2016 m. lapkričio 30 d., trečiadienis

Gal jau galiu išbraukti?

Žudantis minčių spiečius eilinį kartą graužia ašarų latakus svilinančiomis, veik rūgštinėmis srovėmis.

Ech, tu, siaubeli, žmogaus mintyne, smegenyne. Kas gi pas kiekvieną toje košėje dedas?!.. Aš nė nebesusigaudau, kur maniškių pradžia, o kur - galas.

Per daug kontraversiškumo galvojant apie mon menteur. Melagis, melagis, melagis. Gal tas netikrumo jausmas, ar veikiau neužtikrintumo, tie įtarinėjimai ir spėliojimai, kurie specialiai ir paliekami tam, kad būtų vietos iki valios prisidūkti fantazijai, galbūt būtent įvairiausio plauko nutylėjimai ir savo vidaus NEišsakymas kitam mudu ir palaiko sukibusius. Ne surištus, ne supančiotus, tik trumpam susitikusius. Kol pakeliui, ar ne? Hesė man labai artimas visais savo pasakojimais, jis net visai skirtingais stiliais ir skirtingomis pasaulėžiūromis išreiškia mane, jį, taip pat ir mudviejų ryšį. Na, nieko nuostabaus, nieko nuostabaus... Vienas kūrinys - neabejotinai reikšmingas jo, tad ir mano gyvenimui. Bet visi kiti tokie... kitokie. Skirtingomis idėjomis, kurios visiškai vienodai išlieka manimi. Ir juo. O tai keista. Dvilypumas? Daugialypumas. Ir žmogus, ir vilkas. Dar avis. Ir kuždėk man, Tūla...

Ir vis tik, nors nuolat kartodavau jo žodžius "kol pakeliui", šitokio realaus santykių trapumo nė akimirkos nebuvau pagavusi savo širdyje (kurią kaži, ar turiu, bet čia jau kita tema) kaip apčiuopiamo, aiškaus jausmo. O dabar, dabar jau jaučiu. Jaučiu, kad visai gali būti, nevertėjo tiek daug aukoti, nevertėjo gadinti kitų santykių, kitų ilgai kurtų gyvenimo sferų. Nes net ir šis, naujai sukurtas, gali iširti. Gali, jei tik nustosim ieškoti kompromisų, o kartais, atrodo, būtent taip mudviem ir nutinka. Kita vertus, gerai. Puiku, nuostabu, fantastiška, kadangi nelengva. Puikiai žinau, ką reiškia lengva. Yzy yra nuobodu, bukina ir kelia absurdą. O kad absurdas taptų naudingas, kad jį būtų galima pajungti į žmogaus gyvenimą kaip varomąją jėgą, kaip akis atveriantį fenomeną, jį visų pirma reikia pajusti. Suvokti. Yzy prie to retai kada prives. Kai lengva, žmogus negyvena. Tad gerai, gerai. Kvėpuoju. Nuolatine įtampa, kuri, pritvinkdama sinusuose, smilkiniuose ir sausgyslėse, anksčiau ar vėliau per įvairias ertmes išsiveržia. Kažin, kas geriau: ar toksai įtemptas nestabilumas, niekaip nenurimstančios mintys, nes, na, trūksta saugumo bei užtikrintumo, ar lengvas absurdiškumas? Juk sakiau! Nėra nieko blogiau už lengvas užduotis. Gyvenimas - taip pat some kind of task. Gal jau galiu išbraukti?

Geriausias. The best, better, aukštesnysis, aukščiausias, pirmas, lyderis, šimtukininkas. Tik etiketės, tik etiketės. Etiketės, etiketas, etika - nė vienas dalykas nevertas dėmesio. Bent ne tiek daug. Ką reiškia pranokti kitus? Širdy gera, kad tu - -iausias? O neliūdna, kad kiti tik paprasti, žemiau, nenuovokos, tavęs nė nesupranta ir nesupras? Etiketės žlugdo. Žmoniją. Individus. Ne visus. Kvailas -iausias ir pats save susižlugdys dėl to, kad manys save esant tuo -iausiu. Pasidarau išvadas, persiskirstau, nauji skaičiukai, nauji siekiniai. Vertinimas ir lyginimas nieko gero neduoda. Tam tikrame taške padeda užmigti ir pamiršti, kad beprasmiškai rungtyniaujama. Gal tik tuomet ir įmanoma suvokti beprasmybę? Gal.

