2016 m. sausio 26 d., antradienis

O aš jums sakau: "Indulgencijos nepirksiu!"

Aš tokia pasipūtusi. Garbėtroška. Mėgstu girtis. Siaubas, aš iš tiesų mėgstu girtis. Mėgstu sakyti "AŠ", "aš pati", "aš moku", "man". Man patinka, velniškai patinka būti aukščiau už kitus. Bene visada konkuruoju, siekiu lyderiauti, noriu geresnio tik sau, na, ne ta prasme, kad geresnio kąsnelio, ne, šiaip kokius nors dalykus, jei reikia rinktis tarp geresnio ir blogesnio, pirmąjį visuomet atiduodu kitiems, bet kas liečia žinių, žinojimo, protingumo ar viršenybės klausimą... Uch. Pirmuose lygmenyse gal ir būtų galima pavadinti mane doru žmogumi, bet kylant aukščiau... Tai siaubinga, bet aš vis dar neišmokau būti geranoriška no matter what. Keista, bet mane erzina, kai gerai pažįstami žmonės, tikri draugai bando tobulėti, stengiasi, kažko mokosi, o aš to irgi dar nemoku, bet šiuo metu ir negaliu to paties mokytis, nes mokausi kažko kito ir šiaip, kaip visada, turiu per daug veiklos, tad mane jų tobulėjimas siutina, nes jie gi bus šitoje srityje kietesni už mane. "Užtuot siekę geriau pažinti kitą žmogų, mes stengiamės pirmiausia save išaukštinti." Aš retkarčiais ir pavydžiu. O gal ir dažnai. Nežinau. Nebežinau. Būnu nekantri, kai kažko nežinau, nemoku, arba kai koks nors kitas asmuo į mane kreipiasi, rodos, kvailu klausimu, bet jis to nesupranta ir tikisi, kad aš jam paaiškinsiu, o aš, na, aš neturiu laiko, netrukdykit man tobulėti! Bet vis tik baisiausia, kad man patinka girtis, būti išaukštintai, pastebėtai, pagirtai. Man patinka, kai manimi gėrisi. O juk tai visiškai priešinga mano tikriesiams idealams... Kita vertus, niekas manęs nepastebės, jei ramiai tupėsiu po šluota su visais savo privalumais, kad ir kokie taurūs bei vertingi jie bebūtų; niekas manęs n e p a s t e b ė s. Tai irgi savotiškai siaubinga. O gal ne tame esmė? Tegu nepastebi, bet būsiu toks žmogus, koks norėčiau ir turėčiau būti. O ką mano aplinkiniai juk... nesvarbu? Ar svarbu? Ak, na, bet man patinka girtis. Ir guostis, ir papriekaištauti retkarčiais. Net ir apkalbinėti tenka! Ką ten tenka - net pati nepajuntu, bet tuoj pat, kai tik pastebiu ir nutylu, susiraukiu, papeikiu save ir, sukaupusi visas jėgas, nebetęsiu pradėto darbo ir iki kito karto stengiuosi save laiku pastebėti, pagauti dar nepradėjus vykdyti nusikaltimo. Taip, visi šie mano darbai darbeliai - nusikaltimai! Man nepatinka, velniškai nepatinka, kad vis dar viso šito mėšlo iš savęs neišmečiau! Vis dar supykstu, vis dar kažkas erzina, vis dar pavydžiu, vis dar laukiu momento, kada galėsiu pasigriti kažkuo, kas neseniai pasisekė, vis dar esu nepakanti ir ne visada maloni, vis dar nesu tas žmogus, kokiu siekiu būti. Ak, bet tai juk nuostabu - vis dar turiu galimybę to siekti. Kąžin, gyvenimo užteks? O jeigu neužteks - taip gal netgi geriau?

Mirtinai reikia išsioperuoti pasipūtimą (ar jo likučius - gal jį patį jau beveik ir uždusinau?), nes jei ne jis, tada pati save vieną kart užgraušiu mintimis apie savo pasipūtimą.

"Sapną gali papasakoti tik prabudęs, o ydas pripažinti tik sveikstąs žmogus",
Šrinė

2016 m. sausio 22 d., penktadienis

Tai, kas kyla iš kasdienybės

Bijau išjungti muziką, nes ji riša mane su mintimis, kurios vis kyla ir kyla, ir kurias vis, priklausomai nuo jų kilimo laiko, seniai ir neseniai jau noriu užrašyti. Bijau išjungti, nes jos išsisklaidys, paliks mane ant ledo, bet išjungiu. Game over. Mintys lieka. Matyt, to iš tiesų ir bijojau. Ne, ne, po paskutinių savo gyvenimo pragarų tokių menkniekių nėra ko bijoti!

Had I seen the plot twists coming?
Would I have checked out the book?
And even if I was dead
You would never be off the fucking hook

Žinot, kaip būna, kai su kažkuo draugauji, labai labai tą asmenį esi įsimylėjęs/myli, o jis išeina, ir tu lieki vienas, bet tave vis persekioja jo atvaizdas, žodžiai, vardas - visa tai įsikūnija atsitiktiniuose daiktuose, praeiviuose, knygose, dainose, visur. Tai va, pastaruoju metu būtent toks reiškinys ir apsigyveno mano pasaulėlyje, tik jo epicentras - ne žmogus, o SAIKAS. Kai supratau, kad vienu vieninteliu gyvenimo atveju man velniškai trūksta saiko (hehe, kaip kokio žmogaus), tuomet man jis ir pradėjo visur fiksuotis. Galbūt net ne visai sąmoningai. Bet, na, daug kas ir daug kur man tatai primena, ir tai dar viena gyvenimo ypatybė, kuri yra nuostabi, mat padeda tobulėti! Vis stebiuosi gyvenimu, ir vis neatsistebiu. Nuostabu, nuostabu. Genialu. Yra ten, kažkur, tas dievas, ar nėra jo, bet kuriuo atveju - genialu.

If that wasn't love then what the fuck was I thinking?

Siaučia daug minčių ir jos ne tik kad siaučia, bet dar ir maišosi. Meilė, nemeilė, džiugesys, baimė, pasididžiavimas, jūra, jūra, jūra, šaltis, raudona nosis, bučiniai, išpažintys, drąsa, laimė, laimė, laimė, meilė... Siaučia. Įsipaišo, kur (ne)turėtų. Nesipaišo niekur. Niekas. Niekada. Raudonos, daug daug raudonai dažytos moterų lūpos - jų apsauga. Vyrai nelenda kaip kokie kraugeriai bučiuotis. Bijo, bjaurybės. Ne, ne, visai ne bjaurybės, ne tai turėjau omeny. Visi mes bjaurybės. Bet vis tiek gerai skamba. Kaip kapitalistinė kiaulė.

Kapitalistinėms kiaulėms patinka mėšlas.

Žygiuoju link laukto susitikimo taško, nors iš tiesų nėra jokio taško, bet man dažnai patinka išsigalvoti įvairius taškus ir vietas, kuriose turi įvykti tas ir anas, tiksliai, be jokių ginčų, tai va, žingsniuoju link tos vietos, nors tuo metu, techniškai, kiek į šoną, o prieky manęs eina du maži, mieli berniukai ir vienas iš jų plačiai išsižiojęs liežuviu gaudo snaiges. Šypteliu.

Važiuoju ir galvoju, kad jau laikas, jau turėtų paskambinti, arba kad bent jau turėtų būti netoli, jau beveik atvažiavęs, ir kažkaip šmėsteli mintis, kad galbūt neskambins, gal tiesiog ateis, o aš jau pavėlavau. Žvilgteliu pro langą - ir, tikrai! Ach, kaip tyčia atsisėdau čia, toje vietoje, iš kurios žvilgsnis lekia į priešingą važiavimui pusę, būtent prie to lango, o ir pažiūrėjau būtent tuo metu, kai jis būtent toje vietoje tvirtai mindė džiuginančiai baltą šalčio kūrinį. Sutapimai! Daug sutapimų. Šokt strykt iš troleibuso - pavysiu!

