2016 m. kovo 12 d., šeštadienis

Gilyn į paviršių

Peikiu ir niekinu visuomenę, kuriai priklausau. Protinguosius ji apmėto akmenimis. Ir taip, aš esu išdidi ir savimyla, priskiriu save prie aukštesniųjų luomo. Prie mąstančiųjų. Bet tai jau kita problema (?). Ji nepasireiškia kitiems žmonėms, jie, negalėdami skaityti mano minčių, jokiais kitais būdais to neįskaito, jei to neparašau ar nepasakau. Galų gale - ne tai juk svarbiausia! Mano su šaknimis rautinas išdidumas visai ne prie ko. Svarbus mėtymo akmenimis akstinas.

Ir, po velnių, tikrai jo nesuprantu. Laikaisi, žmogus, savo nusistatymų ir kukliai tyli spausdamas savus mažyčius ar didesnius laimėjimus paslaptyje, o kiti kaip tik dėl to pradeda tave vertinti vis žemiau ir žemiau, link nulio, link minus begalybės. Jei giriesi, jei skelbiesi visam pasauliui - puiku, tu šaunus, sveikinam tave, o jei laikaisi įgimtų ar įgytų kuklumo įžadų - kas tu per vienas, kas per idiotas, be reikalo trinantis kelnes (ar pėdkelnes) vietoje, kurioje dirbi savo darbą kiekvieną dieną?! Na, niekaip nesuprantu, nors jūs ką. Imu linkti į praeities pusę ir panašius nutikimus aiškinti praeito nekuklumo padariniu, tačiau tai vis tiek lieka neišaiškinamai keista! Ach. Matyt, žmonėms trūksta nuoširdumo. Matyt, aš irgi žmogus.
_____

Lakus monologas pirtyje giliai sminga į neturimą širdį: "Princesės turi išlaikyti savo princesiškumą bent iki 39-erių; kitaip vyrai kalatojasi su jomis nuo 18-os iki 28, o po to palieka. "Kitą susirasiu". Jei nori princo, lik princese". O man yra -niolika ir mane siūlo pavėžėti 3X-metis. Nejaugi tą dieną jis ir laukė manęs, o ne šiaip, dėl savų reikalų, išėjo kartu? Brrr.
Moralas - kartais nieko nedaryti yra optimalesnis variantas.
_____

"Vaikinai turi lakstyti pas tave, o ne tu pas juos."

Bet ką visą tai reiškia? Apskritai, pastebėjau, kad šiame pasaulyje yra begalės žmonių, norinčių man nurodinėti, įpiršti savo nuomonę, įsakmiai patarti, neva pagelbėti, bet (ne)jučia tą pagalbą pateikia iškreipta forma. Tokių žmonių buvo, yra ir dar bus. Daug. Bet aš bene visais atvejais buvau linkusi jų neklausyti. Vienais atvejais gaudavau neblogų empirinių pamokų, o kitais - dauguma - pasiekdavau gerokai daugiau, nei iš manęs tikėdavosi tie patys žmonės nurodę tam tikrus patarimus. Iš viso to pačios peršasi neblogos išvados, bet... man kažkaip negera. Negera apie visus tuos įvykius pagalvoti, net jeigu įrodžiau savo, nesąmoningai norėdama tai įrodyti. Apskritai, džiaugiuosi savo gyvenimu ir dėl nieko - o, dėl visiškai nieko - nesigailiu - gailėtis būtų ne tik kad labai kvaila, bet ir neparanku! Juk dažniau gailimės ne patys dėl savęs, bet dėl kitų primestos nuomonės - šiuo atžvilgiu dėl kai kurių veiksmų turėčiau net labai atgailauti ir skaudžiai tempti savo kryžių, bet yra taip, kad kiekvienas ir taip jau esam savo paties griežčiausias teisėjas ir tą kryžių vienaip ar kitaip tempiam. Tad čia visai nereikalingi pašaliniai su savo erezijomis. Per daug kreipdavau ir tebekreipiu į visus, į visų nuomones dėmesį - vargu, ar tai yra labai gerai. Iš vis, o kas gi tas "gerai"?

Vis svarstau apie pašalinius, pavienius žmones, kol nubrindu iki visuomenės; manyje siaučia daugybė į skirtingas puses besisukančių viesulų. "Žinantis, kas yra gera, ir elgsis gerai." Bet ar tikrai?
_____

Galbūt į baseiną einu ir dėl to, kad ten regiu daugybę tvirtų, raumeningų nugarų, taip neįmanomai, net iš dalies begėdiškai primenančių man jį, jo nugarą... O tuomet jau tirpstu - jaučiu jo prisilietimą, kūno šilumą, jautrų rūpestį... Susikaupiu ir kaip niekad energingai pasileidžiu krauliu keletą kartų pirmyn ir atgal. O po to - vėl neaprėpiamos gylybės, nors tokios ribotos, bet, atrodo, beribės, nesibaigiančios, nes ten, apačioje, erdvės tiek daug - bene visi plaukioja paviršiuje. O kas giliau, negi jūsų nedomina? Galbūt ir gerai.

"Kokios nuobodžios yra žemės dainos!.."

Gilyn, gilyn...
Aš mirsiu 30 dieną, kurią ir gimiau - bet nesvarbu, kurio mėnesio -, kad ateities kartoms, kurios apie mane mokysis, būtų lengva atsiminti mano gyvavimo pradžios ir pabaigos datas. Ach, tas išdidumas.
Paviršius.

