2012 m. spalio 21 d., sekmadienis

Fuck that shit

Na va. Jau kita kalba. Beveik išbridau iš rutinos. Viską keičiu, dalyvauju, domiuosi. Nors mokslai vis dar slegia ir juose yra nemalonumų, bet iš esmės gi man visa kita yra gerai! Vėl turiu entuziazmo veikti, daryti, gyventi, planuoti, gal net mokytis(??).

Pastarąsias dienas labai daug naršiau internete ir viską skaičiau, rijau akimis, taip sakant. Tiek daug sužinojau, iš esmės ir įkvėpimą gyventi(labai platus žodis) gavau. Dar daugiau šakų, kelių mano plėtojimuisi, nuobodžių dalykų keitimui. Jaučiuosi gana laiminga. Visada daugiau ar mažiau būnu laiminga. Bet dabar vėl yra prasmė tam laimingumui.

Ech!!..
Laukiu atostogų. Pavargau jau mokytis. Krūvis iš tiesų didelis. Nors žinau, kad gimnazijoj o po univere bus daaar šimtą kart didesnis...

Dauguma žmonių(mokytojai, tėvai) tikisi, jog tokie kaip aš(moksleiviai), užaugę pakeisim valdžią, padarysim Lietuvoj geresnį gyvenimą. Dažnai tai girdžiu... Bet va tie, kurie tikrai galėtų kažką pakeisti, dažniausiai pasirenka ką kitą, dėl ko visi, kurie tikėjosi, būna pasmerkti vėl liūdėti ir lindėti tame sielvarto liūne. Nes dažniausiai nutinka ne taip, kaip tu nori, ar ko tikiesi.

Aš nemanau, kad galėčiau kažką pakeisti. Na, gal ir galėčiau, bet kad per daug baimių ir abejonių turiu. Nors kyla minčių, kurias būtų neblogai įgyvendinti... Gal reiktų valdžiai kažką suorganizuot, kad apklausinėtu besimokančius individus, kas jų manymu galėtų padėti Lietuvai klestėti. Reikėtų. Bet jie to nedarys. Toks jausmas, lyg jie apskritai nieko nedaro. Bet nustosiu "stumt". Tuo nieko nepakeisiu.

Bet tikrai daug ką galima Lietuvoje pakeisti. Kodėl niekas nieko nedaro? Štai rinkimai, visi vėl su tais šlykščiais pažadais. Atrodo viliojančiai, bet pagalvojęs supranti, kad taip pat viliojančiai atrodė ir tie, kurie dabar išrinkti. O ką apie juos klabame šiuo metu?..
Nelabai aš politika domiuosi ir nedaug ką išmanau, tai gal ir kažkaip klystu čia rašydama. But this is my opinion, so respect it, bitches.

~Aušrinė :3

2012 m. spalio 17 d., trečiadienis

Rutina

Pamažu pradedu priprasti prie visko. Prie kasdienybės. Prie nuobodaus gyvenimo. 
Ta pati mokykla tais pačiais rytais, kai keliuosi nežmoniškai anksti (penktą, šeštą), tos pačios pamokos(džiaugsmas, kai kai kurių nebūna), tas pats nuovargis, juokimasis pamokų metu ir mokytojų pastabos, tas pats kelias namo, tie patys būreliai, krūvos namų darbų ir paburkę paakiai... Viskas taip pat. Štai kas trukdo džiaugsmui ir laimei... Galėčiau lyg ir paįvairinti viską, bet kad neužtenka jėgų, laiko ir gerų emocijų. Viską išsunkia mokslai. Turbūt stiprus besimokantis žmogus yra tas, kuris sugeba ir puikiai mokytis ir turėti įdomų gyvenimą.

Štai ir mano problema, trukdanti džiaugtis. Tikiuosi tai pakeisti :) Be to, greitai atostogos... Galėsiu atsikvėpti mažumėlę.

Ar jus irgi kamuoja panašios problemos?
~Aušrinė


2012 m. spalio 11 d., ketvirtadienis

Laimė?

Pasaulis keistas. Toks ekscentriškas. Viskas, ką mes darome, kaip kalbame - kaip tai "susikūrė"? Kodėl mes gebame įrodyti arba paaiškinti vienokį ar kitokį dalyką, o tos minties, už ko visa tai, kas vyksta - ne? Šia tema galima pateikti begales klausimų. Baugu apie tai rašyti...

Taip. Įžanga yra. Keista kažkokia. Lyg yra mintis, lyg nėra. O gal tai net ir ne įžanga ar dar balažin kas. Tiesiog šiaip prie įrašo. Mintys, žodžiu tariant.

