2016 m. birželio 30 d., ketvirtadienis

Diena, kai supratau, kad mano kambarys man yra per mažas

Tai buvo vienas tų retų kartų, kai galėjau jį matyti visą visą, ne skersai, ne dalinai, bet tiesiai, iš tos vietos, kuri įprastai būna apstatyta, neprieinama; iš esmės kažkoks keistas taškas - net apsvaigo galva, ko pasekoje turbūt ir išprotėjau.

Kažką dariau su rankom; nežinau, dievaži, ką, bet jos kybojo ore, prie auksinių tapetų burbuliukų (įdomios gi tos faktūros šiais laikais), vos vos virpėjo ir jokio būdu nesviro žemyn.

Žvelgiau į tą apkarstytą, išmargintą, aplipdytą, prikabinėtą ir visaip kitaip pritepliotą buveinę, na, veikiau pusę jos - nes būtent tiek, nei daugiau, nei mažiau, priklauso man - ir, nepaisant iš prisiminimų kylančio džiugesio, jaučiausi niūriai. Kaip priešprieša veide blyškiai spingčiojo egzaltuoto žmogaus šypsena. Sienos spaudžia.

Apsėdimo pagauta atsisėdau, niekas nepasikeitė, kambarys iš tiesų ankštas. Kažkokie pamišimai džiugios pamišėlės pamišėliškais pamišėliais nukabinėtam keturkampy. Ketùrkampis ir keturkam̃pis. Žinot, skiriasi. Skiriasi ir poveikis tariant béprotis ir beprõtis.

Bepročiai, šprotai, išprotai, protui, veeee...

- Vis tiek ankšta,- guodžiuosi geltonkuodžiui paukščiui.
Anas juokiasi. Gi girdžiu, paukšti.

Apskritai tai man patinka mano keturios, na, gerai - dvi (beveik trys) sienos. Gal kad saulė šviečia. Apskritai. Jei apskritai nešviestų, gal ir nepatiktų. Kvadratainai. Cilindriškai. Trikampai. Įkypai. Skersai. Praskrostai.

Pusė manęs, pusė kūno, pusė kambario, pusė širdies, pusė proto, pusė gyvenimo, pusė lėkštės turinio - ne, nesidalinsiu! - pusė pusės, per pusę, mm??..

Ankšta, ankšta, ankšta.
Bet gi ne kambary bėda!
Čia, manyje, sieloje sienos per arti, per daug, per storos. Aš sau ankšta - matyt, kažkur lipu? Per save, tolyn? Ech, na, keliauk! Sielai reikia daug erdvės. Daugiau. Ne, jai iš vis nereikia nieko, tik... ko jai reikia? Erdvė - pakankamai nematerialu. Taip, jai reikia erdvės.

Išeitis - valgyti daug pyragų, pyragėlių, mmm. Erdvė. Kūne. Sielai čia juk.

Ačiū, kambary, siena, taške - man ankšta, aš bekraštė.

Niam.

Šrinė.

2 komentarai:

  1. Šis įrašas privertė nusišypsoti! Nuostabu :)

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Ak, tai tik tu nuostabi, gebėdama džiaugtis bei šypsotis! Aš čia niekuo dėta..

      Panaikinti