Plikos medžių šakos

Kai akys, lyg tampomos perregimų virvučių, vis kyla į viršų, ten, kur platybės, laisvė bei vėjai, kai žengdama pilku it vaizdas po karo asfaltu svajoju apie akinančiai žalią žolytę bei gėles, kai sielos veidrodžiuose vėl ima žaisti auksiniai atspindžiai ir suskilinėjusių lupų kamputis neprašytas pakyla į viršų, žinau, kad jau pavasaris. Kai dar nieko - lapų, žalios žolės, šilumos, skaisčios šviesos - nėra ir viskas atrodo po senovei, atsiranda vienas vienintelis kūnu jaučiamas gaivumas, oras pasidaro lyg tyresnis, lyg jaukesnis, ir aš einu lauku, giliai kvėpuoju ir jaučiu, kaip gyvybė pripildo plaučius, o jų alveolės it žibutės pražysta, sumėlynuoja ir siuntinėja savo gaivų kvapą po visą kūną. Štai kaip tai prasideda! Pražysta gėlės MUMYSE, o tada pasirodo jos ir laukuose. Ir pasirodo, kad augalai jau seniai seniai, prieš visą amžinybę, aplipo lapija, žolė merkia akį viliodama prigult ir pailsėt vienumoje, šiluma kibina riešus besiskverbdama pro rankoves, o vienintelė saulutė nušviečia praeivių ir tavo paties veidą... Ak, pavasaris, pavasaris!..

Paradoksalu, bet kaip tik šiandien, kai manyje siaučia visiškai pavasariški jausmai, už lango - pilkuma. Šlapia, lyja, šalta ir pilka. Argi jūs nejaučiat pavasario?

- - -

Pagaliau. Pagaliau sulaukiau to malonaus pirštų kutenimo, skairių minčių ir po truputį nuo vėjo įsidegančios rašymo ugnelės. Kaip keista praleisti keletą savaičių be jokių rašliavojimų; net dienoraštis apdulkėjo. O, kiek minčių susikaupė! Viena idėja veja kitą, oi, kaip noriu rašyti, kaip noriu viską išleisti, kaip noriu džiaugtis ir mėgautis!.. Tik taip pat kyla pagunda pakeisti rašymo sferą. Trūksta pokyčių (cha, tai matyti iš mano išskusto šono). Svarstau, gal perkelti savo tinklaraštį į wordpress pasaulį (perkelti turbūt neišeis, tik kurti naują), o gal daugiau rašyti sau ir artimiausiems žmonėms? Dienoraščiai, laiškai, eilės, knygos... Jaučiu baisiai malonų troškimą savo rašliavas paslėpti. Ir tik po kiek laiko netikėtai atrasti (ko gero, metinio A-Z namų tvarkymosi metu). Ir džiaugtis. "Och, kaip gerai, kad tuomet niekas šių nuostabių eilučių neperskaitė!.. Galėsiu pasidalinti jomis dabar. Aaaa, kaip tai nuostabu!" Nors ne. Nežinau. Pasikliausiu savimi, ir tiek. Jei netyčia nuspręsiu kažką pakeisti, jūs vis tiek tai sužinosit, todėl, hm, nesvarbu, kas bus. Bus svarbu, kai bus, o dabar juk reikia gyventi toje dabartyje. Gyvenimas nuolat keičiasi. Mes keičiamės. Argi tai nenuostabu?

Nejučiom
ir aš ėmiau šypsotis.
Nuostabu!
Jūs pabandykit:
vidury dienos
sustokit gatvėj ir lyg niekur nieko
šypsokitės.
Be galo gera.

-Justinas Marcinkevičius

Ei, žmogau, nusišypsok! Be priežasties, tiesiog.

Aušrinė

Visai nefilosofiški pafilosofavimai

Keistas tas gyvenimas. Ach, kaip jis man patinka!..

