2015 m. gruodžio 8 d., antradienis

Neapibrėžtuma sąmyšyje

Ir aš skaitau kitų žmonių mintis,
ir man liūdna, ir man gera,
ir graudu.
Aš nežinau, kodėl taip jaučiuosi
ir kodėl vis užmirštu savo sapnus,
bet tai savotiškai gera, ar ne?
"Ne",- atsakau sau graikiškai.
Ne, ne, ne - taip, taip, taip.
Vienas ir tas pats.
Eadem sed aliter.
Mano jausmų spektras tau - įvairialypis.
Kaip ta, kol kas nepaliesta, literatūra.
Reikėtų pradėti;
skaityti.
Aš negalvoju apie ateitį.
Bet gyvenčiau su tavimi.
Ir vis tik negaliu planuoti...
Man gera, man graudu.
Noriu verkti, nors širdy ramu.
Vynas...
Katės; švelnu; mi(au).
Viskas taip nuostabu, kad net bloga
o mano oda išdavikė -
vis prisimena tavo tvirtybę;
šiurpas.
Ir vis mažiau aiškumo.
Pokyčiai;
nuolatiniai pokyčiai...
Mes nepažįstami.
(kadaise tėvai mane mokė elgtis gražiai)

Šrinė

2015 m. lapkričio 17 d., antradienis

Nesinorėjo man šiandien raudo(nuo)ti

O, kiek daug blizgančių balų!
Jos žybsi tarsi akys, tos, mane įkvepiančios, o aš tik per jas ir per jas... Taškau, tėškiu, tėškiuosi. Į šalis, į kaimynus, į sieną. Ir į gyvenimą. Tiesiai po kojom. Nes dangus - per aukštai, o mintys - sunkios. Vis sunkyn ir sunkyn... Žemyn.
Tempia mane kryžninkai kartu su savo vėliavom pirmyn, o dailės istorijos mokytojas tik mini ir mini visokius persitempusius nuo darbų gausos menininkus. Ech, čiupsiu tą filosofijos vadovėlį ir šoksiu kartu su juo pro balkoną. Ketvirtas aukštas - 50/50.
Draugai man kalba apie gėlytes, paukščiukus ar bent jau lietų ir Kalėdas, dar priduria širšes, kai žvilgteli į mano sunerimusį, koks jis turėtų būti atsižvelgiant į vidines būsenas, bet turbūt ganėtinai nejaukiai papiktėjusį veidelį, kad jau tas pūkuotas sparnuotes prisimena. Ir ką aš galiu jiems pasakyti? Įsikibusi į parankes vaizduojuosi įsikibusi į gyvenimą.
Bet gyvenimo taisyklės kiek kitokios.
Atversti ar užversti savo kortas?
Nelygu.
Ne, aš nieko nežinau, nieko nemačiau, nieko negirdėjau.

Kur dingo paukščiukai?

Šrinė

2015 m. lapkričio 5 d., ketvirtadienis

C'est la folie

Neturėk laiko mane mylėti.
Mes esam pamišę. Koncentruojamės visai ne į tuos dalykus. Viskam (=niekam) savas laikas. Būk užimtas ir manęs nemylėsi. O jei vis tik mylėsi mane net ir tada, kai visa diena bus suplanuota nuo miego iki miego be jokių ilgesnių atsipūtimų, tuomet, na, tuomet gali mane mylėti. Nekęsti? Irgi tavo pasirinkimas. Mylėti ar nekęsti - vienodai tas pats, jeigu tam neturi laiko. Mes esam pamišėliai. Mylim iš neturėjimo ką veikti ar mylim, nes... mylim? Mylėti iš meilės...
Pamišėliai. Juk sakiau.
Šrinė

2015 m. spalio 27 d., antradienis

Tavo siena

Kaip įdomu retkarčiais pasiknaisioti po įvairios tematikos, ant skirtingo popieriaus šimtais atspalvių prikeverzotus šizofrenikės užrašus! Dažniausiai viskas sukasi apie vieną ir tą patį - meilę; telieka tik spėlioti, kuriam iš tų nesuskaičiuojamos daugybės objektų visa tai buvo skirta.
Ir eilės... Daug eilių.

Norėčiau jausti gaivų ryto kvapą vakarais,
Jį užpildyt gitaros skambesiais,
Regėti baltą žvaigždę vakaro danguj
Ir stovėt drėgnam lietuj.

Kas dieną vis labiau aš noriu miego,
Bandau pamiršti mėnesieną,

Liūdnom akim stebiu gatves,
Kojos eina - kur nuves?

Stabteliu pasiekusi pasaulio kraštą,
Nors akimirkai pamiršus savo raštą.

Mano mintys susipynė -
Visa mazgų raizgalynė!

Nukritau čia pat, ant šieno,
Nebijodama aš tavo sienos
Tu radai mane nakčia,
Nepažinai - o aš dar čia...

Šrinė, 12.21.12

2015 m. spalio 12 d., pirmadienis

Bet (ne) man

Atidarau duris;
tam, kad jas galėtų uždaryti.

Kas nors.
Kada nors.

Ir mane varo iš proto visi tie,
kurie jas uždaro nė nepagalvoję
arba prisigalvoję per daug.

Ko nors.
Kaip nors.

O saldus aukso viduriukas,
tas, kuris neužtrenks, tiktai privers,
arba anas, kurs uždarys vedamas smalsumo
ir tuojau vėl atidarys,
Jis laukia to, kam atiduos viską, ką turįs.

Ką nors.
Kam nors.

Bet ne man.
Tai niekada nebuvo skirta man,
tai esu ne aš - ne ta, į sąrašą neįtraukta.
Aukso viduriuko man nėra;
vien tiktai durys.
Atvertos, tuojau uždarytos.
Užvertinos?
Pervertintos.

Kuo nors.
Nors...

Šrinė

2015 m. spalio 7 d., trečiadienis

Keturių ratų apsisukimai per apmąstymus kvadratu

Cypteli ratai ir prieš mane žaibiškai atsiveria per daug netolygiai judančios durys - jos beveik paliečia mano nosį ir aš, užsigalvojusi, akmeniniu veidu, šokteliu kelis žingsnius atgal. Šypteliu; nuotaika pasitaisė. Žengiu autobusan, pro kurio langus vėliau stebiu kitus apgautus žmones - esu įsitikinusi, jog tos durys specialiai taip ir buvo sukonstruotos - kad vairuotojui būtų linksmiau. (Dar, turbūt, ir pastabiam keleiviui. O ką? Pilnai suprantu tokį kasdienybės paįvairinimą.)

Kuprinėje turiu knygą - tą, kurią jau seniai troškau perskaityti - ir vis tik rankos bei akys, nors kirba persismelkusiu nekantrumu, sagčių link nepajuda, tad palieku ją ramybėj; lęšiukai rado gerokai įdomesnių bei spalvingesnių eilučių nei tas įprastas juodai baltas pasaulis. Tiesa, šį kart tai buvo gelsvai pilkšvas pasaulėlis, bet tai visai nesvarbu. Apie spalvas kitą kartą.

Mano padėtis, nors nebuvo patogiausia, bet vis tiek puikiai tiko aplinkos stebėjimui - nei vidurys, nei galas; tarpas tarp dviejų durų; du trečdaliai vaizdo prieš akis. Puikios sąlygos. Iš čia aiškiai matau įlipančių žmonių veidus, nerimstančias sielas ir niekas man jų neužstoja, iš čia galiu žvelgti tiesiai pro priekinį langą ir pastebėti visas grakščiai tipenančias kates arba į apsitrynusių langų įrėmintus namų šonus su įdomiais skaičiukais; nors, tiesą sakant, žvelgiant į dešinę verčiau nepatogiai jaustis visą kelią mane lydėjusią pakeleivę (atsiprašau!), bet ką aš dėl to galėjau padaryti? Aš nekalta, aplinka kalta... Nors padėtis ir nuostabiai pritaikyta smalsiam keleiviui. Tik galo nematyti, bet tai menka problema - retkarčiais įdomiau tam tikrų aspektų nepastebėti, palikti magišką nežinomybę ramybėj..