Einu per perėją, eina ir moteriškė su manimi. Žvilgteliu į savo skylėtas pirštines ir ištiesiu vieną ranką, siūlydama padėti. Ji įdėmiai, stovėdama viduryje pirmos perėjos ruožo, pasižiūri į mane, tada į mano pirštines, bet ranką vis tik paima. Pereinam, man kažkaip gera, ji padėkoja, galvoju, kad gal dar toliau reikėtų palydėti, juk čia visur plikledis, o jai keliauti sunku, bet ji lyg manęs neišgirsta, o aš, apsidairiusi, jo nebematau. Ne, juk negalėjom prasilenkti, juk neįlipo į aną, nuvažiuojantį troleibusą. Neįlipo. Kas ieško, tas randa. Tik nebūtinai tai, ko ieškojo. Deja, turbūt nelaimei, bet man pasisekė. Svarbu išlaikyti saiką.

(šita dalis aktuali tik man)

O po daug daug laiko važiuoju atgal. Priešais mane sėdi du labai ištįsusiais, matyt, nusiminusiais, kaip įprastai tokiais atvejais atrodo, veidais žmogeliai. Trys kėdės: prie stiklo moteriškė, prie sienos vyriškis, per vidurį maišai maišeliai. Sūnus, tikrai sūnus. Jie kurį laiką nesikalba, bet paskui, įsidėjusi ausinukus, regiu juos gestikuliuojant ir kažką liūdnai aptarinėjant. Vaikinukas pabučiuoja mamą į kaktą. Nusivylę, bet rūpinasi. Priežasčių nežinau ir žinoti nenoriu, vėl pasidaro kaip tai gera.

Oh when I look at you
I'm probably the same way too
I got a feeling that it's coming soon
Could this be the end


Vaizdelis iš filmo - stotelė, šalta, du jauni žmonės vienas šalia kito, stovi ant žolės/sniego, o ne prie kitų žmonių. Jis rūko. Pakelia ranką, įtraukia dūmą, galantiškai puslankiu nuleidžia ranką iki liemens, o tuo pat metu mergina ten ištiesia savo pirštinėtą rankelę ir cigaretė atsiduria tarp jos pirštų. Ji įtraukia. Vaikinas pučia dūmus. Aš nuvažiuoju. Gražus vaizdelis. Savotiškas. Ir rūkymas gali būti gražus. Svarbu išlaikyti saiką.

It seems so obvious to you
You're feeling what I am feeling too
The final chapter in the contract expires soon
We've come to the end

- Žinot, mokiniai, pastebėjau, kad kai su tauta elgiesi gražiai, tauta ilgainiui to pradeda nebepastebėti, - pradėjo pirmas pamokas po poilsio istorikas, o mes, pastebėję jo prastą nuotaiką (tarp mūsų mokytojų nuotaikos pasireiškia itin stipriai ir daro daug įtakos jų bei mūsų darbui, tad tai vienas iš labai svarbių rodiklių, kurie nulemia dienos gerumą), suklusom. Ne visi. Todėl jis tęsė: "Tai būtent lietuviams būdingas bruožas. Mūsų visuomenėje dažnai pritrūksta s a i k o". Na štai, ir vėl apie saiką! O, kad jis žinotų, kaip aš būtent tą rytą kovojau savo galvoje gvildendama šią temą ir problemą bei jos sprendimo būdus... Sėdėjau ten, savoje vietoje, kuprinė buvo prikimšta nereikalingų dalykų - tai bylojo apie savaitgalį ir, vėlgi, lietė s a i k o temą - ir jaučiau kažkur maloniai dilgčiojant, kad viskas visada yra susiję. Visada. Be išimčių.

How could I know that you would take my breath away? And
How could I know one kiss would change everything?

Negalėjau žinoti. O išėjo taip, kaip išėjo. Visada būna taip, kaip turi būti.

"Melas - mielas dalykas, nes jis veda į tiesą",
Šrinė

2016 m. sausio 13 d., trečiadienis

Nenoriu paveiksliukų; paveiksliukų nereikia

Ėjom iš teatro. J. mane lydėjo.

"Kodėl mane lydi?"
"Man į tą pačią pusę."
"Bet galėtum pasukti čia, ten juk irgi yra stotelė. Aš, tiesa, irgi galėčiau."
"Galim eiti ir čia."
"Ne, aš eisiu ten, toliau."