Kas pasakys, koks ryšys tarp kanadiečių kariškių kojinių (oho, didžioji "k" trejybė) su mėlynu krašteliu ir beveik nepažįstamo menininko gimtadienio? O tarp gimtadienio ir baudėjų? Arba... arba dėvėtų raudonų suknelių bei veltų višnaičių? Niekas? Na, aš irgi nesakysiu. Bent ne taip tiesiai. Nes visa tai... visa tai yra prisiminimai, praeitis, svarbios, jaukios, malonios, kvailos, gerai įsiminusios detalės, kurių sąsajas atskleisti būtų per daug intymu - o ką aš žinau, galbūt, nepaisant to, jog uždraudžiau, koks nors draugas būtent dabar šias eilutes ramiai sau skaito ir viską dedasi į galvą, o kai kitą kartą mane sutiks, nutaisys TĄ žvilgsnį ir neprataręs nė žodžio palinguos galva? Man tai visai nerūpėtų, jei nežinočiau, kad kažkas žino. Bet jei jau iš kokios nors, kad ir pačios menkiausios, smukmenėlės suprasiu, jog kažkuris iš mano artimųjų draugų rato visą tai skaitė, jausiuosi apnuoginta. Nuogut nuogutėlė. Pažeidžiama. Atskleista. Ne, ne, ne. To negali būti. Būtent dėl šios priežasties šio tinklaraščio neskaito net mano geriausia draugė (aš tikiuosi). Jaakoppi, tikiuosi, neskaitai ir tu.

Nežinau, kelintą kartą taip giliai susimąstau apie gyvenimą ir kodėl jis yra būtent toks, koks yra. Turbūt tiek nėra nei žvaigždžių, nei kitų nežemiškų objektų. Mintys nesuskaičiuojamos. Jos yra, bet jų nėra. Man vis dar be proto keista, kad aš esu vienas atskiras organizmas, aš mąstau savaip, o aplink mane esantys šimtai, tūkstančiai, milijonai kitų organizmų mąsto (visiškai) kitaip. Ir kad mes neesam viena akis, viena burna, vienas jausmas, mūsų yra daug, nuomonių - daugybė.

Keista ir tai, kaip viskas greitai gyvenime keičiasi. Kaip keičiuosi aš pati. Man be galo keista, kad negaliu apčiuopti laiko. Štai, rašau šią eilutę, ir kiekvieną akimirką parašyti žodžiai tampa praeitimi. Kartais tai ramina. Pajaučiu, kad viskas yra, kaip turi būti, kad pasaulis taip jau sutvarkytas. Bet dažniausiai tiesiog varo iš proto... Ta nežinia. Tai ji stumia žmones link tobulėjimo. O kam iš vis reikalingas tobulėjimas? Kodėl?..

Tiesiog. Kodėl?

Gal aš nebemoku rašyti? Po to nuostabaus momento, kai supratau, kad jau niekad niekas nebus taip, kaip seniau, praradau minties aiškumą. Na, ne visai taip, bet rašymas tapo nebe toks... Norisi džiaugtis, galvoti apie jį, apie mus, veikti kažką beprotiško, daryti visiškai bet ką, o žodžiai manęs nebeklauso. Argi taip tikrai būna? Ir kodėl šiame įraše tiek daug klaustukų? Nejau man viskas taip neaišku?

Jaučiuosi taip, lyg gyvenčiau antrą vaikystę. Tik beveik be klaidų. O tai irgi savotiškai malonu.

Nesuprantu, kas vyksta, bet nebegaliu rašyti taip, kaip seniau. Noriu išlieti betikslius (ne visai) minčių srautus, kažką tokio parašyti, bet tai nėra nei labai įdomu, nei nauja, nei dar kažkas šiaip labai gero. Viso labo mintys. Bet aš noriu, kad jūs visą tai žinotumėt. Nepažįstamieji.

Keistas tas gyvenimas...

O Aušrinukas - velnšikai keistai laimingas.

P.S. Muzika visada gelbsti. Net jei nėra nuo ko gelbėti.