2013 m. gegužės 30 d., ketvirtadienis

!!

Laimė, džiaugsmas ir taikaa!! Kaip ir būna visadaa!
Mmm! Ne viskas yra gerai, bet aš vis tiek labai labai laiminga :) Laimingumas kažkoks kitoks nei anksčiau, tveriu savame kailyje, bet vis tiek! Žinau, man reikia save prabudinti. Priminti sau, kokia buvau, kaip džiaugdavausi viskuo ir nebambėdavau, kaip visiems padėdavau, nepasakydavau šiurkštaus žodžio nelaimingam žmogui. Kodėl pasikeičiau? Nežinau. Brendimas ir kitoks š. Turbūt. Bet jei labai norėsiu, išliksiu tokia, kokia buvau - laiminga, užsispyrusi ir draugiška!:) Ir džiaugsiuosi mažais gerais dalykais gyvenime, visais gerais dalykais :) Eccch! Jaučiu šiokį tokį pabudimą.
Dar vienas dalykas: supratau, ko man reikia nuolat. Meilės. Tiksliau įsimylėjimo jausmo. Ar susižavėjimo - vadinkit kaip norit. Jau pusę metų nepatiriu stipraus jausmo kažkam, kas man patinka, todėl jaučiuosi mieguista ir be motyvacijos.. Na, suprantat maždaug. Man reikia meilės!! Penktoje klasėje įsimylėjau mielą berniuką(naujoje mokykloje) ir tada visiškai atgimiau! Tapau kitokia, negu iki tol buvau. Pradėjau sau patikti. :) ir nuo to laiko vis kuo nors susižaviu ir vis būnu laiminga..:) Neskaitant vieno skaudaus išsiskyrimo. Gal jum tai atrodo kvaila, lėkšta arba kad aš per maža ir pan., bet man iš tiesų tai nelabai rūpi. Jeigu jaučiu meilę, ar bent tikiu, kad taip yra(net jeigu esu penktokė) - visa kita man nebesvarbu. Nesvarbu, kad žmonės į mane kreivai žiūrės ir nuolat ką nors prikišinės, man svarbu, kad aš tampu tikrąja savimi, kuri jaučiasi laiminga, kai yra įsimylėjusi! Dar plačiau kalbant, nebūtinai tai turi būti vaikinas. Galiu mylėti visą pasaulį. Ir taip buvo! Tuomet ištisus metus jaučiausi laiminga. Bet šiuo metu jaučiuosi bejausmė. Aš noriu įsimylėti. Nesuprantu, kodėl nebemyliu gyvenimo. Gal myliu, tiesiog dabar mano nuosmukio metas? Po to vėl viskas bus gerai ir vėl visus mylėsiu, džiaugsiuos? Gal. Tikiuosi :) Man įdomu, kodėl gyvenimas taip suplanuotas. Po nesėkmių ateina didelė laimė, po laimės - vėl nesėkmės ir liūdesys.. Žinau, kad be liūdesio nežinotume džiaugsmo skonio, tačiau vis tiek tai yra keista. O kas, jeigu tas liūdėjimo laikas užsitęsia per ilgai? Argi džiaugsmas bus didesnis? Jei rimtai, gyvenimas keistas. Bet gražus. Ir spalvotas. Tiesos jame yra, reikia tik mokėti žiūrėti tinkamu kampu. Turbūt geriausia į tai per daug nesigilinti, tik pasidomėti ir toliau keliauti savo keliu. Siekti svajonių ir tikslų, tobulėti, bandyti suprasti laimingumo sąvoką! Kodėl aš visad iš naujo tai suprantu?:) Na va ir vėl - keistas tas gyvenimas.

Dar šiek tiek kalbant apie mane, supratau ir tai, kad man patinka rašyti laimingus, įkvepiančius įrašus. Arba ką nors pamokančio. Kartais išlieti savo kūrybą. Štai ką turėčiau rašyti :) Tai mane daro laiminga, nes tada mano blog'as būna būtent toks, kokio ir noriu! Svarbu tai atrasti ir suprasti. Pagaliau ir man buvo suteikta tokia malonė :)
•••
O dabar apie kitką - toleranciją. Draugams dažnai išsprūsta, kad aš labai tolerantiška. Gal taip ir yra. Dažniausiai. Labai tikiuosi. Bet stebint kitus žmones matau aišku jos stygių.. Kartais jiems pasakau ką nors ta tema, kartais nutyliu. Bet vėliau jie vėl daro tą patį ir man belieka užstoti nekaltą žmogų arba...nusigręžti nuo jo. Kartais tenka ir nusigręžti. Tada keikiu save. Bet juk viso pasaulio neperauklėsiu? Tuo labiau, kad ir su sava mokykla prastai sekasi.
Kita vertus, mane stebina žmonių mažas susivokimas. Na gerai, mokykloje visi dar tik vaikai, jie auga visai kaip ir aš, mokosi, tačiau dauguma neturi pakankamai košės galvoje, kad elgtųsi nors kiek tolerantiškai. Argi tai tobulėjančių technologijų padarinys? Visi rankose maigo telefonus ir daugiau niekuo nebesirūpina? Viliuosi, kad ne. Tai siaubinga.
Kaip pvz. galiu pateikti savo klasiokų elgesį. Yra nemažai tokių merginų(gal vaikinai rečiau taip elgiasi), kurios tokius dalykus kaip blogą kūno kvapą išrėkia prieš visą klasę. Tarkim, būna kūno kultūra ir po to koks klasiokas atsiduoda prakaito kvapu. Per pamoką jis sėdi prieš vieną iš tų merginų. Ji pradeda prunkšti ir vis atsisukinėti į suolo draugę, jai garsiai reikšti nepasitenkinimą, netiesiogiai užgaulioti blogai kvepiantį klasioką. Kaip jam tuomet jaustis? Juk jis gal nejaučia to kvapo arba neturi tuo metu dezodoranto, ar dar ko. Ką gi jam daryti? Galima nebent švelniai ir tyliai(kad kiti negirdėtų ir jam nebūtų gėda) pasakyti jam, jog jis blogai kvepia ir kad pagalvotų apie tai. O ne rėkt prie visą klasę ir pateikti save kaip kvailę, kuri nesupranta gyvenimiškų dalykų. Bet kada ir jai gali nutikti kažkas gėdingo. Ir kaip ji jausis, jeigu kažkas garsiai reikš nepasitenkinimą? Nebent tam žmogui visiškai dzin ir tie išsireiškimai jam gėdos nedaro. Šiais laikais daug ką sunku suprasti, gal kažkam tai atrodo kieta...
Daug kartų mačiau tokius dalykus. Negi žmogus nesupranta, kad geriau susitvardyti ir nesakyti nieko, negu rėkti viešumoje, kaip jam blogai, nes taip smirda(ar dar kas)..
Kartą taip nutiko viešajame transporte, tik su elgeta. Man asmeniškai buvo gėda būti su ta drauge. Buvo dvigubai gėda ir už ją. O žmogaus baisiai gaila.
Taip pat dariau su drauge plakatą apie toleranciją. Jis buvo kaip ir geriausias iš visos mokyklos. Todėl po kelių dienų jis jau buvo pripaišytas, įplėštas, žodžiu sugadintas(nes kabo ant sienos mokykloje, mokiniai gali daryti ką nori).
Kur dingsta tolerantiškumas?.. Ši sąvoka beveik išnyko iš nūdienų. Kaip ir džentelmeniškumas. Tikiuosi, žmonės susimąstys ir pradės keistis. Bent kada nors. Noriu gyventi tarp mielų, tolerantiškų, draugiškų žmogelių.

Tikiuosi geresnio gyvenimo arba imsiu keisti jį į gerą pati!
~Aušrinė :)
P.S. Kregždės. Pilna kregždžių. Mintyse vis dar kartoju klausimą: "kodėl jis mane pavadino kregžde?". Kas tos kregždės? Ką jos veikia šiame pasaulyje? Visi kažką turi būtent savo. Tai, ką moka geriausiai. Tikiu, kregždės kažkuo ypatingos, kaip ir visi kiti gyvi ir negyvi dalykai pasaulyje. Tačiau kuo?

