2015 m. balandžio 29 d., trečiadienis

2015 m. balandžio 23 d., ketvirtadienis

Pasi ilgau

Pasi ilgau.

Kaip keistai veikia beprotiškai mylinčio žmogaus smegenys - jos bene visada bent mažyte dalimi užkrauna save saldžiomis mintimis apie vieną ir tą patį objektą, o kai yra priverstos atiduoti visą savo pajėgumą kokiam nors ne su tuo objektu susijusiam darbui, tai dirba tik dėl to paties objekto. Aš tai padarysiu, o tada bus labai labai geeera... Veikia visai įdomiai. Lyg amžinai įkvėptos. Kaip žiba tokio chemiškai paveiktų smegenų žmogaus akys galima pamatyti net jam miegant. Nes sapnai juk realybė, sapnuose viskas įmanoma, o kai esi įsimylėjęs, sapnuoji dar keistesnius dalykus, nei bet kada anksčiau.



Die vi nu.

Visas šitas dienas nuo pat tos pirmosios, kai mudu vienas kitą iš naujo atradom. Neneigsiu, dievinu ir visas kitas dienas iki tol - na, gal ne visas, bet mano gyvenimas man tikrai labai patinka. O gal ne mano. Tiesiog gyvenimas. Žmonės viską mėgsta savintis... Ir Tave aš kartais pasisavinu. Bet po to susizgrimbu ir paleidžiu - žinau, kad, šiaip ar taip, bet nepabėgsi, nenuklysi ir nepaklysi. Meilumu primeni katinuką, mielumu - zuikutį, o mylėjimu - gyvenimą. Tu taip stipriai myli - žvėriškai žvėriškai (kaip girdėjom sakant "Riešutų duonoj") -, kad toje meilėje galiu įžvelgti ne tik Tavo meilę, bet ir visą visą gyvenimą. Ne Tavo. Ne mano. Mūsų visų. Niekieno.



Lai min guo ju

Kitaip savo būsenos neapibūdinsiu. Laimingavimas. Kai viskas taip gerai, kad net linguoji. Iš laimės. Netiesiogiai. Tik jauti, kad kūnas laisvas ir džiūgesingas, kad viskas yra beprotiškai gerai. Laiminguoju, nes atradau Tave. Laiminguoju, nes atradai mane. Laiminguoju, nes viskas yra fantastiškai nuostabu. Laiminguoju, nes baigėsi vienas etapas patikrų ir visokių kitokių nesąmonių, kurias vadinu egzaminais. Laiminguoju, nes visuose dalykuose pasiekiu (beveik) maksimumą. Laiminguoju, nes meilė mane įkvėpia. Laiminguoju, nes myliu. Gyvenu, nes myliu, myliu, nes gyvenu.


Taip ir nepalietėm Mamontovo, nes jam turbūt patinka trolint. Ir šiaip.

Marnos stebuklas
Dega žmonių širdyse -
Atvyksta taksi.

Aušrinė

2015 m. balandžio 19 d., sekmadienis

Dvi kojinės su puse - smirdi

Ech.

Nors ir velniai griebtų, gyvenimas vis tiek yra keistai nuostabus. Stebiuosi, kaip per vos kelis mėnesius sugebėjo pasikeisti mano rašymas - jaučiu, kad turiu kokią tai kitokią manierą. Nesu tikra, kuo ji kitokia. Jaučiu tik tiek, kad joje daugiau neaiškumo, nutylėjimų ir paslapčių - lyg rašyčiau slaptais rašmenimis tam tikriems žmonėms, lyg rašyčiau pati sau. Ateities sau. Be to, pasikeičiau ir pati aš. Pastebėjau, kad mano gyvenimas nuolat balansuoja ant aukso viduriuko ribos - būna, kai tam tikrą laiko tarpą esu tik gera, nuolat besišypsanti, gerai besimokanti mergaitė, bet po kiek laiko vis tiek ateina tas momentas, kai kažkas pasikeičia ir aš vėl tampu ta beprotiškai besitaškančia, visuomet besijuokiančia, paslaptingai besižvalgančia mergina. Nuo tada, kai pirmą kartą pasakiau sau, kad jau įžengiau į paauglystę, toks balansavimas vyko periodiškai - pamenu, kai dvi ar tris klases buvau visiškai pašėlusi mergina, o po to nusprendžiau, kad noriu būti tobulai harmoninga ir nepriekaištinga mergaitė, todėl dar dvejus su puse metų praleidau gana ramiai. O tada.. Tada buvau beveik pagavusi aukso viduriuką - tapau ir gera mergaite, ir pasileidėle vienu metu. Na, buvau ir tai, kas iš tiesų esu, ir tai, kas noriu būti. Vėliau vėl palinkau į meniškąjį nutrūktgalvišką gyvenimą, kuriame vis dar mirkstu. Jaučiu, kad viskas vyksta pagal mano norus - jei kažko trokštu, kažkas gyvenime ne taip, sugalvoju norą. Gal net jį užrašau. Ir tada visai nejučiomis jo siekiu. Net pati to nesuprantu, bet noras būna užkoduotas mano pasąmonėje ir aš jo žūt būt siekiu. Dabar man patinka taip, kaip yra, nors kartais pagalvoju, kad galėčiau vėl būti tobulesnė. Bet taip pat žinau, kad tai yra nuobodu. Todėl suprantu, kad man tinka taip, kaip yra. Iš tiesų tai turbūt vėl esu aukso viduriuke, bet net ir tą viduriuką galima patobulinti.