Visa kelionė iš pat pradžių prasidėjo keistai, bet pirmas dalykas, dėl kurio mano smegenys ėmė kitaip funkcionuoti (aha, jos dažnai stebina), buvo ne durys, o autobuso kėdžių išplanavimas - toks senovinis senovinis, dar senoviškesnis už ir taip senus Čekoslovakijoje gamintų troleibusų išplanavimus, ir mane apsivijo lyg koks nematomas šydas keistas praeities jausmas. Ir jis tik stiprėjo su kiekvienu iš autobuso ratų apsisukimu - vadinasi, kiekvieną akimirką didėjo keturgubai. Pradžioje niekaip negalėjau to suprasti - kiti nestandartiniai autobusai tokio jausmo nesukeldavo. Bet po to viskas paaiškėjo. Ne išplanavimas, ne durys ir ne ratai mane vertė jaustis neįprastai. Tai buvo žmonės. Žmonių veidai ir akys, lūpos ir skruostai, plaukai, kvapai, būsenos. Tai jie buvo kaltininkai ir teisiantieji. Tai jie mane valdė.

Dvi stotelės. Kartu su manimi važiuojančių asmenų dar nepažįstu. Žiūriu pro langą - dairausi, žvalgausi - pasaulis didelis, įdomus, o įkvėpimas juk visur, ir jaučiuosi tokia begalinė, tokia beribė! Susirūpinęs žmogus, tas, beeinantis per perėją, primena vieną iš tų nemalonių, aukštus postus savo darbo sferoje užimančių, žmogystų, bet jis man patinka. Šypteliu. Antrą kart šios kelionės metu (po to pametu skaičių). Jo lagaminą į orą pakelia vėjo gūsis; švarko atlapai išsiskečia. Palieku jį ramybėj.

Vos spėjus atitraukti akis nuo vyriškio mano akiratyje pasirodo mergaitė. Kažkokia... keista mergaitė. Ar mergaitė? Gal jau nebe? Ji įlipa nedrąsiai, žvilgsnis išsigandęs, už jos - berniukas, galbūt brolis... Ne, ne brolis, giminystės teorijos subliūkšta kaip per aukštai pakilęs helio balionas. Jiedu nė nežiūri vienas į kitą. "O gal taip susitarė, kas čia žino?"- teisinu ankstesnes mintis. Bet ta mergaitė pagauna mano žvilgsnį ir visi apmąstymai nutrūksta - o, tas žvilgsnis toks keistas, pripildytas prieštaringų jausmų, taip puikiai atspindintis mano būseną, kad niekaip nesugebu nuo jo atsitraukti, o keistoji mergaitė irgi nenusigręžia. "Liaukis, nespoksok",- nusuku akis, bet jaučiuosi taip pat. Kuo ramiau apžiūriu įvairaus plauko žmonių veidus, paakius bei pakaušius - oho, kokia įdomi minia čia šiandien susirinko!

Protarpiais vis žvilgtelėdama į mergaitę baimingomis akimis dairausi toliau - vaizdiniuose, plaukiančiuose pro langą, stebiu numerius. Namų numerius. "67... Bus 69! Ne, skaičiai mažėja..." Stebiu ir mašinų numerius. "Kodėl tiek daug aštuonetų?"- iškyla klausimas, į kurį nė neatkreipiu dėmesio. Žvilgsnis vėl nukrypsta į žmonių veidus ir šį kartą pastebiu berniuką. Tą, kuris turėjo būti mergaitės keistu žvilgsniu brolis, bet toji mergaitė jau sėdėjo priešais mane, o "brolis" nė neketino atsisėsti šalia. Jis... nerimavo. Žvalgėsi, beveik tokiu pat žvilgsniu kaip toji mergaitė žiūrėjo į žmonių veidus - tuo jie ir buvo panašūs - abu turėjo smalsumo, liūdesio, baimės persmelktus regėjimo organus ir ieškojo kažko pažįstamo, kažko apčiuopiamo, kažko tikro... Jį stumtelėjo stuomeningas, ką tik įlipęs vyras ir jis nulydėjo aną baisiai reikšmingu žvilgsniu; nesupratimo, pykčio sklidinu, klausiančiu žvilgsniu. Po to vaikis ėmė dar labiau nerimauti ir vaikščioti po visą laisvą autobuso plotą - palikau jį ramybėj.

Nukreipiu akis tiesiai prieš save; nesitikiu nieko pamatyti, tiesiog užsimanau žiūrėti tiesiai, lygiai. Deja, ir vėl priešais mane it pagreitintame žystančios gėlės filmuke, kuriais šiais laikais itin gėrisi įvairūs seneliukai, prasiskleidžia naujas veidas. Apvalus, barzdotas, šiek tiek žilstelėjęs, pasaulį regėjęs bent trisdešimt septynerius metus. Užsimąstau, vėl užsispoksau ir net nepajuntu, kaip spoksojimas virsta abipusis. Įdėmus. Lygus. Nenutrūkstamas. Jis irgi apie kažką galvojo, taip stipriai galvojo, kad net nematė, kas sėdi tiesiai priešais jį. "Nespoksok",- vėl sudraudžiu save ir panardinu mintis į kitų autobusų vidų - sukamės žiedu; troleibusų, autobusų, mikroautobusiukų ir kitokių transporto priemonių čia daug.

41 už lango, 43 viduje - o kur 42? Ne, 42 neegzistuoja, keturiasdešimt antro NĖRA! O kam man jo reikia? Lyg neužtektų įrodymų? Ir vis tik šypteliu. Nuotaika nenukenčia.

Toliau stebiu įlipančiuosius. Dar vienas vaikinas, pakliuvęs į pražūtingų durų nagus - šį kart vairuotojas turbūt gerokai pasismagino stebėdamas kaip anas vos neparvirto aukštielnikas. Negana to, susinervino, o jo elektroninis bilietas praeinant nepasižymėjo ir jis susinervino dar labiau, todėl turėjo grįžti, pažymėti, ir vėl eiti į priekį(atgal) per viską matantį mažą autobuso pasaulėlį. Daugybė akių, nejauku. O man vėl linksma. Šypteliu, nors jau nebežinau, kelintą kartą. Į mane atsigręžia mano pakeleivė; irgi nebežinau, kelintą kartą. Turbūt aš atrodau ne ką normaliau už visus aprašytuosius.

Pagaliau ir aš įsilieju į spektaklį. "Atsiprašau",- nusišypsau žvelgdama dešinėn, bet moteriškė, visą laiką sėdėjusi šalia manęs, tokia sumišusi (turbūt dėl mano nenutrūkstamo žvalgymosi į visas puses ir šypsnių, kurių priežastys buvo aiškios tik man vienai), kad pažvelgia man tiesiai į akis ištįsusiu veidu ir spėriai, kaip pelytė, atsiduria prie galinių durų. Aš - prie vidurinių. Pagaliau ir mano veido raumenys įsitempia, grįžta ankstesnis suakmenėjimas. Išlipu. Jaučiu, kad pažįstu tuos, su kuriais keliavau lygiai trisdešimt aštuonias minutes ir keletą sekundžių. Kaip su kitais, neaišku. Bet jie irgi savi, prisidėję prie bendros atmosferos kūrimo.

Stebiu mašinų, namų, troleibusų, telefonų ir visokius kitokius numerius. "Nustok ieškoti sutapimų",- paliepiu sau. Ir vis tiek netyčiomis aptinku keletą keturi-du bei keturi-du-keturi, šeši-devyni arba šeši-nulis-devyni.

Jaučiuosi persekiojama. Apsidairau - nieko.

Ech, tai tik aš. (Šizo)šrinė.



2015 m. spalio 3 d., šeštadienis

J. yra jaukumas

.atlab ri adouJ

Slysčioti ant peilio ašmenų pabosta - odoje matyti keletas naujų, daugybė senų įvairaus ilgio bei pločio randų, kurie teikdavo žmogiškajai esybei ir visam ją supančiam pasauliui prasmę, tačiau intrigos atsibodo. Nublanko. Tapo rutina. Lipu nuo seniau taip įkvepiančiai jaudinusios, smailios geležtės ant lygaus bei saugaus pagrindo ir tariu: intrigų užteks! Man pritrūko... pilkos.