Ir vis tik kaip reikėtų traktuoti faktą, jog minčių tiek daug, tiek daug ir taip visada, kad jos lenda pro visur iki visų giliausių šaknų ir atneša tik nepasitenkinimą, raudą, plyštančios galvos pojūtį? Ar tai - neabejotinai gerai, įrodo kokią nors vertybę, ar priešingai - tėra didžiausia silpnybė, trūkumas, nes išduoda negalėjimą nuraminti savęs, savo vidinio šėlsmo? Dar viena kryžkelė paieškose, kas tokia turėčiau būti. Aš esu. Ar to neužtenka?

Kita vertus, žinau, kaip save nuraminti. Dedu paskutinį tašką, nes jau matomai yra GERA.
(Nebeteks pirkti valstietiškos degtinės iš po skvernelio).

2016 m. lapkričio 23 d., trečiadienis

Bet man skauda! Tai gerai, kad skauda!

Nežinau, kas noriu būti. Ne, nežinau, kas esu.

Išmokti kažko naujo žymiai sunkiau stiprioms individualybėms. O aš nežinau, kas tokia noriu būti. Ryški individualybė ar lanksti prisitaikėlė. Prisitaikymas padeda pastebėti, mokytis, išlikti neutraliam tuo pat metu iškylant virš kitų - taip lengviau perprasti, išmokti, susikaupti. Veik garantuoja gerą ar bent palankią reputaciją. Esant aštriam, giežtam bei kategoriškam būdui tu gali būti geras savo srityje, kurią galimai (ir greičiausiai) dievini. Priešingomis aplinkybėmis, gali būti pakankamai geras ar net geriausias visose įmanomose srityse (o įmanoma aprėpti tikrai ne viską, optimistai). Mergaitė, sutikta ryte, einant į mokyklą, aš ją jau mačiau. Mes važiavom tuo pačiu troleibusu. Vieną kartą į priekį, prieš keletą mėnesių - ji mokėsi geografiją, aš žinau, pažįstu mūsų mokyklos geografę. Ji - malonus, žmogiškas žmogus. Dar kelis kartus grįžome kartu namo. Taip, aš ją mačiau. "Mes iš tos pačios mokyklos, ar ne?" "Taip." Šypsenos, šypsenos, trečdalinis amžiaus skirtumas, bet kontaktas įvyko - 10-ies minučių kelias iki mokyklos išnaudotas labiau nei produktyviai; tai buvo šilta, tai buvo gera, tai buvo žmogiška ir nuoširdu. O ji stebėtoja; matau, kad pastebi, stebi, yra budri. Man ji patinka, ir aš prieš ją beveik nesijaučiu didelė - aš maža, maža, mažytė. Miniatiūrinė. Šeši metai nėra daug, šešeri metai - lašas jūroje. Well, depends.

