2017 m. birželio 7 d., trečiadienis

Nenumaldomai, bet gal vėliau

Beeinant namo iš baseino ką tik nulytu ir vis dar tebelyjamu takeliu, bemaž toliau plaukiant gaiviu oru per savą egzistenciją, į mano mažytę sąmonę tvokstelėjo nenumaldomas troškimas - būti gera motina. Niekada iki šiol nebuvau taip aiškiai suvokusi, jog noriu turėti dukrą, būtinai ir dukrą - nesvarbu, kiek bebūtų sūnų -, su kuria galėčiau sukurti ypatingą ryšį.
Nemeluosiu, žinau ir šito troškimo ištakas. Esu idealistė ne todėl, kad mačiau idealų pavyzdį šeimoje; priešingai. Trokštu savo vaikams suteikti tokią neįtikėtinai nuostabią gerovę, tą puikų šeimos jausmą ir duoti jiems tai, ką galima geriausia duoti vaikams - vientisą, mylinčią šeimą (tad vieno iš tėvų tam neužtenka!!), kurios pati turėti negalėjau dėl labai paprasto, bet nenuginčijamo fakto - tėvų skyrybų. Žinau, kad gyvenimas labai nenuspėjamas, jis nuolatos pakiša koją, o po to tiesia ranką; nenumatysiu to, kas bus. Bet tai, ko man itin trūko vaikystėje, skatina atidžiau elgtis dabar, esant faktiškai suaugimo būsenoje. Atsirado vienas labai svarbus kriterijus - suradus  žmogų labai gerai įsitikinti, kad tai tikrai TAS žmogus. Kitu atveju mano troškimas neturės pagrindo.
Vargu, ar šioje pakankamai liberalioje visuomenėje atsiranda daug pareigų kankinių, kaip kokia mamatė Šatrijos Raganos "Sename dvare". Vertybės kiek kitokios. Asmeninė laisvė ir laimė dažnu atveju lemia daugiau, nei bendra gerovė. Ir aš pati greičiausiai šio vertybių testo neišlaikyčiau, nes juk esu lygiai tokių pačių pažiūrų, esu dar viena šios keistos kartos atstovė, esu dar viena būtybė, trokštanti individualumo, laisvės ir laimės tuo pačiu metu. Laimės kitiems, bet laimės ir sau. Čia galbūt panašiai kaip su meile? Kitus gali mylėti tada, kai gali mylėti save? Tik tuomet ta tavo meilė bus šviesi, tikra. Tik tada kiti žmonės ją jaus ir galbūt net spinduliuos atgal. Gal. Nežinau. Bet atrodo, kad einu teisingu keliu. Teisingu savo atžvilgiu - nes juk blogų kelių nėra, yra tik tokie, kurie tau netinka, tokie, kuriais eidamas nepasieksi to, ko trokšti.
Prie begalės kitų savo norų, jaučiu virpantį troškimą sukurti gražią šeimą. Tokią, kurioje gera. Ir ne tik tos šeimos nariams, bet ir kitiems, kad mūsų namai būtų atviri žmonėms! Noriu, ir žinau, kad tai priklauso nuo manęs. Tą aš galiu padaryti. Tą aš galiu sukurti. Tą galiu pakeisti. Šeima - valstybės pagrindas. Kurdamas teisingą šeimą, kuri geresnę valstybę. Taip, man tai labai tinka. Taip, noriu dukros. Sūnaus irgi.
Bet kada nors, vėliau.
O čia A. Diurerio motina (prisimenant laikus, kai per dailės istorijos pamokas analizuodavom kūrinius); įstrigo, nors tu ką. Ypač faktas, jog į skirtingas puses žiūrinčios akys kuria aliuziją į tos moters dvasingumą, nes ji tokiu būdu žiūri į save, yra susikoncentravusi, rimta, gili. Tiesa, pats portreto pateikimas mus visus labai nustebino - juk ši motina pavaizduota itin neestetiškai! Bet būtent to Diureris ir norėjo. Vis tik sukelia tam tikras emocijas. Kad ir pasibjaurėjimą. Įdomu tai, kad kai įsigilini ir kiek paanalizuoji visas dedamąsias dalis, šis portretas pasidaro savotiškai mielas. Lyg siųstų žinią - "netobula, bet mano mama!"

2017 m. birželio 5 d., pirmadienis

bepilant šaltibarščius į lėkštę (odė meilei)

Man reikia tavęs, man reikia tavęs šiandien. Aš nesitvardau, mano mintys metalinės, jos trinasi, trinasi, girgžda, au! skauda. Per greitai, sakau tau, bet nestok, nesustok, tik nesustok savam kely, net jei jis atsišakoja nuo manojo, net jei jie išsiskiria; nestok. Į tą sumautą vietą univere, tau jos nereikia, reikia tos vienintelės, ji tave myli, aš tau sakau, nekviesk kitų eit pasivaikščiot, Vilnių mes išžiūrinėjom, einam pasitrinti dar, dar, tolyn... Keliu, kuprinėmis, drugeliais, myliu tave, meile, pačią meilę myliu, neklausyk manęs, tik neklausyk. Vyrai ir moterys, vyrai be moterų, mes kūrėjai, tu man patinki, kurk tą savo keistybę, tu gal ir pats nesupranti, bet kurk. Tu keistas ir įdomus, meile, keistas, dėl to įdomus, tu man tinki, man patinki, nesuk... Išnyk; sugrįžk. Įprasta. Taip reikalinga, tu žinai, aš žinau. Išvažiuoju.