Viskas nėra tiktai juoda ir balta. Arba tik pilka. Ir spalvota būti negali. Yra gerai, yra blogai, bet gali būti ir... jauku. Tai - ta pilka spalva. Teoriškai - neutralu, praktiškai - gerai, o realiai - jauku. Man pritrūko pilkos, pritrūko jaukumo, saugumo, stabilumo. Gyvenimas visuomet bėga remiantis vienu ir tuo pačiu aukštyn žemyn judančios tiesės principu - periodiškumu, pasikartojimu. Aukštyn - žemyn, aukštyn - žemyn, - ir taip visą gyvenimą. Man gerai, man blogai, gerai, blogai ir... pilka. Aukso viduriukas, kuomet turėtum jaustis įprastai, bet tas įprastumas, būtent dėl padėties tarp balta ir juoda arba tarp gerai ir blogai, tampa ypatingas. Kai turiu jaukumą, viskas yra ir gerai, ir blogai vienu metu; tuo metu aplinkui nėra nieko. Viskas = bet kas = nieko.

R. įpaišydavo daug baltos, kai susitikdavom, ir daug juodos, kol laukdavom kito susitikimo. J. visuomet buvo visuma - pilka. Kartais juoda, kartais balta, kartais nei viena. Viskas viename, nieko niekur niekada. J. yra jaukumas, o jaukumas yra tai, ko aš liguistai stipriai pasiilgau.

Ir kaip gerai, kad vis dar galiu pasirinkti.
...iki kito potraukio baltai.
Arba juodai.

Aš nepažįstu nei vieno
Aš nežinau iš tiesų

Hedonizmas? Asketizmas?
Askedonizmas.

Šrinė





2015 m. rugsėjo 22 d., antradienis

(Be)(si)trupinant(i)

Nuotrupos. Trupiniai. Nuo pradžios. Viskas susiję. We're chained.
___________
2014.08.15
Ir man nesvarbu, ką jis sako apie save, man jis yra fantastiškai nuostabus.

Ar tikrai įsimylėjau?
Taip.
2014.08.26
Aš negaliu grįžti ten, kur jau buvau. <...> Tai ratas. Aš vis grįžtu. "Ratu ir visados aplink". Ne, ne, ne.

2014.09.16
Šiąnakt sapnavau R. VĖL. Šįkart mudu drauge pabėgom...

2014.09.25
Šiąnakt sapnavau V. Jis mane myli.

2014.10.12
<...> pasidarė naują tatuiruotę su širdute ir dvejomis raidėmis. Pamaniau, kad tai ji ir jos vaikinas, o iš tiesų raidės reiškė jos tėvų vardų pirmąsias raides. "Ak, kaip gražu,- pagalvojau. - Ir tėvų vardai, ir ji su savo gyvenimo žmogumi. Man turbūt niekad taip nenutiks, nes iš R vardai negražūs*." Ir tuomet mano akys išsiplėtė, sustingau, pasijutau be galo maloniai <...>, veide nejučia įsispraudė laimės šypsena - suvokiau, kad R., tai R.! Jis prasideda raide R.

*(dabar tikrai nežinau, kurių galų man į galvą anuomet šovė tokia mintis!)
2014.11.01
Šiąnakt miegojau pas Ju. ir sapnavau R. Dar niekad savo įsivaizduojamajame pasaulėlyje nemačiau jo taip aiškiai.

2014.11.07
Netgi mano knygoje matyti jo charakteris: nesąmoningai rašau apie jo juoką, šypseną, paslaptingumą...

2014.12.28
Aš jo pamiršti negaliu ir nenoriu - vis svajoju, galvoju, prisimenu.

2015.01.16
Jis sakė, kad mane myli. O gal aš tik įsivaizdavau.
18:18 - pamatau skaičius ir sugalvoju norą. Tokį velniškai akivaizdų. "Noriu būti kartu su R."

2015.01.17
Be to, šiąnakt jį sapnavau. O tas sapnas buvo nuostabus... <...> šiame jis man išgelbėjo gyvybę ir apsikabino. Tai aš pirma jį apsikabinau - jaučiau tuos tvirtus pečius, nugarą, visą kūną - ir patyriau visišką palaimą. <...> laiminga ne tik sapne, bet ir pabudusi.

2015.01.20
Meilė tęsiasi. Arba baigėsi.
<...> neturiu nieko gyvenime laukti. Lauksiu ar ne - tai, kas privalės, vis tiek ateis.
Aš jaučiu, kad mudu dar susitiksim, ir viskas bus žymiai geriau, nei buvo 2014-ųjų vasarą...