Kodėl kodėl kodėl taip skauda, kai mane vertina, kai vertina neteisingai, nors aš pati žinau savo vertę, nė nėra jokios vertės, tu esi tai, ką darai, ką mąstai, ką valgai, kuo kvėpuoji - ar nematot, koks bullshit? Ne ne ne, kas aš esu? Kas tu esi? Kažkada aš tikrai buvau aš. Kada? Kada tai buvo? Kur skilimo taškas? Mąstau, mąstau ir suvokiu, jog laikas, o su juo atplaukiančios žinios tai padarė - kuo daugiau žinau, kuo daugiau atsiranda galimų perspektyvų įsivaizduoti vieną ir tą patį tašką, tuo platesnio akiračio darausi, ir tuo labiau prarandu save - o kas gi aš? Blaškausi tarp vieno, kito, vieno, trečio, matau daug variantų ir kiekvienas iš jų man pradeda tikti, tikrai, juk prie kiekvieno galėčiau prisitaikyti, o kažkada apie tai nė negalvodavau, tiesiog buvau aš, tiesiog veikdavau, ir tai buvo mano dvasia, mano AŠ. Filosofai pameta save. Aš matau. Jie mato daug. Mato plačiai, apibendrintai, iš daugybės pusių, jie varijuoja, ieško tobulybės, paaiškinimo, laikosi tam tikrų nuostatų, taip jie save ir praranda. Kuo toliau žengiu, tuo tamsiau. O kodėl tamsa turi būti traktuojama kaip blogis? Nemanau. Kad jau pamečiau save, tai ko neturėčiau toliau eiti į tą tamsą? Tebūnie tai mano nauja šviesa. Ei, juk aš viskas vienu metu. Aš ta mergytė languota suknyte, aš toji padūkusi greitakojė kiemo mergiotė, aš ta aštraus, guvaus proto, įžeidi ir išdidi mergaitė vidurinėje, aš ta pati surimtėjusi-beveik-gimnazistė, aš ta pati vėl maža ir išsigandusi ir vėl pirmokė, vėl antrokė, aš ta, kuri perprato sistemą, aš ir ta, kuri geriausia, aš ta, kuri pasikeitė, kuri gal ir prisitaikė, kuri nebežino, kaip atrodo manoji individualybė, kuri galbūt ir esu, aš ta pati pasimetusi-beveik-suaugusi, aš nebežinau, ar bijau klysti, ar einu geru keliu, aš nieko nebežinau, taip staiga, aš pasimetusi, kuo toliau, tuo labiau, kuo daugiau žinau, tuo mažiau man aišku; viena turi būti tikra - aš esu vienis. Visos kažkada buvusios aš esu aš dabar ir visos kada nors būsiančios aš irgi esu čia ir dabar. Tad kodėl vis atrodo, jog save pamečiau?

Nežinau nežinau nežinau, nežinau kas gi noriu būti. Kas tokia. Cinikė ir nihilistė, stebėtoja nevertinanti pasaulio, tik besimokanti, nuolat ir iš visko, ar toji iš dalies prisitaikanti prie aplinkybių, iš dalies iš jų išsiskirianti savo sugebėjimu prisitaikyti, toji miela, šilta, draugiška ir geranoriška būtybė, kuri reaguoja į kiekvieną ir kuriai kiekvienas nuoširdžiai rūpi - aš nesu nei viena, nei kita, tik ne ne dabar. Kadaise buvau antroji. Gal visai neseniai ir toji pirmoji. Mane pakeitė. Aš pasikeičiau. Visi keičiasi. Visi visada tokie patys. Ciniškumas nereiškia, kad pradėsiu kitus nuvertinti (tikslas yra iš vis nevertinti bet kuriuo atveju), kad užriesiu nosį, kad tapsiu apatiška, arogantiška ar dar kokia nors - tai tereiškia atsiskyrėlės vaidmenį. Su savomis nuostatomis. Prisitaikėlė reiškia geranorišką žmogystą su nuolatine šypsena ir švelnumu, pakantumu. Atsiskyrėlė reiškia, kad kitiems padėsiu kuo galėdama kaip ir visada, kad vis dar būsiu paslaugi, maloni, supratinga ir empatiška kasdieninėse situacijose su žmonėmis, ypač nepažįstamaisiais, bet tai taip pat reiškia, kad veik nieko neprisileisiu arčiau. Kad jiems nepasakosiu apie save, kad jų taip pat ir neužjausiu - iš ties, man beveik niekada ir nesinori užjausti. Verksniai užknisa. Aš daug verkiu. Nesuprantu, kas yra su tuo verkimu. Kadaise priekaištavau sau dėl savo perdėto jautrumo. Matyt, tokios savybės niekur nedingsta. Tai įgimta. Seneka panašiai rašė apie scenos, kalbėjimo prieš publiką baimę - ją galima įvaldyti, ją apraminti, išmokti valdyti savo kūną, bet ta baimė, jeigu jau yra, niekuomet nedings. Gyvenime sutikti žmonės tai paliudydavo. Bet, ak, verksniai užknisa. Aš verkiu literally. Jie verkia metaforiškai. Kasdien. Dėl to, kas jiems nepatinka/kaip nepasisekė/kaip sunku, kad suplyšo pėdkelnė/kaip užknisa tie namų darbai/kaip niekam neturi laiko ir šiaip dėl visko, dėl ko tik įmanoma. Nežinau, kaip galėčiau tokius dalykus ignoruoti būdama šilta ir draugiška. Čia padeda tik atšiaurumas ir šalti nervai. Sugebėjimas atsiriboti, laiku nueiti. Aš nenoriu jų guosti. Galiu nebent įkvėpti savo pavyzdžiu, kurio jie daugeliu atvejų nė nenorės pamatyti, net jei tas pavyzdys reikštų visų tų problemų išsisklaidymą. Žmonės to nenori. Jie kažkodėl nori verkti. Ir čia neišvengiamai pagaunu save atmintyje piešiant mon amour atvaizdą - gal jis tikrai ne žmogus? Aš juk juo žaviuosi. Juk ilgą laiką norėjau būti į jį panaši. Tapau. Iki ribos, kai iš viso pasimečiau, nežinodama, kuo noriu būti. Aš piešiu sau linijas, ribas, nusistatymus, kuo būti, ką noriu daryti, kaip turėčiau elgtis, o juk būtent tai man ir aiškiausiai sako, kad aš taip elgdamasi nesu, kas esu. Ar aš nenoriu būti aš? Iš viso to peršasi išvada, jog būdama savimi būčiau niekas, dar viena avis bandoje, būčiau pilka, metaforiškai verkianti, netobula, nesusiderinusi, be režimo, būčiau viskas, kas nenoriu būti. Ar tu esi tai, kas esi ir kas nori būti ir siekdamas to toliau tampi savimi, ar tu, siekdamas savo idealo, tampi kitu asmeniu? Taip, neišvengiamai tampi. Ne, tu vis tiek esi tu. Man skauda, ir aš mėgaujuosi savo kančia.

