2015 m. liepos 23 d., ketvirtadienis

Tylos žaidimas

Puiki naktis. Kaip milžiniškas, trumpam plūstelėjęs vėjo gūsis išlaužiu senas, neišvaizdžias, daugybę metų daugybės žmonių trankytas tai įeinant, tai išeinant duris - ir jis iš paskos. O gal tai aš iš tiesų vejuosi jį, ir tetrokštu, kad tai atrodytų subtiliai ir kartu dramatiškai, tad tempiu jį neužtikrintai, netvirtai, lyg būčiau abejinga, už rankos. Apsirengiau bet ką - pirmus pasitaikiusius drabužius, kaip kad būna - o pustuštėje daugiabučio mašinų aikštelėje nerangiai sukinėjasi ryškiais žibintais akindama medžių grožį mašina. "Velniop, - galvoju, - eisim tiesiai per aikštelę". Kad ir kaip dabar atrodau, mano tikslas kitoks - šio aš dar pati nė nesuvokiu. Žibintai apšviečia mūsų nugaras sukurdami du juodus, keistybėje bei liūdesyje paskendusius siluetus. Kelias vingiuotas. Pakyla vėjas. Pusaukštė žolė plaikstosi ir tvaikstosi visai taip, kaip praeitą vasarą, kaip aną naktį tenai, kur maniau suradusi savo tikrąją laimę, bet galų gale negalėjau nei nusivilti, nei šokinėti iš džiaugsmo, nes verdiktas taip ir liko neaiškus ir vargu, ar kada paaiškės. Gretimo namo sienos, įprastai žalsvai baltos, tviskėjo mėnesiena ir mėliu. Ir pažiūrėjus į vieną iš to namo kampų, visa aplinkui įgavo mėlyną atspalvį. Vėjas nerimo. Mūsų žingsniai buvo lygūs ir vienodi, nors aš ėjau šiek tiek nutolusi nuo jo. Mano plaukai, per visą dieną prisiragavę įvairaus skonio lietaus lašų, pasiutusiai maloniai kalbėjosi su vėju. Taip ramiai ir kartu kaprizingai, kad jis negalėjo atplėšti akių. Mūsų žingsniai visai susilygino. Slenkstis. Vėl ryškūs žibintai. Perėja. Balti dryžiai. Jaučiuosi kaip "The Beatles". Visa grupė vienu metu. Prie sekančio slenksčio randu kažką panašaus į atsitiktinį radinį. Nepabaigiu perėjos, grįžtu kelis žingsnius atgal - nežinau, gerai ar ne, kad mašinos jau buvo pravažiavusios - ir paimu ne per daug įdomų odinį dirbinį su metaliniu žiedeliu. Pavaratau rankose, prie kitos perėjos metu žemėn. Jis jį pakelia, pasižiūri kiek ilgiau, galiausiai demonstratyviai, lyg mėgdžiodamas mane, paleidžia. Dar viena perėja. Bitlų nebėra, dabar girdžiu jį sakant: "Aš tave myliu". Pradedu juoktis ir kramtyti lūpą. Niekada nemaniau, kad atrodau gražiai kramtydama lūpą. Ir dabar nemanau. Jis pasako dar kažką, ko gero, panašaus į tai: "Man baisu, kai tu taip ilgai tyli". Ir aš vėl juokiuosi. Šypsausi ir žiūriu jam į akis, o jo akys per daug ramios, nors matyti keletas smalsumo, keletas nesupratimo, keletas pamišimo žybsnių. "Gerai,- galvoju aš,- gerai." Pratylėjau valandą, gal ilgiau, ir šis žaidimas man visai pradėjo patikti. Dar viena perėja. Galva tuščia. Ir dar viena. Tas vargingas maišelis, gulintis kiek toliau nuo kelio krašto, primena man graudžiai romantišką filmą - dabar mes ant jo netyčia užlipsim ir susprogsim. To niekada nebuvo. Mūsų niekada nebuvo. Štai ir stotelė. Sustojam ir pagaliau po šitiek laiko abipusiškai stipriai bei nuoširdžiai susiglaudžiam, apsikabinam, įsikniaubiam. Aš juokiuosi. "Aš tave myliu", - sakau. Sakau ir jaučiu, kaip visas kūnas prisipildo šilumos, meilės ir gyvybės; ne nuo širdies, kaip kad turėtų vykti, bet nuo kojų pirštų ir vis aukštyn, aukštyn... "Kartais man reikia tokių nesąmonių. Bet tu nemoki žaisti", - pirštais įsikimbu į jo tvirtą nugarą. "Jeigu aš sakyčiau, kad man kasdien reikia vartoti kokaino, ar vartotum kartu su manimi?" - atsako jis kiek pagalvojęs, ir man pristinga žodžių. Stiprus apsikabinimas. Aš tave myliu. Aš tave myliu. O po to... Po to toks bučinys, kokio dar niekada gyvenime nebuvo. Nuostabus. Pasakiškas. Ilgas. Jausmingas. Išjaustas. Aistringas. Kupinas meilės. Viskas viename, ir tie drugeliai... Vienas iš geriausių. Pats geriausias. Netyčiomis kartojom tas pačias frazes, supratom vienas kitą taip gerai, kaip niekada anksčiau, taip gerai, kaip visada. Juokiamės, bučiavomės, spaudėmės prie kits kito ir mylėjom. Mylėjom, kaip kad mylim nuo pat pirmos akimirkos. Labai, tikrai, stipriai, žvėriškai. Kaip mylim visada. Jis išvažiavo, ir aš pėdinau namo. Keistasis radinys gulėjo prie perėjos ir aš kelias sekundes pasvarsčiau, ar tik nereikėtų jo pasiimti...