2016 m. birželio 9 d., ketvirtadienis

širdie, neleisk man meluoti

širdie, neleisk man meluoti*

žiūriu į Jo akis, Jo nosį, skruostikaulius ir prašau:

širdie, neleisk man meluoti

neleisk, neleisk, o, neleisk!

bendrapraktikė/draugė/klasiokė/būsimų mano vaikų, na, bent vieno iš jų, kaip tvirtino, tai tikrai, krikštamotė guodžiasi, jog niekada neįsimyli, niekada ir nebuvo buvusi, ir aš matau, kad jai iš ties skaudu, skaudu girdėti ir aplinkinių nuraminimus, nes, nu, kas čia tokio gali būti ramaus, kai tu jautiesi vienišas, bejausmis, nesuprastas, nemylimas ir šiaip kažkodėl pasaulio gyvasties pamestas, nors išoriškai, priešingai, degi gyvybe, bet tik ne ta, kurios reikia, ne meilės, o aš galvoju, kad jai gal vis tik ir pasisekė, nes mane pamažu, įkyriai kaip kariesas dantis ima graužti ne(be)žinia, ar aš Jį myliu ir čia net vaistai (the Cure) nepadeda:

gal todėl ji ir dingo, toji draugė/klasiokė/bendrapraktikė ir būsimų mano vaikų krikšto mama, o kartu su ja ir mano meilė, galbūt nedorėliškai perbėgusi į jos širdį? gal todėl jos ir nebematau, gal todėl nebeprisiskambinu, gi kaip tik po tų pokalbių, kurių aš labiau klausiausi nei pati dalyvavau, ir išnyko - o kas ten žino? ir vis tiek - manau, kad jai (ne)sekasi.

meilė, kaip milžiniškas trūkumas vaikystėje, jau gerą laiko tarpsnį pasireiškia visu gražumu, visada (ne)vietoje, bet kaip tokiam dalykui gali būti laikas ir vieta, na, nebent naktis po vestuvių, bet visa tai - toks didelis bullshit, ir toji meilė taip nesąžiningai, netgi šaltai ištaško mane, mano jausmus, mintis po visą pasaulį, visus vyrus, tarpukojus ir skrandžius, kad, na, išvada tik tokia - tai merginai juk iš tiesų pasisekė...

Maistas, Meilė, Moteris.
Šventoji Trejybė.

tik kad nieko gi ir nėra švento. ir taip visada būna; nuolatos. aš dvejoju, ir jis sako, kad abejoti yra gerai, bet Tu gi matai, kad nieko čia gero?! gi matai, mon menteur.

taip ir nesuprantu, kur visada viskas išbyra, išbėga, pabėga, nuteka, išsiplaiksto - kur, kaip, kodėl ir kam to, po velnių, iš vis reikia; bet taip visuomet - ratu. ar spirale? iš esmės jokio skirtumo, mat spiralė irgi, matyt, galiniame taške apsisuka, kaip tai apsiverčia, persisuka ir - o varge - vėl viskas kartojasi iš naujo. nuo žemiausio taško iki aukštumų; pirmyn, atgal; aukštyn, žemyn...

širdie, neleisk man meluoti!

nes per Jį prisijaukinau nuogumą
ir aš žinau, kad Jam pavydi mano buvęs
vis kartoja: tas miškų vaikinas, miškų vaikinas...
perka karštą šokoladą, neša knygas,
o gal net bando panešti gyvenimą
bet atleisk, mielas, ne mano(tavo) laikas.
gal ir gera, kolei afektas veikia
tas laikinumas mane žavi,
meile.

aš žiūriu į Tavo akis, galvoju, ką jaučiu; bet ko ten, širdy, taip tuščia?

Šrinė
(gal net kiek įpykusi, karščiuojanti ir be kelnių, nes kitaip nesirašo)

*eilutė iš Povilo Šklėriaus "Auksaburnio"

4 komentarai: