(kartais pavadinimo tiesiog nereikia)

Mano mielieji sportbačiai,

atleiskit, kad leidau jums apdulkėti visą amžinybę gulint tame susmirdusiame tamsiame kampe, į kurį kyšteliu nosiuką tik kartą per metus, patikrinti, ar dar nepabėgot. Atleiskit ir už tai, kad po storu pilkšvų dulkių sluoksniu slepiasi tamsus juodžemis su viena kita kirmelyte, bebaigiančia pragraužti amortizatoriais apkrautą padą. Ketinau jus dar kartą užsidėti. Dar kartą palakstyti. Dar kartą padėti jums pasijusti naudingais ir mylimais. Bet kai kurie dalykai, kad ir kaip jų belauktumėme, kartais tiesiog neįvyksta. Aš jūsų neužsidėjau. Nebėgiojau. O jūsų aukštai pakeltos nosys subliuško ir dabar jau siekia žemę. Atleiskit man. Bet juk žmogui visada reikia kažkokios progos, kad pradėtų veikti... Sulauksim pavasario. Kartu. Ir tada...

Ai, velniop. Eikit šen, lėksim pasižmonėti.

Su meile ištikimiems batams,
Aušrinė

Mano siela liūdi

Šiandien mačiau daug akių.

Pačių įvairiausių, pačių giliausių, pačių pažįstamiausių... Tiek daug jūrų, miškų, vėtrų, kalnų, dykumų. Daugybė. Jos visos žvelgė į manąsias ir taip įdėmiai tyrinėjo kiekvieną melsvai žalią įdubėlę kaip ir manosios bandė įžiūrėti jųjų paslaptis. Pamačiau daug sielų. Daug istorijų. Daug gyvenimų. Buvo gražu.

Bet taip būna retai. Galbūt todėl, kad sielas geriausiai sekasi matyti tada, kai liūdna ir tau, ir tam žmogui, į kurį žiūri. Man buvo liūdna. Galvoje - nieko stebėtino - dūzgė visas minčių avilys, jis vis aiškinosi įvairias tiesas, kūrė naujus įvairiems gyvenimo aspektams pritaikomus planus, o tuo tarpu širdis liūdėjo. Kalta mokykla, ar mano besiplečiantis lyg koks maras nemokšumas? Juk aš esu PUIKI mokinė. Kodėl pastaruoju metu vis gyvenu kažkur ne čia, kažkur toli toli?.. Juk tai, kas man buvo svarbiausia, paleidau. Visa tai jau išskleidė savo angeliškai baltus sparnus ir išskrido... Ak, taip. Išskrido. O aš vejuosi. Na, žinoma. Štai viskas ir išaiškėjo...

Na, bet man buvo liūdna. O kai man liūdna, aš dar labiau įsigilinu į kitus, nepažįstamus žmones. Ir taip turiu keistą pomėgi įvairaus plauko žmogelius stebėti, vertinti, susidaryti tam tikrą nuomonę (lyg būčiau kokia detektyvė, moteriškoji Šerloko Holmso versija), bet ši keistenybė paūmėja griūvant kuriai nors svarbiai mano gyvenimo daliai. Tik šį kartą viskas buvo kitaip... Ne tik aš stebėjau žmones. Jie taip pat stebėjo mane.

Tos jūros gilumo akys, į kurias stebeilijau, rodos, visą amžinybę, buvo aiškiai įbestos į mane. Viena su puse sekundės - tiek užtenka, kad suprastum radęs panašią sielą. Po velnių, šiandien jų radau per daug. Galbūt tai atsakas į tai, jog paleidau ne tik panašią, bet ir manajai priklausančią sielą? Ieškau, kuo galėčiau ją pakeisti... Bet vietoje to randu tik daug panašių, be proto pažįstamų gyvenimų.

