos. Aš sau ankšta - matyt, kažkur lipu? Per save, tolyn? Ech, na, keliauk! Sielai reikia daug erdvės. Daugiau. Ne, jai iš vis nereikia nieko, tik... ko jai reikia? Erdvė - pakankamai nematerialu. Taip, jai reikia erdvės.

Išeitis - valgyti daug pyragų, pyragėlių, mmm. Erdvė. Kūne. Sielai čia juk.

Ačiū, kambary, siena, taške - man ankšta, aš bekraštė.

Niam.

Šrinė.

2016 m. birželio 9 d., ketvirtadienis

širdie, neleisk man meluoti

širdie, neleisk man meluoti*

žiūriu į Jo akis, Jo nosį, skruostikaulius ir prašau:

širdie, neleisk man meluoti

neleisk, neleisk, o, neleisk!

bendrapraktikė/draugė/klasiokė/būsimų mano vaikų, na, bent vieno iš jų, kaip tvirtino, tai tikrai, krikštamotė guodžiasi, jog niekada neįsimyli, niekada ir nebuvo buvusi, ir aš matau, kad jai iš ties skaudu, skaudu girdėti ir aplinkinių nuraminimus, nes, nu, kas čia tokio gali būti ramaus, kai tu jautiesi vienišas, bejausmis, nesuprastas, nemylimas ir šiaip kažkodėl pasaulio gyvasties pamestas, nors išoriškai, priešingai, degi gyvybe, bet tik ne ta, kurios reikia, ne meilės, o aš galvoju, kad jai gal vis tik ir pasisekė, nes mane pamažu, įkyriai kaip kariesas dantis ima graužti ne(be)žinia, ar aš Jį myliu ir čia net vaistai (the Cure) nepadeda:

gal todėl ji ir dingo, toji draugė/klasiokė/bendrapraktikė ir būsimų mano vaikų krikšto mama, o kartu su ja ir mano meilė, galbūt nedorėliškai perbėgusi į jos širdį? gal todėl jos ir nebematau, gal todėl nebeprisiskambinu, gi kaip tik po tų pokalbių, kurių aš labiau klausiausi nei pati dalyvavau, ir išnyko - o kas ten žino? ir vis tiek - manau, kad jai (ne)sekasi.

meilė, kaip milžiniškas trūkumas vaikystėje, jau gerą laiko tarpsnį pasireiškia visu gražumu, visada (ne)vietoje, bet kaip tokiam dalykui gali būti laikas ir vieta, na, nebent naktis po vestuvių, bet visa tai - toks didelis bullshit, ir toji meilė taip nesąžiningai, netgi šaltai ištaško mane, mano jausmus, mintis po visą pasaulį, visus vyrus, tarpukojus ir skrandžius, kad, na, išvada tik tokia - tai merginai juk iš tiesų pasisekė...

Maistas, Meilė, Moteris.
Šventoji Trejybė.

tik kad nieko gi ir nėra švento. ir taip visada būna; nuolatos. aš dvejoju, ir jis sako, kad abejoti yra gerai, bet Tu gi matai, kad nieko čia gero?! gi matai, mon menteur.

taip ir nesuprantu, kur visada viskas išbyra, išbėga, pabėga, nuteka, išsiplaiksto - kur, kaip, kodėl ir kam to, po velnių, iš vis reikia; bet taip visuomet - ratu. ar spirale? iš esmės jokio skirtumo, mat spiralė irgi, matyt, galiniame taške apsisuka, kaip tai apsiverčia, persisuka ir - o varge - vėl viskas kartojasi iš naujo. nuo žemiausio taško iki aukštumų; pirmyn, atgal; aukštyn, žemyn...

širdie, neleisk man meluoti!

nes per Jį prisijaukinau nuogumą
ir aš žinau, kad Jam pavydi mano buvęs
vis kartoja: tas miškų vaikinas, miškų vaikinas...
perka karštą šokoladą, neša knygas,
o gal net bando panešti gyvenimą
bet atleisk, mielas, ne mano(tavo) laikas.
gal ir gera, kolei afektas veikia
tas laikinumas mane žavi,
meile.

aš žiūriu į Tavo akis, galvoju, ką jaučiu; bet ko ten, širdy, taip tuščia?