Ką reiškia kitų žmonių nuomonės? Jos nieko nereiškia, kai susimąstai ar, veikiau, pasiskaitai neabejotinai motyvuojančio interneto su savo optimistiškai sraipsniais straipsneliais - kažkada taip ir aš darydavau - juk tikrai nieko nereiškia, jos nieko nelemia, vien tavo reputaciją, o savo reputaciją juk net ne tu formuoji, o tie kiti žmonės su savomis nuomonėmis, kurias dažniausiai paveikia kitų žmonių nuomonės, nes gi banda. Individualybių mažai, tvirtų žmonių, stoikų, beatodairiškai pasitikinčių savimi yra tikrai mažai, būdamas lankstus, tu, ko gero, negali į tokius lygiuotis. Kaip žinoti, koks tu turi būti? Aš nežinau. Nuomonės nieko nereiškia. Prisimeni tai kiekvieną kartą prieš bandydamas save įtikinti padaryti kažką, kas neabejotinai verčia galvoti apie kitų žmonių nuomones, kuriems, ko gero, labiausiai rūpi nuomonės apie juos pačius, o jeigu ir ne, tai bent jau tavo veiksmas jiems visai ir neparūptų, bet tau vis tiek baisu viską statyti ant tos plonytės kortos, ant savo reputacijos, kuri realiai aprūpina tave ir kitais dalykais - netgi pinigais, laime. Prisitaikėliškumas - gana lengvas kelias į gana padoriai, nors ir sąlyginai laimingą gyvenimą. Ne! To tai jau tikrai nenoriu. Ne ne ne; o kodėl padariau išvadą, kad individualybėms sunkiau mokytis ko nors naujo? Gal nebūtinai? Gal priešingai? Ach, na, nežinau, kas noriu būti!

Ir kodėl gi taip skauda, kai tave vertina žmogus, kuriam iki brandumo kaip iki Andromedos, kuriam nėra nė ko lygintis su tavimi, kuris visiškai tavęs nepažįsta ir pažinti nenori, kaip ir tu jo, beje, bet kuris įvardija tavo gyvenimo ypatumus ir manosi žinąs, ką sako, nors tai yra visiškai priešinga ir dėl to skaudu, bet kodėl gi skaudu? Jis juk žemiau. Bet kaip galima taip teigti, jeigu tu išvis nelygini ir nevertini, tik stebi? Bet kuriuo atveju skauda, skauda, skauda, kas esi neteisingai įvertinamas, kad esi neįvertinamas. Net žmogaus, kuris realiai turi žymiai daugiau galimybių tave pažinti ir žinoti tavo įpročius, nes gyvena su tavimi po vienu stogu. Gal todėl ir skauda? Susikuri savo nuomone apie save patį, galvoji, kad taip ir kiti tave mato, ypač namiškiai, stengiesi, darai, sieki tų tikslų, o, pasirodo, tu iš tiesų  nieko nesieki, nieko nedarai, net nesimokai, tik tuščiai švaistai laiką, galbūt myliesi ir lengva ranka matuojiesi brandų gyvenimiūkštį, nieko daugiau. Iš ties graudu, jei kam iš ties taip atrodo, nes, na, juk yra puoselėjami visiškai kitokie tikslai, norai, pozicijos, įsipareigojimai! Tu darai daug, ir stengiesi, ir matai rezultatus, kurių kažkodėl kiti žmonės nemato. Jie nenori matyti. Tu gali jiems pasakyti. Bet jei turi susiformavęs tokią pasaulėžiūrą, kuri neleidžia tau to daryti? Kuri sako, kad bus geriau, jei liksi neteisingai įvertintas? Bet tau skauda! Tai gerai, kad skauda! Kai skauda, esi gyvas. Mes bėgam nuo skausmo. Labiausiai turbūt gelia dėl to, jog tave įstumia į tą scenarijų, kuris tau yra pats nepriimtiniausias, priešingybė tikslų kurių link sėkmingai eini. Tu jau pusiaukelėje, tu tenai, kur nori būti, tu ieškai, tu stengiesi ir kuri, bet kažkas tave numurkdo į tokį dekadansiškumo lygį, kurio niekada nė nebuvai pasiekęs, ir tu nė nesupranti, kodėl. Kaip neteisinga. Geriau pagalvojus, juk ir aš taip elgdavausi. Su tuo pačiu asmeniu. Ar čia yra tas atvejis, kai žmogus, matantis kito žmogaus suodiną veidą, plauna švarų savąjį, nes mano, jog jo yra toks pat nešvarus, o tas kuris yra murzinas, toliau palaimingai gyvena iliuzijoje, jog ir jo veidas toks pat blizgantis ir nepriekaištingas? It could be. Man vis norisi praustis.

Dar įdomu stebėti pyktį. Jis užeina, kartais tikrai užplaukia. Nežinau iš kur, kaip, kodėl, bet užverda. Tuomet stebiu save iš šalies ir bandau kaip nors save paveikti, žaisti su tuo jausmu - pakurstyti, nuraminti. O tatai jau sudėtinga. Bet stebėti - smagu. Panašiai kaip su kančia. Gera, kai ji yra. Iš tiesų. Gera, kai savo skausmu nesigiri. Kai neviešini, nerodai, nesureikšmini, bet stebi pats, stebi save, stebi iš šalies. Tai tampa malonumu. Ypač, kai susivaldai. O ką reiškia susivaldymas? Ar tai vėlgi - savęs praradimas? Aš nežinau! Kas aš esu, o, kas aš esu?

Aš ieškojau kažko ko galėčiau ieškoti

Neniekink, nevertink, nesigirk. Tokiu būdu išliekama nešališku. O ir laiko daugiau atlaisvėja. Bet aš vis dar nežinau, kas noriu būti!

"Tas stipriausias, kas labiausiai vienas."

2016 m. lapkričio 14 d., pirmadienis

Radiniai

Darau prielaidą, jog yra tokių sferų, kurių mes niekaip negalime "pamatyti", jokiais jutimais tų sferų informacijos pasiekti, nes paprasčiausiai neturime joms reikalingų receptorių, tam tinkamų organų. Kaip, antai, regimasis pasaulis, kuris mums nieko nereikštų, jeigu neturėtume akių. Galėtume apgraibomis kažką liesti, čiupinėti, tokiu būdu labai labai tyrinėdami tą "mums neduotąją" sferą, galbūt net ją visai neblogai apibūdinti, tačiau niekad, o, niekad negalėtume jos pamatyti iš tiesų, jokiais prietaisais nepakeistume elementarios, nors taip sudėtingai sutvertos, akies - šviesai jautraus organo. Galbūt, jei, neturėdami regos, vis tik turėtume klausą, kada nors sukurtume prietaisus, gebančius "išgirsti" šviesą ir taip nusakyti regimąjį pasaulį, bet pats žmogus jo niekada neišvys, nebent per kiek laiko evoliucionuos.