Kai kurie iš jų mane vertė jaustis prieštaringai - pilki, neišvaizdūs, bet besišypsantys lęšiukai sukėlė panieką ir ramybę, juoką ir sumišimą. O ta besižavinti tigriškai ruda ugnis... Pamačiau ją tik paskutinę akimirką, prieš dar vienam sielos žmogučiui dingstant iš akiračio. Pora sidabru padabintų grožybių, kurios mane vis ne taip suprasdavo, o gal tik erzino. Šūsnis susidomėjusių gyvų žvilgsnių iš mažo apskritimo. Ach, tiek daug akių, tiek daug. Ir jos visos tokios unikalios, tokios fantastiškos. Ir kaip po visos šios dienos galėčiau pasakyti jog nesižaviu akimis?

Dar ir kaip žaviuosi. Tik... kodėl mano smegenys niekaip neatkuria JO akių, tikros spalvos, formos? Matau tik tiek, kad jos šypsosi, jos laimingos, jos žavisi...  Jos tyros. Bet jų pačių nematau. O taip norėčiau dar bent kartą į jas pažiūrėti... Ir pamatyti tą prie išprotėjimo arba nuoširdžios meilės - nelygu, kaip pažiūrėsi - vedančią sielą. Ji yra aš. Aš esu ji. Mes esam vienas. Nors mes ir po vieną.

Akys - sielos veidrodis. Mano siela šiuo metu liūdi. Vis dar.

Ir aš - pakerėta,
aš - Aušrinė

Apie Jus

Kartais taip beprotiškai užsimanau pažinti kitus bendrakurėjus šiame magiškame tinklaraščių pasaulėlyje, kad net pradedu įsivaizduoti tai, ko, ko gero, iš tiesų nei nėra.

Matau Rugilę, sėdinčią prie pianino, laikančią rankas virš sniegiškai baltų klavišų, bet nedrįstančią jų įspausti, nes pasklisdami padriki garsai sugadintų nuostabią akimirką. Už jos nugaros tupi tas pats anglies juodumo katinas, su kuriuo maloniai šnekučiavosi Marcelė (Laura) - o, kaip turėtų būti smagu turėti tokį draugą, su kuriuo galima vykti į Vasarą net tada, kai už lango pūsto medžių kaulus geliantys speigai! Galiu lažintis, kad juodojo murklio draugas buvo tas rainys, kurį Edita pamatė skubėdama užsiimti savo mėgiamiausią vietelę autobuso gale. O štai toje stotelėje, kurioje išlipo daugiausia žmonių, regiu vyno butelį ir besitvardančią, vos lūpas judinančią Ernestą, kuri stengiasi neatrodyti keistai ir nepradėti pustuščiam žaliam cilindrui su siauru kakleliu pasakoti savo gyvenimo istorijos. Pažvelgiu kitam kampan - greta seniai matyta Simona bando išsiaiškinti gyvenimiškas tiesas kamantinėdama įvairius praeivius apie prostituciją ar šiaip dalykus, apie kuriuos retas kuris normaliomis sąlygomis susimąsto. Einu toliau, bėgu iš miesto ir betono apsupties. Nė nepastebiu, kaip mano akis apgaubia tobulai grėsmingas mėlis - tai tas beprotiškas vėjas žaidžia maudynes jūroje, kurioje siūbuoja maža mažulytė plunksnelė - ją sugauti atkakliai bando Gabija užtirpusiomis kojomis, kurių sąstingį galiu jausti ir aš, nors stoviu ant dar šilto smėlio. Kažkur visai šalia, kaip nutirpusias kojas pajuntu nesiliaujančią egzistenciją bei ramiai plaukiančias Akvilės mintis. Aš jas vejuosi. Bėgu paskui ir jos netolsta. Kai jau atrodo, jog į jas panirau, aplink mane suplazda besišypsantys įkvėpimo drugeliai, kuriuos švelnia ranka man pasiuntė Evelina - kelias akimirkas aš jai gėriuosi ir bandau prisiminti viską, ką iki šios akimirkos esu patyrusi. Dar kelios sekundės ir viskas išnyksta. Lieku tik aš ir tuščias, baltut baltutėlis kambarys. Ne, palaukit... Jis ne tuščias. Už manęs, visai šalia, stovi Ieva. Virš jos galvos - milžiniškas, įvairių genialių minčių prikimštas burbulas. Pasidaro kaip tai rimta, nors tuo pačiu ir smagu... Matau, kaip ant sienų ryškėja milžiniškomis raidėmis raitytos eilės - atpažįstu jas. Taip rašo kita, dar viena genialumo prikimšta Ieva. Raidės kaip ėriukai laksto po sienas ir staiga... nusišauna. Nagus čia prikišo Giedrius Gabrielius ir jo nepataisomai taiklios įžvalgos. Pažvelgiu į lubas - krinta lašai. Tai Akvilės ašaros, nuplaunančios didįjį sprogimą pajuodusiame kambaryje. Nieko nebelieka. Nei kambario, nei akinančio baltumo. Iš po neapčiuopiamos žemės lyg laibi, bet visą įmanomą stiprybę savyje talpinantys, pavasario daigeliai kalasi pirmieji puikūs Rositos sumanymai. Kartu su jais mano širdelėje įsiliepsnoja meilė, ji man primena visas nepakartojamas Hortenzijos istorijas... Regiu šypsenas veiduose tų, kuriuos kažkas kažkada mylėjo, tebemyli ir mylės, jie visi tokie tikri, tokie pažeidžiami, tokie nuostabūs. Jie - tai dovanos. Visi šie asmenys, tikri jie ar ne, turi tokius žmones, kuriems yra tokios pat dovanos, kaip kad aprašė Neringa. Net ir Aistės saldumynų pardavėja, kuri staugė visas savo neigiamas mintis į minkštą pūkuotą pagalvėlę, net ir ji turi tą pasakų personažą, kuriam be proto patinka. Tik ji vis dar skęsta milžiniškose ašarose, kuriose išryškėja pilki Kornelijos bandomųjų triušių siluetai...