----

Mm mmm m m mmm m menas.
Šis fenomenas mano gyvenime viešpatauja kaip niekada anksčiau. Muzika, parodos, knygos, filmai, kūryba, scenarijai, įprasta veikla, fotografijos, koncertai, performancai - visur jaučiu meną ir jo galią. Aš esu menas. JIS yra menas. Būtent JIS į mano gyvenimą atnešė tiek daug šito gėrio. Mes vienas kitą suprantam, mes gi menininkai. Su tokia galia jaučiuosi visiškai neįveikiama. Būtent dėl meno pasikeitė ir mano požiūris į daugelį dalykų - jau net nereikia kalbėti apie tai, kaip pasikeičiau po įstojimo į nuostabiąją dailės gimnaziją. O dargi kiek pokyčių mano viduje įvyko per šiuos keturis su puse naujų metų mėnesius!. Tiek mažai laiko! O, ir kaip greitai jis teka! Kaip vanduo... Kaip upelis iš kalnų, skubantis pasiekti jūrą. O ko siekia laikas? Ką jis vis stengiasi pasiekti? Nežinau. Nė nenumanau. Tik žinau, kad jis kartais baigiasi. Todėl reikia jį išnaudoti, reikia pasiimti iš šio gyvenimo viską, kas tik įmanoma - patirtis, prisiminimus, beprotiškas naktis, juoką danguje, artimų žmonų jausmą šalia... Pasiimti ir atiduoti. Kai mirštam, juk netenkam net patys savęs. Toks suvokimas mane ramina.

Mmm, labai ramina.

Rytoj dar du egzaminai (patikros, lygio nustatymai - tegu vadina, kaip nori; man vis tiek egzaminai).
Praeis.

Aušrinė



2015 m. balandžio 9 d., ketvirtadienis

Keistuoliai ir jų mėlynas dangus

O vakar buvo keista.

Nežinau kodėl, kas ir kaip, bet kartais, o gal net ir ne kartais, dienos būna velioniškai keistos. Tiesiog išeini ryte į gaivų mašinų kuru prasismelkusį orą ir supranti, kad ši diena kažkuo kitokia. "Lyg ir ta pačia koja lipau iš lovos, kaip visada..."- spėji pagalvoti, bet tuoj pat susigaudai, kad ne kojose esmė. Viskas šiame pasaulyje, mūsų galvose, mumyse. Ne visus dalykus reikia paaiškinti - užtenka tik jausti.

Tokiomis dienomis viskas vyksta kitaip, nei įprastai - pastebi, kaip patobulėji vienoje ar kitoje srityje, nes pagaliau prisiverti daryti tai, ką anksčiau tingėjai, taip pat pamatai, kad ties kažkuria vieta vėl susmukai... O dar pradedi nesąmoningai drebėti ir nervintis dėl kokio nors menkniekio, dėl kurio po to visiškai taip pat nesąmoningai nusiramini ir nesupranti žmogus, kas gi tau užėjo.

Vėliau tau įsiskauda galva, ji taip keistai didėja ir tvinksi, tu jauti kaip kraujas pumpuojasi per smilkinius, į patį viršugalvį ir tuo skausmu savotiškai pasimėgauji. Bet neilgai. Toks jausmas greitai atsibosta. Praeina pusė dienos, o tu vis dar juo neatsikratei, akimirką net pagalvoji, kad jau susigyvenai.

