2014 m. spalio 28 d., antradienis

Grikiai. Ir meilė.

Mus suartina... grikiai.
Ir kiti dalykai, kurie primena tave.
Ir kodėl tu taip mėgai tuos grikius?..
Dabar juos taip mėgstu ir aš.

Veiduose matau tavo bruožus, sakiniuose girdžiu tavo frazes, manierose matau tavo veiksmus. Kad ir kur bežiūrėsiu, kad ir ką besapnuosiu, kad ir ką begirdėsiu, pirmos į galvą šovusios sąsajos lies ir tave. Net jei jos su tavimi neturi nieko bendro.

Atrodo, kad jau pradedu užmiršti. Bet tavo maikė, kurią dabar dėviu, tavo muzika, kurios klausausi kaip pamišusi kiekvieną dieną, net tavo vertybės, kurias sugebėjau įžvelgti ir knygos bei filmai, kuriuos skaitei ir žiūrėjai - visa tai man vis dar primena tave, bet tik todėl, kad aš vis dar to noriu.

Kai tavęs nesapnuoju, jaučiu, kad kažkas yra negerai. Nes tuomet sapnuoju kitą, tą, kuriam, ko gero, patinku. Bet tai turėtum būti tu... Kodėl sapnuojų tą, kurio nemyliu? O tu mane aplankai vis rečiau?.. Juk praėjo tik du mėnesiai. Meilės taip lengvai neužmirši.

Valgau grikius. Bet su pienu. Tu niekad nevalgei grikių su pienu. Permainos? Galbūt.

Tai yra pats keisčiausias prisipažinimas meilėje, kokį tu kada nors skaitysi. Jeigu skaitysi.

Bet aš tave myliu.
Aušrinė

2014 m. spalio 26 d., sekmadienis

Dingo mano šeštadienis

DĖMESIO!!!
Iš Aušrinės gyvenimo dingo ŠEŠTADIENIS.
Kada: 2014-10-25
Išvaizda: tokia pati geriausia diena savaitėje, atpažįstama iš visų aplinkinių džiaugsmo, nes nereikia ir dar kitą dieną po to nereikės eiti į mokyklas ar darbus.
Radusiems atsilyginsiu!

Keistas jausmas, kai iš tavo gyvenimo kažkur dingsta viena diena.
Būtent taip atsitiko ir man - šeštadienio tiesiog nebuvo.
Ne, nepagalvokit - neesu iš tų, kurie penktadienio vakarą nusigeria ir po to nieko negali prisiminti. Brrr, tikrai ne. Bet šeštadienis vis tiek dingo.

Aušrine, tai kas gi buvo?

O buvo taip...

Mano mielos(ios) dailės gimnazijos devintokai galvojo ir sugalvojo surengti NAKTĮ MOKYKLOJE... Aišku, kokie gi jie devintokai, jei nepakvies mūsų, dešimtokų? Tad iškilmingai buvome pakviesti ir mes.

Visą savaitę rinkom parašus, prašėm tėvų ir laukėm to penktadienio vakaro, kai pagaliau prasidės atostogos, o mes būsim įkalinti mokykloje. Mokykloje, iš kurios negalėsim išeiti iki 8 ryto... Primena katorgą, ar ne? Bet mes jos laukėm.

Ir sulaukėm.

Paskutinė pamoka praėjo skaičiuojant minutes ir klausantis fiziko pasakojimo apie bangas ar kažką panašaus (iš viso to supratau tik tai, kad tos garso bangos man pro vieną ausį įeina, o pro kitą išeina). O tada... Tada pagaliau - namai, kelios valandos ruošimosi, ir vėl mokykla!

Susirinkom 20 val. ir vakarą pradėjom nuo filmo. Susigrūdom į vieną mažytę klasę, kurioje stebuklingu būdu yra įrengtas projektorius, ir balsavom, kas kokio filmo nori. Triukšmas, niekas nieko negirdi, visi juokiasi ir kalba. Nubalsavom siaubeką. Pusė mokinių iš kart dingo iš klasės. O taip, pagaliau yra kuo kvėpuoti...

Bet neilgai trukus išėjau ir aš - siaubeką išjungė, paleido kokią tai nesąmonę (ale komediją), kuri buvo visiškai nejuokinga, tai tiesiog neliko kito pasirinkimo. Na, pasilikti gundė šiluma, kurios kitose patalpose ryškiai stigo (spėju, kokie 7 laipsniai buvo), bet mano karštas kraujas viską išsprendė.

"Hhhrrrr, dar tik 21:30??!!!! Kaip mes ištversim VISĄ naktį??!" - taip galvojom po geros valandos žaidimų. Laikas bėgo taaaaip lėtai, bet bent jau man ir nesinorėjo, kad jis lėktų greičiau. "DixIt", "Ligretto", dar keletas žaidimų, maistas ir miegmaišiai - ko dar ir bereikia?

Žaidimai atsibodo, o laikrodyje dar nematyti skaičiukų "23". Einam prasiblaškyti!

Va nuo tada viskas ir prasidėjo...

