2016 m. spalio 29 d., šeštadienis

Man kūnas pasakė, kad juo kažkas bėginėja

Jis kvepėjo smilkalais.
Aš kvepiu kitu vyru.

Taip būna visuomet. Kas? Alles.
Kažkas kažkuo kvepia, vieną kartą jau nebe taip, kaip įprastai, nors įprastai visi kažkuo kvepia, arba nekvepia - nelygu. Jam/jai nepatinka, jai turbūt įtartina, viskas paaiškėja - ir taip visuomet.
Jie bučiuojasi jo mašinoje, ir jai tai nauja - JO ir MAŠINOJE! - bet jie bučiuojasi, šalimais, kūnais bėgioja ikrybė geidžiančių, susijaudinusių kojyčių, o tai - šitaip taip pat.
Tas jausmas perveria, sustangdina, tuojau pat nužudo, o kas prikelia, nė nežinau, gal iš vis nėra tokio dalyko, bet tai ir nesvarbu, nes lieka skonis - toks pats.
Ir niekaip niekas niekada negali atsikratyti jausmo, jog tai jau buvo, kad vienodai, visada, be išimčių, statistiškai, klinikiškai, nesuvedinėjant skaičių - taip tiesiog yra.
"Vienas žmogus man vis bandė įrodyti, jog viskas visuomet yra taip pat. Kad būtų visiškai vienodai, jeigu vietoj tavęs būtų bet kas kitas, kaip ir tai, jeigu vietoj manęs būtų bet kuri kita. Ir jam pagaliau, visai netyčia, pavyko", - kuždėjau jam ir nežinau, patiko jam ar ne, greičiausiai ne, bet kažin, ar iš vis čia galima žaisti patinka/nepatinka, tiesiog taip yra.
Melas, melas, melas...
Viskas visuomet taip pat.
Never was.
Mon amour - ne kintamasis. Nekinta. Pastovus.
Ne visada viskas taip pat.
Bet išimtys - irgi statistika.

Jis kvepėjo kita moterimi.
Aš kvepiu mašinos gaivikliu.

2016 m. spalio 15 d., šeštadienis

"Tu sakai "aš myliu" kirčiuodama galūnę, "aš myliu" sakau kirčiuodamas šaknį"*

Visuomet būna nepakeliamai sunku, kai laukęs nesulauki, ir, lyg to jau savaime būtų negana, dar turi tą savo nesulaukimą pratęsti po jo sekančiu tolimesniu laukimu.


Slenka savaitės, ritmas ganėtinai paprastas - aš dirbu, tu dirbi, atskirai, toli, svajas besistengdami nustumti į šalį, kai jas bus galima realizuoti ne svajų pavidalu ar bent jau nustumiant nuo pertraukėlių tarp dienos darbų į saugią priešsapninę zoną, o dar dažniau ir į pačią sapnų sferą - ak, taip, šią savaitę tave sapnavau du kartus, mon amour! -, kol galiausiai mudu galim dirbti ar nebedirbti pagal savo nuožiūrą, bet jau būdami kartu. Matematika paprasta, penkios dienos ir dvi, du sutinka su penkiais, susitinkam kai du, kartais gal ir trys, bet dažniausiai - vienas, taip, ir vidurkis, ko gero, vienas, bet tai per daug nieko nekeičia, nes tai sunku, tikrai nelengva. Galim ir dar paprasčiau pažiūrėti, bet čia jau bus tik svajos, kurios šiuo metu tikslingai atidėtos toms trejoms-dvejoms-vienai dienai, tik šį kart be vaisių, kad yra septynios dienos savaitėj, ir taip savaitė po savaitės, kai mudu turėtumėm būti drauge, aš tau sakau, turėtumėm, nes kitaip yra labai sunku, per daug. Jaučiu tuštumą, kiaurymę, neužpildytumo jausmą, bet ne savyje, o šalia savęs, erdvėje, kur trūksta tavo užimamos fizinės vietos šiame pasaulyje, manyje skylių nėra (o gal ir yra, geriau pagalvojus), mintyse santykis visada 7:7, gal labiau 24/7, bet šalia... Šalia nėra, nors turėtų būti, nes tokia tvarka, nes šiandien TURĖTUM, bet NESI, ak, ir vis tik kokie kliedesiai.

Stoviu prie lango, už jo matyti degantis lapų grožis, į veidą srūva šiltos bangos - ištiesiu veidą į glamonėjančius spindulius, tai mano, mūsų orientacija, panašiai kaip "Madagsakare" veidu į jūrą, užsimerkiu ir prisimenu Kipro saulę, taipgi tas tingias popietes vasaros pradžioje, miške, kratantis mano esybę varžančių kompleksų. Tokie prisiminimai yra geri. Jie gydo. Dėl jų gera. Kai pradedama grimzti į tuos kitus prisiminimus, pavyzdžiui, kaip gera buvo su tavim kadaise susirašinėti, iškyla nostalgija, ilgesys, praeities pradedama gailėtis ir norėti pasikartojimų, o tai jau vienareikšmiškai nedovanotina. Bet tavęs, geriančio saulę, prisiminimas - vaistai, nuraminantys sielą, kaip muzika, taip, girdžiu muziką...
Dabar supranti: ne visi prisiminimai blogi?

Ir vis tiek nežinau, kodėl man taip sunku - ar dėl įpratimo? lūkesčių? nuovargio? Bet net ir turėdama darbų, kurių užtektų ne vienam savaitgaliui, negaliu jais užkamšyti laisvo laiko, kuris prašosi būti paskirtas tau, nes, net jeigu nepasitaiko palankių aplinkybių, jį vis tiek išeikvoju tau, tik minčių, svajų, kančių pavidalu. Tai taip žmogiška, taip žemiška... Vis tik aš - žmogus?

Žaviuosi tavimi, menteur!
Tau, matyt, geriau sekasi su matematika.
0:7

"Jiedu neseniai atšventė auksines vestuves ir nebemokėjo nė akimirkos gyventi vienas be kito ar neprisiminti vienas kito, ir juo labiau dabar, vis labiau gilėjant senatvei. Nei jis, nei ji nebūtų sugebėję pasakyti, ar toji abipusė vergija pagrįsta meile ar patogumu, tačiau niekada nuoširdžiai nekėlė sau to klausimo, nes ir vienas, ir kitas niekada netroško atsakymo."**

* Sigitas Parulskis, esė "Tyla"
** G. G. Marquez "Meilė choleros metu"

2016 m. spalio 6 d., ketvirtadienis

+37,8

žiežirbom sprogsta
ledinis drebulys
aštriais šešėliniais pirštais
jis šaižo audinius,
nuaustus gamtos,
sukėlusios drebulį.

nebematau

o norėčiau, kad atvyktų
pas mane
su gėlėmis
ir apelsinais
visas rūpestingas toks,
kiek išsiblaškęs -
skubėjo:
(o gal nebeišvys?)

norėčiau, kad
nerimautų,
jaustų prieraišumą,
paskambintų (ir į duris)
ir apkabintų
užmiršęs savo priesaikas
savam pasauliui;
budėtų, stebėtų, prižiūrėtų
kaip vaiką motina.
nebent jis nemyli manęs
kaip motinos vaikus -
su tokiais neverta
tad.

weine, ir vėl weine!
ašaros šnypščia
ant
karštų
paburkusių
skruostų.

(ko gi
gyvenimas vertas,
jei tavim
nesirūpina asmuo,
su kuriuo
naują norėtum sutverti?)

2016 m. spalio 3 d., pirmadienis

Neišvengiamas neišvengiamybių neišvengiamumas

arba Niekad nebuvau tavęs dar nepalikusi


16.09.24

Ką tik suvokiau neišvengiamybę. Dabar yra rugsėjo 24-a diena, kiek po pietų, ir aš suvokiau dar vieną visiškai neišvengiamą neišvengiamybę. Šiuo metu trokštu – trošku.. Trokštu ir svajoju gyventi su savo bashert, būti prie jo, šalia, kiekvieną dieną; svajoju apie tai, kai gyventi po vienu stogu kartu bus legalu, o geriausias paros metas – kai mudu sugulsim į bendrą lovą. Kai galėsim mylėti(s) kada norim, kiek norim, kaip norim, patvirtindami Parulskio įvardytą trečiąjį – dekadentiškąjį – moters palikimo etapą. Svajoju apie tai, netgi laukiu – juk liko tiek nedaug! – bet pagaliau mane išilgai perveria gniuždantis suvokimas: kai būsiu tenai, X (vietovė), laisva ir nepriklausoma, kai jau galėsiu su juo gyventi neatsižvelgdama į niekieno (ypač tėvų) norus, kai aš jį turėsiu šalia savęs ir būsiu nurimusi po visų brandos išbandymų bei karštligiškų blaškymųsi po studijų programas, man tuojau pat tatai nusibos, pasidarys nuobodu! Nes bus GALIMA. Ir mudviejų keliai... išsiskirs. Nepakeliui? Matyt.

(Taip tiesiog gyvenimas suręstas).

16.09.25

Mes turim būti stiprūs, stiprūs kartu, mon amour. Mudu galim (ir turim) būti vienas kitam priešininkai/nuramintojai/heiteriai/draugai/mokytojai/mylimieji/kritikai/teisėjai/palaikytojai bei daugybė kitų personažų, bet, kad ir kurią rolę tam tikru momentu vaidintumėme, privalome išlikti stiprūs. Kol kas skaldomės ir patys. O jei dar kiti įsikištų? Privalome susikurti tvirtumą. Pagrindą. Kompromisus.

2016.10.03

Mudu esam visiškai skirtingi. Bet! Tai juk visų pirma yra nuostabu. Mudu papildom vienas kitą. Taip taip! Klydau bandydama su jumis supanašėti – taip buvo, žinoma, dėl to, jog jūsų būdas ir požiūris man labai patiko/patinka, bet net ir tokiu atveju aš neturiu pradėti kopijuoti. Juk aš esu aš. Ir būdama savimi, ryškiai kontrastuoju su jumis. Ir vis tiek mudu jungia bendra/-os idėja/-os! Nežinau, kaip tai įvardyti, na, tarkim, mudviejų ESMĖ – ta pati. Tad visi skirtingumai tik papildo ir kuria darnią bendrumą. Nereikia su tuo susitaikyti kaip su neišvengiamybe. Reikia prisitaikyti, tuo naudotis. Kompromisai – šis prisitaikymas. Mon amour.

Palieku tau laiko susidėlioti mintis, apsispręsti, susivokti, ko nori. Iš manęs, iš savęs, iš gyvenimo.

Aš žinau, ko noriu. Iš mūsų. Tavęs, savęs.
***
Galbūt tu esi pasmerktasis, išrinktasis ir tau vis tiek, bet man tavęs reikia, meile!


„Žmogus nuo pat pirmųjų savo gyvenimo akimirkų jaučia žemės trauką ir vėliau, net nesusimąstydamas, tą trauką paverčia savo nesiliaujančiu įpročiu prie ko nors kuo tvirčiau prisirišti, būti traukiamas ar pats traukti prie savęs.“ („Niekad nebuvau tavęs dar nepalikęs“, S. Parulskis)

Šrinė