2015.02.03
Vis dar svajoju apie R.

2015.06.15
Vakare parašiau R. TAIP, R.

2015.06.21
Kai jau nebegali pakilt iš lovos
O galva - sunki sunki
Žinok, kad siela tavo serga
Serga pasimetusi širdis

Man patinka būti užsimerkusiai, man patinka būti savo mintyse, savo galvoje, savo pasaulyje, aš nenoriu atsimerkti, nenoriu regėti realybės, tų paveikslų ant sienos, akių, nuostabiai tobulos gamtos... Nenoriu.

Bjaurus bijūnų kvapas, sumišęs su šlykščiais džiovintais rožių žiedais, tvyrantis visame kambaryje, lyg pigus alkoholis pripildo mano venas ir man taip negera, taip negera. Norėčiau nuskęsti, norėčiau užgesti šioje beviltiškumo jūroje. PENKIOS MINUTĖS ir manęs nėra. Niekada nebuvo.

Man parašė R. R!
<...> bet aš jo pasiilgau! Aš jį myliu. Taip taip, myliu! Ne taip, kaip J, kažkaip kitaip <...>.
<...> spurda širdelė, kai galvoju apie R...

2015.06.22
Bet jis man svarbus... Tik keistas ir aš jo nesuprantu. Arba jis manęs nesupranta. Na ir gerai.
Neneigsiu, būtų smagu jį vėl sutikti. Pakalbėti. Išgirsti juoką.
Gana.

2015.07.31
Šiąnakt tave sapnavau.

2015.08.07
Iš tiesų man labai smagu su juo susirašinėti. Atrodom vienas kito verti. <...> Ak, kaip man tai patinka!

2015.08.27
<...> jos klausydama jaučiausi lyg būčiau įsimylėjusi. Vėl. Beprotiškai. R.
Šiaip ar taip, mūsų (ne)egzistuojanti meilė yra pasmerkta. Kol kas. Ne kol kas... Ach, turiu užmiršti!

Sėdėjom ir stebėjom naktinius Gargždus, medžio šakas bei lapus virš galvos, kurių forma priminė eglę, gulėjom šalia, šėrėm uodus ir kažką keistai besikalbėjom...

Buvau pasimetusi dėl/tarp savo jausmų. O dabar man taip stipriai gera, kad pažįstu R.

2015.08.28
Vis tiek žinau, kad mudu dar susitiksim. Tokios giminingos sielos būtinai susitinka. Kad ir kituose gyvenimuose.

2015.08.30
Viskas jį man tebeprimena. Galvoju, svajoju, svarstau, kaip jam sekasi, Vilnius, jo akys, juokas, išraiška, dėmesingumas, išsilavinimas ir tie pokalbiai, pokalbiai!. Aš galbūt net netrokštu būti kartu su juo, kartu kaip pora, kartu gyventi, netrokštu TOKIŲ dviejų žmonių santykių,, bet man REIKIA jį matyti, girdėti, klausytis ir su juo kalbėtis... <...> R. yra nuostabus žmogus; draugas; vyras; pašnekovas. Jis nėra tobulas ir net nereikia, kad toks būtų, jis man toks artimas ir pažįstamas būdamas tiesiog tokiu, koks yra!

2015.09.02
<...> R. nuramino mano sielą.

2015.09.05
Vakar buvo gana keista. Žiūrint iš tos meilės trikampio pusės. J. pietums atsinešė vištienos. Vištienos su DAUG pipirų. Vištiena su pipirais...

2015.09.09
"TU BŪSI MANO" ir "How could I know one kiss would change everything?"

The answer is 42 anyway.

2015.09.13
Keista bus be R. Na, bet nieko.

2015.09.14
Rytais, vos pabudus, mane dažnai kankina baisingi miražai - vieną kartą esu regėjusi jūrą - tokią skaisčią ir galingą, ir šiaip, visai kaip jūrą, tik skirtumas tas, kad ji buvo... ryškiai oranžinė. Po to suvokiau, kad tai tebuvo mažytė garso kolonėlės lemputė, kurios šviesa šimtus kartų atsispindėjo mano lęšiukuose sukurdama banguojančios jūros įspūdį.
Šįryt buvo kiek kitaip.
<...>

2015.09.17
Šūdas, šūdas, šūdas.

