2014 m. sausio 31 d., penktadienis

People help the people

Kai kurie dabar dabar jaučiasi ypatingi, kai kurie - verkia, vieni juokiasi, kiti miršta.

Kai kurie nusivilia, kai kurie patiria kažką nuostabaus, kai kurie gimsta. Ir visa tai vyksta vienu metu, kiekvieną sekundę. Pasaulyje yra daugybė žmonių. Gal net per daug. Ir dėl to mes jų nevertiname. Dauguma, apsiginklavę surūgusiais veidais, traukiasi kuo toliau nuo kitų žmogiškųjų būtybių. Nesakau, kad visi. Žinoma, ne. Tuo labiau, kad pastaruoju metu vis dažniau pastebiu, jog žmonės man šypsosi... Lyg iš kažkur mane pažinotų ar būtų matę, lyg tiesiog pasisveikintų. Šypsena. Gal todėl, kad aš pamečiau savo surūgusią kaukę? Ir seniau šypsodavausi, bet dabar kažkaip... lūpų kampučiai patys kyla į viršų. Bet faktas, kad daugybė žmonių nemėgsta, vengia ir apskritai retai bendrauja. Ypač tie "bandos" žmogeliai. Aš asmeniškai vertinu kiekvieną pokalbį ar žodžių persimetimą su kitu žmogumi. Bendravimas man yra nuostabus dalykas. Bendrauti žmonėms yra būtina. Kalbėti, diskutuoti, mokytis reikšti nuomonę. O kaip nuotaika praskaidrėja, kai maloniai paplepi su nepažįstama pardavėja ar bibliotekininke, kai koks nors žmogus ko nors pasiteirauja ir tu gali pagelbėti, kai apskritai kalbiesi su nepažįstamaisiais. Labai!
Nepamirškim, kad mus supa tiek daug žmonių, tiek daug ĮDOMIŲ žmonių ir kaip malonu su jais bendrauti.:)
Man ši savaitė buvo žvėriška... Iš esmės vis dar yra, nes turiu teik daug namų darbų! Žodžiu, šimtai atsiskaitymų, asmeninis gyvenimas, maistas, miegas, knygos, viskas painiojasi, kartais pamirštu, ar sapnuoju, ar jau atsibudau, kartais užsigalvoju ir pamirštu, kur esu, bet kol kas dar viską spėju... Įgrūdo mane į istorijos viktoriną, bet galvojau, jog ji po kelių savaičių bus. O sužinojau, kad bus šeštadienį. Apie viktorinos temą nieko nebuvau skaičiusi ir nieko nežinojau, o vakar mums dar pasakė, kad viktorina bus rytoj, t.y. šiandien. Davė pluoštą lapų, kuriuos reikėjo perskaityt ir išmokt... Sąžiningai skaičiau, bet vis tiek iš 5 vietų užėmėm penktą :D Dailės gimnazija - tai ne fantazija... Nors nieko stebėtino - dalyvavom KTU viktorinoje. O jie genijai ten visi susirinkę. Dar norėjau ten stoti. Bet pasirinkau dailę.
Tai va, nespėju nuotraukų į projektą 365 kelt. Keista, bet per šią savaitę buvo dienų, kai neįsijungdavau kompo. O tai į naudą! Tas 1-os valandos limitas buvo sulaužytas jau kitą dieną (:D:D), bet kitomis dienomis jo neviršijau. Yay!

Ką manote apie trumpus kasdienius netyčinius pasikalbėjimus apie šį bei tą su nepažįstamais žmonėmis?:)
~Aušrinė :))

2014 m. sausio 25 d., šeštadienis

Apie pasirinkimus

Pasirinkimai. Svarbus gyvenimo dalykas. Kiekvieną dieną renkamės daug įvairių dalykų - nuo arbatos gėrimo iki savo poelgių. Kartais jie būna teisingi (t.y. naudingi mums arba kitiems), kartais ne, o kartais atrodo, kad neturi jokios reikšmės.

Pastaruoju metu priimu daug neteisingų sprendimų. Penktadienį nenuėjau į mokyklą, nes buvo šalta ir mama liepė neiti, nors vis dėl to, lemiamas žodis buvo mano. To pasekmės: praleidau 8 pamokas, kurias turėsiu papildomai pasimokyti, nesužinojau naujos informacijos, praleidau du testus, kuriuos turėsiu perrašyti ir įsigijau dienyne švytinčių raudonų "draugių". Negana to, visą dieną praleidau prie kompiuterio ekrano (šiandieną taip pat), o to aš įprastai nedarau... Nors iš kitos pusės, didžiąją laiko dalį darau kažką naudingo: tobulėju, rašau, ieškau įdomių minčių, skaitau ir bendrauju. Bet vis tiek... Ištisos dvi dienos. Per kompiuterį pradėjau tingėti ir nieko kito nenuveikiau. Net atsisakiau važiuoti prie Kauno marių, o ten taip gražu turi būti... Praradau galimybę pafotografuoti ir pabūti gryname ore. Pasirinkimai... Ech. Sudėtingi dalykai.
Nors gal taip ir turi būti. Juk dabar visą tai permąsčiau ir supratau savo klaidas, o iš klaidų gi mes ir mokomės! Kitą kartą dėl tokios nesvarios priežasties tikrai nepraleidinėsiu pamokų. Nes aš ne iš tų, kurie gali neiti į mokyklą nejausdami sąžinės graužaties. O tuo labiau, kad prie mokyklos esu pripratusi. Eilinę dieną būnu priversta iki penktos valandos mokytis, o tada grįžusi namo vėl mokytis ir, jei lieka laiko, užsiimti kokia nors man įdomia veikla. Bet ne kompiuteriu. O kai turiu visą dieną, nebemoku jos išnaudoti. Nuveikiu tiek mažai, kad net gėda pasidaro, kai ta diena pasibaigia.
Ne! Daugiau taip nebus! Kartais reikia patinginiauti, bet net ir tinginiavimas gali būti naudingas! Pavyzdžiui, galiu skaityti knygą. Arba groti. Arba rašyti. Arba...

Kuo toliau rašau, tuo labiau suprantu savo priklausomybę nuo kompiuterio. Šiais metais turbūt nebuvo nei vienos dienos be jo. Viena to priežasčių - 365 projektas. Kiekvieną dieną turiu prisėsti prie kompiuterio, kad įkelčiau naują nuotrauką! Kita vertus, negaliu šio projekto kaltinti... Gi galiu ir 10-iai minučių įsijungt kompą, kad tą nuotrauką įkelčiau. Bet dažniausiai praleidžiu ilgiau nei 2 valandas. Problema manyje. Noriu ją išspręsti. Pabandysiu taip: nuo rytojaus dienos limitas prie kompiuterio - 1 valanda. Ir tik dėl svarbių dalykų galiu jį įsijungti. Nors paprastai įsijungiu tam, kad patikrinčiau naujienas ir klausyčiausi muzikos... Na, ką, muzika, dažniau girdėsiu tave per ausinukus (tai gadinsiu ausis, ar ne? :D).

Kariauju su savimi? Bent žinau silpnąsias vietas.
~Aušrinė

2014 m. sausio 20 d., pirmadienis

Galbūt ne garsas skamba tyloj

  Kiek daug dalykų vyksta mano gyvenime...
 Kiek daug nuotaikų, kiek daug darbų, kiek daug veiksmų ir patirčių. Vėl pradėjusi rašyti dienoraštį jau beveik jį ir baigiu - vienos dienos įvykiai vos sutelpa į keturis lapus. Prisimenu rudenį, rugsėjį, muziką, kurios klausiau.. Kaip keistai mes sutverti. Turim atmintį, atsimenam praeitį. Jaučiam, mąstom, veikiam. Kartais einu ir pradedu galvoti, kaip vis dėl to smegenys sugeba siųsti kojoms impulsus, kad šios judėtų. Juk jei pradedam eiti, visai nesusimąstom ir nepasakom kojom "eikit". Tiesiog einam. Milisekundės greitumu ar dar greičiau smegenys supranta, ką turi daryti ir kojos pradeda judėti. Kaip paprasta ir kaip sudėtinga tuo pačiu metu! Pasaulis žavingas. Kiek užslėptų įdomių dalykų slepiasi jame. Kai kuriuos išsigalvojame. Kai kurie gal ir tikri. Apskritai mes negalime žinoti, kas tikra, o kas ne... Viską patys sugalvojame. O gal viskas iš tiesų yra kitaip?

Galbūt ne garsas skamba tyloj, o tyla garse,
Ką apie tylą žinome mes?
Galbūt ne šviesos žiba tamsoj, o tamsa jose,
Kiek dar nedaug suprantame mes.

Kaip gera, kai viskas taip gerai!
Šypsokitės ir būkit laimingi, nes saulė jau lenda iš po sniego uždangos :)
~Aušrinė

P.S. Su geriausia draugė viskas vėl puiku, mokykloje irgi, žmonės man šypsosi ir aš atsakau jiems tuo pačiu. GYVENU.

2014 m. sausio 13 d., pirmadienis

Project 365

Sveiki!
Greitai pasisveikinu ir lekiu į mokyklą - šiandien į ketvirtą pamoką! Visa savaitė tokia bus, nes peržiūros. Haha. Kartais visai gerai eiti į tą dailės mokyklą.
O iš tiesų norėčiau į mokyklą eiti po pietų... Kaip penktoje klasėje. Dabar pasijaučiau taip pat, kaip tada..

Na, bet prie reikalo! Turiu 10min :D
Pradedu 365 dienų projektą. Kiekvieną dieną fotografuosiu ir po vieną nuotrauką kelsiu čia. Plačiau apie šį projektą: http://365project.org/blog/what-is-a-365-project . Kol kas kai kurios nuotraukos iš praeitų metų, nes jau praėjo 12 naujų metų dienų, o projektą nusprendžiau daryti tik vakar. Bet toliau kelsiu tik šių metų nuotraukas! Taip, net ir silpnumo momentais, kai nebus nuotaikos ar dar bala žino ko.

Kas dar naujo... Ak, taip! Vakar nutapiau dar vieną spintelę virtuvės :3

(fun. nebespėjau įrašo pabaigti)
Aš norėjau piešti lūšį arba katę, mama norėjo briedžio, bet rezultate matote taurųjį elnią. Tapiau su aliejiniais dažais. Lieka dar pora spintelių, bet mama jau nebenori leist jų dažyt.. Žinau - nusileis. O be to, yra dar močiutė, prosenelė ir dėdė, kurie laukia mano apsireiškimo jų virtuvėse :D Ir dar viena siena pas tėtį. Gerai, kai turiu kur reikštis... O kas bus, kai nebeturėsiu??

Yra dar vienas dalykėlis, kuriuo noriu su jumis pasidalinti. Per Kalėdas savo geriausiai draugei dovanojau maikę, kurią pati išpaišiau. Pasidariau vieną ir sau. Kadangi aš esu Orka, o ji - Karvė, tai sukūriau štai tokias maikutes:
(telefono kokybė - "jėga"..)

Taaai kaip ir viskas šį kartą, neturiu labai daug laiko rašymui, 
geros savaitės!
~Aušrinė, kuri šiandien renka devynetus

P.S. KADG fainos muzikos pamokos. Paskutines dvi pamokas dainavom dzūkų dainą. Man ji labai graži. Su mama kartu dainavom..

2014 m. sausio 8 d., trečiadienis

Kasdienybė, tiesa ir menas

(Dailininkas - Benjamin Lacombe)
Uch, dienos bėga, po truputį prasideda 2014-ieji. Nors, tiesą sakant, didelio skirtumo nejaučiu. Tik tiek, kad šį kartą iš tiesų jaučiuosi taip, lyg atvertusi naują, baltą popieriaus lapą. Į kurį jau pradėjau rašyt. Masiškai! Mano gyvenime tiek daug kas vyksta... Šiandien, vakar, šią savaitę jau spėjau tiek daug patirt jausmų, tiek daug sužinoti, tiek daug padaryti! O dar dienoraštį pradėjau rašyti. Iki šiol rašydavau retkarčiais, gal porą kartų per mėnesį, o dabar beveik kiekvieną dieną kyla noras brūkštelt nors keletą žodžių (nors tie "keletas žodžių' baigiasi "keletu puslapių"..).
 Tad negaliu sakyti, kad nesu laiminga! Nors šiandien vienu momentu buvau baaaisiai nelaiminga, pati nelaimingiausia pasaulyje, bet vos po valandos viskas apvirto aukštyn kojom. Tik va, viskas būtų nuostabu, jeigu ne tolimas nuo geriausios draugės... Tikiuosi, kad viskas išsispręs, bet kažkodėl pradedame jausti viena kitai antipatiją. Nežinau, kaip atrodo jai, bet man atrodo, jog ji bando užimti mano vietą. Elgiasi kaip aš... Seniau būdavo tyli, rami, aš ją taip mylėjau dėl to, kokia ji buvo. Papildydavome viena kitą. Nors ir būdavom labai panašios. O dabar išvis supanašėjom. Aš nenoriu būti į nieką panaši.. Noriu būti savimi. Vis tiek ją myliu, bet vis dažniau jaučiu susierzinimą. Tikrai jaučiuosi pakeista! Lyg mano vieta šioje žemėje dingsta, į ją lipa ji. Tai siaubinga. Bet visada būdavom nuostabios draugės, nenoriu jos prarasti. Tikėkimės, viskas išsitaisys :) Jau ilgai stengiuosi, kol kas reikėtų pasistengti viską suprasti. Ir pasikalbėti. Nors jau kalbėjomės ne vieną kartą. Ir kas čia vyksta?

Yra kaip yra, o va, aš šiandien pabaigiau savo braižybos darbą. Nemaniau, kad per tas dvi pamokas spėsiu, bet spėjau!
Braižybos projektui turėjom padaryti du darbus. Vieną su programa Corel Draw, dvimatėje erdvėje, ir kitą su programa Autodesk Max, trimatėje erdvėje. Pradžioje išmokom pagrindinius dalykus, padarėm kėdes, puodelius, lėkštes ir pan., o tada pradėjom daryti kambarius. Reikia tokio kambario lyg iš filmavimų, kur būna baldus, sienas sustato ir kuria serialus. Tai štai mano kambario nuotraukos:



 Labai smagu su šia programa dirbt, kai jau pradedi viską suprasti! Jaučiu, kad darysiu dar kažką artimiausiu metu. Aišku, jei turėsiu pakankamai laisvo laiko :)

Geros Jums nuotaikos ir gero grįžimo į normalų mokyklos rėžimą,
iki kito karto!
~Aušrinė :)

2014 m. sausio 6 d., pirmadienis

Segė iš plastiko

Ahoy!
 Šeštadienį pabandžiau pasidaryti segę iš plastiko. Net nebūčiau pagalvojus, kad iš tų plastmasinių dėžučių, kuriose visokie tortai/sausainiai būna, galima pasidaryti kažką panašaus! Už idėją dėkoju Rositai ir jos idėjų fabrikui - Melsvai žalia blog'ui.
 Na, ta segė, dėl tam tikrų, man neaiškių, priežasčių neišėjo taip, kaip turėjo, bet vis tiek noriu su jumis šia idėja pasidalinti - sugalvojau kaip viską ištaisyti, o be to, gal kažką panašaus užsinorėsit pasidaryti ir jūs (tik jums tai pavyks geriau :D)!

Segei reikės:
♥Plastiko, kuris pažymėtas skaičiuku 6
♥Markerių (tinka ir tie, kurie diskams skirti)
♥Spalvotų pieštukų, jei ketinate savo segę spalvinti
♥Segės segtuko

Pradžioje nusipiešiau norimą paveikslėlį ant popieriaus, kad lygiau išeitų perpiešti ant plastiko. Įsidėmėkite, kad piešinys turi būti bent dvigubai didesnis už jūsų norimą segės didį, nes po to teks plastiką kepti orkaitėje, o kepdamas jis susitraukia (ir sukietėja). Kaip matot, mano panda beveik lygi žirklių dydžiui.
Aš savo paveikslėlio pieštukais nespalvinau, bet jei jūs spalvinsit, tai darykit tai prieš kepimą. Su švitriniu popieriumi šiek tiek patrinkite lygiąją plastiko dalį ir tada jau galite spalvinti. Savąjį piešinį nuspalvinau tik juodu markeriu ir tada jį iškirpau (!). Svarbu jį iškirpti prieš tai, nes po kepimo nieko nebe padarysi.
Tada pašoviau savo plastiko gabaliuką į iki 200 °C įkaitintą orkaitę ir palaukiau 30 sekundžių. Bet mano orkaitė veikia ne taip, kaip turėtų, todėl prailginau laukimą iki poros minučių. Savo segę radau va tokią:
Susitraukusią ir išlinkusią. Bet tikėjausi, kad ji dar išsitiesins, nes ir Rosita rašė, jog jai jos dirbinys buvo kiek susiraitęs. Deja. Neišsitiesino.
Bet tada man kilo mintis pripildyti jos vidų miltais, cinamonu ir avižinėmis kruopomis ir turiu pasakyti, kad visai neblogai išėjo! Man patinka, kad tokiame negyvame dalyke kaip plastikas yra toks gyvas dalykas kaip miltai ir avižos. Nors ir neišėjo, kaip tikėjausi, bet vis tiek esu patenkinta :)) Kviečiu išbandyti ir Jus! Nepamirškit pasidalinti nuotraukomis! :D

Tikiuosi, kad Jums patiko,
iki kito karto! :))
~Aušrinė

P.S. Noriu išmokti gestų kalbą. Labai.

2014 m. sausio 5 d., sekmadienis

AČIŪ!!! (tik lazanija ne jums)

Sveiki, mieli mano blog'o skaitytojai (hug)
Labai šiltai Jus apkabinu ir tariu AČIŪ, nes Jūs iš ties esat nuostabūs!! Jau rašau savo 100-ąjį įrašą ir džiaugiuosi, kad ne viena pora akių dar jį perskaitys :))
Ar matėt, kokį gerą klipą Didžiuliai sukurpė? Faainai :3
Iš tiesų niekada nesitikėjau, kad pasieksiu tokius didelius peržiūrų, sekėjų, komentarų ir jausmų skaičius. O per pačius pirmus šio blog'o gyvenimo metus apskritai turėjau vos porą skaitytojų. Kai dabar peržvelgiu kitus naujai iškeptus blog'us, o ten jau tūkstančiai peržiūrų, dešimtys sekėjų ir galybės komentarų, net keista pasidaro... Tiek, kiek kiti pasiekia per mėnesį, aš pasiekiu per metus :D Bet man visiškai nesvarbu, nes esu Jums be galo dėkinga dėl to, ką pasiekiau dabar ir, svarbiausia, kad Jūs skaitot ir Jums įdomu!!! AČIŪ!!!!
Šiuo metu "Aguonų laukai" turi 333 komentarus (gražus skaičius), 100 įrašų (dar vienas), 76 sekėjus, 5152 peržiūras ir daug praleisto laiko kuriant bei tobulinant dizainą, rašant įrašus ir bendraujant su skaitytojais!
Žmogus, kuriam noriu padėkoti labiausiai, yra vardu Skaistė, nes tik dėl jos aš galėjau tobulėti, dėl jos šiuos du metus nemečiau rašymo ir dėl jos šis blog'as pradėjo populiarėti. Ji pirmoji skaitė kiekvieną įrašą, komentavo, padėjo, reiškė nuomonę ir dalijo patarimus, kurių laukdavau su nekantrumu. Ji turi ir savo blog'ą - Marionette of Harmony. Ačiū tau! :*
Laikui bėgant, atsirado ir kitų ištikimų skaitytojų, o ir aš pradėjau sekti nemažai kitų tinklaraščių. Kai kurie žmogeliai pasilikdavo (ir dar vis yra) ilgam, kai kurie nustodavo skaityti (ar komentuoti) mano įrašus, kaip ir aš atsirinkdavau man įdomiausius blog'us. Nematomais siūleliais esu surišta su Monikos, kuri jau metus savo blog'o nebepildo, bet jei ką paskelbtų, būčiau be galo laiminga, Akvilės, kurios blog'as mano širdžiai toks mielas, Silvijos, į kurią jaučiuosi labai panaši, Rositos ir jos nuostabiomis idėjomis, Gintarijos su jos nepakartojamais nuotykiais, Patricijos (ir jos uogienėmis), Gabijos, kuri visada šypsosi, Ulos, vienos iš mano griausių draugių bei Aistės blog'ais. Myliu juos visus ir skaitau, kai tik turiu laiko! :)
Taip pat, kurie nežino, su savo pačia pačiausia geriausia drauge rašau dar vieną blog'ą - BA-BA-BA-BANANA. Neseniai jame įvyko perversmas, nes mes pradėjom dėti į jį daugiau pastangų ir sugalvojom, kaip išspręsti nėra-laiko-arba-noro-arba-mes-ne-kartu problemą, tad apsilankykit ir jame!

Labai ačiū Jums už viską,
myliu
~Aušrinė :*

P.S. Čia dar žadėtos lazanijos nuotraukos. Palyginkit:
2012-ųjų
ir 2013-ųjų