Saulė aukštai danguje, tu išeini iš ten, kur prabuvai visą dieną (juk tai vis tiek buvo kokia nors patalpa?) ir pakeli akis į viršų - tik tada išgirsti visiškai nesuderinamą garsą, sklindantį, rodos, iš tavęs paties. Keistomis dienomis žmonės užmiršta pavalgyti...

O ir kelionė namo nepradžiugina. Tu eini į stotelę, jautiesi kaip koks stabas, nes pirštai užledijo ir pasidarė it negyvi (nekreipiant dėmesio į tai, kad lauke jau pakankamai šilta), nors vis dar spaudžia svarbumu gyvybei prilygstantį autobuso bilietėlį. Tu žiūri į savo rankas ir galvoji, kas per velnias sutvėrė tokį keistą padarą kaip žmogus.

Atlekia žalia karieta, į kurią lipi kiekvieną savo spalvingo gyvenimo darbo dieną; ne išimtis ir šis kartas - tu kuo oriau į ją įšoki, stengdamasis natūraliai judinti sustingusias rankas. Ot bjaurybės - neklauso. O karietoje ne ką geriau - žmonės kaip visada pasiskirstę neproporcingai ir tu lipi per jų kelius, per istorijas ir kaip įmanydamas stengiesi nei vienos nesutraiškyti. Po to stovi it dar stabesnis stabas ir tik lauki, lauki, lauki...

Vienu momentu pajunti, kaip nugara linksta prie žemės - nešulys nebepakeliamas. Ir - o dievybe! - prieš save pamatai laisvą vietą savo keistos dienos keistam kūnui. Priplauki prie jos ir lengvai klesteli, bet supranti padaręs klaidą - šalia esantis laivas per daug didelis, jis užima dalį tavo kranto. Na, ką gi, šiandien juk keista diena.

Kelionės metu stebi žmones, kurie sutartinai žiūrėjo pro melsvą langą į dar melsvesnį dangų, bet pats tenai taip ir nepažiūrėjai. Apskritai net nepastebi, kaip pats stebi visus žmones. Ir supranti tai tik tada, kai pats atsiduri stebimųjų ratelyje - išlipi iš savo nuostabiosios karietos.

Keistas dangus - tu į jį nė nežiūri. Ir ką tie keistuoliai jame pamatė? Jūs tik pažiūrėkit geriau į gyvenimą - va čia tai tikrai yra į ką pasižiūrėti!

Tai tad taip man buvo vakar dieną.

Ta pati mergaitė,
Aušrinė

2015 m. balandžio 4 d., šeštadienis

Langas, pro kurį žiūrint visada pasidaro gera

Tai, ką perskaitysit, rašyta naktį... Gilią gilią, bekraštę naktį. Pati stebiuosi, kiek keistenybių sugebėjau sutalpinti, bet tai buvo dalis to, ką galiu rašyti, kai protas jau miega. Tai neaiškios mintys, kurios kyla net nesusimąstant, kad jos iš vis kilo.

---

Tvirtai įsikniaubiu į Tavo žalsvus marškinius, širdį užlieja palaima - aš Tave JAUČIU. Kaip savo dvynį, kaip kažkada seniai seniai, kai mūsų, o gal apskritai nieko, dar nebuvo, atskilusią dalelę, jaučiu tavo gyvybę taip pat, kaip save. Tu mano rankose, mano ausyse, mano nosyje, mano galvoje, mano širdyje, Tu manyje. Aš esu Tu, Tu esi Aš.

No escaping from the mess we're in
So much pleasure that it must be sin
I must live with this reality
I am yours eternally

Man nebaisu. Ne neramu. Man gera. Net jei kartais ir sunku. Tu tuk, tu tuk, tu tuk... Tavo širdis plaka it kolibrio sparnai plasnoja, bet aš vis tiek pagaunu kiekvieną, net patį greičiausią ir tyliausią, dūžį. Bet tai ne Tu. Ne, ne, ne. Tai laikrodis. Kaip sapne, kyla sumaištis... Jau guliu, galva padėta ant kažko labai maloniai minkšto, žvelgiu į savo naują per daug neįmanomai garsiai tiksintį rankinį laikrodį ir skaičiuoju dūžius. Tai visgi tai laikrodis? Ne... Tarp ausį rėžiančių juodos rodyklės judesį išduodančių garsų girdžiu ir kitus, svaiginančiai švelnius - tai Tu. Ne, ir vėl sumaišiau... Kažkas draugiškai krimstelėjo mano pirštą ir kelis kartus sumurksėjo. Ech... Tai kurgi Tu?

