Tapatybė

aš tik vienišas mažas kačiukas,

suglamžytas taškuoto popieriaus gabalėlis,

skiautelė, besiplaikstanti virš Neries vilnių,

aš tas bokštas, į kurį tu užverti galvą saulėtą vasaros dieną

ir tas drugelis, draugiškai nepaleidžiąs tavo rankos,

aš esu šiukšlė, įstrigusi tarp karštų betono rėmų,

sraigtelis varžtelių saujoj,

baltas lūpos kamputis, kruopščiai nulaižomas

ir tas ryžių pienas, ištepęs kamputį,

mane pažįsta tavo paukščių pulkai, raportuojantys apie nakties saugumą,

aš ta naktis, tos žvaigždės, dangus

ir dūmas, prasmukęs pro tavo kambario langą,

aš tavo sąžinė, tavo viltis ir svajonė,

tavo dainos pavadinimas ausinės paklodėj,

aš tavo šlepetės prie lovos,

mikrobangė ant komodos,

taip pat ir balzamo sluoksnis ant tavo odos..

ach, ak, och!..

aš esu viskas, kas tik galiu, kas noriu būti,

aš žinau, kad esu reikalinga/s,

kol aš esu tavo, tau, su tavim.

aš - nesutramdomas vėjas

tarp mirties

ir

gyvenimo.

Šrinė

01:50

Langas, palangė,

palangė, langas, langas -

gal už baltos užuolaidos

tavo raudonas vergas

klejojo, bruzdėjo, klykė, pyko, maišatavo

Kodėl niekas jo neišmatavo?

Vertino, stebėjo, bjaurėjos ir regėjo

kiekvieną linkį -

pirmą; paskutinį -

minčių tavųjų medelyne,

surambėjusiam žvėryne

priešas priešais užsikonservavo

savo indėlį verbavo

į šio pasaulio šviesą-tamsą,

Karavadžo Mato kančią;

bet Danae -

tai gi Saskija, Rembrantai!

Tapyk ją nuogą,

net jei veltui.

Žmona - žmogus,

žmona, žmogus, žmogus -

kraujuota; siela pus.

Šrinė

Šiek tiek naivumo dar niekam nepakenkė? Oi..

Kelios ištraukos iš mano, amžinos (beviltiškos) romantikės, užrašų. Nieko asmeniško; arba net labai asmeniška?

________

Mi amor, mi amor, mi amor!!! Aš tave myliu, myliu, myliu, o ir pasiilgau. Gera, gera, gera vien pagalvoti apie tave, tavo akis, rankas, plaukus, juoką, idėjas, (ne)tobulumus, (pasi)tikėjimą, kojas (!!), rankas, prisilietimus, geismą, meilę, plaštakas, įpročius, susikaupimą, rūpestingumą, skruostikaulius, tvirtumą, lengvumą, žvilgsnį, įsijautimą, išsilavinimą, originalumą, lūpas, žodžius, veiksmus, troškimus, šilumą, savitumą, įdegį, džiaugsmą, pakilumą, laisvumą, idealizmą, nagus, vyriškumą, intelektą, supratingumą, kuklumą, geranoriškumą, tariamą egoizmą, keistumą, tavo aistrą, skonį, stiprumą, šnabždesį, ryžtą, žmogiškumą, paslaptingumą, ištikimybę, ausis, apkabinimą, prisiglaudimą, užsispyrimą, išdidumą, mandagumą, raumenis, būdą, sielą, pasaulėžiūrą, kvėpavimą, sveikumą, avantiūriškumą, apie visą tave, mano meile! Kiek daug tu talpini savy! Ir aš visa tai, visą visą tave myliu. Beprotiškai pasiilgstu tavo rankos ant manosios, mylinčio žvilgsnio, gilių akių, kūno šilumos susiglaudus... O, mi amor, tu esi nuostabus!

