Peikiu ir niekinu visuomenę, kuriai priklausau. Protinguosius ji apmėto akmenimis. Ir taip, aš esu išdidi ir savimyla, priskiriu save prie aukštesniųjų luomo. Prie mąstančiųjų. Bet tai jau kita problema (?). Ji nepasireiškia kitiems žmonėms, jie, negalėdami skaityti mano minčių, jokiais kitais būdais to neįskaito, jei to neparašau ar nepasakau. Galų gale - ne tai juk svarbiausia! Mano su šaknimis rautinas išdidumas visai ne prie ko. Svarbus mėtymo akmenimis akstinas.
Ir, po velnių, tikrai jo nesuprantu. Laikaisi, žmogus, savo nusistatymų ir kukliai tyli spausdamas savus mažyčius ar didesnius laimėjimus paslaptyje, o kiti kaip tik dėl to pradeda tave vertinti vis žemiau ir žemiau, link nulio, link minus begalybės. Jei giriesi, jei skelbiesi visam pasauliui - puiku, tu šaunus, sveikinam tave, o jei laikaisi įgimtų ar įgytų kuklumo įžadų - kas tu per vienas, kas per idiotas, be reikalo trinantis kelnes (ar pėdkelnes) vietoje, kurioje dirbi savo darbą kiekvieną dieną?! Na, niekaip nesuprantu, nors jūs ką. Imu linkti į praeities pusę ir panašius nutikimus aiškinti praeito nekuklumo padariniu, tačiau tai vis tiek lieka neišaiškinamai keista! Ach. Matyt, žmonėms trūksta nuoširdumo. Matyt, aš irgi žmogus.
_____
Lakus monologas pirtyje giliai sminga į neturimą širdį: "Princesės turi išlaikyti savo princesiškumą bent iki 39-erių; kitaip vyrai kalatojasi su jomis nuo 18-os iki 28, o po to palieka. "Kitą susirasiu". Jei nori princo, lik princese". O man yra -niolika ir mane siūlo pavėžėti 3X-metis. Nejaugi tą dieną jis ir laukė manęs, o ne šiaip, dėl savų reikalų, išėjo kartu? Brrr.
Moralas - kartais nieko nedaryti yra optimalesnis variantas.
_____
"Vaikinai turi lakstyti pas tave, o ne tu pas juos."
Bet ką visą tai reiškia? Apskritai, pastebėjau, kad šiame pasaulyje yra begalės žmonių, norinčių man nurodinėti, įpiršti savo nuomonę, įsakmiai patarti, neva pagelbėti, bet (ne)jučia tą pagalbą pateikia iškreipta forma. Tokių žmonių buvo, yra ir dar bus. Daug. Bet aš bene visais atvejais buvau linkusi jų neklausyti. Vienais atvejais gaudavau neblogų empirinių pamokų, o kitais - dauguma - pasiekdavau gerokai daugiau, nei iš manęs tikėdavosi tie patys žmonės nurodę tam tikrus patarimus. Iš viso to pačios peršasi neblogos išvados, bet... man kažkaip negera. Negera apie visus tuos įvykius pagalvoti, net jeigu įrodžiau savo, nesąmoningai norėdama tai įrodyti. Apskritai, džiaugiuosi savo gyvenimu ir dėl nieko - o, dėl visiškai nieko - nesigailiu - gailėtis būtų ne tik kad labai kvaila, bet ir neparanku! Juk dažniau gailimės ne patys dėl savęs, bet dėl kitų primestos nuomonės - šiuo atžvilgiu dėl kai kurių veiksmų turėčiau net labai atgailauti ir skaudžiai tempti savo kryžių, bet yra taip, kad kiekvienas ir taip jau esam savo paties griežčiausias teisėjas ir tą kryžių vienaip ar kitaip tempiam. Tad čia visai nereikalingi pašaliniai su savo erezijomis. Per daug kreipdavau ir tebekreipiu į visus, į visų nuomones dėmesį - vargu, ar tai yra labai gerai. Iš vis, o kas gi tas "gerai"?
Vis svarstau apie pašalinius, pavienius žmones, kol nubrindu iki visuomenės; manyje siaučia daugybė į skirtingas puses besisukančių viesulų. "Žinantis, kas yra gera, ir elgsis gerai." Bet ar tikrai?
_____
Galbūt į baseiną einu ir dėl to, kad ten regiu daugybę tvirtų, raumeningų nugarų, taip neįmanomai, net iš dalies begėdiškai primenančių man jį, jo nugarą... O tuomet jau tirpstu - jaučiu jo prisilietimą, kūno šilumą, jautrų rūpestį... Susikaupiu ir kaip niekad energingai pasileidžiu krauliu keletą kartų pirmyn ir atgal. O po to - vėl neaprėpiamos gylybės, nors tokios ribotos, bet, atrodo, beribės, nesibaigiančios, nes ten, apačioje, erdvės tiek daug - bene visi plaukioja paviršiuje. O kas giliau, negi jūsų nedomina? Galbūt ir gerai.
"Kokios nuobodžios yra žemės dainos!.."
Gilyn, gilyn...
Aš mirsiu 30 dieną, kurią ir gimiau - bet nesvarbu, kurio mėnesio -, kad ateities kartoms, kurios apie mane mokysis, būtų lengva atsiminti mano gyvavimo pradžios ir pabaigos datas. Ach, tas išdidumas.
Paviršius.
Šrinė