Pėdinant pro muzikinį, ore protarpiais praskriedavo keistai aukštos ir nesuprantamos, kaip kad visuomet būna tokiems garsams pasiekus mano ausis, iš visos solistės esybės kylančios natos (matyt, todėl, kad tik protarpiais įtempdavau ausis gaudydama kitus garsus, nebegalėdama pakelti nejaukumo ir netgi šiokio tokio pasibjaurėjimo, kurį man kėlė visa šita situacija). O mes vis tolom. Tolom nuo vienas kito, artėjom prie tikslo. Jis man kažką pasakojo, kažką kalbėjo, aš irgi jam kažką sakiau, bet nebežinau ką, nes sakiau tik tai, ką reikėtų sakyti, sakiau taip, kad jam būtų geriau. Bet geriau jam nebuvo. Blogiausia, kad aš tai tikrai žinau. GERIAU JAM NEBUVO.
O paskui važiavau namo. Apie J. negalvojau. Tik vienu metu susimąsčiau, kad jis dabar, ko gero, dar liūdnesnis važiuoja į priešingą pusę ir tikrai TIKRAI perkrato kiekvieną žodį, mintį, kiekvieną mano šypsnį, mirksnį, judesį, ir taip pat žinojau, tikrai tikrai žinojau, kad aš apie jį net nepagalvojau. Tai buvo beveik pagalvojimas. O juk beveik nesiskaito?
Taigi... beveik skaitosi tik kartais. Nes šiame pasaulyje nėra tik juoda arba balta. Yra ir... pilka? Ne, anuomet mano mintys buvo koncentruotos ne į tuos dalykus, ne, ne, šiuo metu man netrūksta jaukumo. Nei jaukumo, nei pilkos, nei peilio ašmenys neatsibodo... Šį kart jaučiu, kaip manyje maišosi daugybė spalvų ir kaip jų vėliau nelieka. Juoda? O po to - visos spalvos vienu metu. Balta? Bet juk žinau, kad juoda ir balta vienu metu tikrai negali būti. Per saugų atstumą stebėjau vyrą, ant vieno kelio pasodinusį savo vaiką ir už jų sėdinčius sūnų su motina. Pastarieji buvo labai vienas į kitą panašūs. Moteris skaitė kažkokias natas.
Vienoje stotelėje vairuotojas užmigo (na, būna juk taip su jais; vargšai), tad turėjau daugybę laiko apžiūrėti nejudančią, bet nuolat besikeičiančią aplinką. Iš tiesų keista... Pokytis tarp judančio ir nejudančio autobuso ir vaizdų stebėjimo. Sustojus akimirką atrodo, kad ir gyvenimas sustojo. Alas. Pastarasis tryško gyvybingumu kaip niekad anksčiau (kaip visada/niekada), tai pastebėjau netikėtai įbedusi žvilgsnį pro langą, į niekur. Tai buvo antras aukštas, kurio viename ruoželyje buvo įsprausti sienos dydžio langai. Pro juos buvo matyti mažųjų balerinų ir balerūnų pamoka. Kažkada svajojau būti balerina. Šokčiau dabar pagal solistės natas, įpaišytas motinos, sėdinčios saugiu stebėjimui atstumu nuo manęs, lapuose, lengva kaip pūkelis, kuris ištrūko spektaklio metu aktoriams bemėtant plunksnų prikimštas pagalves (apskritai, pešti plunksnas nėra maloni veikla, o po to jas taip švaisto; ech, žmonės), šokčiau, ir mane stebėtų J. J visada ir visur mane stebi. Stebėjo. O dabar neišleidžia iš akių dar labiau, nors jis ir žino, kad jam nuo to tik blogiau. O R. nieko apie tai nežino. Galbūt ir gerai. Bet aš jau nebežinau, kas yra gerai...
Gerai = blogai.
Vienas ir tas pats. Eadem sed aliter. Aš tave myliu; tavęs nebemyliu. Eadem sed aliter. Zoori! Ak, aš ne Škėma. Stosiu į matematiką, sukursiu savo teoremas, o po to pereisiu prie literatūros. Ak, aš ne Baranauskas! Mokysiuos fizikos, o paskui pasuksiu Baranausko keliais, bet mane ištrems ir ilgėsiuosi Tėvynės. Bet, ak, aš ir ne Mickevičius! Ar aš neurotikė? 42, 42, 42... "Privalai išmąstyti, Aušrine." Aš išmąsčiau! Ak, na, bet aš vis tiek nežinau, kas aš esu!