Nulipom į pirmą aukštą, kuriame šaltis priminė viso pasaulio ledkalnius, ir pradėjom savo naktį. Juokas, ašaros, vėl juokas, "Plotukas", "Pykšt Pokšt", "Akla višta" (o gal nešvanki višta, nes višta beveik visą laiką buvo bičas, kuris visas panas GRAIBĖ), šokiai, vėl juokas, išsidirbinėjimai ir taip be galo...

Praėjo nemažai laiko, mokytojai apsilanko pas mus retai, viskas čiki piki.

Pasistatėm barą iš tumbų ir piešimo lentų. Va ten prasidėjo visos nakties pokalbių būrelis.

Pradžioje prie jo sėdėjo maža grupelė žmonių ir kalbėjo apie gyvūnų žudymą, todėl aš su savo best friendais laksčiau kaip beprotė aplink ir dariau kas tik man patiko. Viskas pasibaigė trijų žmonių lindimu į vieną miegmaišį. Buvo jau, ko gero, po pirmos nakties.

O tame miegmaišyje gera... Taip šilta, jauku, miegas imti pradėjo... Dvi panos ir vienas bičas - gal geriau lipam lauk??! Šiaip pačiu laiku spėjom iš ten išlipti - vos po kelių minučių užėjo mokytojai. Būtų pametę įdomų vaizdelį...

Ir jau po to - visa naktis pokalbių, paslapčių, aišku, tiesos-drąsos, anekdotų ir šiaip visokių pokalbių. Atrodo, smagu ir laikas bėga greit, bet kai pasižiūrim į laikrodį, suprantam, kad mus išleis tik po kokių 5 valandų.

Miego nesinorėjo. Bent iki 5 valandos. O po to visų veidus taip įtartinai nudažė dideli, tamsūs ir išraiškingi paakiai. Kažkas nusprendė, kad barui laikas užsidaryti, todėl viską sutvarkėm. Iš pastato išeiti negalim, bet kažkas norėjo bėgti. Iššoko pro langą - grįžo.

Baras sutvarkytas, o visus kels tik 7-ą. Dar dvi valandos. Vėl pasistatėm kažką panašaus. Tik šį kart gavosi ratelis. Kaip per anoniminių alkoholikų susirinkimus.

Aušrinės akys merkiasi. Artimiausi draugai miega, aš palikta tarp mažai pažįstamų žmonių, kurie per vieną naktį tapo geriausiais draugais. Visi kalba. Visiems faina. Visi chill. Tik aš jau noriu miego.

Pusė 7-ių. Nusprendėm pamiegoti. Tą mažą mažyti pusvalandį. Aš tik pagulėjau, nes žinojau, kad jei jau užmigsiu, nebeatsikelsiu.

Patikėkit, tas pusvalandis ant kietų tumbų su skaudančiu pilvu buvo tikras išbandymas. Kol neatėjo dvi beprotės ir nesuklykė savo ultrabalsais. Po to visi pradėjo pamažu keltis.

Ir prasidėjo tvarkymasis.

O po jo - laukimas 8-os, kol atvažiuos tėvai. Arba autobusai.

Atvažiavo mama, parvežė namo, mečiau viską ir susirangiau šiltoje minkštoje lovytėje. Pagaliau! Ir tegu niekas manęs netrukdo...

12-a valanda. Skambutis. Žadėjau su mama vakare važiuoti pas senelius. Velnias. Dar pamiegosiu truputį...

17-a valanda. Vėl skambutis. "Tu DAR miegi?! Kelkis, važiuosim". M, smagu.

Niekaip negalėjau suprasti, kur dingo visa diena. Nenorėjau ruoštis. Nenorėjau niekur važiuoti. Galvojau, kad vis dar penktadienis. Penktadienio vakaras. Bet, deja deja, buvo jau šeštadienis. Ir tas ėjo į pabaigą.

Atsikėliau, šiaip ne taip susiruošiau, bet nusprendėm važiuoti sekmadienį iš ryto. Fun. Galėjau sau ramiai miegoti.

Žinot, man to miego gal jau turėjo užtekti, bet aš VISAI NESIJAUČIAU PAILSĖJUSI. Norėjau miegoti dar, ir dar, ir dar... Todėl atsiguliau vėl. Ir pramiegojau iki pat ryto. Kol mane pažadino, ir liepė ruoštis. O aš DAR VIS NORĖJAU MIEGO. Nežinau, kaip traktuoti tokią savo būseną. Jaučiu, kad toks miego poreikis išaugo per ištisus dvejus mėnesius mokyklos. Na, bent išsimiegosiu kaip žmogus.

Bet šeštadienis vis tiek dingo.
Ir aš jau nieko nebegaliu padaryti.
Jo tiesiog nėra.
Dar niekad nejaučiau tokio jausmo.

Man vis dar atrodo, kad dabar yra šeštadienio, o ne sekmadienio vakaras.
Laikas per greitai bėgt pradėjo!

Raskit mano šeštadienį,
Aušrinė

P.S. Su atostogomis visus!!! Aaaaaa!!!
P.P.S. Laukiu lapkričio pradžios, nes tada... startuos NaNoWriMo! Ketinu visai rimtai parašyti romaną. Taip.

2014 m. spalio 18 d., šeštadienis

Kai neturi ką pasakyti, rašyk

Būna, kai atrodo, kad neturi ką pasakyti, bet nori kažką sakyti.
Būna, kai nenori, bet turi kalbėti.
Būna, kai nori, bet negali rašyti.
Būna, kai kalbi ir suvoki, kad geriau jau nekalbėti.
Būna, kai klausai ir nieko nenori pasakyti.
Būna, kai nori ir gali rašyti, bet neturi ką pasakyti.
Būna, kai tau neleidžia kalbėti.
Ir rašyti. Nes neturi ką pasakyti.
Bet vis tiek rašai.
Net jei neturi ką pasakyti.
Nes jei jau nori rašyti, tai ši tiesų turi ką pasakyti.
O mintis dažnai ateina berašant.
Tad griebk pieštuką, tušinuką, parkerį ar klaviatūrą ir rašyk.
Net jei atrodo, kad neturi ką pasakyti.
Svarbu noras.
Taip žmonės atranda savus kelius.
Daro tai, ko visa širdimi trokšta (nusikaltimai į tai neįeina).
Nėra neįveikiamų kliūčių.


Ir aš neturėjau ką pasakyti.
O dabar turiu.

▼Aušrinė

2014 m. spalio 11 d., šeštadienis

Geriausi gyvenime dalykai dažniausiai nutinka tada, kada mes mažiausiai to tikimės

arba

Galimybės pačios ateina pas mus, tik ne visada mes jas priimame


 Tą vakarą nuostabi juodaplaukė mergina žaidė su savo amžinai susivėlusiais plaukais ir stebėjo užmerktas nežymiai judančias jos žmogaus akis. Švelnumas ir tyruma viliojo, jos žmogaus sapnas ramino, bet ji kažkodėl nesijautė saugi. Ją kažkas neramino.
 "Kas būtų jei...?",- net nepastebėjo, kaip pradėjo savęs klausinėti. "Kodėl viskas yra taip, kaip yra?" Gyvenimas beprotiškai keistas. Jis vingiuoja ir teka tiesiai tuo pačiu, lyg egzistuotų ne tik DABAR, bet ir kažkur kitur, ne šiuo metu; jis toks nenuspėjamas, kad kartais net negali suprasti to, kas ir taip akivaizdu. Gyvenimas, likimas, žmogus - trys paslaptingi žodžiai, kuriuos atskirti nevalia. Jie eina išvien, kartais mes tai užmirštame. Kartais sakome, jog netikime likimu. Arba kad egzistuojame, o ne gyvename. Arba dar blogiau... sakome, kad kitas žmogus nėra žmogus, taip ir patys kuriam laikui tapdami NEžmonėmis. Bet galiausiai tenka suprasti, kad tai tėra tik žodžiai, ir niekas šių trijų dalykų pakeisti negali. Yra kaip yra. Pasaulis paslaptingas. Ne viską mes turime žinoti.
 Mergina ir toliau svaičiojo apie gyvenimą, prisiminė daugybę savo gyvenimo akimirkų, bet tuomet, lyg netyčia prisiminusi, į ką žiūri, tyliai sušnibždėjo:
-Kas ir kur aš dabar būčiau, jei nebūčiau sutikusi jo?
 Ji pajuto malonų jausmą, šiurpuliukus, lyg silpna elektros srovele perėjusius per nugarą, kojas ir rankas. Pasaulis aplinkui apsivertė, nusidažė ryškiausiomis spalvomis, atgimė, o ji, nors vis dar žiūrėjo į vieną (du) tašką (taškus), ėmė regėti nuostabius vaizdus: save, prieš daugelį metų besvarstančią, vykti atostogų į pajūri ar ne; , tą akimirką, kai jų žvilgsniai susitiko; tą šypseną ir juoką, kuriuos dabar ji mato kiekvieną dieną; naktis, praleistas (kartu su juo) prieblandoje gurkšnojant arbatą; nebylius prisipažinimus; laimingą bei lemtingą atsisveikinimą ir laiškus, kurie viską surišo; galiausiai abu, beribiame džiaugsme gulinčius šalia vienas kito. "Tai turi būti lemtis. Viskas nutiko taip, kaip turėjo nutikti. Mes ten buvom tuo pačiu metu ne šiaip sau. Kažkas su mumis žaidžia. Bet taip turi būti. Aš jį myliu."
 Grįžusi į šį pasaulį ji pamatė akis. Atmerktas, gilia aistra pulsuojančias akis.
 Niekas nevyksta šiaip sau. Kartais mes nusprendžiame vienaip ir po to susimąstom, kas būtų buvę, jei būtume pasirinkę kitaip. Bet "jeigu būtų..." tėra kitos galimybės, kurios iškeltų tą patį klausimą, kuris neramina mus šiuo metu. Viskas yra taip, kaip turi būti. Mes renkamės. Mes mylim. Mes gyvenam.
~Aušrinė