2016 m. balandžio 29 d., penktadienis

Žavu? Kaip matematika

Užpilu arbatą dar kartą. Nežinau, gal mudvi jau kažkaip suartėjome. Priprasti lengva. Net prie tos pačios arbatos. Prie TŲ PAČIŲ, nekeistinų arbatžolių. Išsišoka įdomi problema - ilgainiui išsinaudoja visa, kas jose geriausia, tad nebelieka ramybės. Skonio. Artumo. Ar jo dar daugiau? Juk tuomet jau nebe aš ir arbata; tuomet jau aš = arbata.


Amor, ut lacrima, ab oculo oritur, in pectus cadit.*


Bijau keleto dalykų. Tokių, kuriuos, būna, žmonės įvardija gavę atitinkamą klausimą. Bet ne, aš nebijau jų. Pagalvoju geriau, įsigilinu, ištrinu viską, kas aplink ypatingąjį reiškinį - ne, aš nebijau. Kai baimė tampa centru, aš nieko ne(be)bijau. Be to, yra skirtumas tarp nebijoti ir nebebijoti. Bet apie tai niekada. Geriau paklauskit Remarko.

Drįsčiau išsikelti sau priekaištą, kad kai kurių dalykų nekenčiu, paprasčiausiai negaliu apkęsti. Dažniausiai tai galima pavadinti bandos reikalu, bet taip pat dažnai niekas manęs nesupranta, bet juk ir negali suprasti, jei banda? Bet, bet, bet. Man nepatinka Kalėdos. Nenturiu nieko prieš Rasas. Nekenčiu gimtadienių. Bet su įdėmiu susikaupimu keliuosi kiekvieną naujai užgimstantį rytą tiksliai tuo metu, kai Žemė apsisuka reikiamą kiekį valandų, minučių, sekundžių - na, laiko, neaprėpiamo laiko, kuris kažkodėl įspraustas į šešiasdešimtis ir dvidešimt ketvirtukus - iki kol vėl pradeda glamonėti juodžemį po kojomis, kuriuo maloniai gyvenu. Man nieko nereikia, tikrai, aš visko turiu. Tik noriu toliau augti. Kaip kad daro augalai. Ne, mano paskirtis - dar ir judėti? Ir mąstyti? Taip, taip, dėde Fichtė, bet visų pirma reikėtų išmokti tinkamai augti.

Be to, žmogus nėra geresnis, kažkuo didingesnis ar kilnesnis už gyvūnus. Juolab, kad jis(aš) ir pats yra gyvūnas. Nekenčiu savęs išskirimo aukščiau kitų, nors, mmm... Juk ir pati taip kartais darau. Darydavau? Ne, juk vis tiek vis dar ne tik stebiu, bet ir teisiu. Fu. Negerai. Žmogus pranašesnis tik tuo, kad turi įrankių. O šiaip mes, mielieji, labai labai riboti ir pažeidžiami. Žavu? Kaip matematika.

Ir tos mintys; jos niekaip nerimsta. Nesveikinkit manęs, nereikia. Pabūsiu viena ir susidėliosiu mintis. Kad vėl būtų ką blaškyti. Amžinas ratas; visa - tik amžinas pasikartojimas. Tad nesveikinkit. Žinau, kad daugumai tai yra kančia. Na, man tikrai būtų.

In the end:
Kūryba mane lengvai pabudina. Bet ar lengva mane pabudinti kūrimui?

Šrinė

* pritrūkusiems noro ieškoti - "Love, like a tear, rises in the eye and falls on the breast. " Taip, tai visai su niekuo nesisieja; tik tiek, kad viskas yra susiję.

2016 m. balandžio 23 d., šeštadienis

Kam praustis, jei nėra ko nuplauti?

Tiek daug dalykų; sumaištis galvoj. Jos niekaip nenusėda, tos mintys. Niekaip. Išeinu į lauką, nežinau, kur einu, bet štai, į galvą, plaučius, plaukus plūsteli paradoksaliai gaivus, išmetamosiomis dujomis prisotintas oras, bet vis geriau, nei ta tiršta koncentracija tarp keturių sienų, ir aš pradedu pastebėti daug daugiau nei tik savo niekaip nenusistovinčias mintis. Na ir gerai. Tegu jos nerimsta. Reikia išsivalyti. Panašiai kadais skambėjo mintis: "Kitą rytą atsibudau daug geresnės nuotaikos. Nesiprausiau, niekada nesiprausiu, kai gera nuotaika. Kam praustis, jei nėra ko nuplauti?"* Taigi. O aš turėjau ką nuplauti. Kažkaip.. retai kada nebeturiu.

