2014 m. kovo 27 d., ketvirtadienis

Wonderful day in school

(Jė)ZusMarija!
Kokia faina diena!!!
O dar norėjau neiti į mokyklą...
O buvo taip: pakenčiama ir net visai įdomi biologija šį kartą praėjo labai greitai, dar spėjau gauti dešimtuką, todėl nuotaika iš karto buvo daugiau nei gera. Bet tada atėjo antrą pamoka, o per ją nuotaika pagerėjo dar šimtus kartų, kadangi mūsų nuostabi matematikos mokytoja persirengė gydytoja (su chalatu ir širdies klausymosi aparatu) ir visą pamoką susiejo su gydytojų darbu - pradžioje aptarė mūsų kontrolinių darbus ir kai kuriems, blogai parašiusiems, davė vaistų - imbierinių saldainiukų. Mat toks gydymas. Vienam klasiokui net davė siuntimą pas gydytoją ir patarė profilaktikai atsisėsti į pirmą suolą. Po to visą pamoką sugebėjo susieti su savo apranga ir vis mėtė įvairias replikas ta tema. Žodžiu, buvo baaaisiai smagu :)) Menininkų gimnazija! Net mokytojai tokie faini!! O persirengusi ji buvo todėl, kad ši savaitė yra "savaitė be patyčių", kiekvieną dieną rengiamės tam tikra spalva. Pirmadienis - geltona, antradienis - mėlyna, trečiadienis - žalia, ketvirtadienis - balta, penktadienis - raudona. Labai smagu! Ateini į mokyklą, o ten visi įvairių atspalvių vienos rūšies spalvos drabužiais, perukais ir panašiai :) Dar per visas dienas mus fotografuoja ir jau kitą dieną nuotraukos puikuojasi stenduose. Ką galiu, pasakyti, dėl tokių organizuotų ir puikiai pavykusių renginių mano gimnazijai rašau riebų pliusą!

Po matematikos sekė anglų, kuri praėjo visai sklandžiai (visas mano pogrupis ir tarp jų aš nekenčiam anglų ir anglų mokytojos, todėl rami, sklandi pamoka yra WOW), o tada - etika. Per ją su mumis kalbėjosi, na, gal labiau mums kalbėjo, viena Kauno dailės gimnaziją baigusi mergina. Buvo labai įdomu ir naudinga! Apie ką ji kalbėjo? Apie tai, ką mums veikti gyvenime! Apie profesijas, norus, tikslus ir kaip viską pasirinko ji pati. Ta kalba labai mane įkvėpė ir dabar aš nebesijaučiu kaip paukštis sužeistu sparnu, kuris apimtas panikos nežino kur skristi, ar jis gali skristi ir apskritai ką jam daryti. Dabar tvirtai žinau, kad iki mokyklos baigimo turiu išbandyti kuo daugiau sričių, gal net padirbėti, nes man labai sunku išsirinkti vieną profesiją, aš noriu dirbti labai daug kuo ir įgyti įvairias specialybes. Mane traukia viskas! Nuo matematikos iki keramikos, nuo politikos iki kosmoso! Todėl manau, geriausia išbandyti save įvairiose srityse ir išsirinkti kelis pagrindinius dalykus, kurie mane velnioniškai trauktų. Tiesa, kai tai padarysiu, Urtės (tos merginos) įkvėpta vis tiek turėsiu jėgų mesti tai ir pasukti visai kitu keliu, nes kol atrasiu savąjį kelią gali tekti daug ką išbandyti :) Ji skatina nebijoti mesti veiklos, kuria seniau žavėjomės, bet pradėjus jos mokytis ar dirbti tas susižavėjimas pavirto šlykštėjimusi, ji skatina nebijoti ir sekti širdies keliu! Labai AČIŪ tau, Urte!
Tai iš tos serijos jau išbandžiau žurnalistiką (TD blog'as) ir tai nėra būtent ta sritis, kurioje labiausiai noriu save realizuoti. Lieka išbandyti likusias (koks pusšimtis) profesijas!:D

Po tos pamokos jaučiausi nuostabiai ir kitos pamokos praėjo tiesiog puikiai. Na, o tada sužinojau, kad namo eiti dar negaliu - penktadienį buvau tokioje paradoje apie Tibetą, visas dėmesys joje buvo skirtas mūsų klasei, mes galėjom prieš kameras kalbėti apie labiausiai patikusius darbus ir panašiai. Darys kažkokį filmuką iš viso to. Bet aš nekalbėjau, nes tuo metu norėjau iš ten dingti - nebuvo nuotaikos. O gaila. Tai šiandien po pamokų į mokyklą atėjo viena iš tos parodos organizatorių ir mes turėjom parašyti apie visą tą parodą straipsnius. Ir rašyti visiškai nenorėjau, bet ji atnešė maisto, MAISTO, mums, išbadėjusiems dailės gimnazistams, todėl širdelė atsileido ir jau nebesmagu buvo nieko neprašyti. Tačiau beveik nei vienas nebaigė, todėl turim viską baigti per šiandien, iki vidurnakčio. O man atėjo įkvėpimas, todėl yeee, bus smagu! Sakė, po to iš tų straipsnių padarys knygutę ir išleis lyg ir... Na, vienu žodžiu, būsiu istorijoje! :D

Tai tokios tokelės, nuotaikos puikios, aaaa!!!!
~Aušrinė :))

P.S. Aš niekad nerašau juodraščių. Šiame blog'e, ta prasme. Kai rašau, tai viską nuo pradžios iki galo, per vieną kartą, dėl to man labai keista buvo, kai kažkada neseniai perskaičiau kitame bloge, kiek daug jis turi nebaigtų įrašų. Jei ir aš taip daryčiau, turbūt nei vieno nebaigčiau, nes tiesiog užsitęstų, atsibostų tą patį skaityti, trinti ir pildyti.

2014 m. kovo 26 d., trečiadienis

Sukasi ratu

Sveiki, mano mylimi ir neapsakomai skirtingi blog'o skaitytojai!
Prisipažįstu, noriu čia rašyti daug ir gal net kiekvieną dieną, bet jau mėnesį gyvenu tuo pačiu nuolat besisukančiu ratu: miegas, maistas, mokykla, namų darbai, pomėgiai... Dėl to nuolat turiu skubėti, kad visi šie poreikiai būtų patenkinti, nors turiu pripažinti, jog net ir to nespėju. Mane viskas tiesiog išsunkia. Nebeesu ta nuostabi miela mergaitė, kuri buvau vos prieš gerą pusmetį. Dabar jaučiuosi kaip karo užgrūdintas veteranas geležiniu veidu, kuris diena iš dienos kenčia savo dalią. O tai, žinoma, gerai tik iš vienos pusės, o iš kitos, tos, kuri mano širdžiai mielesnė, tai tikra katastrofa. Na, bet vis bandau tai keisti, stengiuosi išlaikyti balansą tarp įvairių dalykų ir jokiu būdu netapti ta tipine kadg mergaite - be nuomonės, be jėgų, be jausmų ir dar plius sulinkusia nugara. Gal kiek žiauru, bet tokia mano nuomonė apie daugelį mano mokykloje besimokančių merginų. Ta dailės gimnazija išlaisvina, bet ir sugadina žmones.. Ir vis tiek man ji patinka. Lyg koks pasirengimas gyvenimui. Antras etapas. Dabar suvokiu, kad iki šiol gyvenau lyg kūdikis prie mamos krūtinės. O dar skųsdavausi, kiek daug testų, kad nespėsiu visko išmokti, kaip sunku... Kad būčiau žinojus, kaip bus dabar. Cha cha.

Nors ir kiek nedaug laiko lieka apmąstymams, blogginimui, TD rašymui (ten jau porą savaičių neberašau, nes man parašyti straipsnį kainuoja porą valandų - mėgstu viską daryti kruopščiai ir kuo geriau), knygų skaitymui ir visiems kitiems pomėgiams bei kasdieninio gyvenimo malonumams, galiu teigti, jog savo gyvenimu nesiskundžiu. Netgi esu patenkinta. Iš tiesų labai, ŽIAURIAI daug per šiuos dar nesibaigusius mokslo metus išmokau ir dėl to esu labai dėkinga. Vis dar neesu tikra, ar verta likti toje gimnazijoje, nes dabar jaučiuosi taip, lyg pasiėmiau iš jos tai, ko man reikėjo, susipažinau su įvairiomis sritimis ir toliau galiu drąsiai plaukti tyrinėti kitų vandenų, bet vis dėlto, kažkas neleidžia taip imti ir išeiti, norisi likti... Jau pripratau prie visos tvarkos, prie klasės, kad ir kiek daug minusų yra, kad ir kaip viskas skiriasi nuo mano ankstesniojo gyvenimo. Labiausiai man nepatinka tai, jog mano klasėje yra vos šeši berniukai. Ir dvidešimt mergaičių. Ir tai vienintelė devinta klasė mokykloje. Tai tas baisiai užknisa, nes tie bernai visiškai nedraugiški... Ta prasme neutralūs. Senoje klasėje berniukų ir mergaičių santykis buvo normalus, gal net berniukų daugiau, ir aš su jais puikiai sutardavau, visokių juokelių, bajerių prisigalvodavom, linksma buvo..:) O dabar viso šito nebėra. Ir prie to vis dar nepripratau.

Bet! Dar vienas bet šiame įraše. Neapkrausiu jūsų mano vidinio pasaulio mintimis, nelabai smagu. Visa tai galiu kuo puikiausiai patikėti dienoraščiui. Čia noriu rašyti kažką nuotaikingo, gero, linksmo ir pakeliančio nuotaiką :)) O be to, vėl grįžta mano aistra rankdarbiams - šį kartą puolu prie karoliukų ir siūlų - todėl greitai mano blog'as vėl bus pilnas įvairių darbelių nuotraukų! Planuoju rengti kažką panašaus į šią akciją - "Gera nuotaika". Ar atsiras norinčių prisijungti? :)

Kiekvienas einame tuo keliu, kuris mums atrodo priimtiniausias. Ir tai visai nepriklauso nuo išorės veiksnių - viskas priklauso tik nuo žmogaus.
~Aušrinė

P.S. Susikūriau instagramą. O ne. Ne ne ne. Pirmas žingsnis fyfų pasaulio link :D Bet bent galėsiu sukelti kontrastą tarp jų ir savo nuotraukų! Ha! (instagramas)
P.P.S. Kitose yra tikrai fainų vaikinų :33 Vis tik gaila, kad ne mano.

2014 m. kovo 23 d., sekmadienis

Svajonės lekiant gyvenimo taku

Esu nustebinta. Sudirgusi. Laiminga. Svajojanti. Ir linksma. Dvejojanti. Tingi. Galvojanti. Trokštanti. Mylinti.
Nežinau, ką gyvenimas man suteiks vos po kelių akimirkų, sekundžių, minučių ar dienų, nežinau, kas bus rytoj ir ta nežinia yra visai kas kita, nei tuštuma, kuri kartais apsilanko mano širdelėje. Ta nežinia yra nuostabi. Žinau, jau ilgai žinau, kad reikia džiaugtis kiekviena diena, išnaudoti jas prasmingai, bet tik dabar tikrai tą suvokiau. Tikrai tą ir darau, bet net nesistengdama. Noriai keliuosi iš lovos, darau tai, ką tingiu daryti ir tiesiog džiaugiuosi visais įmanomais dalykais! Neneigsiu, pastaruoju metu labai dažnai ir susierzinu. Bet juk turi būti kažkoks balansas, ar ne?
Gyvenimas nuostabus. Ak, o dar pavasaris už lango... Iš tiesų trokštu pabėgti iš miesto, nuo mokyklos, nuo namų, nuo visų darbų ir prievolių, noriu bėgti į gamtą ir grožėtis kiekviena akimirka būnant pirmapradžio žmogaus aplinkoje. Labai noriu... Ir kaip sunku suvokti, kad yra dalykų, kuriuos privalau atlikti, kuriuos turiu daryti kiekvieną dieną ir jie visiškai nesutampa su tais, kurių trokštu... Šią akimirką, būtent šią, norėčiau sėdėti kur nors vidury eglėtos žemaitijos ant aukšto kalno ir stebeilyti į žvaigždes.
Užvakar turėjau galimybę prasiblaškyti, pabūti gamtoje ir kaip buvo nuostabu... Sodas - bene vienintelė vieta, kur galiu nevaržoma laipioti po medžius (kuriuos, beje, apgenėjo senelis), stebėti paukščius ir klausytis jų dainų, šokinėti per griovį ir tiesiog džiaugtis savo būtimi. Buvimas sode iš karto priminė man vasarą, apskritai, visas vasaras, kurias praleidau jame ir tai net privertė jos pasiilgti. Man, pavasario žmogui, pradėjo trūkti vasaros?! Bet ta žaluma, vaisiai, daržovės, žydras dangus, griausmingos audros, medinis namas, ramūs vakarai ir dar ramesnės naktys.. ak, kaip aš visko pasiilgau. Žinau, jau visai nedaug liko. Bet taip pat žinau, kad kai ta vasara ateis, nebežinosiu ką daryti - tiek daug veiklos, kad tik persiplėšt telieka! Jau dabar turiu milijonus planų vasarai: su seneliais apvažinėsim Lietuvą (senelis jau pildo lankytinų vietų sąrašą), porą savaičių praleisiu pas tetą, pusseserę ir babytę, kitas pora - pas kitą babytę, tada dar keletas dienų išvykoms su mama ir jos hipiška kompanija (rimtai, jie hipiai), savaitė kita prie jūros, savaitė pas geriausią draugę, dar galimybė kiekvieną dieną mokytis tai, ką noriu, o ne ką esu priversta (ate ate, mokykla) ir kažkas tokio beprotiško, ką privalau per gyvenimą atlikti (kaip antai, 2012-aisias maudžiausi nuoga naktį ežere kartu su drauge)! Nuojauta man kužda, kad tos vasaros neužteks viskam.