Tapk tuo, kas esi.

Cha, cha, cha. Aš gyvenu; man gera.
Šrinė

2016 m. sausio 5 d., antradienis

Kentėjimas turi idėją

Aš... negaliu. Negaliu, negaliu, negaliu! Negaliu susivaldyti. Yra vienas žmogus.

Yra vienas vienintelis žmogus. Jis yra. Kažkur. Aš apie jį rašiau. Oi, ir ne kartą! Rašiau seniau, viso ko pradžioje, rašiau vėliau, viso ko pabaigoje. Kiekviena pabaiga yra nauja pradžia... Tad po to viskas tęsėsi. Ir aš vėl rašiau. Ir piešiau. Ir mokiausi, skaičiau, gyvenau, vėl ir vėl galvodama, svajodama apie jį! Ir aš norėjau daugiau apie jį neberašyti, norėjau to nuostabaus žmonių išgalvoto jausmo temos daugiau neliesti - ir pati nežinau, kodėl - bet ne, ne, ne, taip negerai! Jei ne su juo, tada čia, tada dienoraštyje, su drauge, na, bet kaip, bet turiu išsireikšti, turiu prisiminti, turiu svajoti!

Ak, kaip tatai naivu. Ne, nerašysiu apie jį. Ne. Aš tik per daug jo pasiilgau. Tik per daug dalykų jį man primena... Per daug dalykų įsipina, įsiveržia, įsibrauna į mano vaizduotę ir piešia paveikslus, kuriuose būtinai būna ir jis. Aš tik per daug jo pasiilgau. Ak. Naivuolė.

Šrine, pabusk, atmerk akis, kol dar nevėlu! Nešvaistyk savo laiko - tokiomis svajomis šiaip ar taip nieko nepakeisi. Ir ką man padaryti, kad gimiau įsimylėti? Nuolatos.

Love needs its martyrs          Bet:      I wouldn't sacrifice
Needs its sacrifices                          Anything at all to love.

(Man skaudu tik dėl to, jog nežinau, kas dedasi jo galvoje... ir širdyje).

matyt įvyko kažkoks prasilenkimas
mūsų ištarti žodžiai gerai nesukibo
ir mes iškart atsisveikinom
tai apnuogino veidus praeivių
priešais raudoną signalą
viskas sruvo pro šalį
ir aš nustojau švelnumo
netiesa nenustojau švelnumo
inertiškai pypsint mašinoms
isteriškai vėliavoms plazdant
vėlavau su kai kuo susitikti
vėlavau su kai kuo susipykti*


Šrinė
*eilėraštis Tomo Petrulio

2016 m. sausio 4 d., pirmadienis

Ne tik vandeniliniai ryšiai gali pasigirti savo stiprumu

Kaip tyčia, vos į neaprėpiamą skaičių pasaulį lyg jau užaugusį vaiką išleidusi vakarykštį įrašą, tuojau atradau filmuką, kuris tik patvirtino tai, ką buvau užrašiusi. Tiesa, anuomet rašydama tuos žodžius ir pati nusistebėjau - juk gamta yra kažkas didingesnio, tauresnio, geresnio nei niekingasai žmogus, bet, na, juk net ir pati bereikšmiškiausia utėlė kokio nors menko žmogelio galvoje yra gamtos dalis, tad kodėl man turėtų būti keista susitapatinti su gamta ar tuo labiau pripažinti tarpusavio ryšį? Neturėtų. O kalbant apie ryšius...

Ne kartą per savo trumpą gyvenimėlį esu patyrusi nuostabių žmogiškų bendrumo akimirkų, ne kartą, ir ypač su nepažįstamais žmonėmis, esu pajautusi kažkokį nepaaiškinamai stiprų ryšį, sąjungą, lyg tarp manęs ir kito asmens būtų nusitęsusio nematomos, bet neįveikiamai stiprios gijos. Nors ką aš čia apie žmogiškumą! Nebūtinai. Ne tik tarp savęs ir kitų žmonių, bet ir tarp gamtos, gyvūnų, gamtinių reiškinių bei kitų kiekvieną dieną mus neatskiriamai supančių dalykų. Ir vis tik pastarieji ryšiai gerokai skiriasi nuo pirmųjų. Bendrumas, jaučiamas galvojant, matant, klausant, bendraujant ar kitaip interaktyvuojant su kitu žmogumi yra... ypatingas. Panašiai kaip kitos gyvūnų rūšys intuityviai sugeba nujausti apie savo gentainių būklę bei juos suprasti (pavyzdžiui, gandrai, kurie, atėjus laikui, visi vienu metu išskrenda geresnių gyvenimo sąlygų ieškoti; jie juk nesusitaria, nesusiskambina telefonais ar neapsikeičia laiškais, bet visi jaučia, visi susirenka ir keliauja drauge), taip ir žmonės turi tą pačią savybę, tačiau ji yra gerokai prislopinta. Dėkokime civilizacijai! Ne, žmonijos vystymosi aš, gink die, nešmeižiu, bet tai juk aiški priežastis - visi esam atskiri, individualūs ir daugumą veiklų mėgstam atlikti vieni. Štai tau ir neretai tarp aplinkinių minimas "atšalimas"!

Bet kuriuo atveju, ar tai yra problema, ar ne, ryšį vieni tarp kitų vienaip ar kitaip vis tiek jaučiam - vargu ar žmogui, savo tėvų vaikui, senelių anūkui, draugų draugui, būtų įmanoma to nejausti. Tik vieni žmonės mus traukia labiau nei kiti, vienus pažįstam, nors esam nepažįstami, juos perprantam iš karto, vos pamačius, o su kitais - priešingai. Ir tai dar vienas iš daugelio šio pasaulio dalykų, kuris yra stebėtinai malonus! Na, įsivaizduokim, kad esam vienui vieni, užmiršti, prislėgti, melancholiški, pėdinam kokio nors pilko miestelio pilka gatve, ir netikėtai priešaky išvystam žmogų. Žmogų, kuris dėl kažkokių priežasčių nuo pat pirmo žvilgsnio patraukia, sudomina ir mūsų dėmesio nebepaleidžia. O po to, žiū, kažkokiu būdu pastebi su juo besikalbąs, ir vien iš pirmų žodžių tu jį supranti. Pajunti, kad jis yra visai toks, kaip ir tu pats, kad jis draugas, sielos draugas, ne kitaip. Ir, ak, kokia palaima tuomet apima krūtinę, o po to ir visą kūną! Juk tai nuostabu, nuostabu, nuostabu! "O tas žmogus,- galvoji,- juk jis irgi mane supranta."

Tikiu, kad ir tau, skaitytojau, taip yra bent karta gyvenime nutikę. O kai apie tai galvoju aš, mano minčių niekaip neapleidžia vienas žmogus... Tiesa, ne vienas. Du. Jų yra ir daugiau, bet tai arba artimieji, arba dar ne taip gerai pažįstami, o šie - atsitiktinių gyvenimo aplinkybių su manimi suvesti ir pažinti; jie mano sielos draugai. Tai vaikinas ir mergina. Iš pažiūros netgi kiek panašūs. Panašūs, nes mes visi trys tarpusavyje esam ganėtinai vienodi - nagi giminingos sielos, ko ir benorėti! Ir jie abu man yra ypatingi. Su jais esu sukūrusi atskirus pasaulius, užkaborius, labirintus, naujas dimensijas, mes turim savus simbolius ir net atrodo, kad mūsų protai veikia vienodai.. Dauguma atvejų. Aš su juo, arba aš su ja - ir tuo, ir anuo atveju būdami kartu jaučiamės kaip visuma, viena siela - kartu esam saugūs ir tik mes galim vieni kitus suprasti; mažai yra tokių protu panašių žmonių, kurie suprastų viską taip, kaip suprantam mes, ir tai parodytų kad ir tokiais įprastais būdais kaip problemų sprendimas ar bajerių gaudymas. Su jais būti ir gyventi yra nesibaigiantis malonumas. Ginčytis - dar smagiau. Taip kartu tobulėjam ir augam. Galbūt net, jei tik sujungtume savo protus, galėtume padaryti kažką labai didingo, kažką naudingo šiam pasauliui bei žmonijai, kažką, ko vienas žmogus jokių būdų nepadarytų, nors esame įpratę genijų ir laikyti genijumi, kokie čia dar jungtiniai protai? Ach... Nepaisant visko, tokie ryšiai yra visiška fantastika, ateities reiškinys. Kada nors...

O kol kas gėrėsiuosi tuo ir puoselėsiu - neretai užtenka vien prisiminti tą žmogų bei keletą su juo susijusių potyrių, ir tuojau apima neapsakomai malonus jausmas. Turėčiau gyventi su tokiais žmonėmis. Tarp tokių žmonių. Kiekvienas turėtume. Deja, bent jau mano atveju, su anais dviem žmogeliukais matausi toli gražu ne kiekvieną dieną, net ne visada ir savaitę, bet būdama su jais nuveikiu ir išmokstu žymiai daugiau, nei per visą nesimatymo laikotarpį su kitais individais. Iš tam tikrų pusių. Na, nebent kalbėsiu apie save, bet aš ir taip jaučiuosi per daug egoistiška, tad savo ego paliksiu nuošaly bent šįkart, sužavėta taurių bendrumo jausmų.

Anyway, we live together, we die alone.

Šrinė


2016 m. sausio 2 d., šeštadienis

"<...> gyvenimas yra kas kita, negu bandymas ką nors apie jį pasakyti"

Ilgą laiką skruzdėlės mano galvoje maištavo nenorėdamos pabirti ant tuščio, švaraus ir NAUJO lapo - vos pabandžius sukietėjusių pirštų pagalvėlių pagalba apgyvendinti jas naujame - vadinasi, geresniame, gražesniame, tinkamesniame - skruzdėlyne, kaip mat išsilakstydavo. Neturėjau ką pasakyti. Baisu, kai žmogus neturi ką pasakyti. Tiek daug minčių, iš kurių nesugebi, neįstengi suregzti vienos gražios idėjos!.. Besaikės mintys taip pat blogai kaip ir blogų ketinimų kupinos galvos. Bet štai, šiuo metu mano būsena svari. Ji švari, harmoninga, žvali ir gyva - dabar aš turiu ką pasakyti.
----------------
Svirduliuoju, slidinėju žengdama ant, rodos, lygaus paviršiaus (o ir ledo nematyti, nors ir ant ano mane ne taip lengva pargriauti), ir vis nesuprantu, kaip man taip atsitiko? Įtemptas protas, susikaupimas, ryžtas, valia, drąsa, sąmoningumas - visa tai kartais taip staigiai slysteli ir tuo smarkiai sujaukia mano vidinę ramybę, kad net baisu pagalvoti, kas bus toliau, jei nebandysiu išsiaiškinti priežasčių ir jas įveikti. Man tatai juk nebūdinga! Visos tos gerosios savybės, kurias išsiugdžiau, įgijau - lengvai ar sunkiai -, visos jos retkarčiais praslysta man tarp pirštų, išteka, pabėga, dingsta... Prarandu aiškumą. Aiškų protą, aiškias mintis, aiškius tikslus. O tatai iš tiesų yra ganėtinai siaubinga.

Bet! Pačiu laiku susigriebiau. Ilgą laiką nebuvau miške; viena su savimi, viena su gamta - aš juk ir esu gamta! Vienas vienetas, visuma, pradžia ir pabaiga, bendruma. Ilgą laiką neleidau sau pailsėti, atsigauti, nusiraminti. Dabar žinau, kad viso ko priežastis buvo ramybės trūkumas. Tikros, savaime apimančios ramumos, o ne įsivaizduojamos. Per šį šiek tiek prislėgtą, neaiškų, liūdną laikotarpį nemažai laiko leidau viena, pasinėrusi vien į savo tobulėjimą ir neatsižvelgdama į kitus, į aplinkinių norus, troškimus, gerovę, ir vaizdavausi, kad man gerai, kad aš rami bei harmoninga. Kad skaitau knygas, mokausi, žiūriu filmus, sportuoju ir kad man dėl to gera - bet taip nebuvo. Užteko išeiti į lauką be tikslo, tiesiog, kad pabūčiau su savimi, kad iš tiesų įsijausčiau, ir viskas pasitaisė. Be to, pamačiau, kad mano kūnas retkarčiais žino geriau, ko man reikia, nei mano sąmonė - jis nuvedė mane į mišką, į gražų, šaltomis snaigėmis alsuojantį, bet svetingą ir ramų mišką. Ir aš pagijau.