2013 m. gegužės 20 d., pirmadienis

Truputis lietaus, truputis meilės, šilumos ir kiek mados!

Visiškai spontaniškas įrašas. Negalvoju, apie ką rašyt. Retai taip nutinka, dažniausiai turiu mintį :)

Pagaliau lietus! Toks tobulas pavasarinis lietus. Labai įsimylėjau jį. Kaip ir visą pasaulį. Kaip gera, kai lyja... Atgaivos lašeliai. O kvapas!.. Tobula. Dievinu lietų :) Suprantu, kad kai kuriems jis trukdo, sugadina šukuosenas, kiaurai permerkia drabužius, kurie turi atrodyti nepriekaištingai, tačiau jis tuo pačiu ir didžiulis gėris!! Nuplauna blogas mūsų mintis ir purvus gatvėse. Atgaivina, kai karšta ir ne tik mus, bet ir augalus, gyvūnus! Netgi asfaltas pagyvėja. O bučiniai lietuje.. jie tokie pat tobuli kaip ir pats lietus.

~~~
Maži lietaus lašeliai
skverbias į namus,
O tie žali medeliai
linksta vėl į mus.
Simfonija lietaus -
ausų jį neapgaus,
Bet balsas debesų
jis skrenda iš pūkų.
Pūkai - dangaus baltumas,
švelnumas ir gerumas.
Todėl jie trapūs čia -
lietus byrės nakčia.

O žmonės pavojingi -
nagingi ir galingi,
Naikina jie lietaus namus
nebijo, kad išvis jie mus.
Kur tai matyta?
Toks aršumas?
abejingumas ir šaltumas?..
Lietaus gyvybė esam mes
Šviesos skleidėjai nenuspręs
ar bėgti mums iš šių namų,
ar lindėt lig sutemų.
~~~
Hmm. Dabar supratau, kad įrašo pavadinimą visad sugalvoju tik pabaigusi įrašą :) O kaip jūs? Iš pradžių sugalvojate pavadinimą ir tik tada rašote?:) Dar nenusprenžiau, kaip pavadinsiu šį..

Beje, man jau visiška vasara, o ne pavasaris!! Bent jau viduje. Jaučiuosi laisva, mokslai tuoj baigsis, ilgi savaitgaliai ką nors veikiant gamtoje, karšta, sijonai ir šortai... So perfect ♥ Nors visad labiau mėgdavau pavasarį, tačiau tas vasaros jausmas!!... toks nuostabus.:)) Ir pavasarį panašiai jaučiausi, bet pusę jo iš mūsų atėmė žiema, tai tenka išliet džiaugsmą dabar :) Koks Jūsų mėgstamiausias metų laikas?

Žinot, būna toks jausmas, kai tik pamatai kokį žmogų, kažkieno blog'ą, įrašą ar bet ką kitą šiam pasauly, ir jis jums tiesiog patinka? Apima mielas jausmas, ar pasijauti mielas(dar neišsiaiškinau) ir tiesiog viskas taip gražu, gerai, laiminga. Lyg atsibundi ir pradedi gyventi :) Dievinu tokį jausmą. Nors jis kyla dėl kitų žmonių, o tai reiškia, kad aš jais žaviuosi ir gal dėl to pasmerkiu save, nes nebūsiu tokia kaip jie, bet jis vis tiek toks geras. O be to, greitai suprantu, kad neturiu būti kažkuo kitu, net jei tai man labai patinka. Aš turiu būti savimi. Kaip ir kiekvienas šioje Žemėje turi būti visišku savimi ir gyventi savo gyvenimą. Linkiu visiems ir nugyventi savo gyvenimus bei daryti tai, kas daro juos laimingais (:
•••
Kiek daug magijos sukasi aplink mus. Tiek gamtoje, tiek buityje. Žvaigždės, augalai, saulėlydžiai ir saulėtekiai, vasaros dienos ir žiemos naktys, žvakės, smilkalai - visur pilna magijos! Kaip nuostabu yra užsisvajoti, stebėti debesis, garus, kylančius nuo karštos arbatos, o dar nuostabiau yra pastebėti ir stebėtis! Maži dalykėliai, kurie lieka nepastebimi skubant, gali tapti mūsų geros nuotaikos šaltiniu :) Stebėjimasis - atradimas. Ech.. net nepagalvojam, kad kiekviena diena gali būti geriausia mūsų gyvenimuose. Mano mėgstamiausia diena yra šiandien. Ji ir yra geriausia. Visada.
•••
Truputis mados, arba: tai, ko šiuo metu geidžia mano širdelė :)
Tokios paprastutės, bet mielos suknelės :) Turiu keltą panašių, bet noriu kažko BŪTENT tokio.
Įdomios pėdkelnės. Aww.
Šis sijonukas man labai labai patinka, tik norėtųsi švelnesnės spalvos :)
Batai ♥ Nertinis
Labai fainas diržas :)
Nuostabus paltukas!
Fakin unreal tašė, ir šiaip viskas o.O
Skirt