O parašyti iš tiesų noriu apie laimę. Laimingumą. Tema turbūt kiekvienam žmogui aktuali... Gi visi norim būti laimingi, argi ne taip? :)

Kodėl žmonės, netekę kojų, rankų ar kitų kūno dalių, negirdintys, nematantys yra laimingesni už sveikuosius? Nes jie suvokia, ką prarado, kad tai nelabai vertino ir kad dabar dar vis gali vertinti tai, ką tebeturi. Tik kažko netekę suprantame, kaip tai turėjome vertinti.
Turbūt kiekvienas buvome patyrę šį jausmą nors trumpam laiko tarpui. Pavyzdžiui aš du kartus "sėdėjau" gipse. Vieną kartą ranka gydyti reikėjo, kitą - koja. O su gipsu gi negalėjau judinti kojos, bėgioti ir normaliai vaikščioti, daryti mankštos bei sportuoti. Tada supratau, kad kojas reikia labai vertinti. Aišku, dabar praėjo jau daug laiko, ir aš beveik pamiršau tai. Bet stengiuosi prisiminti ir tiesiog džiaugtis gyvenimu, džiaugtis, kad esu sveika, kad turiu kojas ir galiu vaikščioti/bėgioti. Reikia džiaugtis gyvenimu! Viskas turi gerąsias puses. Sunkiu momentu sunku jas įžvelgti, bet reikia bent jau pabandyti. Tai padeda.. Galų gale ir tos nesėkmės - išsiliūdi, pergalvoji ir praeina.
Eeech, žmonės, džiaukimės gyvenimu! 

Iš tiesų tai dėl tiek daug dalykų galime būti laimingi...
Faktas, kad dovanodamas dovanas kitiems jautiesi žymiai laimingesnis nei jas gaudamas. Apie šitai buvo atliktas tyrimas. Bet į tai nesigilinsiu.:) Tiesiog jei norit pasijusti laimingesni - padovanokit kam nors kad ir mažą, mielą dovanėlę ir stebėkite to žmogaus džiaugsmą, kuris jus sušildys ir padvigubins jūsų laimę. Tai padeda :)

Taipogi geriau leisti pinigus ne daiktams, o patirtims. T.y. kelionėms, ekskursijoms ir pan. Nes daiktai lūžta, atsibosta, tampa nebemadingi, nusidėvi, nusitrina, o visokios išvykos ir nuotykiai nuolat pakelia nuotaiką vos pagalvojus. Be to, patirtis. Iš serijos "Aš buvau ten... O aš ten".

Bendravimas su žmonėmis. Ne visi yra socialūs, ne visi mėgsta gerą kompaniją, bet su žmonėmis bendrauti reikia. Visa diena pasidaro geresnė jeigu maloniai pakalbate su bibliotekininke ar kažkoks nepažįstamasis jums pagelbėja.

Juk tiek daug būdų, kaip būti laimingu!! Šimtus, tūkstančius prirašyti galima..:)
Džiaukitės!!!!!!:)

Nuostabiai nusiteikusi(ne namų darbų atžvilgiu),
~Aušrinė.

(Ir čia ne į temą liūdna daina)

2012 m. spalio 6 d., šeštadienis

~think about it

Puodelis arbatos, spalvų žaismas medžių lapuose, pilki debesys mėlyno dangaus fone bei tiksintis laikrodis ant sienos. Ramūs apmąstymai užklumpa mintis ir skverbiasi vis giliau, giliau... Į smegenų labirintus, į pasąmonės gelmes, ten, kur pasiekiamas minčių pusiausvyros taškas, kai tiesiog galvoji ir pamiršti viską aplinkui. Ir laikrodžio tiksėjimą, ir arbatos garavimą, medžių lapų kritimą bei pilkų debesų plaukimą. Vidinė ramybė. Jokio streso ir emocijų. Visa tai trunka keletą sekundžių. Kai nesupranti to, kad pamiršai viską aplinkui. Lyg stovėtum ant visko. Ir tada pajunti, kad grįžti į realybę, vėl girdi, kaip eina laikrodžio rodyklė, jauti arbatos šilumą, pastebi ant žemės nukritusius lapus bei tai, kad pilki debesys apėmė visą dangų.
Apmąstymai - savotiškas turtas. Jie padeda suprasti, padeda atsiriboti nuo pasaulio.

Sveiki, mano sekėjai!
Aš grįžtu. Turbūt. Pastarąjį mėnesį buvau labai užsiėmusi, daug dalykų nutiko... Man buvo neapsakomai sunku, nes išsiskyriau su tuo "tobulu" vaikinu. Žodžiu, labai liūdėjau, bet turėjau kilti iš to dugno, kurį pasiekiau per išsiskyrimą. Todėl blog'o rašymą atidėjau į šalį. O ir tada, kai su juo draugavau visas dėmesys buvo į jį, taip kad blog'as vėlgi likdavo nuošalėje. Bet dabar nusprendžiau vėl sugrįžti. Nors laiko turiu nedaug, nes nuolat visur važinėju, skubu, susitikinėju, bet stengsiuosi nors kas savaitę papildyti šitą blog'ą savo mintimis.:)
Ir dėkoju vis dar skaitantiesiems mano įrašus!

~Aušrinė.