Šrinė

2016 m. kovo 8 d., antradienis

Apsiblaususios šviesos nušvitimas

Niūru, niūru, niūru, niūru.

Man negera. Ak, na, būna, pasitaiko. "Taip, taip..." Pasitaiko. Gyventi kartais pasitaiko! Tai kad jau pasitaikė, tai ir gyvenkim - bet ne, gi "niūru". Kažką laimi, kažką pralaimi, kažkuo giriesi, kažką slepi - abu atvejai yra visiškai vienodi, jie tiesiog YRA. Ne, ne, palaukit - atvejai tai ne ABU. Yra ir daugiau atvejų. Laimi - slepi, pralaimi - giriesi... Taip, na, taip! Štai koks požiūris! Ar tatai tikrai mano idealas? Niūru, niūru, niūru, niūru...

Klausyk, mi a(r)mor, aš tave myliu tiek, kiek tu pats save myli. Kaip ir tu gali mane mylėti tik tiek, kiek aš pati save myliu. Jei žmogus nemyli pats savęs, jo niekas kitas taip pat negali mylėti. Taigi! Man irgi keistai tatai pasirodė, bet tokie nušvitimai pasitaiko tik niūriomis dienomis. Niūriomis ne dėl lietaus, ne - oras juk nuostabus; keistuoliai tie, peikiantys liūtis - jos taip gaivina.. viską nuplauna. Viską viską. Purvą, ašaras, blogas mintis, blogus jausmus, blogus žodžius... Ne, ne, palaukit, nėra "bloga" ar "gera"! Tai tiesiog arba "yra" arba "nėra"!. Na, bet štai, ir vėl krypstu į šalį - difrakcija, nors aš lyg ir ne banga. Nors banguoju. Savotiškai. Nuotaikomis, jausmais, išraiškomis, mintimis. Viskuo. Banguoju, kaip banguoja gyvenimas. Svyravimai.. Gamtos mokslai atsako į žymiai platesnį problemų ratą nei žmonės įsivaizduoja. Bet aš ir vėl krypstu.

Diena niūri ne dėl lietaus ir ne dėl sidabrinių debesų - sidabras gražu, sidabras vilioja ne ką mažiau nei auksas (pasąmoninga aliuzija į laimėjimus). Diena niūri, nes niūru širdy. Taip ir būna. Kaip širdyje, taip ir pasaulyje. Įsimyli - amžinas pavasaris, liūdi - ruduo, ir panašiai. Dėl to ir tie žmonės, kurie skundžiasi "prastu oru", manau, kad tiesiog tėra prastos nuotaikos savoj širdy. O kalbant apie džiugesį - "Gebėjimas džiaugtis yra išminties ženklas",- sakė Seneka. O kuris drįstu paprieštarauti dėdei Senekai? Pirmtakai - pagarbos verti individai. Be jų nebūtų mūsų - tokių gražių, tokių protingų. Na, bent jau protingų ir gražių tikrai kaži ar būtų. Šiaip tai gal ir egzistuotume. Dėkui, proseneli Sokrate, seneli Platone, tėve Aristoteli. Lenkiuos žemai kaip didžiajai niūrybei.

Amor! Klausyk, ir vėl paleidau tave iš akių, pamečiau tarp kitų minčių. Jos mainosi, sukasi, daužosi lyg į žemę smingąs krioklys, o iš esmės juk viskas ramu, viskas gerai. Net per gerai - lyja, ramu, noriu miego... Ir kiekvieną kartą, kai pametu tave, tu vis tiek būni kažkur aukščiau už kitas mintis, panašiai kaip Dievas žmonių pasaulyje, taip tu mano minčių erdvėje. Nematai, negirdi, neužuodi, bet jauti. Ir to pilnai užtenka, kad apimtų nedaloma pilnatvė. Nors ne, aš nesu tikinti. Ir vis tik Dievą laikau puikiu ramsčiu žmonėms. Bet ne, ne, aš atsiprašau - dažniausiai vengiu kalbėti tokiomis temomis, mat galiu būti neteisingai paskersta. Ar dar kas nors nutiks, kas žino. Ech!

Taigi, aš tik noriu pasakyti, kad daug kontempliuoju apie pačią meilę. Daug. Dažnai. Ne tiek apie tave (kaip visos mano meilės tau priežastį ir šaltinį), kiek santykį tarp mūsų. Tai liečia be proto daug sferų (iš tiesų meilė liečia visiškai visas gyvenimo sferas). Ir atneša nemažai nušvitimų. Ir šiandien, šią niūrią dieną, aš nušvitau, kadangi suvokiau, jog mūsų meilė priklauso tik nuo mūsų pačių. Sau neįsakysi - ne, ne, jokiu būdu. Bet nereikėtų savęs skriausti. Nekęsdama savęs baudžiu ne tik save, bet ir tave. Ir atvirkščiai. Štai kodėl žmogus, kuris nemyli savęs, negali mylėti ir kitų - bet taip pat ir kiti negali mylėti jo. Užuojauta, pripratimas - taip, šie jausmai atsiranda bene visuomet būnant tokioje situacijoje, tačiau meilė... Niekada. Tad tu mylėk save, mi amor, mylėk! Žinau, kad myli.

The greatest thing you'll ever learn, is just to love and be loved in return.

Šrinė