Myliu pasaulį, lietų, žvaigždes ir žvakes!
~Aušrinė

2013 m. gegužės 7 d., antradienis

Šviesos spindulio prisilietimas(lengvas ir švelnus)

Graži diena. Karšta. Tas vasaros jausmas. Žinojimas, kad jau greit prasidės katino dienos. Mm. Su mano nuotaika kiek prasčiau, ji nuolat keičiasi. Vis dar nesuprantu, kas man darosi, kodėl taip staiga pasidariau visiškai kitokia. Dabar sau nepatinku. Ech. Nors viskas pasitaisys. Žinau. Stengsiuosi dėl to.

Šiandien daug ką supratau iš naujo. Apie gyvenimo džiaugsmą, elgesį, kiekvieną dieną, praeitį ir dabartį. Pasitikėjimas savimi, sėkmė ir laimė - gerų žmonių savybės. Jos apsigyvena tuose žmonėse. Nes jie mato gerus dalykus ir traukia juos prie savęs. Visa kas bloga nenori prie tų žmonių kibti.

"Gyvenimo šviesa"
Žemėje gyveno švieselė, kuri buvo tik mažytis Dievo pėdsakas. Ji kiekvieną dieną keliaudavo po pasaulį, stebėdavo jį ir keisdavo. O keitimas buvo įdomus: švieselė sutinka žmogų ir aplanko jo sielą. Visa tamsuma, iki tol gyvavusi žmogaus viduje, išnyksta, jis atverčia naują puslapį savo gyvenime ir nuspalvina jį visomis vaivorykštės spalvomis. Asmuo pamato šviesųjį pasaulį, jį užplūsta noras daryti gerus dalykus ir džiaugtis gyvenimu. Blogi dalykai išgaruoja, žmogus pražysta ir pradeda švytėti! Tą kartą jis supranta laimę, gyvenimo džiaugsmą ir iš tiesų gyvena. Po tokio įkvėpimo jis įgauna jėgų džiaugsmo siekti savo jėgomis ir pradeda vertinti kiekvieną dieną, valandą, minutę ir sekundę savo gyvenime. Tačiau kai kurie žmonės į pasaulį nuolat siunčia blogus šešėlius, kurie tyko laimingų žmonių. Vos šiems suklupus, susvyravus jų geroms mintims, šešėliai puola ir pasiglemžia žmogų iki kitos mažytės švieselės.
Švieselė - įkvėpimas, gerumas ir šiluma. Vos ji mus aplanko kitų žmonių ar savų minčių dėka, pasijuntame nuostabiai. Šešėlis - blogos mūsų mintys ir emocijos. Per jas jaučiamės prastai.

Toks mano trumpas pasakojimas. Idėja kilo kai mane aplankė šviesios mintys :)

~Aušrinė

2013 m. gegužės 3 d., penktadienis

Rain happens in my head.

