2014 m. gruodžio 31 d., trečiadienis

Kalėdinis gardumynas (be kurio neapsieina nei vienos Kalėdos)

Ei, ei, ei, Aguonų laukai! Palikau aš jus dulkėti, palikau! Atsiprašau!
Bet ilgai taip negaliu - pailsėjau, ir gana. Vėl kyla šonus įkyriai krebždenantis jausmas, vėl pirštukai siekia klaviatūros, ketindami kaip kitados straksėti jos platybėse - aš vėl noriu čia rašyti!

Kalėdos jau praėjo, tuoj ir žiema žiemužė įpusės, o aš (kaip keista!) dar nepasidalinau nei vienu gardžiu receptu. Bet niekada ne per vėlu, tad pristatau jums kosmoso platybių, jūrų gylybių, žvaigždžių margumynų arba namų jaukumo, Kalėdų šiltumo, arbatos gardumo skonio sausainius:

TA-DA-DA-DA
(pykšt! pokšt!)
Imbieriniai sausainiai
Tai - ne tik Kalėdų, bet ir žiemos simbolis. Manau, dar tikrai ne vieną ir ne du kartus spėsiu juos išsikepti iki žiemužės galo, tad moju ranka ir jums.☺
Reikės:
• 200 g medaus
• 200 g rudojo cukraus
• 140 g sviesto
• 1 kiaušinio
• 450-500 g miltų
• 1 a. š. kepimo miltelių
• 2 a. š. malto cinamono
• 1,5 a. š. malto imbiero
• 1 a. š. maltų gvazdikėlių
• 1 a. š. maltų pankolių (anyžiai, mm)
• Druskos
• Cukraus pudros (350 g turėtų užtekti)
• Citrinų sulčių
• Pabarstukų

Gamyba:
1. Metaliniame indelyje ant mažos ugnies ištirpinkite sviestą, cukrų ir medų. Kai visi produktai išsilydo ir tampa vienalyte mase, suberkite prieskonius: cinamoną, imbierą, gvazikėlius ir pankolius. Gautą masę supilkite į dubenį ir palaukite, kol atvės.

2. Tuomet kitame dubenyje sumaišykite miltus su kepimo milteliais ir žiubsneliu druskos. Miltų berkite apie 450 g, vėliau galėsite įdėti dar, jei tešla bus per skysta.

3. Atvėsus anksčiau ištirpdytai masei, įmuškite į ją kiaušinį ir gerai išsukite šakute. Po to, nuolat maišant šaukštu, suberkite miltus ir išmaišykite iki vientisos tešlos. Jei ši atrodo per skysta, įberkite dar miltų. Kelioms valandoms tešlą palikite šaldytuve (aš neištvėriau, palaikiau valandą ar net trumpiau *prasikaltusi*).

4. Išėmus tešlą iš šaldytuvo šiek tiek ją paminkykite, kad suminkštėtų ir taptų elastingesnė. Paruoškite kepimo skardą - išklokite ją kepimo popieriumi. Orkaitę įkaitinkite iki 200 °C.

5. Po to imkite po gabalėlį tešlos ir ant miltais pabarstyto paviršiaus kočiokite jį iki 3-5 mm storio. Kuo plonesnė tešla, tuo trapesni (gardesni!) sausainiai. Formelėmis išspauskite sausainius ir sudėkite į skardą. Kepkite apie 10 minučių.

6. Iškepusius sausainius galite papuošti glaistu - jį pagaminti labai paprasta! Į dubenėlį įberkite cukraus pudros (siūlau dalį turimos pasilikti, nes netyčia apsiskaičiavus glaistas gali išeiti per skystas, o tada pagelbės tik DAR cukraus pudros) ir po truputį, vis maišant, lašinkite citrinų sultis. Svarbu jausti, kada sulčių ar cukros pudros jau užteks, kad glaistas nesigautų nei per tirštas, nei per skystas. Jis turėtų gautis šiek tiek klampus ir nebėgti nuo sausainių.
Vietoje citrinos sulčių galima naudoti ir vandenį, tuomet glaistas bus tik saldus (be rūgštumo).

Štai ir viskas!
Tokių sausainių išeina iš ties daug - pati kepiau tris ar keturias skardas. O skonis tiesiog fantastiškas!
Pagaliau, pagaliau pasidalinau ir su jumis! Chi chi... Dabar galiu nebyliai kurit kitų įrašų vizijas savo galvelėje ir... ramiai ruoštis Naujiesiams - ir vėl gaminsiu lazaniją. Tradicija!

Šypt :))
~Aušrinė

2014 m. gruodžio 7 d., sekmadienis

Kai pasigauni rašymo mūzą... (ar būni priverstas rašyti)

Visą savaitę tylėjau lyg bažnyčioj ir šį tą labai svarbaus nuo jūsų slėpiau, bet pagaliau atėjo metas tai išduoti...

Aš... prašiau... KNYGĄ.

Būtent - Aušrinė, šita maža, agouniškose pievose rašinėjanti mergaitė sugebėjo parašyti visą knygą! Ir dar ohoho kokią - su milžiniškais 166-iais word'o puslapiais!

Jūs juk prisimenat, kai rašiau apie projektą, kuriame dalyvauju? Ne? Tai buvo NaNoWriMo - kitaip sakant, nacionalinis romanų rašymo mėnesis (National Novel Writing Month). Jis vyksta kiekvienais metais, kiekvieną lapkritį ir džiugiai kankina jaunuosius ryžtingus rašytojus su savo magiškomis taisyklėmis. Esmė - per mėnesį parašyti 50 tūkst. žodžių apimties knygą. Aišku, galima ir daugiau. Bet svarbiausia pasiekti šį skaičių, kad rašytojo kūrybą būtų galima pavadinti romanu - bent jau projekto organizatoriai kažką panašaus sapalioja. Žodžiu - jei ruošiesi rimtai dirbti ir spėti iki lapkričio 30 d., kiekvieną mielą dieną nuo pat projekto pradžios turi matyti savo word'o ar kitos programos langutyje paslaptingą skaičių - 1 666 žodžius. Būtent tiek žodžių, išspaustų per kruviną (arba nelabai) darbą turi parašyti kiekvieną dieną.

Ar aš laikiausi visokių elementarių taisyklių (kaip tas magiškas vienas šeši šeši šeši žodžių skaičiaus parašymas per kiekvienas 24 valandas)? Ne. Būtent todėl turėjau paaukoti savo mielus, lyg išganymo laukiamus savaitgalius savo mielai (patikėkit, silpnumo akimirkomis šį žodį pakeisdavo kiti, ne tokie gražūs žodeliai) istorijai. Per vieną savaitgalį (patį paskutinį, beje) teko parašyti net 20 tūkst. žodžių! Bet buvo verta.

Pasakyčiau, pati kalta, kad taip viskas išėjo. Darbo dienomis laiko trūkdavo it arkliams vandens išdžiūvusioje žemėje, tad vienintelis metas, kai galiu už visas darbo dienas atsigriebti - poilsiui skirtos dvi trumpos dienelės savaitės gale.

Tiesa, pačią pirmą savaitę dar viskas sekėsi gana gerai - stengiausi, verčiausi per galvą, bet visas septynias dienas rašiau tiek, kiek reikėjo. O po to... Na, nėra daug ką pasakoti. Kaip penkiolikmetei svajoklei, vis dar tebegalvojančiai apie savo meilę, kuri už 200 km galbūt svajoja apie ją, paruošti gražią kruvelę namų darbų, pasiruošti bent dvejiems kiekvieną dieną laukiantiems kontroliniams, pasirūpinti savimi, savo miegu ir viskuo kitu, padaryti piešimo namų darbus, parašyti įrašą jau apdulkėti spėjusiame tinklaraštyje, atsakyti į ant stalo jau kelias savaites gulinčius laiškus, paskaityti knygą ir prie dar daugybės visų kitų darbų spėti parašyti ta pusantro šimto žodžių? Na... Gal kažkaip ir galima. Bet man jau visko buvo tikrai per daug. Tad tik laukiau savaitgalių ir rašiau savo išsvajotojo poilsio sąskaita.

Ir ne, nedariau to sukandusi dantų. Oi, kiek daug buvo tokių akimirkų, kai pasigaudavau savąją mūzą ir negalėdavau nustoti rašyti!.. Net "nubėgti pas nykštukus" tuomet nerasdavau laiko *kikena*. Ech, tas rašytojo gyvenimas... Dabar suprantu juos (rašytojus)!