Visi jūs - mano įkvėpimo šaltiniai, mokytojai, draugai, konkurentai, bendraminčiai ir kūrėjai. Jei nebūtų jūsų, turbūt niekad nebūčiau parašiusi tiek, kiek prirašliavojau į savo tinklaraštį per šiuos tris metus. Nebūčiau tiek daug išmokusi. Esu jums žiauriai dėkinga.

O dabar užmirškit, ką rašiau, ir eikit toliau kurti savo nepakartojamų šedevrų,
Aušrinė

Para - per ilgai

O, neversk manęs laukti, neversk.

Jaučiuosi beprotiškai keistai, kai reikia kažko laukti. Atrodo, tuomet mano gyvenimas sustoja. Gyvenu tik tuo dalyku, kurio laukiu. Ne pačiu laukimu, ne, tai būtų absurdiška. Bet vis galvoju apie laukimo objektą. Puikiai žinau - sulauksiu, gausiu, viskas praeis ir vėl lauksiu, kol galėsiu kažko laukti, bet vis tiek nenoriu nieko keisti. Jei visai atvirai, laukimas man yra naudingas. Tuomet aš geriausiai pažįstu, įsigilinu į save, savo mintis ir viską, kas dedasi tame tebenokstančiame kopūste ant pečių. Man tai patinka. Bet kai tenka laukti per ilgai - tai jau visai nebegerai. Tuomet mano kūnas slysta į nevilties ir abejonių rankas.

Tu mane verti laukti per ilgai.
Para - per daug.

Tavo kitas pasaulis,
(Aušrinė)

Daina čia

Eilėraiška

Pailgi kirminai,

Vyniojas galvoj

Jų kūnų daugiau

Nei sielų saloj

Ką jie randa tenai?

Ar šviesą, ar viltį tamsoj?

Ne! Jie minta tiktai

Tuo, ko Tu nematai -

Vaizdais, kurie liko,

Laikrodžiais laimės,

Pievų gėlėm,

Bet ne purvo duobėm.

Jiems nereikia to

Ko nereik nei vienam,

Jie tik nori sugraužti

Tai kas liko tik Tau.

Ir nevyk jų, ne,

Palaikyk galvoje

Gal pamirši tai,

Ką pamiršęs manai

Ir atgulęs tamsoj

Nebeverksi rytoj

Užsimerk, pailsėk,

Niekur tu jau nebebėk...

Kankinant prisiminimus

arba

prisiminimams kankinant,
Aušrinė

Nebyli išpažintis

Kartais aš esu arogantiška.