Sveiki!!:)
Prieš keletą dienų (balandžio 30) buvo mano gimtadienis. Iš tiesų labai smagiai ir net tobulai viskas buvo :) Nesitikėjau tokios geros gimimo dienos. Pasijutau be galo mylima. Tikėjausi, kad daugelis bus pamiršę, bet nee, visi tokie faini!:) Trūko tik vieno žmogeliuko, kuriam(tikiuosi) patinku. Tame ir bėda :) Nežinau, ką jis apie mane galvoja. Bet vis tiek, viskas bus gerai, mano tobulisimo draugės jį užknis žinutėmis per visur kur ir bent jau sužinosiu tiesą, kad ir nelaimingą mano atžvilgiu.
~~~
Taigi, dovanų gavau labai mielų, fainų dalykų. Lyg visi staiga sužinojo, ko man riekia ir kas man patinka :D Nes neretai bent keli žmonės prašaudavo pro šalį :D
Nuo mamos daug kačių. Netikrų aišku. Puodelį keramikinį ir segę bei auskarus.
Nuo tėčio labai didelę piešimo knygą. O ji sunki >:D
Geriausia draugė padovanojo knygutę - mūsų knygutę. Su mūsų nuotraukomis. Dabar kartu joje rašom gyvenimo planus :3 Taip pat gavau nuotrauką su tam tikra istorija :D Ir skittles!!
Nuo kitų draugių knygą apie polimerinį molį, pačio molio(:D), porcelianinį puodelį su katėmis(žiauriai fainąą!!), daug zefyriukų ir šokolado bei dirbtinį perlą, kurį pačiam iš geldelės reikia išimt.
Labai smagu :) Savaitgalį važiuosiu pas senelius, ten dar švęsiu. Kitą savaitgalį pas kitus senelius... Jau tie gimtadieniai..:D
~~~
Mečiau gitaros būrelį. Nebėr motyvacijos grot. O ir grupė taip pat kaip aš jaučiasi. Džiaugiuosi dėl šito sprendimo. Lyg išsilaisvinau :) Nors iš esmės matau, kad dalykuose, kurie anksčiau man sekėsi, dabar aš pasidariau nebegabi... Nežinau, kas man darosi ir dėl to liūdna :( Lyg smunku žemyn. Nors piešime ir moksluose dabar viskas geriau nei gerai, bet visur kitur... Trūksta noro, motyvacijos, tingiu, nebemoku, neišeina, lyg prarandu talentus.. O anksčiau, dar anksčiau nei iki šiol susimąstydavau, aš buvau viskam gabi, viską dariau ir viskas išėjo (: Kas man atsitiko? Nenoriu suaugt... 14 metų. Noriu būti nors 12-os! Augimas žlugdo žmones. Jie pradeda tingėt, atranda visokių moksliškų paaiškinimų paprasčiausiam tingėjimui ir taip jaučiasi protingi, nors iš tiesų jie tik tinginiai, kurie nebenori nieko mokėti ir savo tingėjimus aiškina kaip "paauglystė" ar blablabla.. Noriu veikti, būti, kurti, užsiimti, gyventi, atrasti, išmokti, stebėti ir stebėtis, noriu būti ta mažąją savimi bent vidumi! Turbūt didžiausias išbandymas augant yra išlaikyti širdyje savo vaikiškumą. Savo mažą turtelį. Kuris paverčia pasaulį paprastesniu ir gražesniu. Ak.

Gaila, kai pagalvoju, kad nuo 10-ies metų taip norėjau suaugti, būti nors 15-os. Ir 15 sueis jau po metų, bet džiaugsmo iš to maža... Visad šis skaičius atrodė taip toli, o dabar.. Ranka pasiekiamas. Kaip keista.

•••
Matau savo charakterio blogąsias savybes. Ir šaunu, kad galiu matyt. Aš noriu tobulėti, todėl turiu tobulinti save iš visų pusių. Bet taisyti save nėra lengva. Kartais pati savimi bjauriuosi. Gal be pagrindo, nežinau. Tačiau tai mane "smaugia". Kažkur dingo mano sveikas maitinimasis ir reguliarus sportas. Nuotaika vis dažniau dingsta. Norėčiau suprast, ar aš pati tyčia tai kažkaip įtakoju, ar tai tik mano brendimas ir aplinka kalta. O ir apetitas dingo, visai nenoriu valgyt. Kas man yra? Kur aš dingstu? Gal susirgau kažkuom? Ar Jūsų nekankina tokios mintys?.. 
Bent turiu "kaukę", kurios pavyzdys - šio įrašo pradžia (:

~Aušrinė