Ir paklauskit manęs, kaip jaučiuosi dabar. Na, na, drąsiau! Jau? Gerai, atsakysiu. Dabar aš net nenoriu įsijungti tos ryškiai mėlyna ikona šviečiančios programos - word'o, o juo labiau savojo rankraščio. Ne todėl, kad jo nekenčiu. Ne todėl, kad rašiau per prievartą. Ne, ne, visai ne dėl to. Tiesiog... dabar aš jį užbaigiau. Jis baigtas. Viskas.

Ir man kažkaip dėl to liūdna... Kurti buvo gera, o, kaip gera! O dabar... Dabar tereikės tik taisyti, taisyti ir taisyti. Ech...

Bet neskaitant to, pats faktas, kad aš pagaliau parašiau knygą (kaip seniai jau apie tai svaičiojau!), be proto, be galo džiugina. Dabar aš turiu kažką tokio, kuo galiu didžiuotis ir kas tikrai liks po manęs. Dabar aš ne tik ta Dantų pasta, rašanti tinklaraštį. Dabar aš Dantų pasta - ta, kuri parašė knygą, pavadinimu...

Na, gal kažkada apie tai išgirsit. O kol kas manasis rankraštis tegu paguli tarp daugybės kompiutrinių failų ir ramiai sau pasidengia storu virtualių dulių sluoksniu... Tegu sulaukia savo taisymo eilės.

Besididžiuojanti,
Aušrinė

P.S. O čia dar grojaraštis dainų, lydėjusių mane visą rašymo laikotarpį:

2014 m. gruodžio 4 d., ketvirtadienis

Būti ar nebūti?

Noriu būti... jogas.
Noriu būti... ta nuostabi mergina, kurios realybėje niekad nebuvau mačiusi.
Noriu būti... JIS.
Noriu būti... mažas, gyvenimu besidžiaugiantis ir viską tyrinėjantis vaikas.
Noriu būti... laiminga, visiškai laiminga.
Noriu būti... ta aktore su keistai pasakiškais veido bruožais.
Noriu būti... paprasta.
Noriu būti... tas kietas bičas, kuris Kanadoje sodina medžius.
Noriu būti... nuostabaus grožio dievybė.
Noriu būti... gėjus, lezbietė, neformalas.
Noriu būti... žmogumi, kuris išgelbėjo pasaulį.
Noriu būti... tąja lietuvaite, kuri nepabijojo užsienyje dirbti statula.
Noriu būti... Dalai Lama.
Noriu būti... pakabuku, kuris kabo tau ant kaklo.
Noriu būti... visu pasauliu.
Noriu būti... tas savitas knygos veikėjas.
Noriu būti... kačiuku/paukšteliu/augalėliu.
Noriu būti... protinga, graži ir stipri vienu metu.
Noriu būti... mama.
Noriu būti... ta keista rašytoja, kuri savo keistumu įkvėpia skaitytojus.
Noriu būti... išmintinga.
Noriu būti... ta nuostabi maža mergytė, kurią galima pamatyti internete.
Noriu būti... mažiausia šio pasaulio dulkelė.
Noriu būti... Tavo tikslas.
Ne...
Nenoriu.

Aš tik noriu būti SAVIMI.
Būdama savimi esu visa tai, kuo noriu būti.

2014 m. lapkričio 24 d., pirmadienis

Pusiausvyra

Pusiausvyra - kai kažkas svyra (mano gyvenimas?..), bet tik pusiau.

Tokie rytai kaip šis galėtų būti amžinai... Na, gal ne visai amžinai - juk ir pati amžinybė neamžina. Bet taip gera ir ramu, kad jaučiuosi kaip koks indų jogas, kiauras dienas praleidžiantis ramybėje, medituojant arba gėrintis aplinka ir pačiu savimi. Seniai besijaučiau taip gerai, kaip dabar.

Bet kas gi pasikeitė?

Žinau du pačius geriausius būdus pusiausvyrai ir jėgoms atgauti - tai tyla ir gamta.

Šiuo metu gyvenu tyloje. Net pačiai keista: dažniausiai mano pirmadieniai būna pakankamai triukšmingi, kad išbalansuotų harmoniją, o be to, kiekvieną pirmadienį pamatau ir pasilabinu bent su vienu iš dviejų su manimim gyvenančių žmonių. (Nors greičiau jie su manimi gyvena, ne aš su jais). Tačiau šiandien viskas kitaip. Namuose - nė gyvos dvasios. Galvoje - ramus ramus, gal tik truputį sudrumstas, vanduo. Širdyje - ramybė ir pusiausvyra. Vienatvė ir tyla tikrai gydo.

Ko gero, prie to prisidėjo ir maloni, raudonai žandukus bei nosį nuspalvinusi, vakarykštė išvyka į gamtą. Kiekvieną kartą pabuvusi gamtoje - net jei būnu joje prieš savo valią, kas nutinka labai retai, bet nutinka - pasijuntu taip, lyg būčiau nuostabusis saulės dievo Ra paukštis feniksas: vis sudegu ir vėl atgimstu... Iš naujo. Ir iš naujo. Tokio jausmo technika, kad ir kokia pažengusi būtų, ir naujosios technologijos niekad nesugebės suteikti. Tik gamtoje galiu pilnai suprasti save, pajusti, ko aš noriu ir kas esu. Va esminiai dalykai, dėl kurių esu tokia priklausoma nuo miškų, pievų, laukų, gėlių, pušų ir kitos gyvybės... Va kodėl vadinu save gamtos vaiku.

Vargu, ar kada nors šie du būdai pasikeis. Jie mane lydi visą gyvenimą, tik juose įžvelgiu tobulumą ir amžiną palaimą. Šias savybes galima įžvelgti ir kituose dalykuose, tačiau... jie neturi tokios galios. Jie nėra tokie gyvi, kaip gamta. Ir tokie trapūs, kaip tyla. Tiesiog nėra ir niekada nebus.

Atsigavau. Tiek dėl tylos, tiek dėl gamtos, tiek dėl minčių išliejimo.
Šis mėnuo velniškai įtemptas.

Noriu pagaliau aplankyti kalnus. Alpių, Himalajų, Andų - nesvarbu...

Myliu,
Aušrinė

2014 m. lapkričio 15 d., šeštadienis

Šypsausi


Šypsausi ir rašau tau laišką vėl
Ir nenustebk, kai jį skaitysi dėl
Manęs ar meilės tau ištikimos
Kaip buvo, taip nebus jau niekados.

Meilė - ne juokai,
Žinok tai ir tikėk tvirtai,
Nors juokas suvedė mus lyg kerai,
Suprasti tu tai pamiršai.

Įsimylėjom mes kaip tie laukai
Ir lapai medžių, kur aukštai
Bet viskas buvo taip gražu
Ne! Pamiršt neketinu!


Myliu.
Vėl.
Aušrinė.

2014 m. lapkričio 5 d., trečiadienis

Visko jau per daug, bet gera

Man visko jau per daug. Esu toks žmogus, kuris mėgsta įvairius (ypač naujus ir dar negirdėtus) dalykus ir veiklumą, aš tiesiog dievinu fainus renginius ir dalyvavimą juose, bet dabar jaučiu, kad man visko jau per daug.

Gal čia tik maža nevilties kibirkštėlė, kuri kilo iš diiiiidelio nuovargio (kiekviena diena mokykloje - kova dėl būvio nuo pusės devynių ryto iki penktos vakaro), gal mano trečiadieniai visad tokie būna, nes po jų laukia sunkūs ketvirtadieniai su anglų kalbėjimais, bet jaučiuosi tikrai nekaip. Ir kodėl viskas susidėjo į lapkričio mėnesį?.. Mokyklos laikraštis, NaNoWriMo, Lūšis IV, Nepatogus kinas ir šiaip visokie renginiai tomis pačiomis dienomis kaip ir daugelis kitų renginių! Visur juk nespėsi, nepersiplėši ir keturiose vietose vienu metu nebūsi. O gaila.

Norėčiau... norėčiau turėti daugiau laiko! Paroje. Kokiomis penkiomis valandomis daugiau. Arba iš vis galėtų laiko nebūti. Tada niekas taip grėsmingai netekėtų, nekeltų panikos, nes nebūtų deadlainų ir viskas įgautų kitą visai kitokią prasmę.

Kaip atrodo pasaulis be laiko?

Juk laikas reliatyvi sąvoka.

Gal jo iš tiesų nėra?

Vėl jūsų,
Vėl Aušrinė

P.S. Ech... kažkaip gera. Nors jaučiu milžinišką nuovargį ir stengiuosi nestresuodama pabaigti visus drbus mokyklai, bet jaučiu, kad viskas yra gerai. Geras jausmas. Ramybė. Ir meilė.

P.P.S. Kartais suvokiu, kad jėgų man suteikia meilė. Po to pamatau, kad taip tikrai ir yra.

2014 m. spalio 28 d., antradienis

Grikiai. Ir meilė.

Mus suartina... grikiai.
Ir kiti dalykai, kurie primena tave.
Ir kodėl tu taip mėgai tuos grikius?..
Dabar juos taip mėgstu ir aš.

Veiduose matau tavo bruožus, sakiniuose girdžiu tavo frazes, manierose matau tavo veiksmus. Kad ir kur bežiūrėsiu, kad ir ką besapnuosiu, kad ir ką begirdėsiu, pirmos į galvą šovusios sąsajos lies ir tave. Net jei jos su tavimi neturi nieko bendro.

Atrodo, kad jau pradedu užmiršti. Bet tavo maikė, kurią dabar dėviu, tavo muzika, kurios klausausi kaip pamišusi kiekvieną dieną, net tavo vertybės, kurias sugebėjau įžvelgti ir knygos bei filmai, kuriuos skaitei ir žiūrėjai - visa tai man vis dar primena tave, bet tik todėl, kad aš vis dar to noriu.

Kai tavęs nesapnuoju, jaučiu, kad kažkas yra negerai. Nes tuomet sapnuoju kitą, tą, kuriam, ko gero, patinku. Bet tai turėtum būti tu... Kodėl sapnuojų tą, kurio nemyliu? O tu mane aplankai vis rečiau?.. Juk praėjo tik du mėnesiai. Meilės taip lengvai neužmirši.

Valgau grikius. Bet su pienu. Tu niekad nevalgei grikių su pienu. Permainos? Galbūt.

Tai yra pats keisčiausias prisipažinimas meilėje, kokį tu kada nors skaitysi. Jeigu skaitysi.

Bet aš tave myliu.
Aušrinė

2014 m. spalio 26 d., sekmadienis

Dingo mano šeštadienis

DĖMESIO!!!
Iš Aušrinės gyvenimo dingo ŠEŠTADIENIS.
Kada: 2014-10-25
Išvaizda: tokia pati geriausia diena savaitėje, atpažįstama iš visų aplinkinių džiaugsmo, nes nereikia ir dar kitą dieną po to nereikės eiti į mokyklas ar darbus.
Radusiems atsilyginsiu!

Keistas jausmas, kai iš tavo gyvenimo kažkur dingsta viena diena.
Būtent taip atsitiko ir man - šeštadienio tiesiog nebuvo.
Ne, nepagalvokit - neesu iš tų, kurie penktadienio vakarą nusigeria ir po to nieko negali prisiminti. Brrr, tikrai ne. Bet šeštadienis vis tiek dingo.

Aušrine, tai kas gi buvo?

O buvo taip...

Mano mielos(ios) dailės gimnazijos devintokai galvojo ir sugalvojo surengti NAKTĮ MOKYKLOJE... Aišku, kokie gi jie devintokai, jei nepakvies mūsų, dešimtokų? Tad iškilmingai buvome pakviesti ir mes.

Visą savaitę rinkom parašus, prašėm tėvų ir laukėm to penktadienio vakaro, kai pagaliau prasidės atostogos, o mes būsim įkalinti mokykloje. Mokykloje, iš kurios negalėsim išeiti iki 8 ryto... Primena katorgą, ar ne? Bet mes jos laukėm.

Ir sulaukėm.

Paskutinė pamoka praėjo skaičiuojant minutes ir klausantis fiziko pasakojimo apie bangas ar kažką panašaus (iš viso to supratau tik tai, kad tos garso bangos man pro vieną ausį įeina, o pro kitą išeina). O tada... Tada pagaliau - namai, kelios valandos ruošimosi, ir vėl mokykla!

Susirinkom 20 val. ir vakarą pradėjom nuo filmo. Susigrūdom į vieną mažytę klasę, kurioje stebuklingu būdu yra įrengtas projektorius, ir balsavom, kas kokio filmo nori. Triukšmas, niekas nieko negirdi, visi juokiasi ir kalba. Nubalsavom siaubeką. Pusė mokinių iš kart dingo iš klasės. O taip, pagaliau yra kuo kvėpuoti...

Bet neilgai trukus išėjau ir aš - siaubeką išjungė, paleido kokią tai nesąmonę (ale komediją), kuri buvo visiškai nejuokinga, tai tiesiog neliko kito pasirinkimo. Na, pasilikti gundė šiluma, kurios kitose patalpose ryškiai stigo (spėju, kokie 7 laipsniai buvo), bet mano karštas kraujas viską išsprendė.

"Hhhrrrr, dar tik 21:30??!!!! Kaip mes ištversim VISĄ naktį??!" - taip galvojom po geros valandos žaidimų. Laikas bėgo taaaaip lėtai, bet bent jau man ir nesinorėjo, kad jis lėktų greičiau. "DixIt", "Ligretto", dar keletas žaidimų, maistas ir miegmaišiai - ko dar ir bereikia?

Žaidimai atsibodo, o laikrodyje dar nematyti skaičiukų "23". Einam prasiblaškyti!

Va nuo tada viskas ir prasidėjo...

Nulipom į pirmą aukštą, kuriame šaltis priminė viso pasaulio ledkalnius, ir pradėjom savo naktį. Juokas, ašaros, vėl juokas, "Plotukas", "Pykšt Pokšt", "Akla višta" (o gal nešvanki višta, nes višta beveik visą laiką buvo bičas, kuris visas panas GRAIBĖ), šokiai, vėl juokas, išsidirbinėjimai ir taip be galo...

Praėjo nemažai laiko, mokytojai apsilanko pas mus retai, viskas čiki piki.

Pasistatėm barą iš tumbų ir piešimo lentų. Va ten prasidėjo visos nakties pokalbių būrelis.

Pradžioje prie jo sėdėjo maža grupelė žmonių ir kalbėjo apie gyvūnų žudymą, todėl aš su savo best friendais laksčiau kaip beprotė aplink ir dariau kas tik man patiko. Viskas pasibaigė trijų žmonių lindimu į vieną miegmaišį. Buvo jau, ko gero, po pirmos nakties.

O tame miegmaišyje gera... Taip šilta, jauku, miegas imti pradėjo... Dvi panos ir vienas bičas - gal geriau lipam lauk??! Šiaip pačiu laiku spėjom iš ten išlipti - vos po kelių minučių užėjo mokytojai. Būtų pametę įdomų vaizdelį...

Ir jau po to - visa naktis pokalbių, paslapčių, aišku, tiesos-drąsos, anekdotų ir šiaip visokių pokalbių. Atrodo, smagu ir laikas bėga greit, bet kai pasižiūrim į laikrodį, suprantam, kad mus išleis tik po kokių 5 valandų.

Miego nesinorėjo. Bent iki 5 valandos. O po to visų veidus taip įtartinai nudažė dideli, tamsūs ir išraiškingi paakiai. Kažkas nusprendė, kad barui laikas užsidaryti, todėl viską sutvarkėm. Iš pastato išeiti negalim, bet kažkas norėjo bėgti. Iššoko pro langą - grįžo.

Baras sutvarkytas, o visus kels tik 7-ą. Dar dvi valandos. Vėl pasistatėm kažką panašaus. Tik šį kart gavosi ratelis. Kaip per anoniminių alkoholikų susirinkimus.

Aušrinės akys merkiasi. Artimiausi draugai miega, aš palikta tarp mažai pažįstamų žmonių, kurie per vieną naktį tapo geriausiais draugais. Visi kalba. Visiems faina. Visi chill. Tik aš jau noriu miego.

Pusė 7-ių. Nusprendėm pamiegoti. Tą mažą mažyti pusvalandį. Aš tik pagulėjau, nes žinojau, kad jei jau užmigsiu, nebeatsikelsiu.

Patikėkit, tas pusvalandis ant kietų tumbų su skaudančiu pilvu buvo tikras išbandymas. Kol neatėjo dvi beprotės ir nesuklykė savo ultrabalsais. Po to visi pradėjo pamažu keltis.

Ir prasidėjo tvarkymasis.

O po jo - laukimas 8-os, kol atvažiuos tėvai. Arba autobusai.

Atvažiavo mama, parvežė namo, mečiau viską ir susirangiau šiltoje minkštoje lovytėje. Pagaliau! Ir tegu niekas manęs netrukdo...

12-a valanda. Skambutis. Žadėjau su mama vakare važiuoti pas senelius. Velnias. Dar pamiegosiu truputį...

17-a valanda. Vėl skambutis. "Tu DAR miegi?! Kelkis, važiuosim". M, smagu.

Niekaip negalėjau suprasti, kur dingo visa diena. Nenorėjau ruoštis. Nenorėjau niekur važiuoti. Galvojau, kad vis dar penktadienis. Penktadienio vakaras. Bet, deja deja, buvo jau šeštadienis. Ir tas ėjo į pabaigą.

Atsikėliau, šiaip ne taip susiruošiau, bet nusprendėm važiuoti sekmadienį iš ryto. Fun. Galėjau sau ramiai miegoti.

Žinot, man to miego gal jau turėjo užtekti, bet aš VISAI NESIJAUČIAU PAILSĖJUSI. Norėjau miegoti dar, ir dar, ir dar... Todėl atsiguliau vėl. Ir pramiegojau iki pat ryto. Kol mane pažadino, ir liepė ruoštis. O aš DAR VIS NORĖJAU MIEGO. Nežinau, kaip traktuoti tokią savo būseną. Jaučiu, kad toks miego poreikis išaugo per ištisus dvejus mėnesius mokyklos. Na, bent išsimiegosiu kaip žmogus.

Bet šeštadienis vis tiek dingo.
Ir aš jau nieko nebegaliu padaryti.
Jo tiesiog nėra.
Dar niekad nejaučiau tokio jausmo.

Man vis dar atrodo, kad dabar yra šeštadienio, o ne sekmadienio vakaras.
Laikas per greitai bėgt pradėjo!

Raskit mano šeštadienį,
Aušrinė

P.S. Su atostogomis visus!!! Aaaaaa!!!
P.P.S. Laukiu lapkričio pradžios, nes tada... startuos NaNoWriMo! Ketinu visai rimtai parašyti romaną. Taip.

2014 m. spalio 18 d., šeštadienis

Kai neturi ką pasakyti, rašyk

Būna, kai atrodo, kad neturi ką pasakyti, bet nori kažką sakyti.
Būna, kai nenori, bet turi kalbėti.
Būna, kai nori, bet negali rašyti.
Būna, kai kalbi ir suvoki, kad geriau jau nekalbėti.
Būna, kai klausai ir nieko nenori pasakyti.
Būna, kai nori ir gali rašyti, bet neturi ką pasakyti.
Būna, kai tau neleidžia kalbėti.
Ir rašyti. Nes neturi ką pasakyti.
Bet vis tiek rašai.
Net jei neturi ką pasakyti.
Nes jei jau nori rašyti, tai ši tiesų turi ką pasakyti.
O mintis dažnai ateina berašant.
Tad griebk pieštuką, tušinuką, parkerį ar klaviatūrą ir rašyk.
Net jei atrodo, kad neturi ką pasakyti.
Svarbu noras.
Taip žmonės atranda savus kelius.
Daro tai, ko visa širdimi trokšta (nusikaltimai į tai neįeina).
Nėra neįveikiamų kliūčių.


Ir aš neturėjau ką pasakyti.
O dabar turiu.

▼Aušrinė

2014 m. spalio 11 d., šeštadienis

Geriausi gyvenime dalykai dažniausiai nutinka tada, kada mes mažiausiai to tikimės

arba

Galimybės pačios ateina pas mus, tik ne visada mes jas priimame


 Tą vakarą nuostabi juodaplaukė mergina žaidė su savo amžinai susivėlusiais plaukais ir stebėjo užmerktas nežymiai judančias jos žmogaus akis. Švelnumas ir tyruma viliojo, jos žmogaus sapnas ramino, bet ji kažkodėl nesijautė saugi. Ją kažkas neramino.
 "Kas būtų jei...?",- net nepastebėjo, kaip pradėjo savęs klausinėti. "Kodėl viskas yra taip, kaip yra?" Gyvenimas beprotiškai keistas. Jis vingiuoja ir teka tiesiai tuo pačiu, lyg egzistuotų ne tik DABAR, bet ir kažkur kitur, ne šiuo metu; jis toks nenuspėjamas, kad kartais net negali suprasti to, kas ir taip akivaizdu. Gyvenimas, likimas, žmogus - trys paslaptingi žodžiai, kuriuos atskirti nevalia. Jie eina išvien, kartais mes tai užmirštame. Kartais sakome, jog netikime likimu. Arba kad egzistuojame, o ne gyvename. Arba dar blogiau... sakome, kad kitas žmogus nėra žmogus, taip ir patys kuriam laikui tapdami NEžmonėmis. Bet galiausiai tenka suprasti, kad tai tėra tik žodžiai, ir niekas šių trijų dalykų pakeisti negali. Yra kaip yra. Pasaulis paslaptingas. Ne viską mes turime žinoti.
 Mergina ir toliau svaičiojo apie gyvenimą, prisiminė daugybę savo gyvenimo akimirkų, bet tuomet, lyg netyčia prisiminusi, į ką žiūri, tyliai sušnibždėjo:
-Kas ir kur aš dabar būčiau, jei nebūčiau sutikusi jo?
 Ji pajuto malonų jausmą, šiurpuliukus, lyg silpna elektros srovele perėjusius per nugarą, kojas ir rankas. Pasaulis aplinkui apsivertė, nusidažė ryškiausiomis spalvomis, atgimė, o ji, nors vis dar žiūrėjo į vieną (du) tašką (taškus), ėmė regėti nuostabius vaizdus: save, prieš daugelį metų besvarstančią, vykti atostogų į pajūri ar ne; , tą akimirką, kai jų žvilgsniai susitiko; tą šypseną ir juoką, kuriuos dabar ji mato kiekvieną dieną; naktis, praleistas (kartu su juo) prieblandoje gurkšnojant arbatą; nebylius prisipažinimus; laimingą bei lemtingą atsisveikinimą ir laiškus, kurie viską surišo; galiausiai abu, beribiame džiaugsme gulinčius šalia vienas kito. "Tai turi būti lemtis. Viskas nutiko taip, kaip turėjo nutikti. Mes ten buvom tuo pačiu metu ne šiaip sau. Kažkas su mumis žaidžia. Bet taip turi būti. Aš jį myliu."
 Grįžusi į šį pasaulį ji pamatė akis. Atmerktas, gilia aistra pulsuojančias akis.
 Niekas nevyksta šiaip sau. Kartais mes nusprendžiame vienaip ir po to susimąstom, kas būtų buvę, jei būtume pasirinkę kitaip. Bet "jeigu būtų..." tėra kitos galimybės, kurios iškeltų tą patį klausimą, kuris neramina mus šiuo metu. Viskas yra taip, kaip turi būti. Mes renkamės. Mes mylim. Mes gyvenam.
~Aušrinė

2014 m. rugsėjo 30 d., antradienis

Kai nusileidžia saulė, pateka jausmai

Paskutinis saulės spindulys palietė mano nukaitusį skruostą. Paskutinis rožinis it kvarcas debesėlis pasislėpė po tamsia lietaus lašelių skraiste. Ne, nelis. Nors ir turėtų. Bet ne šiandien. O norėčiau, kad būtų drėgna - gal tuomet visi dar likę neigiami jausmai pakiltų į orą kaip rūkas ir susilietų su viso pasaulio žmonių kančiomis. Galbūt ta tamsa, kurią regiu danguje kiekvieną dieną, galbūt ji tėra neviltis ir piktumas, paleistas beribiam pasauliui į rankas. Galbūt tą grožį kuria mūsų blogis. Galbūt... Bet turiu užtraukti žaliuzes, turiu pamiršti, ką mačiau. Mano kambarys pilnas laimės, sapnų ir svajų. O, kad niekas iš manęs to neatimtų!.. Galbūt per daug svajoju, galbūt... Bet ir mano realybė atrodo visai kaip sapnas - suprask kad gudrus, kur kas yra?! Galvoji vieną, sakai kitą, tavęs kažko paklausia, o tu tik šypsaisi ir nejučia grįžti prie savų minčių...

Ech, pasiilgau Tavęs.
Neliūdna man, tik neramu.
Nenoriu prarast savęs, negaliu.


Aušrinė

2014 m. rugsėjo 29 d., pirmadienis

Šokoladiniai Aušrinės keksiukai

Hola!
Ak, kaip noriu čia rašyti dažniau, bet niekaip nesugebu suderinti šio pasaulio su mokykla... Visą save atiduodu mokslams ir JAM, dėl ko nukenčia kiti dalykai. Bet, vis tik, dabar rašau ir bandau atrasti balansą tarp šios malonios veiklos ir tarp vadovėlio, atverstais puslapiais vargiai gulinčio ant stalo.

Geriau susiveržkit diržus prieš tai, ką išvysit toliau, nes beveik garantuoju, kad jūsų pilvas ims barškėti tarškėti kaip ilgą laiką neteptas dviratis, o seilės nejučia varvės per smakrą ir vis tikš tikš žemyn...
Taip, tai dar vienas receptas! Ir ne bet koks, o Aušrinės šokoladinių keksiukų su graikiniais riešutais receptas.

Reikės:
•110 g. sviesto
•100 g. juodo šokolado
•2 valg. š. tikros karčios kakavos
•170 g. cukraus
•4 kiaušinių
•1 arbat. š. kepimo miltelių
•2 arbat. š. vanilinio cukraus
•110 g. miltų
•pusės skardinės "Rududu"
•100 g. graikinių riešutų

Gaminimas:
► Ant mažos ugnies ištirpdykite sviestą ir juodąjį šokoladą; tirpinant lėtai maišykite.
►Į ištirpusią masę suberkite kakavą, cukrų, vanilinį cukrų ir viską gerai išmaišykite.
►Gautą masę supilkite į didelį dubenį ir, vis maišant, po vieną įmuškite kiaušinius. Galiausiai suberkite kepimo miltelius bei miltus; gerai išmaišykite. Gauta masė turi būti vientisa, tiršta, bet nesunkiai bėgti nuo šaukšto. Jei tešla per tiršta - įmuškite dar vieną kiaušinį, jei per skysta - įberkite miltų.
►Į formeles tešlą dėkite taip: vienas šaukštas tešlos, vienas šaukštelis "Rududu", vėl šaukštas tešlos, o ant keksiukų viršaus užbarstykite pirštais sutrupintų riešutų.
►Orkaitę įkaitinkite iki 180 °C  ir kepkite apie 30 minučių. Keksiukai turi gražiai iškilti. Jokiu būdu neatidarykite orkaitės anksčiau nei po 25 min., nes keksiukai subliūkš!
 Šie keksiukai tapo vienais iš mano mėgstamiausiųjų - ak, tas šokladas!..

 Skanaus!
~Aušrinė :))

2014 m. rugsėjo 20 d., šeštadienis

Drąsos ir gerumo ryšys

Norėdamas būti geras privalai būti drąsus. Geras esi tada, kada padedi kitiems. O jei nori daryti gerą kitiems, turi būti be galo drąsus. Na ir kas, kad esi kupinas gerų ketinimų? Jie ir liks tik ketinimais, jei nesiimsi veiksmų.

Drąsa įgyjama tuomet, kai atsiranda kažkoks labai stiprus jausmas ar noras, pašalinantis baimę. Gali būti nedrąsus, bet toks būtinai tapsi, jei būsi beprotiškai geranoriškas.

Viskas susiję. Viskas sukasi ratu.

"Mūsų pasaulis apvalus - viskas sugrįžta vėl pas mus",- kaip dainuoja pats Dievas (A.M.).

Vieną akimirką šią savaitę aš buvau bailė. Ir kodėl neužleidau tos vietos?.. Bet šiandien, galbūt dėl savo klaidos suvokimo ir ištaisymo, gavau nuostabią dovaną iš visiškai nepažįstamo žmogaus. Nuostabu buvo jau vien tai, kad tas žmogus yra drąsus. Labai.

Nors kaip aš galiu sakyti, kad jo nepažįstu? Visi mes esam pažįstami, tik to nežinom.

Pasaulis nuostabus, tiesiog. Myliu jį ir mylių klaidas, iš kurių galiu mokytis.

Būk drąsus ir pats tuo įsitikinsi.

Pati savo,
Aušrinė

P.S. Gera daina gerai nuotaikai: 

2014 m. rugsėjo 11 d., ketvirtadienis

Paskendę angelų balsai

Ta muzika, kuri aukštai -
Paskendę angelų balsai
Tai meilės ir dievų namai
Sugrįžti kviečiantys aukštai.

Įsiklausyk, palauk, sustok,
Pažvelk į dangų ir nusišypsok
Jei gena ją sapnai, dar nusijuok
Ir ramią savo dainą grok

Iš asmeninių, labai asmeninių archyvų. Primena vasarą... ir JĮ.
!!!!!!!

2014 m. rugsėjo 3 d., trečiadienis

Vėl

Štai ir prasidėjo.
Lauktai ar nelauktai, bet prasidėjo.
Prasidėjo ankstus kėlimasis, nors negaliu sakyti, kad per tas 72 atostogų dienas keldavausi labai vėlai. Prasidėjo ilgos pamokos ir svajonės apie šiltus arbata kvepiančius namus. Prasidėjo nuolatinės mintys apie poilsį ir maistą, prasidėjo rytiniai svarstymai, ką valgomo įsimesti į kuprinę, prasidėjo vakarai su neramiomis mintimis apie kitą dieną laukiantį kontrolinį. Arba du kontrolinius. Kartais - tris. Nors vis gi šįmet nestresuosiu taip, kaip seniau. Jaučiu pasikeitimus savyje, į daugelį dalykų reaguoju ramiai. Įjungiu tą mokyklinį mąstymą kada reikia, o kada ne - leidžiu sau ilsėtis... Bent kol kas. Viliuosi, jog pavyks tai išlaikyti visus metus.
Prasidėjo vakariniai spintos naršymai ir su nerimu iškylantys teiginiai, sakantys, jog nebeturiu ką rengtis. Prasidėjo piešimas, dailės, peržiūros, purvini pirštai, riešai, megztinio rankovės ir visi kiti galai. Prasidėjo draugai, šypsenos, ašaros, pykčiai, juokas, linksmybės ir bendros sąjungos prieš mokytojus. Prasidėjo atostogų laukimas. Prasidėjo didžiausios kančios ir nuostabiausi džiaugsmai.

Prasidėjo nauji mokslo metai.
Ir labai keista, bet jaučiuosi gerai, netgi puikiai.
Amen.

2014 m. rugpjūčio 31 d., sekmadienis

Nuostabiapyragis (su džemu)

Cha, nesitikėjot? Du įrašai per dieną - netikėta staigmena!
Kai jau pasigaunu įkvėpimą, tai pasigaunu... Noriu rašyti ir rašyti pačiomis įvairiausiomis temomis!

Šiame įraše išvysit rugsėjo pirmajai skirtą pyragą - kur jau pyragą, tiesiog nuostabiapyragį - kuris puikiai tiks pavaišinti seniai matytus klasiokus ir mokytojus. (Nors maniškis, atrodo, iki rytojaus neištemps (chi chi).

Ingredientai:
• 2 kiaušiniai
• 3 šaukštai grietinės
• 100g cukraus
• 150g sviesto
• žiupsnelis druskos
• 1,5 šaukštelio kepimo miltelių
• 400 g miltų
• džemas/uogienė
• vanilinis cukrus

Išlydykite sviestą ir palaukite, kol jis atvės. Kiaušinius išplakite su cukrumi ir toliau plakant supilkite sviestą. Į tą pačią masę įdėkite grietinę ir druską, suberkite persijotus su kepimo milteliais miltus ir gerai užminkykite tešlą.
Tešlą padalinkite į dvi dalis - vieną didesnę, kitą mažesnę - ir įdėkite į šaldiklį. Mano šaldiklyje trūko vietos, tad viską įdėjau į šaldytuvą ir tešla nesustingo, bet šiaip ne taip išsiverčiau ir su nesustingusia tešla.
Orkaitę įkaitinkite iki 180 °C. Į apskritą, maždaug 24 cm skersmens indą įtarkuokite didesnę dalį tešlos (manoji buvo nesustingusi, tai aš ją padengiau beveik centimetro pločio sluoksniu) ir ją išlyginkite. Kepkite orkaitėje 15 minučių, o po to pertepkite visą paviršių džemu (aš dėjau močiutės serbentų bei spanguolių uogienes) ir užtarkuokite likusią tešlą (aš ją suplėšiau gabaliukais). Kepkite dar 25 minutes, kol viršus gražiai apskrus.
Iškepusį pyragą apibarstykite vaniliniu cukrumi ar cukraus pudrą ir...
Vuolia!

Bon appetit!
Aušrinė ♥

Graužikiška maniakė

Jei kada nuspręsit su manim užsukti į knygyną, dar kartą gerai šį sprendimą apgalvokit.

Į jį "užsukti" su manimi paprasčiausiai nepavyks, būsit priversti ten pasilikti mažiausiai porą valandų, dėl to sugaišit daug laiko ir dar visai galimas dalykas, kad neturėsit ką veikti, kai aš skyrius po skyrio skaitysiu įvairiausio plauko knygas.

Be to, dar nesiūlyčiau to daryti ir dėl finansinių dalykų - nebent būsit tikri mano piniginėje besiaučiančiais vėjais - mat išleisiu viską, ką turėsiu be jokios sąžinės graužaties. O vėliau turėsit mane vaišinti ledais ir kitais skanumynais, nes vieni valgyt nenorėsit, o aš juos būsiu išmainiusi į įdomias istorijas.

