+37,8

žiežirbom sprogsta
ledinis drebulys
aštriais šešėliniais pirštais
jis šaižo audinius,
nuaustus gamtos,
sukėlusios drebulį.

nebematau

o norėčiau, kad atvyktų
pas mane
su gėlėmis
ir apelsinais
visas rūpestingas toks,
kiek išsiblaškęs -
skubėjo:
(o gal nebeišvys?)

norėčiau, kad
nerimautų,
jaustų prieraišumą,
paskambintų (ir į duris)
ir apkabintų
užmiršęs savo priesaikas
savam pasauliui;
budėtų, stebėtų, prižiūrėtų
kaip vaiką motina.
nebent jis nemyli manęs
kaip motinos vaikus -
su tokiais neverta
tad.

weine, ir vėl weine!
ašaros šnypščia
ant
karštų
paburkusių
skruostų.

(ko gi
gyvenimas vertas,
jei tavim
nesirūpina asmuo,
su kuriuo
naują norėtum sutverti?)