A love like ours
Could never die
As long as I
Have you near me

Girdžiu, kaip Tu dainuoji. Sau, man, pasauliui. Natos skrenda į viršų, skrodžia dangų ir grįžta pas mane, pasisėmusios angelų džiūgesio. Širdy vėl gera. Nežinau kodėl, bet nusprendžiu atsikelti - galvai nebeminkšta. Apsidairau, o Tavęs nėra. Natos tebeskamba kambaryje ir visame pasaulyje, o gal tik mano galvoje; neramu. Atsistoju ir darau niekus - koks beprotis sugalvotų šoktelėti ant palangės, pilnos Tau svarbių mažų trapių dalykėlių, ir vaikščioti ant jos su tomis namo sienos storumo kojinėmis? Žaidžiu su likimu, ne kitaip. Bet gerai, kad palangė plati ir ilga - tokia, kokios visada norėjau.

If I told you things I did before, told you how I used to be
Would you go along with someone like me?
If you knew my story word for word, had all of my history
Would you go along with someone like me?

Ir Tu ateini. Aš Tavęs nematau, žiūriu pro langą. Šypt. Žiūrint pro šį langą visad pasidaro fantastiškai gera. Šešėlis ant raudonų plytų sienos, šviesos blyksnis kiek toliau nuo jo... Mm, savotiška pornografija. Tu irgi žiūri. Tu irgi šypsaisi. Ir taip mes suprantam vienas kitą. Aš girdžiu Tavo alsavimą, aš jaučiu Tavo šilumą. Tu turėjai karščio, tik nei vienas taip ir nesupratom, dėl ko. Aš irgi turėjau karščio. Turbūt visada turiu. Bet dabar - ypač. Turbūt visada ir turėsiu. Kitaip nesakytum, kad aš esu karšta.

Don't ya love her madly 
Don't ya need her badly 
Don't ya love her ways 
Tell me what you say

Net jei Tavęs fiziškai nėra šalia, aš Tave jaučiu, Tu visada būni su manimi. Būni, nes būnu ir aš su Tavimi. Mūsų mintys siekia vienos kitų, jos susipina, jos pasiekia vienos kitas, net jei mūsų kūnai negali to padaryti. Ir dabar, kai esam skirtinguose Lietuvos kampeliuose, aš Tave jaučiu šalia savęs - miegantį ar glostantį mano plaukus, besišypsantį, dainuojantį, mylintį, besijuokiantį, žvelgiantį į mano akis, apkabinantį - tokį nuostabų ir tikrą; po kūną laksto virpuliukai...

Cause you are
the only one
Cause you are
the only one

Tu visada buvai šalia.

"Net jei aš kiek ir skundžiuosi, – sako širdis, – tai tik todėl, kad esu žmogaus širdis, o žmonių širdys tokios. Jos bijosi įgyvendinti didžiausias savo svajones, nes mano, kad nėra jų vertos arba kad nesugebės jų realizuoti",- Paulo Coelho.


"- Bet aš nebebijau,- kužda man širdis, - nes aš myliu."

Miegok ramiai,
Auszrinė

2015 m. balandžio 1 d., trečiadienis

Tarp meilės ir proto (arba Besibaigiant kovui)


Žmonės šypsosi ir sako man (gražius) žodžius,
Bet svarbiausia būna tai, ką tyliai kuždi Tu.

Ten, kažkur, net tiksliai nežinau kur (žmonės įprastai tai vadina širdimi), yra taip gera, taip jauku ir šilta, visai kaip vasarą gulint močiutės kaimo žalioje žolėje su smilgomis už ausų arba žvarbią dieną apsimuturiavus šiltais šalikais ir, su didžiuliu termosu arbatos, užsilipus ant nulinkusio medžio... Taip gera, taip jauku, kad net nereikia nieko sakyti - jums užtektų pažvelgti man į akis. Nors ne, net į jas nepažiūrėjus galima visą tai nusakyti - tokią būseną išduoda menkiausias ištartas žodis, rankos mostas, gestas ir tie tylūs bei nematomi į orą kylantys norai (it kokios vibracijos). Ak, kaip gera!..

