2014 m. vasario 24 d., pirmadienis

Perkopiau!

Esu savimi patenkinta. Labai!! Šiandien įvykdžiau vieną seniai užsistovėjusį pasižadėjimą! Perlipau per save. Išdrįsau. Ir nesigailiu. Dabar jaučiuosi kaip niekad stipri.
Ir kas gi tokio atsitiko? Du paprasti dalykėliai - per anglų išdrįsau tapti savanore (pasakojant) ir per lietuvių nepabūgau pristatyti savo iliustracijos. Prisiverčiau nusiraminti, nesijaudinti, ir turiu pasakyti, kad viskas praėjo beveik puikiai. Bet man net nebesvarbu, kad po anglų pasakojimo supanikavau ir nesugebėjau prisiminti labai lengvų angliškų žodžių, dėl ko gavau 7 (nors dar neaišku, gal čia mokytoja padarė klaidą), man svarbu, kad aš pasitikėjau savimi ir man pavyko. Dabar galėčiau dar šimtus kartų kalbėti ir kažką pristatinėti visai nejausdama per didelio jaudulio. Tik truputėlį. Normaliai. O ne taip, kad pradedu drebėti it epušės lapas ir užmirštu svarbiausias dalis.
Jaučiuosi pasiekusi labai labai daug :)) Dabar tikrai supratau, kad šita mokykla mane žlugdo, bet vis dar nežinau, ar verta man ją palikti. Pagrinde viskas dėl mokytojų. Jei jie būtų tokie nuostabūs, kokie buvo praeitoje mokykloje - turbūt gyvenčiau rojuj. Bet, deja. Gal dar kartelį pabandyti su tuo susitaikyti? Vis tiek gyvenime nebus viskas rožėm klota, gal nuo dabar ir turėčiau pradėti pratintis? Gal. Man rūpi mano ateitis ir tai, kas su manimi vyksta dabar. Noriu priimta teisingą sprendimą. Vis tiek viskas bus gerai, tikiu :)

Labai norėjau parašyti įrašą vakar, kai dar buvau kupina įspūdžių iš rytinės kelionės po ąžuolyną bei pasivaikščiojimo palei Kauno marias. Bet grįžusi dar sodinau augalus - pagrinde prieskonines žoles - o po to išvažiavau pas tėtuką. Ak, kaip man patinka kiekvieną pavasarį sodinti naujas mažas sėklytes, kuriose slepiasi gyvybė! Kaip po tam tikro laiko išvysti mažus žalius stiebelius, kurie ieško saulės ir vandens bei stiebiasi į dangų, apima neapsakomai malonus jausmas!.. Vasarį beveik visus augalus sodinti dar per anksti, bet pamaniau, jog tas vasaris pakankamai šiltas, tad tikiuosi, kad mano augaliukai išdygs sveiki, žali ir gražūs :))
O pas tėtį labai smagiai pasibuvau, nors dalį laiko ir atėmė anglų kalbos namų darbai internete. Juos reikia daryti kiekvieną savaitę ir patikėkit, kaip užknisa... Dar plius ir pratybas darom. Ir pasakojam pasakojimus ko ne kiekvieną savaitę. Ar dar kokius projektus darom... Žodžiu, anglu man labai, LABAI nepatinka.

Su tėčiu dar pakalbėjom apie profesijas, studijas. Ką man rinktis, ką studijuoti, kuo būti. Iš tiesų aš noriu visko!! Todėl apsispręsti nelengva. Žadu užsirašyti labiausiai traukiančias profesijas ir apie jas kuo daugiau sužinoti. Gal padės apsispręsti.

Bet! Šiuo įrašu norėjau parašyti apie mišką ir Kauno marias.:D Jaučiuosi išsakiusi viską, ką norėjau, tik ne apie tai, ką reikėjo, tad toliau paleisiu jus į gilią rūko jūrą...











Tik aišku, bloggeris būtinai turi turėti savo nuotraukų koregavimo sistemą ir kiekvieną fotografiją pagražinti pagal savo normas. Che.

Šypsokitės!!! :)
~Aušrinė

2014 m. vasario 22 d., šeštadienis

(Ne)saldi gyvenimo pusė

Kad ir kaip keista, bet šiandien ryte išsiruošiau į lauką pabėgioti.

Tikrai labai stebiuosi tokiu savo spontanišku sprendimu. Ir dar žiemą. Nors kokia čia žiema, pusė jos - kaip pavasaris... Dėl to man tik geriau, bet aš nebūčiau aš, jei tyliai manyje kažkas nešnibždėtų, jog tokie veiksniai - pirmieji žingsniai pasaulio pabaigos link. "Cha",- nusijuoksite jūs. "Apie kokią čia pasaulio pabaigą šnekama?". Ir aš sutinku su tuo, kad iki pasaulio pabaigos dar toli toli. Bet neišvengiamai peršasi mintis, kad visgi, ta baigtis kažkada įvyks.

Bet nėra dėl ko liūdėt, kaip tik į mano gyvenimą bando skverbtis džiugesio spinduliai, kuriuos vis užgožia žinios apie Ukrainą, prekybą žmonėmis ir panašūs dalykai. Net knyga, kurią šiuo metu skaitau ("Miegančių drugelių tvirtovė") pasakoja apie baisybes, kurios TIKRAI vyksta šiame pasaulyje. Baisiausia ir yra tada, kai suvoki, jog tai ne vaikiškos pasakos prieš miegą, o realybė. Vis dar bandau apsigobti stebuklingu apsiaustu ir tikėti, kad pasaulis yra gražus, bet, na, bent iš vienos pusės jis tikrai toks nėra.
Gana.

Toliau apie linksmesnius dalykus, nes taip ir depresiją prisijaukinti galima :D

Jei dar nematėt, pagaliau aš su savo geriausia drauge parašėm taip retai mūsų bloge pasirodantį naują įrašą. Nors mūsų blogas ir yra gana beverčių smailų rinkinys (rimtai, kiekvienas įrašas skęsta smailų jūroje), bet turiu pripažinti, kad jis man patinka! Man patinka rašyti kartu su geriausia drauge, būti laimingai ir džiaugtis gyvenimu :) O šis blogas kuo toliau, tuo labiau krenta į depresijos liūną. Gal tik kuriam laikui, nežinau. Gal praeis. Gal tik šiaip man čia užėjo. Bet kodėl tada čia rašau taip rimtai ir liūdnai, o į tą blogą - su šypsena, juoku ir džiaugsmu? Keista.
Kita vertus, ko aš čia liūdžiu? Dar prieš kelias akimirkas buvau išsišiepusi iki ausų. Nesuprantu.
Kitos naujienos:
Ar rašėt Lietuvos nacionalinį diktantą? Šiandien 11 valandą buvo galima eiti kažkur į viešumą ir rašyti kartu su kitais žmonėmis arba sėdėti namie(aš pasirinkau pastarąjį variantą :D) ir keverzoti klausantis lrt radijo. Pirmą kartą tokį rašiau. Man patiko. Nebuvo labai sunku, bet ir ne itin lengva. Dėl keleto sakinių iškilo klausimų, bet ar parašiau juos gerai, ar ne, sužinosiu praėjus trejetui dienų. Bus internete paskelbtas visas tekstas.
O kaip Jūs? Rašėt? Kaip sekėsi?? :))

Dar vienas dalykas:
Prieš savaitę mama kepė tokį labai skanų keksą, o aš bandžiau laimę minkydama cinamoninių bandelių tešlą. Tiesiog negaliu nepasidalinti rezultatais :)) Pirmą kartą kepiau bandeles ir, ko gero, pirmą kartą dariau mielinę tešlą! Bet skonis jų buvo iš ties dieviškas! Nors mano orkaitė ir nefunkcionavo taip, kaip turėtų normali orkaitė. Bet, kaip visada. Jos savybę gadinti tobulybę jau senai pastebėjau. Štaai tos grožybės:

Tiesa, grįžtant prie bėgiojimo: jis praėjo ne taip sklandžiai, kaip tikėjausi. Neišbėgau tiek, kiek planavau. Sarkastiškai: "Gal todėl, kad mano mokykloje nėra kūno kultūros?.." Bet aš taip lengvai nepasiduodu. Fizinę formą man palaikyti reikia verkiant. Neįsivaizduoju savęs praradusios savo gana stiprias rankas ir kojas. Pilvo preso jau nebematyt. Ot. Kaip aš mėgdavau varžytis, bėgime aplenkti net klasiokus ir apskritai visada dievindavau kūno kultūrą! O dabar tik darau mankštą. Ir retkarčiais rimčiau pasportuoju. Ahhhhh!!!! Norisi IŠSIRĖKTI!!!! Mano nugara krypsta, pečiai ne vienoj linijoj. Nežinau. Gal vis dėl to mesti tą mokyklą?.. Sunku apsispręsti. Ką mano vietoje darytumėt Jūs?

Vis dar,
~Aušrinė

2014 m. vasario 18 d., antradienis

Will us

Kai nėra laiko, kai skubu, kai džiaugiuosi ir kai ilsiuosi, kai svajoju, kai rašau, kai groju, kai sėdžiu nuobodžioje pamokoje, kai stebiu degančia žvakę, kai kalbuosi, kai žiūriu pro langą, kai važiuoju, kai klausausi muzikos - visada galvoju apie jį. Nesvarbu, kad mes net nebesimatom. Jau pusę metų jo nemačiau. Nesvarbu, kad nebeeinam į tą pačią mokyklą, vis tiek apie jį galvoju, galvojau ir galvosiu. Kartais dar susirašom. Dažniausiai, žinoma, mano iniciatyva. Bet... kaip aš apsidžiaugiu, kai parašo jis!.. Ir ta diena, ta visų keikiama vasario 14-oji, buvo viena iš tų dienų, per kurią jis man parašė. Nenoriu tik susirašinėti, ne... Pasiilgau tų penktadienių kartu su juo... Pasiilgau jo geraširdiškumo ir linksmumo. Jis buvo ir geriausias draugas, ir vaikinas! Ech... Norėčiau būti su juo. Noriu. Nežinau, ko nori jis. Žinau, kad jis pasikeitė. Kažkiek. Bet man nerūpi. Jis vis tiek yra jis. Tas, kurį myliu.
Tvardau save, kad eilinį kartą nepaimčiau telefono ir pačiu lengviausiu būdu neišrėžčiau jam to, ką jaučiu. Mūsų žinutės apsiriboja saugiu draugiškumu. Tik tiek. Lyg koks kramtomos gumos šydas, apgaubęs mūsų pasaulius, neleidžiantis prisiartinti meilės sukeltiems pavojams.
Kodėl taip sunku? Aš žinau, kad jis taip jautėsi tris metus. Ir puikiausiai tai slėpė. Bet aš nemoku slėpti. Ir jis viską žino. Žinau, kad žino. Kodėl taip sunku?

Visi sutapimai, jo šeimos pripažinimas, jo sesė... Istorijos, prisiminimai, tarpiniai žmonės...

Man liko tik jo mėgstama muzika, nuotraukos, prisiminimai, bendri juokingi nutikimai, "bajeriai" ir jo telefono numeris. Dalelės jo. Štai kas man liko.

Jis visad buvo Tas. Tas, kurį kitos vadina "vieninteliu".

Be jo aš - kaip gėlė be vandens.

Su juo viskas buvo tobula.






I'm waiting
but I don't know for what
~Aušrytė

2014 m. vasario 13 d., ketvirtadienis

Question tag #2

Iš keleto žmogelių susilaukiau "question tag" temos įrašo prašymų ir kas keisčiausia, prižadėjau parašyti tokį įrašą per savaitę. Nors esu visiška anti-questiontagistė. Ką Jūs su manim darot, skaitytojai?! *liūdnas liūdnas veidelis* Kita vertus, vieną tokį jau buvau parašiusi anksčiau. Galiu parašyti ir dar vieną - o gal bus smagu?..:)

Ilgai galvojau, ką čia padarius, kad tas tag'as nebūtų tiesiog klausimai - atsakymai. Tokius iš tolo aplenkiu, nes man jie visiškai neįdomūs. Nebent pamatau, kad klausimai nors kiek originalūs. Galvoju, kad gal ir man reikėtų susigalvoti visokių keisčiausių klausimų?.. Vis įdomiau.
Bet sugalvojau dar geriau - klausimus paversiu mini užduotėlėmis, kurias vykdyti bus įdomu ir kurios nors kažką apie mane atskleis.

Iškart "taginu" visus šio įrašo skaitytojus su savais blogais. Atsakykit į klausimus ir savame blog'e!


Pradėkim:

