2014 m. gruodžio 31 d., trečiadienis

Kalėdinis gardumynas (be kurio neapsieina nei vienos Kalėdos)

Ei, ei, ei, Aguonų laukai! Palikau aš jus dulkėti, palikau! Atsiprašau!
Bet ilgai taip negaliu - pailsėjau, ir gana. Vėl kyla šonus įkyriai krebždenantis jausmas, vėl pirštukai siekia klaviatūros, ketindami kaip kitados straksėti jos platybėse - aš vėl noriu čia rašyti!

Kalėdos jau praėjo, tuoj ir žiema žiemužė įpusės, o aš (kaip keista!) dar nepasidalinau nei vienu gardžiu receptu. Bet niekada ne per vėlu, tad pristatau jums kosmoso platybių, jūrų gylybių, žvaigždžių margumynų arba namų jaukumo, Kalėdų šiltumo, arbatos gardumo skonio sausainius:

TA-DA-DA-DA
(pykšt! pokšt!)
Imbieriniai sausainiai
Tai - ne tik Kalėdų, bet ir žiemos simbolis. Manau, dar tikrai ne vieną ir ne du kartus spėsiu juos išsikepti iki žiemužės galo, tad moju ranka ir jums.☺
Reikės:
• 200 g medaus
• 200 g rudojo cukraus
• 140 g sviesto
• 1 kiaušinio
• 450-500 g miltų
• 1 a. š. kepimo miltelių
• 2 a. š. malto cinamono
• 1,5 a. š. malto imbiero
• 1 a. š. maltų gvazdikėlių
• 1 a. š. maltų pankolių (anyžiai, mm)
• Druskos
• Cukraus pudros (350 g turėtų užtekti)
• Citrinų sulčių
• Pabarstukų

Gamyba:
1. Metaliniame indelyje ant mažos ugnies ištirpinkite sviestą, cukrų ir medų. Kai visi produktai išsilydo ir tampa vienalyte mase, suberkite prieskonius: cinamoną, imbierą, gvazikėlius ir pankolius. Gautą masę supilkite į dubenį ir palaukite, kol atvės.

2. Tuomet kitame dubenyje sumaišykite miltus su kepimo milteliais ir žiubsneliu druskos. Miltų berkite apie 450 g, vėliau galėsite įdėti dar, jei tešla bus per skysta.

3. Atvėsus anksčiau ištirpdytai masei, įmuškite į ją kiaušinį ir gerai išsukite šakute. Po to, nuolat maišant šaukštu, suberkite miltus ir išmaišykite iki vientisos tešlos. Jei ši atrodo per skysta, įberkite dar miltų. Kelioms valandoms tešlą palikite šaldytuve (aš neištvėriau, palaikiau valandą ar net trumpiau *prasikaltusi*).

4. Išėmus tešlą iš šaldytuvo šiek tiek ją paminkykite, kad suminkštėtų ir taptų elastingesnė. Paruoškite kepimo skardą - išklokite ją kepimo popieriumi. Orkaitę įkaitinkite iki 200 °C.

5. Po to imkite po gabalėlį tešlos ir ant miltais pabarstyto paviršiaus kočiokite jį iki 3-5 mm storio. Kuo plonesnė tešla, tuo trapesni (gardesni!) sausainiai. Formelėmis išspauskite sausainius ir sudėkite į skardą. Kepkite apie 10 minučių.

6. Iškepusius sausainius galite papuošti glaistu - jį pagaminti labai paprasta! Į dubenėlį įberkite cukraus pudros (siūlau dalį turimos pasilikti, nes netyčia apsiskaičiavus glaistas gali išeiti per skystas, o tada pagelbės tik DAR cukraus pudros) ir po truputį, vis maišant, lašinkite citrinų sultis. Svarbu jausti, kada sulčių ar cukros pudros jau užteks, kad glaistas nesigautų nei per tirštas, nei per skystas. Jis turėtų gautis šiek tiek klampus ir nebėgti nuo sausainių.
Vietoje citrinos sulčių galima naudoti ir vandenį, tuomet glaistas bus tik saldus (be rūgštumo).