Vaje... pasidaviau savo nenuraminamiems jausmams. Tai naivu, banalu, galbūt net ir labai kvaila. Bet myliu juk ne protu, ne smegenimis? Ach, tie r o m a n t i k a i... Neįmanoma.

Ir vis tiek labai pasiilgau.

________

Ech, dienorašti, kvaila ta paauglystė. Ir meilė (ypač).

<...>

Po to nusivesčiau jį į tą gatvelę, kuria rudenį vaikštinėjom ir kurioje buvo siena... Mūrinė siena, kaip vaiduoklis išplaukusi iš mano prisiminimų "Stepių vilko" pavidalu. Tokią, beveik identišką <...>.

Uh, kiek sentimentalumo ir romantikos. Operuotini dalykai, ir vis tik tikiuosi neišsioperuoti.

Žinot, o aš keistas žmogus.

________

Fu, nukrypau į prisiminimus, pasidaviau; kaip tatai niekšinga. Negerai, negražu! Aš negaliu! Nesuprantu. Ašaros prašyte prašosi plūsti pro mano dvi retkarčiais grėsmingai žybtelinčias akis akiduobėse... Kas man, kas man?! Galvoju apie jo akis <...>.

"How could I know one kiss would change everything?"

________

Šrinė

p.s. iki dabar nesumečiau, kokie milžiniški kontrastai varžosi manyje net rašymo procesu. viskas liejasi savaime - taigi, prieštaros taip pat... kaip neišdildoma, būtina esybės dalis.
p.p.s. meilė nevertinama; įvertinti meilės negalima.
kuo daugiau galvoju apie šitą įrašą, tuo mažiau jį noriu publikuoti
velniop

Savijautos

Jaučiu, kaip viskas lekia, sukasi, maišosi. Teka. Ir pasroviui, ir priešais, krantu, oru, molekulėm, visata...
O kartais gera; taip iš tiesų, momentais, dienomis, savaitėmis, mėnesiais. Išjaustai, gerai gera.
Linkstu iki žemės, lovos, pagalvės, dienoraščio; sunku. Akys juodos, net čigoniškos, bet be gudrių kibirkštėlių - taip, tamsu, negera, vimdo, siaubas, siaubas, siaubas.. Apatija.
Džiaugsmas. Smalsus, atradimų džiaugsmas, pakili, iš tiesų vaikiška, bet kokia tai garbinga būsena - gi ne visiem taip pasiseka.
O dar, dar būna irzlu. Tiesiog. Kažko. Gal tikrai pasitaiko ne ta koja išlipti? Burbi ant savęs, ant viso pasaulio, erzina, erzina, erzina, pykdo, nors kažkam padedi ir nusišypsai, bet veidas įtemptas, visi raumenys įtempti, viskas, net oras - įtemptas. Temptas.. prie ko?
Ir ilgu. Kažko trūksta, kažko, gal ten aukštai? Už lango stiklo, debesų, troposferos, ozono, kažkur tenai?.. Sunku ir apsakyti, kaip savo paties galvoje šimtus kartu persiverčia smegenys vykstant įsivaizdavimo kelionei nuo savęs, savo molekulių ir atomų, iki kosmoso, galaktikų, neaprėpiamų tolybių, erdvių, kurios galbūt galiausiai vėl grįžta į... tuos pačius tavo atomus? Ilgu...
Spengia ausyse. Ir taip būna. Visi garsai įvertinami mažų mažiausiai triženkliais skaitmenimis su dB ženklu šalia. Ei, žmogau, nevilk tos kėdės, gal pakelk ją, ar ką? Gzzzrrrgžt.
Paskui vėl gera. Ramu taip. Viskas padaryta, gražu, žavu, baigta, super. Trumpai, netikėtai užklupusi harmonija. Kur ji vis pasislepia?!
O dar būna pilka. Taip.. tiesiog. Nieko nėra, niekas nevyksta, na, bent jau sau, savo pasaulyje. Atsikeli, kažką veiki, ką įprastai, kažkur eini, rodos, vėl mokslai, kažką murmi, kažkas tave kalbina, kažkas, kažkur, kažkaip... Niekaip.
Bet galų gale, puikiausia, kai būna MEILĖ. Iš esmės - viskas vienu metu. Kai net ir tos esmės esmėje nebėra. Pabundi, kažkur skrajoji... Protarpiais nusileidi, patikrini, kaip čia, Žemėje, visi laikosi, o po to vėl plasnoji. Per pasaulį, tolyn! Ratu.. Ir liūdna, ir ilgu, ir žavu, dar neretai silpna, bet greit susivoki nebeturįs kur dėt jėgų... Na, tiek čia ir teprikalbėsi. Keista, bet ištisas pasaulis, žmonija, rašytojai, poetai, muzikantai, dailininkai, net valdininkai, girtuokliai, benamiai, vargšai - ištisos asmenybės gaubiamos meilės, ir rask tu bent vieną be jos! Keista, kai toji persismelkia bene visur, keista tai ir pastebėti, nes, na, negi tu ne vienintelis toks beviltiškas romantikas šiame skruzdėlyne? Ne..

į čia mes mirę grįšime nes parkas
baltam mėnuliui sniegui ant šakų
baltais klavišais bėga tavo rankos
neliesdamos juodų

į čia mes mirę grįšime nes krantas
baltai žuvėdrai rūkui virš bangų
baltais klavišais bėga tavo rankos
neliesdamos juodų

į čia mes mirę grįšime nes vartai
neužsivers bus vakaras ramu
baltais klavišais bėga tavo rankos
neliesdamos juodų

į čia mes mirę grįšime nes baltos
baltoj pūgoj jau tūkstantį žiemų
baltais klavišais bėga tavo rankos
neliesdamos juodų

į čia mes mirę grįšime nes kaltos
yra ir mūsų sielos šaltos
kaip tavo rankų muzika – dvasia
kuri kaip sniegas tirpsta bangose*

Eilėraštis, skirtas kažkokiai Nomedai. Ne, turbūt ne kažkokiai, o Nomedai!

O kas kurs eiles apie mane? Ir.. man?

Šrinė

*Aidas Marčėnas "Žiemos muzika Palangoje"

Kas nestabilūs, pakelkit rankas

Moteris yra labai nestabili būtybė. Tiek tegaliu pasakyti iš tiesų. O norėčiau būti vyras. Pastebėti mus visas iš šalies per vyriškus vyzdžiukus (jie juk nesiskiria, tiesa?). Mat moteriškaitės dėl savo prigimtinio nestabilumo net nesugeba nuosekliai stebėti bei vertinti aplinkos - juk išvados bus vis kitokios, vis kitokios, ar ne taip? Aš nestabili. Man - taip. Juk iš tiesų - nuotaikos niekaip nenusistovi. Būna daugiau ar mažiau vienaip, yra prigimtinis pagrindas, polinkis į optimizmą/pesimizmą ar panašiai, bet iš esmės - nieko konkretaus. Nors iš esmės nieko ir niekada negali būti. Iš vis nieko nėra. Kartais bemaž verkiu iš pasaulio pilnatvės pajautimo, bet po to, kaip, va, dabar - akis lyg žaidžiant aklą vištą užriša tamsus nihilizmas. Nors nihilizmas gal bespalvis? Kodėl jis juodas? Juk nieko nėra! Juodos taip pat. Ar kai nieko nėra, tai yra juoda, nes nieko nesimato/nieko nesigirdi/spinduliai susigeria/etc.? Gal. O gal ir ne. Persigalvojau. Pasiilgau tavęs, mi amor, bet tu nekreipk dėmesio į mano žodžius! Tuoj pasikeis.

Nėra nieko pastovesnio už pokyčius.

Šrinė

Ausims (čia)