1. Paskutinis "autoportretas":
2. Citata iš dienoraščio:
2014.02.11
"Nenoriu skubėti, lėkti ir taip prabėgti visą gyvenimą. Noriu mėgautis juo. Lėtai. Ir ilgai."
2014.02.05
"Ir kai jau ėjom link laisvės, nusipirkom ledų. Pirmą kartą žiemą lauke valgiau ledus!" 3. Juokingas nutikimas:
Kai reikia prisimint ir parašyt, tai būtinai turiu nieko neprisiminti! O man visad kažkas nutinka! :D Galiu pasakyti, kad esu vaikščiojantis juokingų situacijų magnetas. Tai sugebu paslysti, tai duris su užrašu "Traukti" stumiu, tai neužsirakinu tualeto durų, tai išsiteplioju ar atsisėdu ant dažais išdažytos kėdės...
4. Paaiškink, kaip išpūsti kramtomos gumos burbulą.
Kramtai, kramtai ir kramtai gumą, o kai ją iškramtai, padarai ją plokščio pavidalo ir stumi liežuvio galiuku per patį vidurį. Galiausiai pradedi pūsti orą ir vuolia! (skamba nekaip :D)
5. Ar kada buvai įsimylėjęs/usi? Ką darydavai/ kaip jauteisi?
Taišku, kad buvau! Visada esu! Ir tikrai žinau, koks tai geras jausmas... Galvoji vien tik apie vieną žmogų, suki galvą dėl jo rytą ir vakarą, nenori valgyti, nori kuo dažniau jį matyti, svajoji, dainuoji ir kuri, galvoji, kaip jam tai prisipažinti... O dar drugeliai pilve ir pašėlusiai plakanti širdis.. Nuostabus jausmas.
Kelis kartus buvau įsimylėjusi iki ausų. Ir visas laikas, kurį praleidau svaigdama dėl meilės, buvo nusotabus. 
6. Įkelk savo paskutinio trimestro/pusmečio pažymių vidurkius.

7. Papasakok šiandien įvykusį įdomų nutikimą.
Važiavau autobusu, kai į jį įlipo du berniukai. Po keleto akimirkų supratau, kad jie yra kurti. Kalbėjo gestais. Stengiausi akivaizdžiai nespoksoti, nes mačiau, kad jie mėgavosi tuo, kad kiti negali jų suprasti, bet man buvo taip įdomu. Norėjau jiems pasakyti "Labas" (prieš mėnesį buvo užėjusi manija mokytis gestų kalbos), bet niekaip neprisiminiau to gesto. Tik anglišką versiją. Norėjau pasikalbėti, sužinoti daugiau apie juos ir išmokti daugiau gestų kalbos, bet.. jie išlipo, o aš taip ir likau važiuoti toliau. Nes nežinojau to vieno paprasto gesto. Labai nusivyliau. Ir žinot, ką veikiau grįžusi namo? Puoliau į interneto platybes ieškodama gestų kalbos pamokėlių. Jau moku pasisveikinti, pasakyti, kad aš girdžiu ir paklausti, ar kiti negirdi, moku pasakyti "stop, nesuprantu, lėčiau" ir dar keletą dalykų. Reiktų išmokti savo vardą. Kaip noriu išmokti šios kalbos!!!
8. Įkelk vieną iš tų crazy nuotraukų, kurių turime visi.
2013, gimtadienis. Tobula. :D

9. Kokia daina jau keletą dienų skamba tavo galvoje?
Eglė Sirvydytė - Mano namai!!!
(bloggeris neranda originalios dainos - http://www.youtube.com/watch?v=Xi9tadj6R-w)
10. Kokius filmus galėtum žiūrėti vėl ir vėl?
Oi, tikrai yra tokių fi;mų, kurių tubrūt niekad neatsižiūrėčiau. Vieni iš jų: "Simarono žirgas", "Geišos išpažintis", "Užrašų knygutė", "Terminalas", "La troškinys", "Ir velnias dėvi pradą", "Įsimylėjęs iki ausų", "Pagauk, jei gali", "Marlis ir aš", "Neįtikėtinos Lemono Sniketo istorijos", "Benny&Joon", "Mulan", "Amelija iš Monmarto"...
11. Ką veikei praeitą savaitgalį?
Pabūvojau pas senelius, nuvežiau jiems šūsnį savo piešinių (pagaliau). Gerai praleidau laiką!
pora piešinių:


12. Kokia tavo mėgstamiausia arbata?
Vanilinė! Ją labai labai mėgstu. Dar vienos iš mėgiamiausių yra "Žolynėlio" arbatos - jos visos dieviškos - ir "Gurmans" arbata su vyšniomis.
13. Kokius daiktus visada nešiojiesi su savimi?
Visada visada? Nieko. Žinoma, dažniausiai pasiimu telefoną, piniginę, raktus, nosines, bet nešiojuosi juos nevisada... Visada su savimi turiu tik šypseną.
14. Koks tavo antras vardas?
Margarita. :)
15. Paskutinė perskaityta knyga:
Lauren Oliver knyga "Kai aš žuvau"/"When I Fall". Turiu pasakyti, kad visai nenuvylė ir netgi patiko! Pradėjusi skaityti galvojau, kad bus eilinė, gana kvailoka knyga (vis tik, pagrindinės herojės - fyfos), bet ji pranoko mano lūkesčius. Istorija įdomi, kitokia, apie mus dominantį kitą pasaulį - pasaulį po mirties. Rekomenduoju.
16. Šaltis ar karštis?
Jei reikėtų rinktis, tai būtų šaltis. Todėl, kad karščio aš negaliu pakęsti. Man visad karšta, todėl, jei susideda oro karštis ir aš, nebegaliu to pakelti. Tai viena iš priežasčių kodėl taip dievinu pavasarį - pavasarį nėra karšta! Oras gaivus ir vėsus, Kaip tik man.
17. Mėgstamiausi vardai:
Yra vardai, kuriuos labai mėgstu...
Benedikta, Audra, Vėjas, Vėjūnė, Ąžuolas, Kristijonas, Harmonija, Ula.
Kartais tiesiog išgirstu vardą ir jį įsimyliu...
18. Apibūdink kokį nors kvapą, kuris kažką tau primena...
Cinamonas. Vienas iš mėgstamiausių kvapų... Kai jį užuodžiu, prisimenu labai daug: manų košę su uogiene, challenge'us, sumuštinius su varškės sūriu ir trapučiais, savo darytą segę ir dar keletą dalykų...
19. Mėgstamiausia citata:
Na, mėgstamiausios neturiu, nes žinau jų nemažai ir turiu užrašiusi šūsnį patinkančių. Šiuo metu tai būtų ši: "Šypsena - tai pro tavo veido langą šviečianti šviesa, kuri sako žmonėms, jog tavo širdis yra namie",- B. Ferrero.
20. Kodėl rašai blogą?
Blog'as padeda man išsireikšti, prašyti tai, kas neduoda ramybės ir galbūt įkvėpti kitus. Man patinka rašyti ir visai nesvarbu kur. Blog'as ir dienoraštis - du geriausi dalykai pasaulyje. Vienas privatus, kitas - viešas. Blog'as man leidžia bendrauti su įdomiais žmogeliais ir atrasti daug kitų įdomių tinklaraščių. Man patinka rašyti!! :)

Štai ir viskas, tikiuosi jums patiko, nes laiko šis įrašiukas atėmė nemažai laiko, kurio pastaruoju metu man taip trūksta. Gal ir neparašiau kažko įspūdingo, bet tokia tag'o "rūšis" man visai patinka :)

Tai ką rinktumėtės Jūs: šaltį ar karštį?
~Aušrinė :)

2014 m. vasario 4 d., antradienis

Važiuoja. Stogas.

Namų darbai yra žvėris. Žvėris, kuris tyko tavęs už kampo tada, kai tau labiausiai norisi gyventi. Tave sudrasko, palieka pliką nuogą ir stumteli į žiaurųjį gyvenimą.
Na, gal ne visai taip. Bet faktas, kad namų darbai yra nesąmoningiausias dalykas, kokį tik žmonija galėjo sugalvoti. Viskas dar būtų pakenčiama, bet kai užduoda TIEK DAUG namų darbų, kad du kartus per spėji pamiršti tai, ką turi atlikti, tai jau visai nebėra pakenčiama.

Nepaisant namų darbų ir testų, viskas čiki piki. Aš pradedu vėl būti savimi. Dauguma susidarė apie mane kitokią nuomonę, negu turėjo. Mato mane kitokią, negu esu iš tiesų. Bet štai. Aš grįžau. Pamokose, mokykloje, namie, su draugais esu ta pati aš, kuri buvau seniau. Ir man tai patinka.
Aš esu savimi ir daugiau tikrai savęs nebe prarasiu. Man vienodai, ką dabar apie mane galvoja visokios lietuvių, anglų ar dar balažin kokios mokytojos. Man vienodai, ką apie mane mano kiti. Tik kartais būna smalsu. Bet tai kas kita.
AAAAAAA!!!!!!!

Šeštadienį iškepiau naujausią kūrinį mano rankdarbių istorijoje. Auskarus-kačiukus. Štai va tokius:

Neišėjo nufotografuoti taip, kad matytųsi, jog jie įsikandę man į ausis :)
Bet žinokit, kad taip yra.
Ir aš juos dievinu.
Mmm.

Gerų mokslų,
myliu jus
~Aušrinė 

P.S. Šis įrašas buvo visiška raizgalynė ir apskritai rašiau visai sau nebūdingu būdu. Taip yra todėl, kad man nuo tos mokyklos jau važiuoja stogas. Gerai, kad bent prisiminiau Coldplay, kurie visad nukelia mane į senus gerus laikus...:)