Šrinė
(gal net kiek įpykusi, karščiuojanti ir be kelnių, nes kitaip nesirašo)

*eilutė iš Povilo Šklėriaus "Auksaburnio"

2016 m. birželio 1 d., trečiadienis

taip aš pasakiau taip

Ech, kūryba, ta paleistuvė.
Laisvo elgesio mergina, ne kitaip.
Kekšė?
Kreipiu į ją dėmesį, kai aplanko; kaip nekreipsi.
Kreipiu, atsiduodu, bastausi su ja, krentu, mušuosi, rėkiu...
Tik kad ji, toji kalė, ateina nakčia.
Patraukia akį, širdį, nosį - visą visą kūną.
Tikrai - kaip atsispirt?
Suglausiu blakstienas išsvajotu metu, atmerksiu akis neįmanomu ankstumu...
Nekenčiu kūrybos.
Nekenčiu tos normų oponentės.
Rutinos, savijautų, nuotaikų drumstėjos.
Acccch, kaip nekenčiu.
Ir už šitą neapykantą - ačiū tau, kūryba.
Paleistuve, kekše, narkomane.
Ne, narkotike.
Tau gimininga laisvė.
Aš žinau.
Jūs panašios sava paleistuvyste.
Jūsų nekenčiu, jus dievinu,
dabar, rytoj ir niekad.
TAIP.

Turiu daug noro kurti daug blogos poezijos, blogų minčių, blogų tekstų/kūrinių. Turiu daug ketinimų. Blogų. Prastų. Šlykščių. Naktinė kūryba - tamsa. Aš ją dievinu, sudievinu. Paniekinu. Mindau. Ir

taip aš pasakiau taip aš noriu Taip

(kažkokia šizofrenija()(

Šrinė





2016 m. gegužės 30 d., pirmadienis

Tapatybė

aš tik vienišas mažas kačiukas,
suglamžytas taškuoto popieriaus gabalėlis,
skiautelė, besiplaikstanti virš Neries vilnių,
aš tas bokštas, į kurį tu užverti galvą saulėtą vasaros dieną
ir tas drugelis, draugiškai nepaleidžiąs tavo rankos,
aš esu šiukšlė, įstrigusi tarp karštų betono rėmų,
sraigtelis varžtelių saujoj,
baltas lūpos kamputis, kruopščiai nulaižomas
ir tas ryžių pienas, ištepęs kamputį,
mane pažįsta tavo paukščių pulkai, raportuojantys apie nakties saugumą,
aš ta naktis, tos žvaigždės, dangus
ir dūmas, prasmukęs pro tavo kambario langą,
aš tavo sąžinė, tavo viltis ir svajonė,
tavo dainos pavadinimas ausinės paklodėj,
aš tavo šlepetės prie lovos,
mikrobangė ant komodos,
taip pat ir balzamo sluoksnis ant tavo odos..
ach, ak, och!..
aš esu viskas, kas tik galiu, kas noriu būti,
aš žinau, kad esu reikalinga/s,
kol aš esu tavo, tau, su tavim.

aš - nesutramdomas vėjas
tarp mirties
ir
gyvenimo.

Šrinė

2016 m. gegužės 28 d., šeštadienis

01:50

Langas, palangė,
palangė, langas, langas -
gal už baltos užuolaidos
tavo raudonas vergas
klejojo, bruzdėjo, klykė, pyko, maišatavo
Kodėl niekas jo neišmatavo?
Vertino, stebėjo, bjaurėjos ir regėjo
kiekvieną linkį -
pirmą; paskutinį -
minčių tavųjų medelyne,
surambėjusiam žvėryne
priešas priešais užsikonservavo
savo indėlį verbavo
į šio pasaulio šviesą-tamsą,
Karavadžo Mato kančią;
bet Danae -
tai gi Saskija, Rembrantai!
Tapyk ją nuogą,
net jei veltui.
Žmona - žmogus,
žmona, žmogus, žmogus -
kraujuota; siela pus.

Šrinė

2016 m. gegužės 25 d., trečiadienis

Šiek tiek naivumo dar niekam nepakenkė? Oi..

Kelios ištraukos iš mano, amžinos (beviltiškos) romantikės, užrašų. Nieko asmeniško; arba net labai asmeniška?
________
Mi amor, mi amor, mi amor!!! Aš tave myliu, myliu, myliu, o ir pasiilgau. Gera, gera, gera vien pagalvoti apie tave, tavo akis, rankas, plaukus, juoką, idėjas, (ne)tobulumus, (pasi)tikėjimą, kojas (!!), rankas, prisilietimus, geismą, meilę, plaštakas, įpročius, susikaupimą, rūpestingumą, skruostikaulius, tvirtumą, lengvumą, žvilgsnį, įsijautimą, išsilavinimą, originalumą, lūpas, žodžius, veiksmus, troškimus, šilumą, savitumą, įdegį, džiaugsmą, pakilumą, laisvumą, idealizmą, nagus, vyriškumą, intelektą, supratingumą, kuklumą, geranoriškumą, tariamą egoizmą, keistumą, tavo aistrą, skonį, stiprumą, šnabždesį, ryžtą, žmogiškumą, paslaptingumą, ištikimybę, ausis, apkabinimą, prisiglaudimą, užsispyrimą, išdidumą, mandagumą, raumenis, būdą, sielą, pasaulėžiūrą, kvėpavimą, sveikumą, avantiūriškumą, apie visą tave, mano meile! Kiek daug tu talpini savy! Ir aš visa tai, visą visą tave myliu. Beprotiškai pasiilgstu tavo rankos ant manosios, mylinčio žvilgsnio, gilių akių, kūno šilumos susiglaudus... O, mi amor, tu esi nuostabus!
Vaje... pasidaviau savo nenuraminamiems jausmams. Tai naivu, banalu, galbūt net ir labai kvaila. Bet myliu juk ne protu, ne smegenimis? Ach, tie r o m a n t i k a i... Neįmanoma.
Ir vis tiek labai pasiilgau.
________
Ech, dienorašti, kvaila ta paauglystė. Ir meilė (ypač).
<...>
Po to nusivesčiau jį į tą gatvelę, kuria rudenį vaikštinėjom ir kurioje buvo siena... Mūrinė siena, kaip vaiduoklis išplaukusi iš mano prisiminimų "Stepių vilko" pavidalu. Tokią, beveik identišką <...>.
Uh, kiek sentimentalumo ir romantikos. Operuotini dalykai, ir vis tik tikiuosi neišsioperuoti.

Žinot, o aš keistas žmogus.
________
Fu, nukrypau į prisiminimus, pasidaviau; kaip tatai niekšinga. Negerai, negražu! Aš negaliu! Nesuprantu. Ašaros prašyte prašosi plūsti pro mano dvi retkarčiais grėsmingai žybtelinčias akis akiduobėse... Kas man, kas man?! Galvoju apie jo akis <...>.
"How could I know one kiss would change everything?"
________

Šrinė

p.s. iki dabar nesumečiau, kokie milžiniški kontrastai varžosi manyje net rašymo procesu. viskas liejasi savaime - taigi, prieštaros taip pat... kaip neišdildoma, būtina esybės dalis.
p.p.s. meilė nevertinama; įvertinti meilės negalima.
kuo daugiau galvoju apie šitą įrašą, tuo mažiau jį noriu publikuoti
velniop

2016 m. gegužės 16 d., pirmadienis

Savijautos

Jaučiu, kaip viskas lekia, sukasi, maišosi. Teka. Ir pasroviui, ir priešais, krantu, oru, molekulėm, visata...
O kartais gera; taip iš tiesų, momentais, dienomis, savaitėmis, mėnesiais. Išjaustai, gerai gera.
Linkstu iki žemės, lovos, pagalvės, dienoraščio; sunku. Akys juodos, net čigoniškos, bet be gudrių kibirkštėlių - taip, tamsu, negera, vimdo, siaubas, siaubas, siaubas.. Apatija.
Džiaugsmas. Smalsus, atradimų džiaugsmas, pakili, iš tiesų vaikiška, bet kokia tai garbinga būsena - gi ne visiem taip pasiseka.
O dar, dar būna irzlu. Tiesiog. Kažko. Gal tikrai pasitaiko ne ta koja išlipti? Burbi ant savęs, ant viso pasaulio, erzina, erzina, erzina, pykdo, nors kažkam padedi ir nusišypsai, bet veidas įtemptas, visi raumenys įtempti, viskas, net oras - įtemptas. Temptas.. prie ko?
Ir ilgu. Kažko trūksta, kažko, gal ten aukštai? Už lango stiklo, debesų, troposferos, ozono, kažkur tenai?.. Sunku ir apsakyti, kaip savo paties galvoje šimtus kartu persiverčia smegenys vykstant įsivaizdavimo kelionei nuo savęs, savo molekulių ir atomų, iki kosmoso, galaktikų, neaprėpiamų tolybių, erdvių, kurios galbūt galiausiai vėl grįžta į... tuos pačius tavo atomus? Ilgu...
Spengia ausyse. Ir taip būna. Visi garsai įvertinami mažų mažiausiai triženkliais skaitmenimis su dB ženklu šalia. Ei, žmogau, nevilk tos kėdės, gal pakelk ją, ar ką? Gzzzrrrgžt.
Paskui vėl gera. Ramu taip. Viskas padaryta, gražu, žavu, baigta, super. Trumpai, netikėtai užklupusi harmonija. Kur ji vis pasislepia?!
O dar būna pilka. Taip.. tiesiog. Nieko nėra, niekas nevyksta, na, bent jau sau, savo pasaulyje. Atsikeli, kažką veiki, ką įprastai, kažkur eini, rodos, vėl mokslai, kažką murmi, kažkas tave kalbina, kažkas, kažkur, kažkaip... Niekaip.
Bet galų gale, puikiausia, kai būna MEILĖ. Iš esmės - viskas vienu metu. Kai net ir tos esmės esmėje nebėra. Pabundi, kažkur skrajoji... Protarpiais nusileidi, patikrini, kaip čia, Žemėje, visi laikosi, o po to vėl plasnoji. Per pasaulį, tolyn! Ratu.. Ir liūdna, ir ilgu, ir žavu, dar neretai silpna, bet greit susivoki nebeturįs kur dėt jėgų... Na, tiek čia ir teprikalbėsi. Keista, bet ištisas pasaulis, žmonija, rašytojai, poetai, muzikantai, dailininkai, net valdininkai, girtuokliai, benamiai, vargšai - ištisos asmenybės gaubiamos meilės, ir rask tu bent vieną be jos! Keista, kai toji persismelkia bene visur, keista tai ir pastebėti, nes, na, negi tu ne vienintelis toks beviltiškas romantikas šiame skruzdėlyne? Ne..


į čia mes mirę grįšime nes parkas
baltam mėnuliui sniegui ant šakų
baltais klavišais bėga tavo rankos
neliesdamos juodų

į čia mes mirę grįšime nes krantas
baltai žuvėdrai rūkui virš bangų
baltais klavišais bėga tavo rankos
neliesdamos juodų

į čia mes mirę grįšime nes vartai
neužsivers bus vakaras ramu
baltais klavišais bėga tavo rankos
neliesdamos juodų

į čia mes mirę grįšime nes baltos
baltoj pūgoj jau tūkstantį žiemų
baltais klavišais bėga tavo rankos
neliesdamos juodų

į čia mes mirę grįšime nes kaltos
yra ir mūsų sielos šaltos
kaip tavo rankų muzika – dvasia
kuri kaip sniegas tirpsta bangose*


Eilėraštis, skirtas kažkokiai Nomedai. Ne, turbūt ne kažkokiai, o Nomedai!
O kas kurs eiles apie mane? Ir.. man?

Šrinė

*Aidas Marčėnas "Žiemos muzika Palangoje"