2014 m. rugpjūčio 31 d., sekmadienis

Nuostabiapyragis (su džemu)

Cha, nesitikėjot? Du įrašai per dieną - netikėta staigmena!
Kai jau pasigaunu įkvėpimą, tai pasigaunu... Noriu rašyti ir rašyti pačiomis įvairiausiomis temomis!

Šiame įraše išvysit rugsėjo pirmajai skirtą pyragą - kur jau pyragą, tiesiog nuostabiapyragį - kuris puikiai tiks pavaišinti seniai matytus klasiokus ir mokytojus. (Nors maniškis, atrodo, iki rytojaus neištemps (chi chi).

Ingredientai:
• 2 kiaušiniai
• 3 šaukštai grietinės
• 100g cukraus
• 150g sviesto
• žiupsnelis druskos
• 1,5 šaukštelio kepimo miltelių
• 400 g miltų
• džemas/uogienė
• vanilinis cukrus

Išlydykite sviestą ir palaukite, kol jis atvės. Kiaušinius išplakite su cukrumi ir toliau plakant supilkite sviestą. Į tą pačią masę įdėkite grietinę ir druską, suberkite persijotus su kepimo milteliais miltus ir gerai užminkykite tešlą.
Tešlą padalinkite į dvi dalis - vieną didesnę, kitą mažesnę - ir įdėkite į šaldiklį. Mano šaldiklyje trūko vietos, tad viską įdėjau į šaldytuvą ir tešla nesustingo, bet šiaip ne taip išsiverčiau ir su nesustingusia tešla.
Orkaitę įkaitinkite iki 180 °C. Į apskritą, maždaug 24 cm skersmens indą įtarkuokite didesnę dalį tešlos (manoji buvo nesustingusi, tai aš ją padengiau beveik centimetro pločio sluoksniu) ir ją išlyginkite. Kepkite orkaitėje 15 minučių, o po to pertepkite visą paviršių džemu (aš dėjau močiutės serbentų bei spanguolių uogienes) ir užtarkuokite likusią tešlą (aš ją suplėšiau gabaliukais). Kepkite dar 25 minutes, kol viršus gražiai apskrus.
Iškepusį pyragą apibarstykite vaniliniu cukrumi ar cukraus pudrą ir...
Vuolia!

Bon appetit!
Aušrinė ♥

Graužikiška maniakė

Jei kada nuspręsit su manim užsukti į knygyną, dar kartą gerai šį sprendimą apgalvokit.

Į jį "užsukti" su manimi paprasčiausiai nepavyks, būsit priversti ten pasilikti mažiausiai porą valandų, dėl to sugaišit daug laiko ir dar visai galimas dalykas, kad neturėsit ką veikti, kai aš skyrius po skyrio skaitysiu įvairiausio plauko knygas.

Be to, dar nesiūlyčiau to daryti ir dėl finansinių dalykų - nebent būsit tikri mano piniginėje besiaučiančiais vėjais - mat išleisiu viską, ką turėsiu be jokios sąžinės graužaties. O vėliau turėsit mane vaišinti ledais ir kitais skanumynais, nes vieni valgyt nenorėsit, o aš juos būsiu išmainiusi į įdomias istorijas.

Dabar suprantu, kodėl taip retai lankausi knygynuose ir taip dažnai bibliotekose. Ir kodėl gi tos knygos tokios brangios? Ir kodėl jų TIEK DAUG ir TOKIŲ ĮDOMIŲ?

Kartais svarstau, kad gal labai neprasikalsčiau, jei radusi įdomią knygą perskaityčiau ją ten, kur stoviu - knygyne - vietoje jos pirkimo. Bet žinant tai, kad lėtai skaitau...

Pastebėjau ir tai, jog būnant kitų žmonių namuose mane labiausiai patraukia knygos. Jei tenka laukti, tikrai nespoksau į telefoną neva kažką tikrindama (trindama laiką), o žvilgsniu klaidžioju po spalvotus knygų viršelius ir skaitinėju jų aprašymus vis įtraukdama naujas knygas į savo didžiulį įdomių knygų sąrašą.

Vis dėlto skaitau per mažai. Ypač mokslo metais. Dažniausiai būna tūkstančiai kitų rūpesčių arba jaučiu tokį nuovargį, kad negaliu miego iškeisti į kelis puslapius įdomių istorijų.

Knygų pasaulis toks magiškas ir nuostabus, ak, vis tik taip džiaugiuosi mokėdama skaityti!

Paimk knygą į rankas,
Aušrinė.

2014 m. rugpjūčio 30 d., šeštadienis

Sugebėk pamatyti arba "Tavo akyse"

Kai kurie mano, kad aš esu ta, kuri tiki ženklais. Bet aš jais ne tikiu - aš juos MATAU. Ženklai, likimas, mažos detalės, smulkmenos, keisti jausmai - viskas man turi prasmę ir viskas taip... susiję.
Net ir filmas, kurį šiame įraše noriu aprašyti, ir jį pamačiau šiokių tokių nesusipratimų bei atradimų dėka... Atrodo, kad tokie dalykai patys mane randa. Kartais. Kaip ir žmogus, per kurį sužinojau šį filmą. Na, bet dabar ne visai apie tai.

In Your Eyes / Tavo akyse

Tai šviežias (šių metų), romantinis, mokslinės fantastikos filmas, kuris mane visiškai patraukė ir pakerėjo nuo pat pirmų minučių. Būna filmų, kurie įdomūs tik dėl tų skaičiukų pasimatančių pajudinus pelę, bet tik jau ne šis - viso žiūrėjimo laiką išliko toks didelis susidomėjimas, kad nė į galvą neatėjo patikrinti, kada gi jis baigsis.

Pirmas dalykas, kuris man labai patiko - istorijos idėja. Skirtinguose pasaulio kampeliuose gyvena du žmonės, kurie vienas kito nepažįsta, bet yra taip stipriai susiję, kad sugeba vienas su kitu susisiekti. Nuo pat pirmo parodyto nutikimo iškilo intriga, norėjosi sužinoti, kas bus toliau ir per visą laiką neužuodžiau nė kruopelytės banalumo. Nebent aš per mažai mačiusi, bet iki šiol tikrai nieko panašaus neskaičiau/nemačiau/negirdėjau, tad man visa tai paliko didelį įspūdį.

Kitas asmeniškas dalykas, kuris sukėlė dar daugiau emocijų - The Lumineers daina "Flowers In Your Hair". Ji pradėjo groti tokiu svarbiu momentu ir taip netikėtai, kad manyje užvirė begalės jausmų... Taip nutiko dar gi ir dėl šios dainos reikšmės man, bet tai jau per daug asmeniška (vėl ženklai). Apskritai apie šio filmo grojaraštį esu nusiteikusi labai palankiai. Dainos parinktos genialiai, tinkamu metu ir tinkamos nuotaikos. O be to, jos GEROS. Tad riebus pliusas šypsosi ties pavadinimu ir dėl to.


Patiko man ir tai, kad filme vaidino nelabai žinomi aktoriai - bent jau aš regėjau juos pirmą kartą. Vėlgi - gal čia mano atsilikimas, gal kiti juos žino daug geriau, bet man jie buvo visiškai nauji ir, be to, puikiai atliko savo vaidmenis. Rebeka Porter (akt. Zoe Kazan) - keista, išsiblaškiusi, į "normalų" gyvenimą besikabinanti moteris, kuri savo mintimis yra surišta su Dilanu Kershaw (akt. Michael Stahl-David), kalėjime atsėdėjusiu ir savo praeitį besistengiančiu pamiršti vaikinu. Visą gyvenimą jiedu galėdavo jausti vienas kito ryškesnius jausmus ir matyti įsimintinus įvykius, bet nieko nesuprato iki pirmojo telepatiško pokalbio. Iki pokalbio, po kurio viskas pasikeitė ir paaiškėjo.

Jei visiškai tiesiai šviesiai, tai nė pati gerai nesuprantu, kuo jis taip mane pakerėjo (galbūt pažįstamomis viltimis?), tačiau nedvejodama įtraukiu jį į savo geriausių matytų filmų sąrašą ir toliau naiviai tikiu, jog filme nutikę dalykai tikrai vyksta ir realiame gyvenime (be to, kas gi iš tiesų realu?). Žmonės turi ryšį - mes visi susiję. Kaip paukščiai, kurie visi vienu metu išskleidžia sparnus ir būriais nuskrenda būtent į tą pusę, kurioje galės išgyventi žiemą. Yra kažkas... daugiau.

Gal ir Jūs jį matėt?
Pasidalinkit įspūdžiais!

Viltingai,
Aušrinė

2014 m. rugpjūčio 28 d., ketvirtadienis

Ratu... ir visada aplink

Jaučiuosi laiminga. Neapsakomai, be galo, be krašto. Dabar žinau, kad viskas YRA gerai ir drąsiai einu tolyn. Taip, einu tolyn, bet ne ratu, jau nebe. Kada nors gal ir sustosiu pakely, pasuksiu galvą vėstančių pėdų link ir suprasiu, jog visa tai - tik vienas didelis ratas, bet dabar, šiuo metu, manau, kad einu tolyn. Sugebėjau taip stipriai pasikeisti per keletą dienų, svarbiausia - į gerą, ir tiek daug suprasti, kad dabar negaliu grįžti prie to, kas buvo seniau.
O, kaip ačiū Tau, kad atvykai į mano gyvenimą! Mano širdelė Tavęs jau nebe pamirš. Tu apsigyvenai joje ir įkvėpei nuostabiems dalykams! Ačiū ir už nuotykius, už išmintį, už protingus patylėjimus ir už kvailiones tuo pačiu... Bet daugiausia dėkoju Tau už tai, kad taip puikiai mane išklausei ir sugebėjai suprasti.
Tavo kompanijos laukdavau kiekvieną dieną, net jei kartu prabūdavom vos pusvalandį. Užtekdavo Tave tik pamatyti ir mano pilve apsigyvenę tūkstančiai mažyčių sparnelių imdavo plasnoti kaip pašėlę. Galvoje - lengva sumaištis. Širdyje - palaimingas jausmas. Šypsena veide ir bendras juokas - kūnų kalba, kurios mes nė nesupratom. Bet jautėm. To užteko.

Dėkinga Tau esu
Ir myliu aš labai
Susitiksim mes dar kada nors,
Kai atvės krantai.
Krantai, kurie kadaise šildė
Ir glaudė žmones įvairius,
Tą naktį jie atlėks pas mus,
Aplankys mūsų sapnus.
Ir atsibusiu aš anksti ryte,
Kaip įprasta jau - pas Tave,
Užuosiu meilę danguje
Ir saldų laimės vyną širdyje.
Suprasiu tad, kad mylima esu -
Išlėksiu nuostabiu paukščiu.


Ir nebandyk pavyt -
Tik skrisk ratu,
Džiaugsimės mudu kartu.

Įsimylėjusi,
Aušrinė

2014 m. rugpjūčio 8 d., penktadienis

Pyragas su smidrais (??)

Kai mane patraukia prie valgio gaminimo, namiškiai pradeda nerimastingai žvalgytis, kadangi niekada negali žinoti, ką jiems teks valgyti ir ar jie apskritai tai galės valgyti. Ir šį kartą buvo panašiai, mat mano atsakyme į klausimą, ką gaminsiu, įsipaišė žodis "smidrai". "Kas čia per?.. Ar jie smirdi? Tai čia daržovė? Nenoriu!" - štai kokios reakcijos susilaukiau. Nors nesistebiu, nes ir man ši daržovė iki šiol buvo negirdėta, nematyta ir neragauta.

Visgi po tuo keistu pavadinimu slepiasi malonus paaiškinimas - smidrai yra paprasčiausi žalieji šparagai. Ir labai skanūs, pati įsitikinau. Tad štai vienas nuostabus smidrų receptas!

Pyragas su smidrais

Reikės:
• 4 lapelių sluoksniuotos bemielės tešlos
• 3 v. š. pieno
• 2 kiaušinių
• 4 a. š. garstyčių
• 12-16 smidrų
•12 riekelių brie sūrio

Prieš gaminant geriausia iš karto atšildyti sluoksniuotą tešlą: išdėliokite keturis lapelius ant kepimo popieriumi išklotos skardos ir palaukite apie 10min.

Įkaitinkite orkaitę iki 220°C.

Atšilus lapeliams, per centimetrą nuo krašto aštriu peiliu įpjaukite tešlą - taip padarysite rėmelį. Tik atsargiai, neperpjaukite tešlos iki galo. Pyrago vidurį galite suploti šakute.

Tuomet dėkite tešlą į orkaitę ir pakepkit apie 6min, kol tešla išsipūs, paruduos. Jei norit, galit patepti tešlos kraštelius su kiaušiniu - taip ji gražiai apskrus.

Kol tešla kepa, padarykite padažą: dubenėlyje išplakite kiaušinius, pieną bei garstyčias. Smidrus nuplaukite ir nulaužykite jų kietus galiukus.

Išėmus tešlą iš orkaitės, dar kartą peiliu įpjaukite rėmelius ir suplokite vidurį. Tuomet ant kiekvieno lakštelio uždėkit po 3-4 smidrus ir brie sūrio griežinėlius, ant viršaus užpilkite kiaušinių padažą. Galima pagardinti kmynais - bus dar skaniau!

Toliau kepkite pyragą apie 10 minučių, kol jis dar išsipūs, kraštai gražiai apskrus ir kiaušinio masė sutvirtės. Man, kaip visada, kepti teko ilgiau - ta orkaitė... :D
Labai skanu juos valgyti šaltus ir su pomidorais!

Skanaaaus! ;)
~Aušrinė

P.S. Žiauriai fainą muziką šitie kuria!!!

2014 m. rugpjūčio 7 d., ketvirtadienis

Dar tikiu

Noriu gamtos. Ne šiaip sau (mirusio) gamtos lopinėlio po mano buto langais, o tikros gamtos. Trokštu gyventi gamtoje. Gal ne visai taip, kaip seniau Lietuvoje gyvendavo (taip lengvai interneto juk neišsižadėsi), bet bent jau atokioje, žalumos užpildytoje vietoje. Kur nėra mašinų, nėra teršalų, nėra parduotuvių... Noriu atsiriboti nuo daugumos priklausomybių, nuo prekių, nuo šlamšto, noriu kažko tikro... Tokie troškimai manyje gyvena jau ne vienerius metus, bet dabar jaučiu, kad jie jau pradeda bręsti ir aš RIMTAI pradedu ieškoti išeičių, kaip galėčiau šį prigimtinį norą patenkinti. Nebenoriu būti priklausoma nuo visuomenės, net nežinau, kiek iš tiesų noriu būti civilizuota. Jei būčiau galėjusi pasirinkti tarp civilizacijos ir prigimties, antroji būtų laimėjusi be jokių kalbų. Bet niekas man tokios laisvės nedavė. Vos gimusią uždarė teršaluose skestančioje aplinkoje, įbruko vardą, pavardę, asmens kodą, sužymėjo, paskiepijo (nunuodijo) ir paliko, įsitikinę, kad be jų niekur toli nenueisiu. Ak, kaip man nusibodo visas šis žaidimas prieš žmonių būtį. Tokiame pasaulyje jau nieko nebėra tikro - viskas matuojama tik pagal visišką dirbtinumą. Šitas tikras, nes tikresnis už tą, bet jis vis tiek dirbtinis... Kaip hamburgeris ir daržovės iš "Maximos". Viskas tik melas, atmaina, nieko tikro jau nėra.

Tik iš kažkur giliai kylantys jausmai - tikri.
Ir aš einu jų keliu.
Dar tikiu.