Bet vis dėlto - juk pavasaris! Ir jam turiu šimtus planų, tad nemiegu ir nesnaudžiu, o džiaugiuosi ir veikiu!

O kokios mintys plūsta į jūsų galveles?
~Aušrinė

P.S. Ana Frank yra nuostabi. Aš ją tiesiog dievinu.
P.P.S. "Rear window" - dar vienas nuostabus Hičkoko filmas.

2014 m. kovo 16 d., sekmadienis

Let it snow

Šiandien ankstyvą rytą mamai pranešus svarbią naujieną - kad sninga - man net akys ant kaktos vos neiššoko.

Kaip čia taip?! Aš noriu pavasario! Kur jis dingo?? Pasižiūri pro langą - sausio vidurys. Kas žiemai leido pūsti savo žvarbiais vėjais pavasario sąskaita?
Jei kalbant apie vėją, tai tas irgi jau antra diena siaučia kaip įmanydamas. Bet man patinka jo švilpavimas. Stiprus, energingas, prasibraunantis net pro uždarytą langą.
O ir pats gyvenimas man dėl to ir patinka. Niekada nežinai, kas atsitiks. Štai, jau buvau visa švytinti iš laimės, šokinėjau kaip maža mergytė - pagaliau pavasaris! Bet šį rytą esu priversta apsirengti žieminę nuotaiką, kitaip tiesiog negaliu. Net į lauką nebesinori eiti. Sniegas, šalta... Prieš valandą baisūs debesys buvo pagrobę visą dangų. Bet jau išsisklaidė. Ir nors dabar šviečia saulė ir dangus atrodo pavasariškas, užtenka pažiūrėti žemyn kad suprastum, jog dar žiema.

Bet gražu, nieko neprikiši. Sniegas lygus lygus, švelnus ir lengvas, nė viena koja dar nesugadino vientisos jo masės. O saulė šviečia ir juokiasi - rytoj jo nebeliks.

Tai kas gi iš mūsų taip stipriai norėjo sniego??:)

Nesušalkit!
~Aušrinė

P.S. Nepamenu, kada paskutinį kartą rašiau tokį trumpą įrašą. Keistas jausmas.

2014 m. kovo 6 d., ketvirtadienis

Juodas kraujas

Blogos naujienos: sergu. Nors iš dalies geros - pailsėsiu nuo mokyklos... Bet ne. Ne. Po to visi neatsiskaityti testai, praleista nauja informacija... Velnias. Bet kad nebegalėjau daugiau tempt. Pervargau, užpuolė virusas ir štai, jau trečią dieną sėdžiu namie. Pailsėti man tikrai ne pro šalį, bet kai pagalvoju apie visas praleistas pamokas... Brr. Net šiurpas nukrečia.
Bet turbūt dar ilgai nepamiršiu to gero nerūpestingumo jausmo, kai atsibundu dvejomis valandomis vėliau, nei įprastai ir toliau galiu sau gulėti... Kai visą dieną praleidžiu skaitydama, sapnuodama, piešdama ir kurdama ir tų nuostabių akimirkų nesudrumsčia nei viena netinkama mintelė apie mokyklą. Ech... Geri jausmai :) Deja deja, per šiandien jau turiu pasveikti (nors jaučiu, kad taip nebus), kitaip ryt teks eiti į polikliniką. O jūs gi žinot, kaip aš jų NEGALIU PAKĘSTI.