Kartais grįžčioju atgal, stebėdama ir stebėdamasi, kur pasidėjo tos dienos, laimingos, nelaimingos, bet jaudinančios ir aistringos dienos, kur ta naivi mergaitė, kur tos svajonės, idealai, nuotykiai, vargai, dramos, džiaugsmai, komedijos ir visi kiti incidentai? Ogi niekur. Nieko niekada nebuvo, nieko ir dabar nėra. Niekas nedingo. Arba viskas taip pat. Niekas nesikeičia, žmonės nesikeičia. Atgal nebežiūriu - o kam? Ne, ne, ne - svarbu pridėti neiginių, kad atrodytų rimčiau.

O žinot, dar labai lengva atrodyti svarbiu. Tereikia niekam neturėti laiko. Bum. Tu svarbus.

Nenoriu būti svarbi. Nenoriu turėti praeities. Nenoriu turėti tokios maišalynės savo galvoj. Geriau jau ištisas dienas vaikščiosiu po apylinkes, kad ir kaip gerai pažįstamas, bet vis tiek dar tyrinėtinas, ir stebėsiu, ir stebėsiuosi. Ar pastebėjot, kokie dideli paukščiai tos žuvėdros? Jos milžiniškos. Tikrai. Mano parkelyje jų pasitempusios klausė visos antytės - komandos aiškios, vadai taip pat. Prisitaikyti ar pakeisti? Atgimstantys prieštaravimai man kužda, kad aš ta pati, kaip visada. Nesikeičiu. Niekas iš tiesų nesikeičia.

Šrinė

*iš Rasos Aškinytės  romano "Lengviausias"

2016 m. balandžio 19 d., antradienis

Grūdėtos varškės ir subredusių(?) vyrų ypatumai

Gėriau kavą malonioj atokaitoj
po pažastimi baisaus pasaulio
vis tik apglėbusio mane
savo tamsių skvernų neregimybe
ir buvo savotiškai gera.
Meluoju.
Vietoj kavos -
pu-erh ir žalioji arbata.

Šalia atsirado motina, -
toji pati, kaip visada.
Bet iš kur ji čia?
Gal nemačiau.
Visad praleidžiu pro akis.

Ji paėmė grūdėtą varškę,
pakėlė prieš akis
ir tarė:
"Prieš vartojant sumaišyti".
Pasakė taip, lyg netikėtų.
Nepatikėjau ir aš.
Atsiduso.
Nuleido akis.
Ir rankas.

Arbata vėso,
mane viskas ėmė nervinti
kažkaip suktis, kažkur bėgti.
Prisiminiau daugiau
nei kad esu pamiršusi
regėjusi
girdėjusi, uoščiusi, lytėjusi.
Darėsi koktu.

"Labas! Tu labai gražiai judi...
Taip... į priekį",
- lemeno pasitikintis berniokas.
O už jo - mašina
su tokiu pat kaip jis viduje.
Susiraukiau.
Šleikštu.
Galbūt šį kartą išdidumas pravertė.
O gal ir ne.

Plaukiu trečiame takelyje
beveik kaip įprastai
tik mano kūnas tirpsta
jaučiu, kad kaip biri kava
tuoj išnyks
ištirps
tuščia.

Atsigaivalėjus
pasigailiu
nes praplaukiant
mane kažkas paliečia
iš gretimo takelio.
Ne, tai ne kažkas,
aš jį pažįstu.
Eik šalin
kolei viskas paaiškinama žodžiu "ATSITIKTINUMAS".
Bet tu ir vėl mane lieti.
Aš pasitraukiu.
Daugiau nesusitinkam.
Jokia forma.
Niekaip.
Nelauk manęs.
Aš turiu vyrą ir daug kompleksų.
Be to, fu, šleikštu.

Gėralas atšalo,
motinos nebėr
kažkaip ramu ir gera.
Net per daug.
Kai neatsitiktinai
širdį praveria
sudaužo
paniekina
Keistas, kažkur girdėtas sakinys:
nepilnametės kūnas saldus.

2016 m. balandžio 11 d., pirmadienis

Gaivaus pavasario vėjelio apsupty

Siaubinga, siaubinga, siaubinga.

Tatai taip siaubinga! Priešingas vaizdas piene įmerktoms solidžiai apvalaino, oraus juodo katino letenėlėms. Koks gyvenimas gražus! Bet tai siaubinga. Tekšt tekšt tekšt - báltos, gražios formos dėmės per nudulkėjusį, dar neišmindytą taką. Takelį. Keista, kai viskas apsiverčia aukštyn kojom. Dėmės - tai ne problemos, ne sunkumai ir ne trūkumai, tai - šviesuliai, džiaugsmai bei laimė. Protarpiais. Keista. Bet aš ne apie tai!

Mane siutina, glumina, neramina tie pasipūtėliški, paiki, paviršutiniški ir egoistiški pastarieji čia skelbti išvedžiojimai. Jų mažai, rašau juos retai, bet dabar, žvelgiant atgal, jie mane labai trikdo. Toks ryškus kontrastas tarp to, ką kurdavau kad ir prieš pusmetį! Nori nenori, esi priverstas pastebėti žymius pakitimus, svyravimus, vidinius konfliktus. Šį kartą jie ne į gerą. Bet tai irgi savotiškai nuostabu. C'est la vie? Juk, ko gero, gerai, kad nesu priversta pėdinti ilga vienoda tiese į niekur; nuobodu. Taip, taip - nuklysti retkarčiais smagiau! Ir tais retais kartais aš net pagaunu save tuo mėgaujantis. Nes man kažkas kažkada įkalė į galvą, kad niekas nevyksta šiaip sau.

Vis ieškau teisingo kelio, veikiau kelių̃, ir ilgą laiką, įsukus į teisingą, man visai neblogai sekasi juo žingsniuoti, pasiekti nuostabių nušvitimų bei pastebėjimų, šio to išmokti, šį tą nuveikti. Tačiau pastarojo laikotarpio nutrūkimas akivaizdus ir trikdantis, juo net nepavyksta pasimėgauti - smukau. Dvasiškai, morališkai. Net nenutuokiu, kas atsitiko - viskas vyko kaip seniau, kaip visada. Bet, matyt, tiesiog taip būna. Įdomus reiškinys. Kartais net susimąstau, kad tam nemažai įtakos turi aplinkiniai individai su savomis mintimis. Asmens būklė vienaip ar kitaip priklauso nuo įtūžusių ar atitinkamai laiminančių žvilgsnių, keikiančių ar mylinčių minčių, atšiaurių ar malonių prisilietimų. Jeigu nesiseka - kaltinti kitus ne tik netaktiška, bet ir netikslinga, bet apie savo apinkos žmones vertėtų bent susimąstyti. Viskas susiję. Normalūs žmonės tave užmėtys akmenimis, jei tu būsi kitoks. Bet vertėtų nepamiršti, kad tų "kitokių" yra ir daugiau.

Vienas taškas mano naudai - išplaukimas iš nusistovėjusių normų. Nepasakyčiau, kad pastaruosius 7-erius metus būčiau priklausiusi vadinamąjai "pilkai masei", tačiau normalumo sąvoka ir praktinis jos siekimas plus ou moins viešpatavo ir mano pasaulėlyje. Tarp kitko, mažame ir naiviame. Optimizmui trykštant per kraštus. Tiesa, nelabai kas pasikeitė ir dabar, bet išmokau žaisti užsidedant tai juodus realybės, tai rožnius pozityvumo akinius. Daugiau spalvų - praplatėjo ir gyvenimas. Ir vis mažiau norisi laikytis ir kibtis už to, kas bendra daugeliui, kas priimtina ir sektina, nors niekas gerai nežino kodėl.

Taigi, net nepastebėjau, kada palikau nusistovėjusių normų orbitą ir išskridau savais keliais. Pagaliau mada ir išorė man rūpi tik tiek, kiek tai liečia tvarkingumą ir šiokį tokį savęs perteikimą, bet iš esmės nebevaidina svarbios rolės, o tai suvokti dar geriau padeda tai, kai per anglų pamokas pradedama tema apie drabužius ir atlikęs vieną iš beprasmių vadovėlyje pūpsančių testukų (nes taip liepė), pamatai, kad esi vienintelis visiškai ignorant stiliaus atžvilgiu visoje klasėje. Gal ir nebeprasmiai tie testukai. Savotiškai padeda susivokti. Savyje. Aplinkeliais, bet vis šis tas.

O kodėl žmonės tiek daug tuščiažodžiauja? Galbūt aš irgi taip darau, net ne galbūt, o ir šiuo įrašu iš esmės yra panašiai - jums juk nebūtina viso to žinoti, dažnam net neįdomu, galiu išsilieti dienoraštyje ar kitoje niekam nematomoje vietoje, o čia galėčiau atiduoti visą tai, ką turiu geriausia, pasidalinti su jumis įkvėpimu, bet tai, ką rašau, man svarbu, tad gal ir ne tuščia; nors ir tuštybė vienam gali būti svarbi... Et. Pamėgau kinų filosofus. Kaip ir gyvenime, jų filosofijoje viskas turi prasmę.

O kodėl žmonės tokie pikti? Ne, ne, jie geri, jie malonūs ir draugiški - taip šypsodamasi krykštauja maža mergaitė manyje. Ir taip, tai tiesa. Bet malonus visiškai visados nebūsi. Visko pasitaiko ir niekas nevyksta šiaip sau. Išmokau stebėti ir nevertinti. Tiesiog stebėti. Nebambėti, napkalbinėti, nesipiktinti, ne visada net ir gailėtis, bet pažiūrėti iš šalies ir po daug daug laiko pasidaryti atitinkamas išvadas. Dar vienas skaidrus lašelis manajame ežerėlyje. Iki tobulos perregimybės - dar daug daug stropaus darbo.

Ežeras, ramus jo paviršius taip pat kelia asociacijas su mintimis. Kai vanduo ramus, gali įžiūrėti ežero dugną; sudrumzdęs jį nepamatysi nieko, vien purslus ir bangas. Arba įkirias ir nepastovias mintis. Šiuo atžvilgiu nusiraminimas - siekiamybė - irgi šiek tiek arčiau nei prieš visą šį degradacijos laikotarpį. Palaukit, bet kodėl aš jį taip vadinu? Kuo toliau, tuo daugiau pliusų įžvelgiu. Viskas, kas nutinka, skatina mane vis iš naujo keistis, augti, ieškoti sprendinių. Iš to atsiranda savita sistema, stebėjimai, atitinkamos išvados - o tai jau savaime yra gerai. Pažinimo kelias painus ir sudėtingas! Bet, o, aš vėl susižavėjau gyvenimu... Koks puikus laiko švaistymas! Gyventi.. Bet ir vėl pro šalį. Krypstu.

Filosofija turėtų padėti susigaudyti, suvokti esmines, pamatines tiesas, moralės dėsnius ir dar svarbiau - įkvėpti jų laikytis (nes gi tada tu būsi laimingas, o kas nenori priglausti laimės?), bet ji iš tiesų viską laaabai sujaukia ir sumaišo. Besidomint, beskaitant, besužinant viskas aišku kaip ta meilė savo žmogui, jautiesi saugus ir pasitenkinęs rastais atsakymais, tačiau ilgainiui mintys turi tendenciją pasimesti, susimaišyti ir sumaišyti nusistovėjusią pasaulėžiūrą. Šiuo metu ieškau atsakymo, kaip suderinti kūrybingumą su minimalizmu, bet visos idėjos gerokai kertasi vienos su kitomis ir po kiekvieno susimąstymo jaučiuosi patekusi į aklavietę. Bet leiskit papasakoti apie tai plačiau.

Pradėjus sirpti pirmiesiams pavasarį sveikinantiems pumpurams manoje galvelėje užsimezgė idėja išmesti pusę savo turto lauk arba tiesiog atsikratyti to, kas man nereikalinga (o reikalinga juk labai mažai). Planas turi šiek tiek avantiūrizmo, be to, tai liestų ne tik eilinius daiktus, esančąius visur kambaryje, bet ir drabužius, o dar labiau - gyvenimo būdą. Trokštu gyventi minimaliai. Ir vis dar esu pasiryžusi tai įgyvendinti. BET. Pasidalinus šia idėja su artimu žmogumi, jis iškėlė manyje tą vis dar neatsakytą klausimą, kaip suderinti šį troškimą su kūrybingumu, kurio, kiek jo teturiu, neketinu slėpti? Jis paklausė, ar aš galėčiau taip gyventi, t.y. atsikratyti visų tų "gražių fasadų" - klausimas buvo orientuotas į mano piešiniais nukabinėtą sieną. Na žinoma! Jeigu tie piešiniai, o kur dar visos nuotraukos, lipdukai nuo vaisių ir kiti menkniekiai, liks savo vietose, tai koks čia minimalizmas? Tačiau aš nenoriu su visu tuo skirtis, nes tai savotiškas parodymas sau (ir kitiems), kas aš esu, kas manyje gyvena, tai būdas susikurti jaukią atmosferą. Sutinku, kad galima išsireikšti ir kitais būdais, net gyvenant minimaliai, tačiau man tai reikštų tam tikrą išsižadėjimą savęs, net apsileidimą. Problema galbūt ir paprasta, galbūt neverta tiek daug dėmesio, bet šiuo metu man - neišsprendžiama. Ko gero, aš tiesiog bijau viską kardinaliai pakeisti. Dėl aplinkos - ne taip ir sunku, ne taip ir baisu. Baisu dėl savęs, dėl savo pasaulėjautos ir savo minčių. Nepabandžius, šiaip ar taip, nesužinosiu.

Ir čia vėl įsipiešia baimė. Baimė suklysti, baimė prarasti save, baimė išsiskirti, baimė... Velniop baimes! Klysti gera. Ir jeigu su tuo sutiktų ne visi, tai minčiai, jog klysti geriau nei nedaryti nieko, svariai prieštaraujančių, ko gero, neatsiras. O, be to, mes visi kažko bijome, kažko gėdijamės.. Tikrai visi. Žmogus nėra tobulas. Man labai nepatinka, kad jis yra linkęs save išaukštinti, išskirti iš gyvūnijos, o dar blogiau šiame teiginyje yra tai, jog ir aš esu žmogus. Bet ne aukščiau už kitus Žemės gyvius. Aš tik turiu atitinkamų įrankių, dėl kurių tampu pranašesnė; tai akivaizdu. Net žmogiškasis protas, gebėjimas mąstyti nėra pakankama priežastis iškelti save aukščiau kitų, bet kol kas paliksiu šią temą ramybėje. Ramybė!

Ramybė, ramybė, ramybė.

<...>
O tie, kurie karščiau pamilo beprotybę,
apgavę piemenį išsprūdo iš bandos
ir ryžos garbinti vien opijaus didybę,
štai žemės vaizdas - dabar ir visados.*

Šrinė
*Charles Baudelaire, Les Fleurs du Mal

2016 m. balandžio 6 d., trečiadienis

04.04

mudvi su R. įlipom į autobusą buvo vėlu jaučiau kad su ta krūva nepažįstamų žmonių išdardėjom ne bet kur o į Vokietiją vėliau suvokiau kad į Berlyną. kurių galų į Berlyną? kas gi čia supaistys. bet mudvi važiavom būtent tenai su paprastu keleiviniu autobusu lagaminai siūbavo ant jo stogo. visi keleiviai išlipo su viltimi šiltai pernakvoti įtartinos reputacijos vietovėje jų pasirodė žymiai daugiau nei aš įsivaizdavau nes važiavo dar keli autobusiukai. juoda juoda naktis dar juodesni juodaodžiai aplink mudvi o mes stovim prie įtartino bet be galo mielo tokiu vėlyvu metu prieglobsčio švytinčiomis nuo kaitrinių lempučių angomis - langais ir durimis - ir laukiam viso to sąmyšio pabaigos. pabėgėliai! visur aplink mus - pabėgėliai. kažkoks neva pažįstamas praveda mus pro čia pat esančias atviras bet daugumai neperžengiamas duris - juk vietų skaičius ribotas - ir mes pagaliau patenkam į gana jaukų bendrabučio tipo kambariuką su keliomis dviaukštėmis lovomis ir netgi "kambariokėmis". išsipakuojam.
sapnas kartojasi iš naujo.
dabar aš be R., vis dar neįsivaizduoju, kurių galų trenkiuosi į Berlyną, bet susirandu tą patį vežiką ir maloniai jo užklausiu ar važiuodama jo autobusu pasieksiu savo tikslą. jis linkteli ir aš susikraunu daiktus. vėl naktis o gal jau paryčiai bet gana tamsu o aš važiuoju su tūlais vyriškiais gana akį traukiančiomis fizionomijomis ir man topteli kad aš ne tik viena be jokiu pažįstamų bet ir vienintelė dailiosios lyties atstovė tarp visų tų nusidirbusių įdegusių pusiau skustų veidų. kur mes važiuojam? į Berlyną! "ką tik skaičiau žinias,- sako kažkuris. - Berlyne prasidėjo pirmasis pasaulinis karas." juk jis turėjo omenyje trečiasis? ar.. toks pat kaip pirmasis? aš ne šiame amžiuje... ne, čia tik sapnas. Berlyno neramumų jaudinama bei audrinama važiuoju toliau bet po kiek laiko pabundu.

Štai tokie tie keistai įkyrūs sapnai, persigandę užmaršties.