2012 m. rugpjūčio 16 d., ketvirtadienis

Do what you want and don't care to the others.


Bėgu. Mano plaučiuose dar prieš sekundę buvusi šviežią orą pakeičia šviežesnis. Užuodžiu kvapą. Gaivų nupjautos žolės kvapą. Žiūriu į priekį. Nieko nematau, tiesiog žiūriu. Negalvoju apie nieką. Bėgu be prasmės. Žolę pakeičia rugiai, rugius - asfaltas. Bėgu tolyn. Pati nežinau kur. Į nežinią?..

Gan dažnai darau tai, kas kitų atžvilgiu neturi prasmės. Kokia prasmė bėgti TIESIOG? Bėgti ir niekur nenubėgti? Daugybė žmonių pasipurtytų ir išpūtę akis sakytų, kad savo laiko taip nešvaistytų... O kas iš tiesų yra laiko švaistymas? Kiekvienas šią frazę apibūdintų savaip... Tai kodėl tada aiškinam vieni kitiems, kad nešvaistytume laiko? Juk vieniems laiko švaistymas atrodo, tarkim,  piešimas, kitiems - televizorius. Nors piešdamas tu atkuri vidinę ramybę, išreiški save, o žiūrėdamas televizorių gali sužinoti kažką nauja... Ir vien dėl tokių dalykų tai jau nebus laiko švaistymas.

Man patinka kiekvieną dieną padaryti kažką naujo. Kažką kitaip. Nesvarbu, ar tai turi prasmę, ar ne. Ar švaistau laiką. Tiesiog tai yra tai, ko negaliu paaiškinti.

Ir apskritai nežinau, ką noriu šituo įrašu pasakyti. Galvoje knibždančios mintys norėjo pabėgti į viešumą, tai šį kartą tą joms leidau...
Ar jūs švaistote savo laiką?
~Aušrinė.

2012 m. rugpjūčio 15 d., trečiadienis

I love my summer ♥


Vėl apgailestauju, kad palikau savo blog'ą užmarštyje. Na, vasara gi.. Visur išvažinėju, atsikvėpt nespėju..:)

Ir vėl nutiko begalės dalykų.. Bet šį kartą tai jau tikrai, kad begalės. Ir jie visi tokie nuostabūs...
Praeitą savaitgalį buvau sodyboj tris dienas. Na, tokia firma, kur mano pamotė dirba, surengė kelionę. Plaukėm baidarėm. Tai va ten pirmą dieną man buvo taaaip baisiai nuobodu, kad po žeme būčiau užsikasusi, jeigu tam nebūtų prieštaravęs etiketas ._.
Visi šoko, bendravo ir panašiai, bet tik jau ne aš... Nežinau, kas man pasidarė, bet labiau už viską noriu ramybės. Netraukia jokie tūsai, tik ramiai stebėti gamtą arba piešti, groti bei skaityti...
Na, bet antrą dieną viskas pasikeitė. Buvo ten toks vaikinukas.. Penkiolikmetis. Man trylika. Aš su juo taaaip susibendravau... Po to, kai baidarėm paplaukiojom, jis mane užkalbino. Ir prasidėjo... Kalbėjom, kalbėjom ir kalbėjom. Tiesa, ne ilgai trukus mums pradėjo trukdyti toks dešimtmetis.. Kad atsiknistų, Simas(tas vaikinas) turėjo eiti su juo pašokinėt į vandenį. Visi ir nuėjom.
Žiūrėjau, kaip jie šokinėjo. Pati nenorėjau, nors Simas ištisai man siūlė. Kai tas dešimtmetis nebenorėjo šokt ir Simui nebe pavyko jo prikalbėti, aš pasakiau "-Aš šoksiu". Kol vilkausi maikę, mačiau, kaip jis žiūrėjo į mamą, kuri viską stebėjo netoli vandens. Na, atsistojau šalia. Vienas, du, trys!.. Aš įšokau į vandenį, o jis ne. Šokdama atsisukau ir sušukau "Blemba!"... Juokinga, aišku, buvo. Juokėmės. Bet kai man vėl pasiūlė šokt, atsisakiau, nes nebe pasitikėjau juo. Įtikino tik davęs ranką. Žinot, susikibus rankomis atrodė kiek...keistokai. Gal romantiškai. Dar kai tai stebėjo jo mama ir tėtis(gal) bei visi kiti... O dar kai išnirom iš vandens, buvom labai arti vienas kito.. Ir jis taip garsiai sako "-Kodėl mes taip arti?..". Vėliau vėl šokom. Ir vėl išnirom labai arti.

Oujetus, kiek jau prirašiau... Viskas, pabaigsiu trumpai :D

Taigi, po vandens vėl kalbėjomės. Aš pradėjau drebėt. Na, iš šalčio. Buvau tik su maudymuku ir meluočiau, jei sakyčiau, kad diena buvo karšta. Jis buvo užsidėjęs treningą. Davė jį man. Atsisakinėjau, bet įkalbėjo.. Sakiau, jam bus šalta tada. Ne, neklausė. Ir, tiesą sakant, kiek dabar su juo bendrauju, galiu pasakyt, kad labai džentelmeniškas jis :)
Vėliau dar vaikščiojom po rūką... Ir tvorą sulaužėm xD Bet čia jau plačiau nepasakosiu.

Dar ką pasakysiu, tai kad suaugusieji pradėjo kalbėt jam apie gandrus. Tipo "Gandrų bus.. O tai reiškia, kad bus VAIKŲ!..". Visokių nesąmonių. Aišku, girti jie buvo. Bet kitą dieną dar kai ką man pasakė...
Sėdėjau ant didelio akmens, nuobodžiavau. Laukiau, kol atsibus visi. Žiūriu, eina toks vyras su dukryte. Pasisveikinu. Atsako. Tuomet klausia "-Ką čia svajoji?". Aš taip "-Aaai, tai kad nėr ką veikt...". Jis jau nueidinėjo, bet atsisuko ir sako su tokia šypsenėle: "-Tai reikia vaikų prisidaryt, ir bus ką veikt..". Nulydėjau jį akimis, net nebežinojau, ką pasakyti..

Tai va.. Dabar aš su tuo Simu draugauju. Buvau namuose pas jį. Ir šiandien lėksiu susitikt. Žodžiu, kartais atsitinka labai nuostabių dalykų gyvenime... Nežinau, kaip dar išsireikšt, bet ta diena buvo tiesiog tobula!..

Beje, pridursiu, kad vakar grįžau iš giminės suvažiavimo. Ten ir labai daug kas nutiko... Dar prie jūros buvau. Na, labai daug ką galiu papasakot, bet nujaučiu, kad jei būčiau skaitytoja, man būtų nuobodu visą šitą skaityt...
Taai, iki!:)