Praėjo du mėnesiai, o šypsena ne tik kad nepasislėpė - su kiekviena diena ji įsižiebia vis labiau ir labiau (jei kada nors naktį besėdint lauke ant kokio stogo ar šiaip gerai leidžiant laiką su savomis mintimis jus kažkas akimirksnį apakins, žinokit, kad tai turbūt būsiu aš)!.. Aš nežinojau, kad viskas gali būti TAIP gerai, tik numaniau, kad laimė, ta tikroji, didžioji laimė, iš tiesų egzistuoja, kad žmonės gali nuoširdžiai mylėti ir kad tam nereikia jokių priežasčių... Svaigau dėl savo puikaus išgalvoto idealo (kuris būtent toks ir yra - išgalvotas (nors gal jis iš tiesų toks, nesupaistysi jau...), kuris gyvena itin harmoningai ir mano būčiai artimai, rašiau jam, kūriau, ilgėjausi, sapnavau ir svajingai skverbiausi naktimis pro ploną lango stiklą - į dangų, į dangų!- bet svarbiausia, kad aš tik troškau meilės, tos viską apimančios laimės ir gėrio ne tik sau, bet ir visiems aplinkiniams! Ir štai, pagaliau mano visą gyvenimą puoselėtos svajonės išsipildė! Gana netikėtu pavidalu, nelauktai - it koks eilinis praeivis, su kuriuo netyčia susiduri staigiai pasukęs už kampo - bet atkeliavo į mano glėbį su mažyčiu gėrio daigeliu, kuris jau išaugo ir su kiekviena diena vis plečiasi, vis kyla į gaivų gyvenimo orą su vieninteliu tikslu - gėriu. Nujaučiu, kaip naiviai visa tai skamba, bet aš tokia jau esu - negaliu netikėti gėriu ir jo galia, negaliu netikėti savimi ir tuo, kad viskas yra įmanoma. Ir visiems tiems, kurie, skaitydami šiuos žodžius, tik pavartys akimis galvodami kas aš per infantilus nesusipratimas, linkėčiau kada nors (kad ir šią akimirką!) visą tai patirti, atverti tas "aš viską žinau, manęs niekuo nenustebinsi, pasaulyje yra daug šūdo" akis ir pabandyti į viską pažiūrėti kiek... kitaip. Aš rimtai, požiūris kiekvieno mūsų gyvenime atlieka svarbų vaidmenį. Galbūt, jeigu dauguma žmonių į pasaulį žiūrėtų su meile (kad ir šiokiu tokiu naivumu), viskas pasidarytų žymiai geriau? Juk tuomet nekiltų minčių apie įvairius nusikaltimus... Na, juk taip! Viskas visada taip paprasta, taip sunku...

Eilinį kartą - tiesiog nuostabu. Viskas yra taip, kaip yra, kaip turi būti, ir viskas, dėl ko taip yra, yra nuostabu. Negaliu nesižavėti gyvenimu ir apskritai viskuo, kas egzistuoja, net jei žmogaus protas nesugeba suvokti, kodėl visa tai susikūrė ar kam viso to reikia. Kartais būna, kad pasineri į dienos vargus, darbus, džiaugsmus ir tiesiog darai viską, ką reikia daryti, lyg įsijauti į šiokį tokį, bet savo vaidmenį ir būni laimingas, bet taip pat būna, kad įprastomis aplinkybėmis netyčia slysteli viena nedorėlė mintis į šalį ir tu pradedi svaičioti apie gyvenimą, jo prasmę bei kitus įdomius dalykėlius, prisimindamas, jog tu pats esi tik maža šios beribės egzistencijos dalelė, ir pasijunti dar keleriopai laimingiau, nei jausdamas savo žemiškąjį darbų vaidmenį. Nežinau, kaip jūs, bet aš tokiomis akimirkomis dar geriau suprantu savo vietą ir būtį, nei įprastai. Tiesiog žinau - viskas taip yra ir turi būti, o kas už to slepiasi, mes vis tiek išsiaiškinsim. Galbūt mes ir taip viską žinom... Na, protas, net jei teoriškai nesiderina su meile, yra visai toks pat, kaip ir ji - beribis!.. Tai, beje, visai taip pat nuostabu.

“Nujaučiau, kad yra pasaulyje meilė, kad žmonės pasiekia ją, bet man atrodė, kad aš jos niekuomet nepasieksiu, niekuomet neprilipsiu to kalno, ant kurio ji auksu žėri. Ir netikėjau, kad ji būtų tikras daiktas. Maniau, tai tiktai pasaka. O gal as ieškoti nemokėjau… Kol ji pati į mane neatėjo…”

-I. Šeinius

Aš jus myliu!
Aušrinė

P.S. Nuotraukos iš asmeninių analoginės fotografijos archyvų.