Žmonių nedaug - tas gerai. O net ir tie, kuriuos mačiau ar girdėjau, teikė man džiugesį, nes jie patys buvo laimingi, buvo tokie, kaip aš, jie buvo tame miške ir tuo mėgavosi. Ypač vaikai. Šypsena veide įsispaudė vos pradėjus žingsniuoti per dar neišmindžiotą sniegą, gerai jaučiant storą užšalusio sniego plutą, kuri sutrupėdavo vos įsirėmus į ją savo svoriu, o fone krykštaujantys, nuo kalniukų besileidžiantys vaikai ir kur ne kur pro medžius prasiskverbiantys saulės spinduliai dar labiau džiugino širdį. ("Miškan, būdavo, eini - tai net akį veria"...) Radau nuošalią vietelę, kažkaip net ypatingai apšviestą saulės, ir sustojau. Stovėjau, žiūrėjau, grožėjausi - gerai, kad po ranka neturiu fotoaparato. Labai gerai... Gėriau tą grožį į save, o mano mintys jau pasivaikščiojimo pradžioje buvo pradėjusios kažkur klaidžioti, kažkur giliai, kur jos seniai jau nesilankė, tad aplinka pamažu tirpo ir tirpo, kol visą kūną apgaubė maloni, nesugriaunama vėsa, kaip koks šydas, saugąs nuo blogų minčių, ir fone jau nebebuvo girdėti nei vaikų, nei žingsnių, tik kažkur tolumoje autostrada zujančios mašinos, neleidžiančios iki galo užsimiršti, per daug atsipalaiduoti. Aukso viduriukas. Na, štai!

Taip sėdėjau ten, saulutė vos juntamai glamonėjo skruostus, maloniai šaltas oras pildė plaučius - buvo gera. Sėdėjau su savimi, su gamta, po to nė pati nepajutau, kaip atsiguliau. Žiūrėjau aukštyn. Pušys. Daug daug pušų viršūnių. Stebėjau šakas, lieknus kamienus, retkarčiais praskrendančius paukščius ir man kilo viena maloni mintis - juk pušys yra visai tokios kaip ir žmonės! Kamieno apačioje jų šakos buvo plonos, sausos, nudžiuvusios, pranašaujančios mirtį, o viršuje - priešingai! Viršūnės žaliuoja net žiemą, jos išsikerojusios, gyvos, gražios ir pilnos. Tai priminė man žmonių svajones bei tikslus - vieni nuvysta, užsimiršta, o kiti pražysta, kitus mes įgyvendinam. Ir tam daug įtakos turi aplinkos poveikis - svajonės neretai nuvysta dėl to, kad jų vietą po saule užstoja kitų žmonių svajonės, kitų įtaka. Kaip vienų pušų viršūnės užstoja šviesą kitoms. Na ir išdrįskit pasakyti man, kad žmogui nereikia gamtos - ak, kaip gera vien ją stebėti! Ne vien gera, bet ir naudinga.

Harmonija sugrįžo, viskas vėl yra puiku. Aukso viduriukas, aukso viduriukas... Visada svarbu išlaikyti saiką. Nauji Metai kaip šventė man visiškai nieko nereiškia - ji dar komerciškesnė nei Kalėdos - bet ta naktis tarp seno ir naujo labai puikiai išreiškia simbolinę reikšmę. Viskas nauja, atverčiamas naujas lapas, net jeigu iš tiesų niekas nepasikeičia, bet, na, žmogus dėl to gali pasijusti geriau (bent psichologiškai), o tai juk nuostabu. Gali siekti tikslų, galvodamas, kad pradedi nuo nulio, gali užsibrėžti ir stengtis, o tai daryti tokio simbolio dėka tampa žymiai lengviau. Mano naujieji prasidėjo šiandien, nes jaučiu, kad šiandien kažkas pasikeitė. Susigrąžinau harmoniją ir ramybę. Einu tolyn, siekdama būti visokeriopai geresniu žmogumi. Tai ir yra esmė.

Esu beprotiškai dėkinga viskam ir visiems - gyvenimas toks neapsakomai fantastiškas...

Šrinė