Nors nėra jau viskas taip blogai. Tiesą sakant, per šitas tris dienas daug ką supratau ir jaučiuosi puikiai, nors ir slegia mintys apie mokslą. Jaučiuosi laiminga. Skaičiau mamos spintoje rastą knygą apie Dalai Lamą ir laimės paieškas, ir žinot, mane tai paveikė. Visiškai susižavėjau Dalai Lama, jo mąstymu, Tibeto, Indijos kultūra. Na, pastarieji dalykai gal ne visai prie ko, bet ta knyga lėmė mano susidomėjimą tomis kultūromis. Prieš tai Indijos negalėjau pakęst. Dėl kastų ir apskritai visuomenės, tiesiog man tai visiškai nepriimtina. Bet dabar ne tik kad į viską pradėjau žiūrėti naujomis akimis, bet ir pagaliau pradedu suprasti laimės sampratą. Seniau skaitydavau daug šia tema, domėdavausi, bandydavau pasiekti tam tikrų pokyčių, bet tik dabar aiškiau supratau kas tai yra ir kaip to siekti. Net nieko nedarydama, tik perskaičiusi dalį knygos, jaučiuosi žymiai laimingesnė. Lyg pragiedrėjo protas, nuslinko nereikalingos mintys.:) Siūlau ir jums paskaitinėti. Juk visi norim laimės.

Mini parodėlė iš mano sirgimo dienų: "Juodas kraujas"





Man šitos nuotraukos žiauriai patinka. Gal todėl, kad fotografija buvo šioks toks prasimankštinimas po ištisų valandų lovoje, o gal tiesiog, be priežasties. Patinka ir tiek. Be argumentų.

Iki greit!
~Aušrinė

2014 m. kovo 2 d., sekmadienis

Šis bei tas

Kiek daug veiklos turiu pastaruoju metu! Nieko nebespėju. Jei iki šiol dar kažkaip kapanodavausi, tai dabar jau visiškai nebežinau, į ką stvertis. Noriu tiek daug ką daryti. Ne paslaptis, kad prisijungiau prie Teenage Dreams blog'o rašytojų. Dėl šios priežasties turbūt čia lankysiuos dar rečiau. Bet bandysiu neapleisti ir rašyti bent kas savaitę, nes šis blog'as man reiškia labai labai daug :)

Oi, savaitės bėga taip greitai. Kartais pasineriu į gyvenimą ir jaučiu, kaip gyvenu(tokias akimirkas dievinu), bet kartais tiesiog plaukiu kartu su sraunia laiko upe ir svarstau, kaip viską spėti, kaip išmokti kontroliniams reikalingą informaciją ir kaip padaryti tūkstančius darbų. Vis dar randu kada skaityti knygas, naršyti bloggerį, žiūrėti filmus ir būti su draugėmis. O mano mylimiausios sritys - rankdarbiai, piešimas(ne mokykloje) ir fotografija susilaukia vis mažiau dėmesio. Taip pat jau antrą savaitę pamirštu nueiti į pilates treniruotę. Taip, pagaliau vėl galiu jas lankyti, nes pasikeitė pamokų tvarkaraštis! Bet po pamokų nieko daugiau nenoriu, tik grįžti namo, kristi ant lovos ir užmigti. Nors dažniausiai to nedarau, nes tiesiog yra pilna darbų, kuriuos būtinai turiu atlikti. Ir kaip šitai išspręsti?? Jau vien tas faktas, kad tiek mažai sportuoju, mane baugina, o ką jau kalbėti pažiūrėjus į mano nugarą ir kūno formas. Savo pokyčiais per šiuos sunkius mokslo metus tikrai nesidžiaugiu. Bent tais, kurie liečia sportą. Bet ką padarysi. Kadg mokytis sunku, bet vis dėlto, man ten patinka. Žinau, kad jau šimtus kartų skaitėt mano priekaištus ir po to sapaliojimus kaip man ten patinka, bet kad niekaip negaliu apsispręst. Kažkas sulaiko, neleidžia išeit...

Pastarosiomis dienomis viskas eina tik į gera: nors daug ko nespėju, bet už tai taip sekasi bendrauti, susipažinau su daugybe naujų žmonių ir apskritai viskas labai gerai!:) Pažymiai vis dar puikiai laikosi tarp 9-10, nors pastangų dedu vis mažiau. Atsibodo. Gerai, kad dar klausausi per pamokas. Kad ir kokios jos kartais nuobodžios būna.

Tai štai, viskas šį kartą, reikia nd pabaigt daryt dar! :D
Stengsiuosi rašyti dažniau, ar bent ne rečiau, nors dabar rašysiu dvigubai. O dar blogas su geriausia drauge.. Ech. Per daug aš noriu.:D Bet noriu.
Kaip sekasi jums?:))
~Aušrinė