Štai ir viskas!
Tokių sausainių išeina iš ties daug - pati kepiau tris ar keturias skardas. O skonis tiesiog fantastiškas!
Pagaliau, pagaliau pasidalinau ir su jumis! Chi chi... Dabar galiu nebyliai kurit kitų įrašų vizijas savo galvelėje ir... ramiai ruoštis Naujiesiams - ir vėl gaminsiu lazaniją. Tradicija!

Šypt :))
~Aušrinė

2014 m. gruodžio 7 d., sekmadienis

Kai pasigauni rašymo mūzą... (ar būni priverstas rašyti)

Visą savaitę tylėjau lyg bažnyčioj ir šį tą labai svarbaus nuo jūsų slėpiau, bet pagaliau atėjo metas tai išduoti...

Aš... prašiau... KNYGĄ.

Būtent - Aušrinė, šita maža, agouniškose pievose rašinėjanti mergaitė sugebėjo parašyti visą knygą! Ir dar ohoho kokią - su milžiniškais 166-iais word'o puslapiais!

Jūs juk prisimenat, kai rašiau apie projektą, kuriame dalyvauju? Ne? Tai buvo NaNoWriMo - kitaip sakant, nacionalinis romanų rašymo mėnesis (National Novel Writing Month). Jis vyksta kiekvienais metais, kiekvieną lapkritį ir džiugiai kankina jaunuosius ryžtingus rašytojus su savo magiškomis taisyklėmis. Esmė - per mėnesį parašyti 50 tūkst. žodžių apimties knygą. Aišku, galima ir daugiau. Bet svarbiausia pasiekti šį skaičių, kad rašytojo kūrybą būtų galima pavadinti romanu - bent jau projekto organizatoriai kažką panašaus sapalioja. Žodžiu - jei ruošiesi rimtai dirbti ir spėti iki lapkričio 30 d., kiekvieną mielą dieną nuo pat projekto pradžios turi matyti savo word'o ar kitos programos langutyje paslaptingą skaičių - 1 666 žodžius. Būtent tiek žodžių, išspaustų per kruviną (arba nelabai) darbą turi parašyti kiekvieną dieną.

Ar aš laikiausi visokių elementarių taisyklių (kaip tas magiškas vienas šeši šeši šeši žodžių skaičiaus parašymas per kiekvienas 24 valandas)? Ne. Būtent todėl turėjau paaukoti savo mielus, lyg išganymo laukiamus savaitgalius savo mielai (patikėkit, silpnumo akimirkomis šį žodį pakeisdavo kiti, ne tokie gražūs žodeliai) istorijai. Per vieną savaitgalį (patį paskutinį, beje) teko parašyti net 20 tūkst. žodžių! Bet buvo verta.

Pasakyčiau, pati kalta, kad taip viskas išėjo. Darbo dienomis laiko trūkdavo it arkliams vandens išdžiūvusioje žemėje, tad vienintelis metas, kai galiu už visas darbo dienas atsigriebti - poilsiui skirtos dvi trumpos dienelės savaitės gale.

Tiesa, pačią pirmą savaitę dar viskas sekėsi gana gerai - stengiausi, verčiausi per galvą, bet visas septynias dienas rašiau tiek, kiek reikėjo. O po to... Na, nėra daug ką pasakoti. Kaip penkiolikmetei svajoklei, vis dar tebegalvojančiai apie savo meilę, kuri už 200 km galbūt svajoja apie ją, paruošti gražią kruvelę namų darbų, pasiruošti bent dvejiems kiekvieną dieną laukiantiems kontroliniams, pasirūpinti savimi, savo miegu ir viskuo kitu, padaryti piešimo namų darbus, parašyti įrašą jau apdulkėti spėjusiame tinklaraštyje, atsakyti į ant stalo jau kelias savaites gulinčius laiškus, paskaityti knygą ir prie dar daugybės visų kitų darbų spėti parašyti ta pusantro šimto žodžių? Na... Gal kažkaip ir galima. Bet man jau visko buvo tikrai per daug. Tad tik laukiau savaitgalių ir rašiau savo išsvajotojo poilsio sąskaita.

Ir ne, nedariau to sukandusi dantų. Oi, kiek daug buvo tokių akimirkų, kai pasigaudavau savąją mūzą ir negalėdavau nustoti rašyti!.. Net "nubėgti pas nykštukus" tuomet nerasdavau laiko *kikena*. Ech, tas rašytojo gyvenimas... Dabar suprantu juos (rašytojus)!

Ir paklauskit manęs, kaip jaučiuosi dabar. Na, na, drąsiau! Jau? Gerai, atsakysiu. Dabar aš net nenoriu įsijungti tos ryškiai mėlyna ikona šviečiančios programos - word'o, o juo labiau savojo rankraščio. Ne todėl, kad jo nekenčiu. Ne todėl, kad rašiau per prievartą. Ne, ne, visai ne dėl to. Tiesiog... dabar aš jį užbaigiau. Jis baigtas. Viskas.

Ir man kažkaip dėl to liūdna... Kurti buvo gera, o, kaip gera! O dabar... Dabar tereikės tik taisyti, taisyti ir taisyti. Ech...

Bet neskaitant to, pats faktas, kad aš pagaliau parašiau knygą (kaip seniai jau apie tai svaičiojau!), be proto, be galo džiugina. Dabar aš turiu kažką tokio, kuo galiu didžiuotis ir kas tikrai liks po manęs. Dabar aš ne tik ta Dantų pasta, rašanti tinklaraštį. Dabar aš Dantų pasta - ta, kuri parašė knygą, pavadinimu...

Na, gal kažkada apie tai išgirsit. O kol kas manasis rankraštis tegu paguli tarp daugybės kompiutrinių failų ir ramiai sau pasidengia storu virtualių dulių sluoksniu... Tegu sulaukia savo taisymo eilės.

Besididžiuojanti,
Aušrinė

P.S. O čia dar grojaraštis dainų, lydėjusių mane visą rašymo laikotarpį:

2014 m. gruodžio 4 d., ketvirtadienis

Būti ar nebūti?

Noriu būti... jogas.
Noriu būti... ta nuostabi mergina, kurios realybėje niekad nebuvau mačiusi.
Noriu būti... JIS.
Noriu būti... mažas, gyvenimu besidžiaugiantis ir viską tyrinėjantis vaikas.
Noriu būti... laiminga, visiškai laiminga.
Noriu būti... ta aktore su keistai pasakiškais veido bruožais.
Noriu būti... paprasta.
Noriu būti... tas kietas bičas, kuris Kanadoje sodina medžius.
Noriu būti... nuostabaus grožio dievybė.
Noriu būti... gėjus, lezbietė, neformalas.
Noriu būti... žmogumi, kuris išgelbėjo pasaulį.
Noriu būti... tąja lietuvaite, kuri nepabijojo užsienyje dirbti statula.
Noriu būti... Dalai Lama.
Noriu būti... pakabuku, kuris kabo tau ant kaklo.
Noriu būti... visu pasauliu.
Noriu būti... tas savitas knygos veikėjas.
Noriu būti... kačiuku/paukšteliu/augalėliu.
Noriu būti... protinga, graži ir stipri vienu metu.
Noriu būti... mama.
Noriu būti... ta keista rašytoja, kuri savo keistumu įkvėpia skaitytojus.
Noriu būti... išmintinga.
Noriu būti... ta nuostabi maža mergytė, kurią galima pamatyti internete.
Noriu būti... mažiausia šio pasaulio dulkelė.
Noriu būti... Tavo tikslas.
Ne...
Nenoriu.

Aš tik noriu būti SAVIMI.
Būdama savimi esu visa tai, kuo noriu būti.