2012 m. gruodžio 28 d., penktadienis

Sadness? What's this?

Šiandiena visai visai kitokia, nei vakar diena. Viskas taip gerai, taip smagu, juokinga ir linksma. Norisi(kaip visada man) skleisti gėrį ir šypsotis!.. Pagaliau atsigavau.

Vadovaujuosi ta mintimi, kad tik patyrusi didelį liūdesį galiu patirti dar didesnį džiaugsmą. Ir kad liūdesys yra būtinas, nes jeigu jis neegzistuotų, tai neegzistuotų ir džiaugsmas. Kas būtų, jei visi būtų laimingi? Pirma mintis: šaunu, tobulas pasaulis! Bet kai susimąstau, atrandu nemažai ir blogųjų pusių. Žmonės nebevertintų daugelio dalykų. Nebūtų ką paguosti, ką nuraminti, nes gi visi laimingi, ir jiems nėra jokio liūdesio. Nebe suprastumėme, ar turime tikrų draugų. Būtų nuobodu.. Jokios įvairovės. O ir dainos, meno kūriniai vien linksmi, su "poniais ir vaivorykštėm". Žodžiu, nieko gero, kad ir kaip gerai atrodo iš pradžių.

Taigi, mano liūdesys dingo ir dabar esu atvėrusi širdį džiaugsmui!:) Vėl turiu begales idėjų, kurias, turbūt, turėčiau užsirašyti, kad nepamirščiau įgyvendinti. Beet, kadangi pasitikiu savo atmintimi, nieko nerašysiu. Nors žinau, kad vis tiek pamiršiu ;D

Nebijokite liūdėti! (..nes tiktai liūdesy / sielos džiaugsmas..)
Išsiliūdėkite, kai liūdna, o po to judėkite pirmyn!:) Svarbu nesustoti viename taške. Reikia viską apgalvoti. Man kažkada buvo pateiktas toks pavyzdys(vienos pažįstamos psichologės): turėjau rimtą, hm, problemą, dėl kurios labai liūdėjau, verkiau(kaip labai gili žaizda, kurią nuolatos skauda). Ir dėl tos problemos man niekas daugiau nerūpėjo, tik ji. Psichologė paėmė nosinaitę ir nupiešė jos viduryje juodą tašką. Parodė man, ir paklausė, ką matau. Keistai pasižiūrėjau, sumirksėjau, atsakiau "tašką". Ji pasakė, kad tame ir yra esmė. Aš matau tašką, o nosinės ne. Aplink tą tašką pripiešė kitų dalykų, ne tokių ryškių ir mažesnių. Jie visi supo tašką. Ir nors tie dalykai patraukdavo dėmesį, bet centras vis tiek liko juodasis taškas, į kurį akys pačios krypo. Tuomet ji pasakė, kad reikia apgalvoti tą tašką, bet neužsibūti apmąstymuose per ilgai. Arba per trumpai(išvis negalvoti). Kaip pavyzdį pasakė štai taip: taškas - tai blogi pažymiai. Gerai, tu apgalvok jį, apmąstyk, leisk sau tai suprasti ir paverkšlenk, bet po to eik daryt namų darbų ir mokytis. Išleidi visas emocijas, apgalvoji, o tada imiesi veiksmų, kad tą problemą išspręsti. Taip padedi sau. Pabūni su problema tiek, kiek reikia, kai jau atrodo, kad nebėra prasmės liūdėti, lyg liūdi per prievarta, ir tada judi toliau.
Tai vėlgi leido man suprasti, kad apmąstymai - mažyti lobis žmogaus pasąmonėje.
O be to, tas liūdesys(problema), buvo sukelta didžiulio džiaugsmo, kuris taip nekaltai pasibaigė. Jie turi keistis vietomis, kad palaikytų įdomų, žmogišką gyvenimą, kaip kad dieną turi pakeisti naktis. 

Nesitikėjau, kad taip išsiplėsiu :)
Liūdėkit ir verkšlenkit, tik ne per ilgai,
~Aušrinė :3

2012 m. gruodžio 27 d., ketvirtadienis

Slapčia tikiu

Esi tu vienas,
O aš - du.
Pažvelgi saulėn,
Ir aš verkiu.
Verkiu, bet nežinau kodėl
Tu žiūri į mane
Ir tau vis vien.
Prasmenga nuovargis -
Kartu ir džiugesys,
Nieks šiam pasauly
Jo nepražudys.
Meldžiu, žvelgiu į dangų aš
Matau žvaigždes..
Bet na ir kas?
Tau nerūpiu,
Slapčia tikiu
Ir vis verkiu, verkiu...

Skuba metai, bėga mėnesiai, lekia dienos. Viskas taip greitai, su daug streso ir nuovargio. Arba daug džiaugsmo ir laimės, bet po to - daug liūdesio ir ašarų. Keistas gyvenimas. Keistas. Mintys užprogramavo smegenis, įspraudė joms frazę, kad esu laiminga. Bet širdis sako ką kita. Jai niekas nepasipriešins ir nieko neprivers sakyt. Ji šnabžda man tai, ką jaučia. 
O aš jaučiuosi, lyg tarp žemės ir kosmoso. Kažkur. Vienam taške. Slaptoj erdvėj. Pradžioj ir pabaigoj. Tokia būsena turbūt vadinama pasimetimu. Bet kaip aš pasimečiau? Kodėl pasimečiau? Sunku suvokti.
Jau nebežinau, dėl ko stengiuosi ir ką bandau. Viskas taip vienoda, nors tuo pačiu skirtinga. Lyg džiaugiuosi, lyg liūdžiu.
Dar niekada taip nesijaučiau. Laikas bėga nuo manęs. Nors kartu tempia ir mane. O aš taip noriu sustot!.. Pagaut ramią akimirką ir ją užrakint narvelyje. Ilgam. Kol atsibusiu. Ak!.. Nebežinau, ko noriu. Atostogų nuo gyvenimo? O gal nebegyvent? Nebežinau, kur link einu, ir kas manęs ten laukia. 

Stengiuosi atsistot ant kojų, bet net nežinau, ar nukritau.

Linksmų jums švenčių,
kiek pavėluotai,
~Aušrinė