Dabar suprantu, kodėl taip retai lankausi knygynuose ir taip dažnai bibliotekose. Ir kodėl gi tos knygos tokios brangios? Ir kodėl jų TIEK DAUG ir TOKIŲ ĮDOMIŲ?

Kartais svarstau, kad gal labai neprasikalsčiau, jei radusi įdomią knygą perskaityčiau ją ten, kur stoviu - knygyne - vietoje jos pirkimo. Bet žinant tai, kad lėtai skaitau...

Pastebėjau ir tai, jog būnant kitų žmonių namuose mane labiausiai patraukia knygos. Jei tenka laukti, tikrai nespoksau į telefoną neva kažką tikrindama (trindama laiką), o žvilgsniu klaidžioju po spalvotus knygų viršelius ir skaitinėju jų aprašymus vis įtraukdama naujas knygas į savo didžiulį įdomių knygų sąrašą.

Vis dėlto skaitau per mažai. Ypač mokslo metais. Dažniausiai būna tūkstančiai kitų rūpesčių arba jaučiu tokį nuovargį, kad negaliu miego iškeisti į kelis puslapius įdomių istorijų.

Knygų pasaulis toks magiškas ir nuostabus, ak, vis tik taip džiaugiuosi mokėdama skaityti!

Paimk knygą į rankas,
Aušrinė.

2014 m. rugpjūčio 30 d., šeštadienis

Sugebėk pamatyti arba "Tavo akyse"

Kai kurie mano, kad aš esu ta, kuri tiki ženklais. Bet aš jais ne tikiu - aš juos MATAU. Ženklai, likimas, mažos detalės, smulkmenos, keisti jausmai - viskas man turi prasmę ir viskas taip... susiję.
Net ir filmas, kurį šiame įraše noriu aprašyti, ir jį pamačiau šiokių tokių nesusipratimų bei atradimų dėka... Atrodo, kad tokie dalykai patys mane randa. Kartais. Kaip ir žmogus, per kurį sužinojau šį filmą. Na, bet dabar ne visai apie tai.

In Your Eyes / Tavo akyse

Tai šviežias (šių metų), romantinis, mokslinės fantastikos filmas, kuris mane visiškai patraukė ir pakerėjo nuo pat pirmų minučių. Būna filmų, kurie įdomūs tik dėl tų skaičiukų pasimatančių pajudinus pelę, bet tik jau ne šis - viso žiūrėjimo laiką išliko toks didelis susidomėjimas, kad nė į galvą neatėjo patikrinti, kada gi jis baigsis.

Pirmas dalykas, kuris man labai patiko - istorijos idėja. Skirtinguose pasaulio kampeliuose gyvena du žmonės, kurie vienas kito nepažįsta, bet yra taip stipriai susiję, kad sugeba vienas su kitu susisiekti. Nuo pat pirmo parodyto nutikimo iškilo intriga, norėjosi sužinoti, kas bus toliau ir per visą laiką neužuodžiau nė kruopelytės banalumo. Nebent aš per mažai mačiusi, bet iki šiol tikrai nieko panašaus neskaičiau/nemačiau/negirdėjau, tad man visa tai paliko didelį įspūdį.

Kitas asmeniškas dalykas, kuris sukėlė dar daugiau emocijų - The Lumineers daina "Flowers In Your Hair". Ji pradėjo groti tokiu svarbiu momentu ir taip netikėtai, kad manyje užvirė begalės jausmų... Taip nutiko dar gi ir dėl šios dainos reikšmės man, bet tai jau per daug asmeniška (vėl ženklai). Apskritai apie šio filmo grojaraštį esu nusiteikusi labai palankiai. Dainos parinktos genialiai, tinkamu metu ir tinkamos nuotaikos. O be to, jos GEROS. Tad riebus pliusas šypsosi ties pavadinimu ir dėl to.


Patiko man ir tai, kad filme vaidino nelabai žinomi aktoriai - bent jau aš regėjau juos pirmą kartą. Vėlgi - gal čia mano atsilikimas, gal kiti juos žino daug geriau, bet man jie buvo visiškai nauji ir, be to, puikiai atliko savo vaidmenis. Rebeka Porter (akt. Zoe Kazan) - keista, išsiblaškiusi, į "normalų" gyvenimą besikabinanti moteris, kuri savo mintimis yra surišta su Dilanu Kershaw (akt. Michael Stahl-David), kalėjime atsėdėjusiu ir savo praeitį besistengiančiu pamiršti vaikinu. Visą gyvenimą jiedu galėdavo jausti vienas kito ryškesnius jausmus ir matyti įsimintinus įvykius, bet nieko nesuprato iki pirmojo telepatiško pokalbio. Iki pokalbio, po kurio viskas pasikeitė ir paaiškėjo.

Jei visiškai tiesiai šviesiai, tai nė pati gerai nesuprantu, kuo jis taip mane pakerėjo (galbūt pažįstamomis viltimis?), tačiau nedvejodama įtraukiu jį į savo geriausių matytų filmų sąrašą ir toliau naiviai tikiu, jog filme nutikę dalykai tikrai vyksta ir realiame gyvenime (be to, kas gi iš tiesų realu?). Žmonės turi ryšį - mes visi susiję. Kaip paukščiai, kurie visi vienu metu išskleidžia sparnus ir būriais nuskrenda būtent į tą pusę, kurioje galės išgyventi žiemą. Yra kažkas... daugiau.

Gal ir Jūs jį matėt?
Pasidalinkit įspūdžiais!

Viltingai,
Aušrinė

2014 m. rugpjūčio 28 d., ketvirtadienis

Ratu... ir visada aplink

Jaučiuosi laiminga. Neapsakomai, be galo, be krašto. Dabar žinau, kad viskas YRA gerai ir drąsiai einu tolyn. Taip, einu tolyn, bet ne ratu, jau nebe. Kada nors gal ir sustosiu pakely, pasuksiu galvą vėstančių pėdų link ir suprasiu, jog visa tai - tik vienas didelis ratas, bet dabar, šiuo metu, manau, kad einu tolyn. Sugebėjau taip stipriai pasikeisti per keletą dienų, svarbiausia - į gerą, ir tiek daug suprasti, kad dabar negaliu grįžti prie to, kas buvo seniau.
O, kaip ačiū Tau, kad atvykai į mano gyvenimą! Mano širdelė Tavęs jau nebe pamirš. Tu apsigyvenai joje ir įkvėpei nuostabiems dalykams! Ačiū ir už nuotykius, už išmintį, už protingus patylėjimus ir už kvailiones tuo pačiu... Bet daugiausia dėkoju Tau už tai, kad taip puikiai mane išklausei ir sugebėjai suprasti.
Tavo kompanijos laukdavau kiekvieną dieną, net jei kartu prabūdavom vos pusvalandį. Užtekdavo Tave tik pamatyti ir mano pilve apsigyvenę tūkstančiai mažyčių sparnelių imdavo plasnoti kaip pašėlę. Galvoje - lengva sumaištis. Širdyje - palaimingas jausmas. Šypsena veide ir bendras juokas - kūnų kalba, kurios mes nė nesupratom. Bet jautėm. To užteko.

Dėkinga Tau esu
Ir myliu aš labai
Susitiksim mes dar kada nors,
Kai atvės krantai.
Krantai, kurie kadaise šildė
Ir glaudė žmones įvairius,
Tą naktį jie atlėks pas mus,
Aplankys mūsų sapnus.
Ir atsibusiu aš anksti ryte,
Kaip įprasta jau - pas Tave,
Užuosiu meilę danguje
Ir saldų laimės vyną širdyje.
Suprasiu tad, kad mylima esu -
Išlėksiu nuostabiu paukščiu.


Ir nebandyk pavyt -
Tik skrisk ratu,
Džiaugsimės mudu kartu.

Įsimylėjusi,
Aušrinė

2014 m. rugpjūčio 8 d., penktadienis

Pyragas su smidrais (??)

Kai mane patraukia prie valgio gaminimo, namiškiai pradeda nerimastingai žvalgytis, kadangi niekada negali žinoti, ką jiems teks valgyti ir ar jie apskritai tai galės valgyti. Ir šį kartą buvo panašiai, mat mano atsakyme į klausimą, ką gaminsiu, įsipaišė žodis "smidrai". "Kas čia per?.. Ar jie smirdi? Tai čia daržovė? Nenoriu!" - štai kokios reakcijos susilaukiau. Nors nesistebiu, nes ir man ši daržovė iki šiol buvo negirdėta, nematyta ir neragauta.