Kartais būnu pasipūtusi. Galvoju, kad tai, ką sukūriau čia, interneto platybėse, yra taip gerai ir taip nuostabu, kad nebereikia, nebėra ko daugiau šioje srityje siekti.

Tačiau... Tai trunka neilgai. Užtenka perskaityti kelis paskutinius įrašus, peržiūrėti statistikas ar apsilankyti iš tiesų genialiame tinklaraštyje ir man viskas pasidaro aišku.

Kartais aš būnu aukštai. Tiesiog pakylu į orą mintimis, jausmais, įsivaizduojamu kūnu. Taip būna po Jūsų įvertinimų, po vis augančio sekėjų bei peržiūrų skaičiaus, taip būna, kai viskas sparčiai pradeda judėti į priekį. Bet kuo toliau, tuo mažiau dėmesio į visa tai kreipiu.

Pačioje pradžioje, kai neturėjau nieko, kai buvau tik dar viena maža mergaitė, sukūrusi savo tinklaraštį lyg kokį prieglobstį nuo visokio blogio, kuris gali tykoti už kiekvieno kampo, buvau visiškai laiminga, kad turiu savo erdvę, savo pasaulėlį ir tiesiog galiu rašyti. Mačiau tuos vos vos didėjančius skaičiukus po užrašu "Statistika" ir nekreipiau į juos jokio dėmesio. Ne apsilankymų skaičius, ne skaičiai man rūpėjo, o žodžiai, kuriuos rašiau.

Tik vėliau, vystantis idėjoms, augant ambicijoms bei tikslams pradėjau visu tuo rūpintis. Pats svarbiausias dalykas man buvo ir vis dar yra rašymas, tačiau norėjosi ir dėmesio, nors trupinėlio šlovės...

Nemėgau reklamų, kurias, kaip mačiau, kiti mėtydavo po įrašais kviesdami į savo kampelius, bet norėjau, kad žmonės atrastų ir manąjį, tad reklamuotis pradėjau ir aš. Minimaliai. Man buvo svarbu, kad į mano erdvę atvyktų kuo daugiau žmonių, kad jie taptų tais ištikimaisiais sekėjais ir kad skaitytų visus mano rašomus įrašus. Norėjau būti pastebėta.

Nesakau, kad tai yra labai blogai: rūpintis skaitytojais ir stengtis kurti tai, kas jiems patiktų visai nieko blogo. O ir noras atkreipti dėmesį nėra jau taip blogai. Bet dabar už viso to aš vis tiek įžvelgiu šlovės, garbės, didybės siekimą. O tai nėra gerai, juk sutinkat su manimi?

Ir žinot, ką, mieli skaitytojai? Dabar visi tie seniau kilę jausmai ir mintys pavirto tik paprastumu ir vieninteliu troškimu - aš trokštu nuoširdumo. Tik Jūsų šypsenų, gerų nuotaikų, šviesių galvų ir poilsio. Noriu, kad užsukę į manuosius laukus galėtumėte ramiai atispūsti, pailsėti ir susimąstyti apie tai, kas Jūsų visų gyvenimuose iš tiesų svarbu. Skaičiukai, statistikos ir visa kita man neberūpi. Dabar rūpinimasis skaitytojais iš dalies dėl skaičių, iš dalies dėl to, kad galėčiau jaustis garbingai (nes juk parašiau tai, kas visiems labai patiko), virto nuoširdžiu, tikru rūpinimusi. Nors ką aš čia, juk ne dabar taip atsitiko. Aš tik dabar tai suvokiau.

Šis troškimas Aguonų laukuose tvyro jau kurį laiką... Gal metus, gal ilgiau. (Nors galiu Jums išduoti: jis čia buvo visą laiką, tiesiog kai kuriais momentais labiau norėdavau dėmesio ir populiarumo). Nebėra pasipūtimo ir arogancijos. Žinau, kad man dar reikės daug padaryti, jei noriu nusipelnyti gero vardo, pagarbos ir visų kitų šaunių dalykų. Bet man tai nerūpi. Nesiekiu tapti garsiausia, įžymiausia, keisčiausia, sąmoningiausia, galų gale - geriausia iš visų. Aš tik trokštu padėti žmonių širdyse uždegti meilę (visai taip, kaip po truputį kuriu savąją) ir tobulėti (vėl egoizmas, a?). Tobulėti sau, tobulėti kitiems. Taip, kad būtų gerai ne tik man, o ir aplink mane esantiems.

Su laime bei meile ateina ir sėkmė. Tada, kai jos jau nebereikia. Kai radai, kas Tau yra daug svarbiau.

Taip... Būtent tai ir norėjau Jums (o gal sau?) pasakyti.

Nenustokit džiaugtis,
Aušrinė

...and A Happy New Year?

  Svajoklė sėdėjo ant minkštos žalios pagalvėlės, kuri slėpė medinių senų grindų šaltumą; jos žvilgsnis lengvai skverbėsi per melsvus atspindžius mėtantį stiklą. Buvo vėsu ir mažus lengvai susivėlusiais plaukais mergaitės pečius gaubė stora, raudonais bei baltais raštais puošta skraistė. Buvo tamsu, šaltame kambaryje nedegė jokia dirbtinė švieselė, tik mirgėjo bebaigianti užgesti maža vanile kvepiančios žvakės kibirkštėlė. Buvo tylu, visiškai tylu, jei neskaitysime kartais virš lubų prabėgančių pelių šnaresio. Ir vis tik mergaitė mėgavosi tuo, ką jaučia.

  Už lango krintančios snaigės, atrodo, skriejo ne ant šalto asfalto, o tiesiai į jos širdį ir, lengvai tirpdamos, šildė. Jos buvo didelės, gražių formų ir tokios baltos, kokių dar joks žmogus nėra regėjęs. Rudaplaukei tai be galo patiko. Tai ją ramino. Ir ji, pakerėta baltojo grožio, net nesuprato, kada jai pasidarė taip karšta, kada skraistė nuslydo ant švelniai rudos spalvos grindų ir pasiliko ten gulėti it koks didelis raudonais pūkais apibarstytas šuo.
  Ji nepastebėjo ir to momento, kai patalpa, kurioje ji alsavo savo būtimi, nušvito ryškia it saulė šviesa. Mergaitė nieko nebematė, jos mintys nuslydo toli toli, nors akys vis dar žvelgė į ramiai hiptonizuojantį, švelniai krintantį sniegą. Prieš keletą minučių gaiviai skleidusi vanilės kvapą žvakė jau kvepėjo tik lengvai smilkstančiu, užgesusiu knatu. Kambaryje pasklido degėsių kvapas, tačiau žaliaakė jautė ją glėbiantį kakavos, šokolado bei apelsinų skonį. Ji nieko nevalgė visą dieną, burnoje pradėjo rinktis seilės, tačiau kuo giliau ji kvėpavo skaniuoju oru, tuo sotesnė jautėsi.
  Galiausiai rudaplaukė išgirdo muziką. Tylią, harmoningai skambančių natų, gyvą muziką. Pianinas, arfa, jaukus skudučių šnypštimas... Ji vis garsėjo ir garsėjo. Tai buvo taip pažįstama, taip gražu ir nuostabu, kad mergaitė iš malonumo užsimerkė ir pradėjo švelniai linguoti. Kojos neklausė, ar joms leidžiama tai daryti, jos tik paėmė ir atsistojo, ėmė skrajoti po visą kambarį. Buvo gera, buvo jauku, buvo gražu.
  Oras vis dar kvepėjo skaniausiais žiemos kvapais, milijonai žvakučių vis dar švietė iš visų įmanomų kambario kampelių, muzika vis dar skambėjo lengvame ore ir šiluma vis dar gaubė visą mažosios kūną. Netikėtai malonią būseną perskrodė dvylika laikrodžio dūžių - vidurnaktis. Tačiau niekas neišnyko. Mergaitė ir toliau jautėsi taip pat, kaip prieš laikrodžio dūžius, kaip prieš Naujus Metus. Ji suprato, kad visa tai kilo iš jos širdies.

Ji - tai aš, tai Tu, tai mes visi. Tai nuostabi būsena. Tai mūsų dalis.
Viliuosi, jog visi esame tai nors kartą pajutę.

Jaukių jums metų,
Aušrinė