2017 m. birželio 4 d., sekmadienis

6b (sapnas 06-04)

Tai buvo Lenkija, esu beveik įsitikinusi.
Kitą vertus nežinau, gal ir kokia kita paslaptinga šalis.
Nesvarbu. Argi?
Mes stovėjome laukuose, lyg smėlio pustomuose, mažai kas buvo matyti.
O po to atsidūrėme stotyje. Traukinių. Ne, keisti kažkokie. Ne ten. Metro. Lenkijoje juk yra metro?
Ta šlykšti, daugelio nekenčiama pavaduotoja sovietinio garbiniavimo plaukais gynė mus visus pirmyn, į šoną, tiesiai, paskui prie bėgių, o tie bėgiai man visai neatrodė kaip metro bėgiai, jais veikiau važinėja tramvajai - žinau, nes pastarųjų keliai man niekuomet nežinomi, aš pamirštu žvalgytis, ar koks neatvažiuoja, ir dar niekada nežinau, kur tiksliai stovėti, kad liktum su visomis kojomis bei rankomis.
Ir vis tik tai buvo metro.
Kažkokia sumaištis.
Mūsų - daug, mes - lietuviai, gimnazistai, bet jaučiamės kaip maži mokinukai.
Nežinom, kur ir kada lipti, kaip ir ką daryti, vangiai klausom šviesiai garbiniuotos ponios įkyriu balsu.
Atvažiuoja.
Net nepajuntu, kaip visi subėgam vidun. Tiesa, net nežinau, ar visi.
Viduje bėgame tolyn, einam greitai per plačias arkas ir aš eilinį kartą sutrinku negalėdama nusakyti savo buvimo vietos - tai kas gi čia? Metro? Rūmai? Salė?
Ūmai suprantu, kad kažkur palikau kuprinę. Greičiausiai toje sumaištyje, belaukiant įlipimo akimirkos, pavargus pečiams.
Apsigręžiu, išaiškinu taĩ įkyriajai, sovietmečiu dvelkiančiai dokumentų žiurkei.
Ji įtariai mane nužiūri.
Labai akylai, turėčiau pasakyti.
Ir neišleisdama manęs iš akių, paleidžia. Sako, kad greit grįžčiau.
Aš skubu.
Braunuosi atgal, nors nežinau, kur einu, nes vis tik mes jau pajudėjom, pradinėje stotyje išlipti neįmanoma, bet kažkokiu būdu tenai vis tiek atsiduriu. Beeidama tolyn pakrutinu pečius ir suvokiu, kad kuprinė visą laiką buvo ant mano pečių.
Traukinio nebėra.
Dar prisimenu geriausios draugės nerūpestingą šypseną ir juoką, kaip ji sukikeno ir prasitarė, kad palauks manęs.
Velniava, neprisimenu, kuris numeris, kuris peronas; kuri gi raidė? Nusprendžiu, kad tai bus 4b. Lyg ir tas. Turėtų būti.
Laukiu.
Kažkur blaškausi, apima bloga nuojauta, pradedu galvoti apie visus tuos žmones, išsiųstus pirmuoju reisu. Kur juos veža? Kodėl lydintieji tokie... įtartini? Prisimenu garbiniuotąją ponią ir susiraukiu. Pradedu mindžikuoti, vėliau patraukiu kažkur, į pakraštį.
Laukiu ilgai. Per daug ilgai.
Eidama pro kažkurias duris išgirstu lietuviškus žodžius. Žinau, kad tame nieko netikėto nėra, žinau, kad tai galėtų būti maniškiai, žinau, kad galėtų būti ir visai svetimi žmonės - čia juk Lenkija, ko aš tikiuosi? Bet mane tai nustebina. Maloniai.
Išreiškiu savo nustebimą atsisukusi į tas dvi geros nuotaikos moteris. Mes pasišnekučiuojame, kažką pasitariame, bandau kažką išsiaiškinti dėl savos pozicijos - nors nežinau kelionės tikslo, bet galgi tai kaip nors susiję su mumis, lietuviais, ir šios dvi moterys tatai žinos.
Deja.
Aplanko vis blogesnė nuojauta. Aš nežinau, tikrai nežinau, kur juos visus išvežė. Ką su jais darys. Kas vyksta?
Atvažiuoja.
Slenku kaip mirtis lėtai. Laikas kažkoks sąlyginis, beveik apčiuopiamas. Bet atsiduriu viduje ir susitinku veidmainišką klasiokę. Mes sutariame. Iš mano pusės. Nežinau, kaip ten iš jos. Bet viena kitos matymu apsidžiaugiame.
Viskas tvarkoje.
Sėdim, kalbamės, tylim. Ji irgi nieko nežino. Na, bet mes bent jau dvi.
Važiavom ne ten. Kažkur išlipom, kas toliau vyko, nežinau.
Po kiek laiko į galvą tvokstelėjo aiškus supratimas, kad tuo traukiniu, tuo visu traukiniu, kurio viduje kažkodėl buvo arkų, tuo lietuvių traukiniu juos visus vežė toli, labai toli. Nežinau, kur tiksliai, nežinau, ką darė, kur išlipo. Bet jei išlipus iš traukinio dar nebuvo taip toli, tai po to, kas sekė toliau, jie atsidūrė toliausiai iš visų tolių, kuriuose tik galėtų pabuvoti žmogus.
Gal ir gerai, kad ne ten įlipom.
Girdėjau, kažkas sakė, kad tai buvo 6b.
Girdėjau geriausios draugės juoką.