2015.09.20
"Prievartaukit - gelbėja!.."
Įsimylėję(s).
___________

Ne, ne, ne - taip, taip, taip?
Šrinė

2015 m. rugsėjo 14 d., pirmadienis

Kračių mintinys

Būti geresne, protingesne, visur dalyvauti, reikštis, kai to reikia, nebijoti, išsakyti savo nuomonę, stengtis, stengtis, stengtis, nepykti, nerėkti, nesierzinti, nesinervinti, tobulėti (=pamažu mirti?), mąstyti, patirti, užjausti, išlaikyti ramybę, suprasti, niekada nepasiduoti, mylėti...


Taip, ir aš reikalauju, dauguma reikalauja iš savęs PER DAUG. Reikalauju visko, išskyrus patį svarbiausią dalyką - išlikti savimi. Žmogumi. Tiesiog. Paprastai. Ir džiaugtis, nuoširdžiai džiaugtis akimirkos grožiu, tuo, kas vyksta dabar ir ne kada nors vėliau/anksčiau!

"Mano manymu, nėra nieko geriau nei laisvos mintys. Kai gyveni taip, kaip nori gyventi, kai esi tokiu žmogum, kokiu nori būti, kai elgiesi taip, kad jaustumeisi teisingas prieš save patį. Dažnai problemas kuriamės mes patys, per daug gilindamiesi į kitų nuomonę, priešiškai reaguodami į pastabas, nemokėdami priimti kritikos. Aš tai laikau tiesiog susireikšminimu. Mylėti gyvenimą - priimti jį ir mėgautis juo, niekam nenorint nieko įrodyti. Tai man yra laisvė."


Taip, ne kur kitur, o būtent snukiagnygėje, parašė mano pusseserė. Ir tą akimirką, būtent tą akimirką, kuomet skaičiau ir mano akys pasiekė paskutinį tašką - visas skaitymo momentas, atrodo, truko vieną labai ilgą akimirką -, suvokiau, jog nesu LAISVA. Kad negyvenu taip, kaip noriu. O tada, vis dar tą pačią akimirką, nutiko kai kas dar keistesnio - vos tai suvokusi iš kart pajutau, jog visi pančiai, blogybės, nesupratimai, problemos, šiuo metu nejučiomis slegiančios mano širdį, nutrūko, išnyko, pradingo, aš išsilaisvinau, aš pasijutau LAIMINGA, tyrai laiminga, ir nesustabdoma... Laisva. Darau tai, ką noriu. Esu tai, kas noriu būti, būsiu tuo, dėl ko stengsiuosi, aš esu mano mintys, mano mintys yra aš, ir viskas taip nuostabu, taip nuostabu...

Tai buvo tobula akimirka. Mirtina?


Vienas žmogus yra pasakęs, jog visiškai tobulas būna tik lavonas - tobulai negyvas nuo galvos iki kojų... Man tai prilipo. Labai stipriai. Pasikeitė požiūris į visų taip trokštamą tobulybę. Nuo tos dienos, kai ši mintis buvo perpasakota geriausios draugės lupų ir atkeliavo iki mano sąmonės, labai daug dalykų pakito. Kardinaliai. Žodis tobula tapo žodžiu mirtis; ir atvirkščiai. Šie žodžiai netgi tapo dar vienu simboliu mano ir mano keistuolio draugo, kurio niekada negalėčiau, nedrįsčiau užmiršti, bendravimo sukurtame paslaptingame mįslių pasaulyje. Ir tik šiandien, kai galutinai nusprendžiau, jog kartais tam tikrus žmones reikia palikti, pamiršti, paleisti, su šiomis sąvokomis supažinau ir savo mylimąjį... Nesu tikra, ar jis mane suprato taip pat gerai, kaip kad anksčiau minėtas žmogus, bet tikiu tuo, bandau neabejoti. Abejonės veda prie nepasitikėjimo, baigčių, iširimų, dirbtinumo... Abejonės turi labai didelę griaunamąją galią. Abejonės = mirtis; mirtis = tobula; abejonės = tobula? Niekas kitas tokiomis temomis daugiau su manimi nepadiskutuos... Ak, tai buvo nuostabu. Yra. Bus.

"Rytoj jau buvo, vakar nebuvo niekada."


Apskritai, jaučiuosi be galo keistai. Turiu omeny, taip niekada dar nebuvo. Gyvybė ir gyvenimas pinasi, rišasi, kovoja, draugauja, bando suprasti vienas kitą kiekviename žingsnyje, kiekviename įkvėpime ir iškvėpime, visur ir visada. Aš svyruoju. "Ant peilio ašmenų smagiau". Tik ilgainiui pabosta...

Man gėda, kad esu tokia milžiniška, nedaloma egoistė. Aš (aha, vėl tas ego...) niekada nebandžiau įsijausti, iš tiesų pabūti JO vietoje... Abiejų JŲ vietose. Tariausi, maniau juos pažįstanti, suprantanti, suvokianti ir matanti viską taip, kaip iš tiesų yra, o tomis akimirkomis, kuomet galvojau nepažįstanti, nesuprantanti, nesuvokianti ir nematanti visko taip, kaip iš tiesų yra, atrodė, kad iš tiesų, nuoširdžiai trokštu juos pažinti, suprasti, suvokti, pamatyti, kaip yra iš tiesų, bet niekada, o, NIEKADA iš tiesų nebandžiau to padaryti. Tai buvo taip paviršutiniška... Egzistuoju vien aš ir mano jausmai. NE! Šiandien galų gale apčiuopiau ir supratau tą mintį, kuri taip ilgai kuteno mano pašonę, bet niekaip neatkreipė dėmesio, kuris buvo sutelktas į paviršių, o ne pačią esmę - yra žmonės, kuriuos myliu, labai nuoširdžiai ir tyrai myliu, tačiau nepažįstu jų sielos, jų gelmių. Tai yra labai sunku, - na, pažinti - sutinku. Bet tik tokiu būdu tarp žmonių gali egzistuoti ir gyvuoti TIKRAS, nenutrūkstamas ryšys.


Dar nesuprantu, kaip galiu būti tokia žiauri meilei. Visą gyvenimą ji man yra dieviškas, garbingas, tyras, tikras, nuostabus reiškinys - ji visada ėjo ir tebeeina greta mano gyvenimo keliu, tačiau aš ją priverčiau manimi nusivilti. Suabejoti. Mane nervina mano nepastovumas. Aiškus pagrindo trūkumas. Vis statau, statau, kuriu tą pagrindą, bet jis vis griūna ir griūna, o tam užtenka vos keleto piktų žodelių, minčių ar poelgių. Skriaudžiu meilę. Skriaudžiu savo, tavo, jo, kitų, visų mūsų Meilę. Ji nėra vergė, ji niekam nepavaldi; ji viską ištveria, niekuomet nenusisuka, nepasiduoda; visa ištveria, atleidžia, supranta; ji yra būtent tai, ką taip stipriai norisi vadinti tobulybe. Meilė = tobula; tobula = mirtis; mirtis = meilė?..

H.: Kas tai - prologas ar eilės žiedui?
O.: Tai kažkas labai trumpa.
H.: Kaip moters meilė.

Ieškau.

hey angele, aš ieškojau kažko ko galėčiau ieškoti
hey angele, aš ieškojau kažko ko galėčiau ieškoti
hey angele, aš ieškojau kažko ko galėčiau ieškoti


Tiesos.

Kas ieško tiesos
vaikšto pajuodusiais paakiais

Bet nebūtinai tas, kuris vaikšto pajuodusiais paakiais, ieško tiesos.

paklausyk manęs
paklausyk gražaus vyro
paklausyk gražaus vyro kuris netiki niekuo


Neklausysiu gražaus vyro, nes jis netiki niekuo.

_____________

Šie suvokimai - nieko naujo, nieko netikėto. Viskas žinoma, šimtus kartų apgalvota, bet kiek kitaip. Pagaliau aš gebu tai įvardyti, ne tik suvokti. Pagaliau galiu tuo pasidalinti su kitais ir būtent dėl to man pagaliau pavyks visą tai įgyvendinti. Taip. Pagaliau.

"<...> nagrinėti, kas tai yra didybė ir klusnumas, dėl ko diena - diena, naktis - naktis, ir laikas - laikas, būtų ne kas kita, kaip veltui gaišti dieną, naktį, laiką."

tave myliu. Visus jus.

Tobula.

Šrinė