Tai reiškia, kad tos sferos, kurias žmonija tyrinėja neturėdama atitinkamų receptorių savo kūne, niekuomet negalės būti iki galo ištirtos ir "pamatytos" tokios, kokios yra iš tiesų. Žmogaus gebėjimai šioje vietoje per daug riboti.

Tai ypač tinka dvasių pasaulio, dimensijų, Visatos tyrinėjimams. Dvasių mes negalime nei matyti, nei girdėti (jei paliksime ramybėje vargšų žmogelių vizijas, nei užuosti, nei paragauti, nebent sąlyginai jausti, jeigu tikėsime jų savaiminiu egzistavimu, kadangi visos dalelės yra vienokiais ar kitokiais būdais tarpusavyje susijusios, tad šiokia tokia informacija gali būti perduodama. Bet tai primityvu, per maža. Panašiai jaustųsi žmogus, kuris negali niekaip kitaip jausti aplinkos, tik girdėti. Apie prie jo einantį žmogų jis turėtų spręsti iš ano žingsnių, balso, kvėpavimo, rūbų šiugždėjimo, bet tai suteiktų tiek maža informacijos apie tai, kas tas žmogus yra, kaip jis atrodo, ko galima iš jo tikėtis, kad žmogui tik su vienu vieninteliu receptoriumi - klausa -, tą ateinantįjį būtų beprotiškai sunku suvokti iš pagrindų, įsivaizduoti ir, juolab, perprasti. Ko gero, jis niekuomet nesusidarytų apie aną visiškai aiškios vizijos, net jei pastarasis save nuodugniai apibūdintų. Ką sako žmogui, niekuomet neregėjusiam jį supančio pasaulio, ruda spalva? Arba tam kuris neturi nei lytėjimo, nei regos pojūčių, kumpa nosis? O neužuodžiančiam - prakaitas? Negalinčiam jausti skonio - rūgštumas? Taip, kai kuriais atvejais išvardintieji dalykai galėtų sietis su kuriuo nors kitu turimu pojūčiu, dažniausiai neišvengiamai ir siesis, bet taip stipriai ne iš tos pusės, aplinkkeliais, kad tas žmogus vargiai galės suprasti tų reiškinių prasmę.

Panašiai yra ir su dimensijomis, Visata - visa tėra spėlionės! Mes nė negalime be įrankių pagalbos išbūti kosmose ar, visų pirma, palikti Žemės atmosferą. O dar kalbame apie visos Visatos pažinimą! Tai bus tik nuotrupos, hipotezės arba postulatai - aklųjų vizijos. Juk savo aplinką kasdien galime matyti iš savęs, savo akių bei proto dėka, be jokių įrankių (neatsižvelgiant į to regėjimo kokybę). To paties "iš savęs" negalime matyti daugelyje kitų tyrinėjamų sričių, kurias ir tyrinėjame dėl to, jog nepažįstame. Bet ar gali būti, kad kada nors pažinsime?

Esmės, ko gero, neperprasime niekada. Tai mums tiesiog neduota?

(Tačiau tai jokiu būdu nereiškia, kad visa neturi prasmės ir reikia nustoti stengtis. Kitaip kurių galų aš, tu, mes čia esam?!)

2016 m. lapkričio 9 d., trečiadienis

Įžangos įžanga

------------
Žmogus jis buvo įmantrus. Ne išsičiustijęs, ne dabita, nevaidino svarbesnio ar juolab geresnio už kitus, ir vis tik bet kas iš šalies, kas tik būtų galėjęs į jį atidžiau pažvelgti - o tokių buvo mažuma, mat jisai buvo savo srities - slapstymosi - meistras ,- būtų galėjęs pasakyti, jog jis buvo būtent įmantrus. Ta jo įmantrybė spindėte spindėjo lipdama per pilkus švarko atlapus, skęsdama miniatiūriniuose raukinukuose, atitinkančiuose marškinių atlenktąją dalį ties kaklu, gobšiai lįsdama per kojinių murzinumą, laisvų kelnių klešnes, sunkius, deguto spalvos batus, senumo sulig profesoriaus, su kuriuo jis vis prasilenkdavo darganotomis dienomis ties Reformatų skveru, žilais plaukelių likučiais, tačiau, kitaip nei gerbiamojo retkarčiais sutinkamo išsimokslinusio žmogaus ševeliūra, išlaikiusiais nepriekaištingą būvį, taip pat akiniais, užimančiais nepamainomą vietą jojo dešiniajame delne ir naudojamais tik kažkuo labai susidomėjus (mat padėdavo sutelkti ir išlaikyti dėmesį), bet svarbiausia - tokio gyvo, bet tuo pačiu neįmanomai rimto, žavingo, šarmingo, susikrimtusio, rafinuotumu apipinto, gilaus ir jausmingo, įžvalgaus, tačiau kažkokiu būdu niekada nepastebimo veido išraiškoje. Jei kas būtų į jį nors žvilgtelėjęs, nors akimirksnį, gal tik pasukdamas galvą ir taip netyčia užkabindamas jį savojoje trajektorijoje, jei tik kas nors būtų taip padaręs, be jokių abejonių, tuojau pat būtų jį atpažinęs. Kiekvienas, be išimčių. Netgi didžiausias vargeta, benamis, girtuoklis, begulįs šaltame šlapiame skersgatvy - išimčių nebuvo. Tai, žinoma, privalėjo būti milžiniška garbė, taip pat ir privilegija. Arba kažkas fantastiško, arba persipynusio su politika, pasakytų skeptikas. Cha! Ir vis tik jis suklystų. Nebuvo tai nei fantastika, nei nuobodi kasdienybė tarp valdančiųjų sluoksnio - veikiau r e a l y b ė. Tai buvo visiškai realu, apčiuopiama, liūdnai tikroviška. Išgyventa ir išjausta jo, mūsų ypatingojo, nors niekuo per daug ypatingu nepasižyminčio ir būtent dėl to ypatingo, veikėjo neuronuose. Jis jautė tai ir žinojo, kad jaučia, taip kaip ir gyveno, žinodamas kad gyvena - juk yra milžiniškas skirtumas, kai kažkas tiesiog yra, nes yra, bet žmogus apie tai nesusimąsto, ir priešingai, kai jis tatai jau yra apsvarstęs dešimtis, o gal šimtus ir dar daugiau kartų, kai jis pilnai suvokia, kame, kas ir kaip. Nedažnai taip nutinka. O dar įdomiau, kai toji gyvybė ne tik suvokia, bet sąmoningai viso to nevertina - įvyksta savotiškas apsimetimas, “žinau, kad nieko nežinau”, užlipama ant laiptelio kažkur, tarp debesų, tokio nepasiekiamo ir net neįžiūrimo paprastiems Žemės šliužams, zujančiais tuo pačiu Reformatų skveru įprastomis dienomis, bet, šiukštu, tik ne lyjant! Visa tai jis žinojo, bet savo žinojimą išduodavo tik retkarčiais, per klaidą užsimiršus iššokančiu šypsniu, ar labiau kokiu išraiškingu vypsniu, kuris jokiu būdu nereiškė paniekos, nors tuo pačiu metu tik tai ir tereiškė, tačiau niekas, o, niekas niekada to šypsnio nebūtų galėjęs pamatyti, jei ne šis pasakojimas, nušviesiantis mūsų gerbiamo pono gyvenimą kitokia, įmantriai fikcijine, kryptimi. Mat jo gyvenimas jokiu būdu nebūtų galėjęs pasisukti bet kokia kita kryptimi, tik ta, kurią jis pats matė ir jautė, kai tuo tarpu jo niekas nematė ir nejautė, ir tik jo susivokimo dėka, nes jei bent sekundei įmantrusis būtų užmiršęs savo budrumą, o gal net ir minties aiškumą, ši nedovanotinybė tuojau pat būtų atsiliepusi jo žinojimui, o taip pat ir visiems kerams, tokiems beprasmiams, kadangi nepastebimiems. Štai čia priėjome ribą, kuomet privalu įspėti: visa tai yra neišvengiamai beprasmiška ir jokia kita istorija nereikalaus tiek daug atsakymų kiek ši, ir ji tikrai, neabejotinai bus vienintelė, kuri nesuteiks nei vieno iš paaiškinimų. Tai jūsų pasirengimas panirti į beprasmybę. Pratybos. Vieno žmogaus šypsnio ribose.
------------
(Ištrauka iš naujų prirašliavojimų.)