2015 m. lapkričio 17 d., antradienis

Nesinorėjo man šiandien raudo(nuo)ti

O, kiek daug blizgančių balų!
Jos žybsi tarsi akys, tos, mane įkvepiančios, o aš tik per jas ir per jas... Taškau, tėškiu, tėškiuosi. Į šalis, į kaimynus, į sieną. Ir į gyvenimą. Tiesiai po kojom. Nes dangus - per aukštai, o mintys - sunkios. Vis sunkyn ir sunkyn... Žemyn.
Tempia mane kryžninkai kartu su savo vėliavom pirmyn, o dailės istorijos mokytojas tik mini ir mini visokius persitempusius nuo darbų gausos menininkus. Ech, čiupsiu tą filosofijos vadovėlį ir šoksiu kartu su juo pro balkoną. Ketvirtas aukštas - 50/50.
Draugai man kalba apie gėlytes, paukščiukus ar bent jau lietų ir Kalėdas, dar priduria širšes, kai žvilgteli į mano sunerimusį, koks jis turėtų būti atsižvelgiant į vidines būsenas, bet turbūt ganėtinai nejaukiai papiktėjusį veidelį, kad jau tas pūkuotas sparnuotes prisimena. Ir ką aš galiu jiems pasakyti? Įsikibusi į parankes vaizduojuosi įsikibusi į gyvenimą.
Bet gyvenimo taisyklės kiek kitokios.
Atversti ar užversti savo kortas?
Nelygu.
Ne, aš nieko nežinau, nieko nemačiau, nieko negirdėjau.

Kur dingo paukščiukai?

Šrinė

2015 m. lapkričio 5 d., ketvirtadienis

C'est la folie

Neturėk laiko mane mylėti.
Mes esam pamišę. Koncentruojamės visai ne į tuos dalykus. Viskam (=niekam) savas laikas. Būk užimtas ir manęs nemylėsi. O jei vis tik mylėsi mane net ir tada, kai visa diena bus suplanuota nuo miego iki miego be jokių ilgesnių atsipūtimų, tuomet, na, tuomet gali mane mylėti. Nekęsti? Irgi tavo pasirinkimas. Mylėti ar nekęsti - vienodai tas pats, jeigu tam neturi laiko. Mes esam pamišėliai. Mylim iš neturėjimo ką veikti ar mylim, nes... mylim? Mylėti iš meilės...
Pamišėliai. Juk sakiau.
Šrinė