Visgi po tuo keistu pavadinimu slepiasi malonus paaiškinimas - smidrai yra paprasčiausi žalieji šparagai. Ir labai skanūs, pati įsitikinau. Tad štai vienas nuostabus smidrų receptas!

Pyragas su smidrais

Reikės:
• 4 lapelių sluoksniuotos bemielės tešlos
• 3 v. š. pieno
• 2 kiaušinių
• 4 a. š. garstyčių
• 12-16 smidrų
•12 riekelių brie sūrio

Prieš gaminant geriausia iš karto atšildyti sluoksniuotą tešlą: išdėliokite keturis lapelius ant kepimo popieriumi išklotos skardos ir palaukite apie 10min.

Įkaitinkite orkaitę iki 220°C.

Atšilus lapeliams, per centimetrą nuo krašto aštriu peiliu įpjaukite tešlą - taip padarysite rėmelį. Tik atsargiai, neperpjaukite tešlos iki galo. Pyrago vidurį galite suploti šakute.

Tuomet dėkite tešlą į orkaitę ir pakepkit apie 6min, kol tešla išsipūs, paruduos. Jei norit, galit patepti tešlos kraštelius su kiaušiniu - taip ji gražiai apskrus.

Kol tešla kepa, padarykite padažą: dubenėlyje išplakite kiaušinius, pieną bei garstyčias. Smidrus nuplaukite ir nulaužykite jų kietus galiukus.

Išėmus tešlą iš orkaitės, dar kartą peiliu įpjaukite rėmelius ir suplokite vidurį. Tuomet ant kiekvieno lakštelio uždėkit po 3-4 smidrus ir brie sūrio griežinėlius, ant viršaus užpilkite kiaušinių padažą. Galima pagardinti kmynais - bus dar skaniau!

Toliau kepkite pyragą apie 10 minučių, kol jis dar išsipūs, kraštai gražiai apskrus ir kiaušinio masė sutvirtės. Man, kaip visada, kepti teko ilgiau - ta orkaitė... :D
Labai skanu juos valgyti šaltus ir su pomidorais!

Skanaaaus! ;)
~Aušrinė

P.S. Žiauriai fainą muziką šitie kuria!!!

2014 m. rugpjūčio 7 d., ketvirtadienis

Dar tikiu

Noriu gamtos. Ne šiaip sau (mirusio) gamtos lopinėlio po mano buto langais, o tikros gamtos. Trokštu gyventi gamtoje. Gal ne visai taip, kaip seniau Lietuvoje gyvendavo (taip lengvai interneto juk neišsižadėsi), bet bent jau atokioje, žalumos užpildytoje vietoje. Kur nėra mašinų, nėra teršalų, nėra parduotuvių... Noriu atsiriboti nuo daugumos priklausomybių, nuo prekių, nuo šlamšto, noriu kažko tikro... Tokie troškimai manyje gyvena jau ne vienerius metus, bet dabar jaučiu, kad jie jau pradeda bręsti ir aš RIMTAI pradedu ieškoti išeičių, kaip galėčiau šį prigimtinį norą patenkinti. Nebenoriu būti priklausoma nuo visuomenės, net nežinau, kiek iš tiesų noriu būti civilizuota. Jei būčiau galėjusi pasirinkti tarp civilizacijos ir prigimties, antroji būtų laimėjusi be jokių kalbų. Bet niekas man tokios laisvės nedavė. Vos gimusią uždarė teršaluose skestančioje aplinkoje, įbruko vardą, pavardę, asmens kodą, sužymėjo, paskiepijo (nunuodijo) ir paliko, įsitikinę, kad be jų niekur toli nenueisiu. Ak, kaip man nusibodo visas šis žaidimas prieš žmonių būtį. Tokiame pasaulyje jau nieko nebėra tikro - viskas matuojama tik pagal visišką dirbtinumą. Šitas tikras, nes tikresnis už tą, bet jis vis tiek dirbtinis... Kaip hamburgeris ir daržovės iš "Maximos". Viskas tik melas, atmaina, nieko tikro jau nėra.

Tik iš kažkur giliai kylantys jausmai - tikri.
Ir aš einu jų keliu.
Dar tikiu.

2014 m. liepos 18 d., penktadienis

Apie gyvenimo tikslus, asmeninius užrašus ir vaistus

Prieš gerą mėnesį atradau Lino Matulio supergentį - puslapį apie gyvenimą, jo prasmę, išskirtinius patyrimus ir panašius dalykus. Pirmas mano perskaitytas straipsnis buvo apie asmeninius užrašus, kuris, beje, labai labai sudomino, ir aš sau prižadėjau kada nors vėliau paskaityti ir kitus Lino įrašus. Ta diena buvo vakar, kai perskaičiau keletą baisiai įdomių straipsnių ir, nieko nelaukusi, ėmiausi veiklos, kurios skatina jų turinys.

Asmeniniai užrašai
Apie šį dalyką skaičiau jau seniau ir tikrai buvau labai susidomėjusi, bet taip ir nepradėjau vesti savojo žurnalo - nusprendžiau pradėti tai daryti vėliau, nes patikėkit, kiekvieną dieną įvairiausiuose kampeliuose (pradedant šiuo tinklaraščiu ir baigiant sapnų užrašinėmis) išlieju labai labai daug žodžių, o tokio žurnalo rašymas - tik dar viena (maloni ir naudinga) apkrova. Tačiau tokiai veiklai negaliu likti abejinga, net jei tai ir kainuos man dar daugiau laisvo laiko, bet už tai būsiu sutaupiusi daug savo gyvenimo ir suprasiu, kokie yra mano gyvenimo tikslai bei norai, todėl pradėjau tokius užrašus vesti vakar - atsakiau į keletą Lino parašytų klausimų, kuriuos užduosiu sau periodiškai kas mėnesį (taip ir suprasiu, ko iš tiesų trokštu) ir pasvarsčiau apie juos kiek giliau, man patiko išlieti visiškai kitokias mintis, nei iki šiol. Ir žinot, ką man pavyko suprasti iš parašytų atsakymų? Kad aš neturiu tokio labai tikslaus tikslo, kažkokio atraminio taško, spindulio, į kurį galėčiau susikoncentruoti. Aš turiu tūkstančius, milijonus norų, ką norėčiau veikti ir kuo būti, bet svarbiausia, kad nemažai pasiektų tikslų turiu jau dabar. Tas suvokimas man dar kartą parodė, koks geras vis dėlto tas mano gyvenimas, kad ir kiek blogų dalykų jame yra. Džiaugiuosi atradusi Liną ir jo nuostabias idėjas. Dabar esu įsitikinusi, kad galiu transformuoti savo gyvenimą taip, kaip noriu ir tikrai tai padarysiu!

Sąmoningas badavimas
Kitas atrastas dalykas - dar labiau sudominęs straipsnis apie sveikatą, ligas ir badavimą. Esu iš tų žmonių, kurie nemėgsta vaistų (juos vartodama jaučiuosi taip, lyg pilčiau į save nuodus) ir gydytojų bei ligoninių, todėl šitas straipsnis - kaip tik man. Linas pasakoja apie tai, kaip, nenaudojant jokių vaistų, galima išgyti nuo įvairių ligų, viską detaliai išdėsto ir paaiškina to prasmę bei esmę. O esmę galima nusakyti šiais straipsnį pradedančiais Hipokrato žodžiais: "Valgyti, kai tu susergi, reiškia maitinti savo ligą." Tad viskas paprasta - jei susergi kad ir paprasčiausiu peršalimu, tiesiog "išjunk" valgymą 24 ar 36 valandoms ir kaip man pasveiksi. Dar geriau tai daryti periodiškai, kad organizmas apsivalytų, pašalintų visus toksinus ir priprastų prie badavimo, kuris padeda organizmui kovoti su ligomis, mat tada jis pats gali susidoroti su kenkėjais ir nenaudoja savo energijos maisto virškinimui. Bet apie tai plačiau pasiskaitykit patys, o dabar iškyla klausimas, kaip gi man sekasi?
Pradėjau sąmoningai badauti vakar 17val. ir iki dabar visai puikiai jaučiuosi! O jau praėjo beveik 20 valandų nuo mano paskutinio valgymo. Viskas vyksta žymiai lengviau, nei tikėjausi - maistas vilioja, bet nesunku jam atsispirti, o pilvo neskauda ir joks bado kirminas jo negraužia - jaučiuosi nuostabiai ir turiu pakankamai jėgų, kad veikčiau tai, ką veikiu įprastai. Tiesa, prieš kokias 4 valandas šiek tiek nusidėjau ir netyčia suvalgiau agurko skiltelę - buvau pasidariusi vandens su agurkais bei katžolėmis ir kai jis pasibaigė, viską išėmiau iš indo ir nesąmoningai vieną agurką suvalgiau. Bet nieko baisaus, tuo labiau, kad tai pirmas mano badavimo kartas. Vis tiek daviau organizmui daug laiko apsivalyti ir pailsėti.

Jau matau, kai tai taps mano įpročiu, nes tai dar ir visai smagu! Man patinka laukti ir stebėti, kas gi bus su mano organizmu, ar aš pasiduosiu, ar ne, ar skaudės, ar viskas bus gerai, patinka sugebėti atsispirti maistui ir stebėti, kiek kiti daug valgo. Tikrai įdomu!

Jei susidomėjot, kviečiu ir jus prisijungti prie manęs bei pradėti vesti savo asmeninius užrašus ir pradėti sąmoningai badauti - keliese visada smagiau!

Taip pat paskaitinėkit ir kitus Lino straipsnius, kurie tikiu, kad gali pakeisti daugelio gyvenimus :)

Įkvėpta,
~Aušrinė :)

2014 m. liepos 15 d., antradienis

Muzikos pasaulis (summer 2014)

Muzikos pasaulis ir pasaulis su muzika - du skirtingi, bet nuostabūs dalykai. Mano pasaulis visada su muzika, būtent dėl to blog'e ir visur visur kitur man patinka dalintis savuoju muzikos pasauliu.
Per šiuos mokslo metus muzikos klausimuisi ir apmąstymams paskyriau gana mažai laiko (net tam laisvo laiko neturėjau), bet, pagaliau atėjus vasarai, muzika daugiau manęs nebe paleidžia. Ir ne tik kad nepaleidžia - ji lyg švelnus pietų vėjelis supa aplink mane ratelius, glosto garbiniuotus plaukelius ir kuria naujus prisiminimus. Didžiulė dalis mano prisiminimų yra neatsiejami nuo tam tikrų dainų bei melodijų. Ir tai vienas iš dalykų, kuris parodo, kokia muzika yra magiška - išgirsti tam tikrą melodiją, balsą, natą ar akordą ir nuskrieji žaibo greitumu iki seniai užmirštos akimirkos.
Ach... Nuostabu.

Šio įrašo visiškai neprognozuoju - jūs daug maž žinot mano muzikos skonį, tačiau be man būdingo stiliaus dainų atradau ir neblogo popso, džiazo, repo bei swing'o, tad pasiruoškit. Taip pat neatsakau už įrašo ilgumą - kaip visada.

#1
Šita daina užkerėjo mane bežiūrint TFIOS filmą, kuris, beje, buvo tikrai fantastiškas. Nieko negaliu padaryti, šita daina man - kaip narkotikas. Klausausi ryte, vakare, kai miegu, važiuoju, guliu, tyrinėju interneto gelmes ir kai svajoju...

#2
Va šitas kūrinukas mane iš ties nustebino. Ne tik daina, bet ir klipas - jie vienas kitam taip puikiai pritaikyti! Pirmą kartą ją išgirdau žiūrėdama MTV ir, nors tuo metu buvau užsiėmusi, įsmeigiau akis į ekraną ir negalėjau jų atitraukti iki dainos pabaigos. Pradėjau žiūrėti dėl įdomaus vaizdo, o pasilikau - dėl gražios dainos. Iš tiesų jau nebegaliu apsakyti, kokį poveikį ji man padarė, nes praėjo beveik mėnesis nuo tada, kai ją išgirdau, bet patikėkit, buvau visiškai išmušta iš vėžių - net ta mergaite pasidomėjau ir pažiūrėjau kelias realybės šou DanceMoms laidas, kuriose ji yra žvaigždė.

#3
Tokia muzika tinka visokiai veiklai, ji primena senus laikus ir nenuteikia nei liūdnai, nei linksmai, taip.. ramiai. Duke Ellington apskritai yra sukūręs tiek daug gerų kūrinių, sunku buvo išsirinkti, kurį įkelti čia.

#4
Naujai atrasta grupė, kurią visiškai įsimylėjau! Nėra nei vienos jų dainos, kuri man nepatiktų. Jie tokie ooold times, bet tuo pačiu ir šiuolaikiški. Anyways, šita daina verčia mane vis labiau ir labiau norėti išmokti lindyhopo!

#5
Sena gera grupė, tik su naujai atrastomis dainomis. Visas albumas - "The Lumineers" - nuostabus. Dainos panašios, bet neatsibosta. Seniau labai ilgam į atmintį buvo įsirėžusi šios grupės daina "Ho Hey". O dabar ši niekaip nenustoja skambėti..

#6
Kažkas tokio, ko aš įprastai neklausau, but I don't know, I like it. Calvin Harris man daug ką primena. Tai jau vien dėl to turbūt šita daina man patiko. Nieko ypatingo, bet primena vasarą (pavadinimas atitinka).

#7
Jau panašiau į mano stiliuką.:D Šitą žiauriai dažnai niuniuoju, nors jau senokai klausiausi. I'm a little too young without enough time... Na na na. Gerai nuteikia.

#8
TNAF ♥♥♥ Nereikia žodžių! Šitą grupę įsimylėjau prieš kelerius metus, bet daugiausia klausiausi tų pačių dainų, todėl ši man buvo atradimas!

#9
Viena iš pop ar R&B (aš jų neskiriu) dainų, kurių įprastai neklausau, bet kartais gi veža!

#10
Kažkas panašaus į aukščiau minėtąją Calvin Harris dainą, tik žymiai geriau. Kartais užeina, kai klausausi vien tik tokios muzikos! Ji neapkrauna, todėl tinka kaip foninė muzika, o kartais būtent to man ir reikia. Nežinau kodėl, bet ši daina man - visiška vasara. Tokia chill. Neįsivaizduoju, kad galėčiau jos klausytis mokslo metais. Per daug viskas įtempta būna.

#11
Tik dabar supratau, kad čia tas atlikėjas, kuris dainuoja "Butterfly Culture" dainą. Ta daina tokia OSUUM. Ir šita irgi!!! Man patinka tas Bendžaminas.

#12
Tu du du, tu du du, ta da da, oh what a night!

#13
Iš kažkokio filmo, kurio aš nemačiau, bet galiu spėti, jog jo žanras - vesternas. Kaubojai bei reindžeriai prieš akis iškyla beklausant šitos dainos.

#14
Dar viena greitai įsimenanti (man) daina. Vis skamba ir skamba galvoje. Ypač priedainis.

#15
Dar viena daina, kuri man primena vasarą. Tie havajiški garsai ir bumčikai fone iš karto nukelia mane į negyvenamą salą, kurią supa skaidrus ir žydras kaip dangus vanduo.

#16
Oii, įsijungiu ir iš kart prieš akis matau birželio pradžią, praktikų dienas ir krūvas piešimo darbų ant stalo...:)

#17
Jauki daina. Švelni, jautri, rami. Visiškai mano stiliaus.

#18
Yu're the one to hold me down
you could be the one to show me how
you could turn this heart around
if you're gonna tell me, tell me now

#19
Labai keista ir gražu. Nieko panašaus iki šiol nebuvau girdėjusi, todėl žiauriai sužavėjo. Jie faini! Paklausykit dainos "Mergaitės sapnas" - taip gerai nuteikia!!!

#20
Nežinau, kada šitą dainą išgirdau ir kaip ją sužinojau, bet dabar užtenka išgirsti pirmus akordus ir aš pasiduodu jos bangoms.

#21
Kaip gi be meilės dainų? Šita tokia jauki, paprasta, bet svaiginanti ir kerinti... Ir dar iš tokio faino filmo!

#22
Balsas labai primena James Blunt :3 O daina tokia paprasta, bet visai neprasta!

#23
Išgirdau žiūrėdama kažkokį piešinių video ir šita daina mane prikaustė...  Ji tokia paslaptinga. Kosmosas kvadratu.

#24
Kažkurios bloggerės dėka atradau MKTO ir man jie labai patiko! Šita daina suuper.

#25
Visiška vasara, draugai, gera nuotaika, poilsis, pramogos ir jūra!..

#26
Ko gero, mano birželio klausomiausia daina. Baltasis Kiras! Tiek daina, tiek grupė vos išgirdus žiauriai patiko. Prieš mėnesį ėjau į jų koncertuką Romuvoj. Jie kieti!!!

#27
Žiauriai gera. Dar viena vasariška, nuotaikinga daina. Man patinka, kaip jis taria žodį "Budapest". Lietuviams įprasta, kad šis žodis turi raidę Š, o angliškai iš jos lieka tik S, todėl man patinka kitoks sąskambis.

Ir paskutinė, nuotaikai pakelti (:DD):

Linksmos vasaros!
Mojuoju,
Iki kito karto! :)