2016 m. lapkričio 30 d., trečiadienis

Gal jau galiu išbraukti?

Žudantis minčių spiečius eilinį kartą graužia ašarų latakus svilinančiomis, veik rūgštinėmis srovėmis.

Ech, tu, siaubeli, žmogaus mintyne, smegenyne. Kas gi pas kiekvieną toje košėje dedas?!.. Aš nė nebesusigaudau, kur maniškių pradžia, o kur - galas.

Per daug kontraversiškumo galvojant apie mon menteur. Melagis, melagis, melagis. Gal tas netikrumo jausmas, ar veikiau neužtikrintumo, tie įtarinėjimai ir spėliojimai, kurie specialiai ir paliekami tam, kad būtų vietos iki valios prisidūkti fantazijai, galbūt būtent įvairiausio plauko nutylėjimai ir savo vidaus NEišsakymas kitam mudu ir palaiko sukibusius. Ne surištus, ne supančiotus, tik trumpam susitikusius. Kol pakeliui, ar ne? Hesė man labai artimas visais savo pasakojimais, jis net visai skirtingais stiliais ir skirtingomis pasaulėžiūromis išreiškia mane, jį, taip pat ir mudviejų ryšį. Na, nieko nuostabaus, nieko nuostabaus... Vienas kūrinys - neabejotinai reikšmingas jo, tad ir mano gyvenimui. Bet visi kiti tokie... kitokie. Skirtingomis idėjomis, kurios visiškai vienodai išlieka manimi. Ir juo. O tai keista. Dvilypumas? Daugialypumas. Ir žmogus, ir vilkas. Dar avis. Ir kuždėk man, Tūla...

Ir vis tik, nors nuolat kartodavau jo žodžius "kol pakeliui", šitokio realaus santykių trapumo nė akimirkos nebuvau pagavusi savo širdyje (kurią kaži, ar turiu, bet čia jau kita tema) kaip apčiuopiamo, aiškaus jausmo. O dabar, dabar jau jaučiu. Jaučiu, kad visai gali būti, nevertėjo tiek daug aukoti, nevertėjo gadinti kitų santykių, kitų ilgai kurtų gyvenimo sferų. Nes net ir šis, naujai sukurtas, gali iširti. Gali, jei tik nustosim ieškoti kompromisų, o kartais, atrodo, būtent taip mudviem ir nutinka. Kita vertus, gerai. Puiku, nuostabu, fantastiška, kadangi nelengva. Puikiai žinau, ką reiškia lengva. Yzy yra nuobodu, bukina ir kelia absurdą. O kad absurdas taptų naudingas, kad jį būtų galima pajungti į žmogaus gyvenimą kaip varomąją jėgą, kaip akis atveriantį fenomeną, jį visų pirma reikia pajusti. Suvokti. Yzy prie to retai kada prives. Kai lengva, žmogus negyvena. Tad gerai, gerai. Kvėpuoju. Nuolatine įtampa, kuri, pritvinkdama sinusuose, smilkiniuose ir sausgyslėse, anksčiau ar vėliau per įvairias ertmes išsiveržia. Kažin, kas geriau: ar toksai įtemptas nestabilumas, niekaip nenurimstančios mintys, nes, na, trūksta saugumo bei užtikrintumo, ar lengvas absurdiškumas? Juk sakiau! Nėra nieko blogiau už lengvas užduotis. Gyvenimas - taip pat some kind of task. Gal jau galiu išbraukti?

Geriausias. The best, better, aukštesnysis, aukščiausias, pirmas, lyderis, šimtukininkas. Tik etiketės, tik etiketės. Etiketės, etiketas, etika - nė vienas dalykas nevertas dėmesio. Bent ne tiek daug. Ką reiškia pranokti kitus? Širdy gera, kad tu - -iausias? O neliūdna, kad kiti tik paprasti, žemiau, nenuovokos, tavęs nė nesupranta ir nesupras? Etiketės žlugdo. Žmoniją. Individus. Ne visus. Kvailas -iausias ir pats save susižlugdys dėl to, kad manys save esant tuo -iausiu. Pasidarau išvadas, persiskirstau, nauji skaičiukai, nauji siekiniai. Vertinimas ir lyginimas nieko gero neduoda. Tam tikrame taške padeda užmigti ir pamiršti, kad beprasmiškai rungtyniaujama. Gal tik tuomet ir įmanoma suvokti beprasmybę? Gal.

Ir vis tik kaip reikėtų traktuoti faktą, jog minčių tiek daug, tiek daug ir taip visada, kad jos lenda pro visur iki visų giliausių šaknų ir atneša tik nepasitenkinimą, raudą, plyštančios galvos pojūtį? Ar tai - neabejotinai gerai, įrodo kokią nors vertybę, ar priešingai - tėra didžiausia silpnybė, trūkumas, nes išduoda negalėjimą nuraminti savęs, savo vidinio šėlsmo? Dar viena kryžkelė paieškose, kas tokia turėčiau būti. Aš esu. Ar to neužtenka?

Kita vertus, žinau, kaip save nuraminti. Dedu paskutinį tašką, nes jau matomai yra GERA.
(Nebeteks pirkti valstietiškos degtinės iš po skvernelio).

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą