Visuomet būna nepakeliamai sunku, kai laukęs nesulauki, ir, lyg to jau savaime būtų negana, dar turi tą savo nesulaukimą pratęsti po jo sekančiu tolimesniu laukimu.
Slenka savaitės, ritmas ganėtinai paprastas - aš dirbu, tu dirbi, atskirai, toli, svajas besistengdami nustumti į šalį, kai jas bus galima realizuoti ne svajų pavidalu ar bent jau nustumiant nuo pertraukėlių tarp dienos darbų į saugią priešsapninę zoną, o dar dažniau ir į pačią sapnų sferą - ak, taip, šią savaitę tave sapnavau du kartus, mon amour! -, kol galiausiai mudu galim dirbti ar nebedirbti pagal savo nuožiūrą, bet jau būdami kartu. Matematika paprasta, penkios dienos ir dvi, du sutinka su penkiais, susitinkam kai du, kartais gal ir trys, bet dažniausiai - vienas, taip, ir vidurkis, ko gero, vienas, bet tai per daug nieko nekeičia, nes tai sunku, tikrai nelengva. Galim ir dar paprasčiau pažiūrėti, bet čia jau bus tik svajos, kurios šiuo metu tikslingai atidėtos toms trejoms-dvejoms-vienai dienai, tik šį kart be vaisių, kad yra septynios dienos savaitėj, ir taip savaitė po savaitės, kai mudu turėtumėm būti drauge, aš tau sakau, turėtumėm, nes kitaip yra labai sunku, per daug. Jaučiu tuštumą, kiaurymę, neužpildytumo jausmą, bet ne savyje, o šalia savęs, erdvėje, kur trūksta tavo užimamos fizinės vietos šiame pasaulyje, manyje skylių nėra (o gal ir yra, geriau pagalvojus), mintyse santykis visada 7:7, gal labiau 24/7, bet šalia... Šalia nėra, nors turėtų būti, nes tokia tvarka, nes šiandien TURĖTUM, bet NESI, ak, ir vis tik kokie kliedesiai.
Stoviu prie lango, už jo matyti degantis lapų grožis, į veidą srūva šiltos bangos - ištiesiu veidą į glamonėjančius spindulius, tai mano, mūsų orientacija, panašiai kaip "Madagsakare" veidu į jūrą, užsimerkiu ir prisimenu Kipro saulę, taipgi tas tingias popietes vasaros pradžioje, miške, kratantis mano esybę varžančių kompleksų. Tokie prisiminimai yra geri. Jie gydo. Dėl jų gera. Kai pradedama grimzti į tuos kitus prisiminimus, pavyzdžiui, kaip gera buvo su tavim kadaise susirašinėti, iškyla nostalgija, ilgesys, praeities pradedama gailėtis ir norėti pasikartojimų, o tai jau vienareikšmiškai nedovanotina. Bet tavęs, geriančio saulę, prisiminimas - vaistai, nuraminantys sielą, kaip muzika, taip, girdžiu muziką...
Dabar supranti: ne visi prisiminimai blogi?
Ir vis tiek nežinau, kodėl man taip sunku - ar dėl įpratimo? lūkesčių? nuovargio? Bet net ir turėdama darbų, kurių užtektų ne vienam savaitgaliui, negaliu jais užkamšyti laisvo laiko, kuris prašosi būti paskirtas tau, nes, net jeigu nepasitaiko palankių aplinkybių, jį vis tiek išeikvoju tau, tik minčių, svajų, kančių pavidalu. Tai taip žmogiška, taip žemiška... Vis tik aš - žmogus?
Žaviuosi tavimi, menteur!
Tau, matyt, geriau sekasi su matematika.
0:7
"Jiedu neseniai atšventė auksines vestuves ir nebemokėjo nė akimirkos gyventi vienas be kito ar neprisiminti vienas kito, ir juo labiau dabar, vis labiau gilėjant senatvei. Nei jis, nei ji nebūtų sugebėję pasakyti, ar toji abipusė vergija pagrįsta meile ar patogumu, tačiau niekada nuoširdžiai nekėlė sau to klausimo, nes ir vienas, ir kitas niekada netroško atsakymo."**
* Sigitas Parulskis, esė "Tyla"
** G. G. Marquez "Meilė choleros metu"
