2015 m. vasario 28 d., šeštadienis

Laimingas nežiniukas

-Žiūrėk tu man.

-Žiūrėsiu aš tau.


Aš jau nebežinau, nei kas vyksta, nei kas buvo, nei kodėl buvo, nei kas dar bus. Man gerai. Man gera. Nors kažkas jau pradeda megztis ne į tą pusę, kai kurios akys susipainioja, mezginys vis tiek gražus, spalvingas ir vis didėjantis. O ir siūlų jam netrūksta.

- B., plaukiam į Nidą. Ant kojinių.

Susipainiojusios akys... Ech, na, kai pajunti stemple tekant deginantį "egzotišką" skystį, ne tik akys painiojasi, linksmiau kaip tai pasidaro... Ir keista tuo pačiu kažkaip. Įdomiai. Svarbu suprasti žodžio "saikas" prasmę. Tada net nejučia jo laikaisi.

- J., nedaryk nesąmonių.
- A., nevadink savęs taip.

Bet aš nežinau. Nieko nebežinau. Turėčiau galvoti apie ateitį, turėčiau rūpintis kitais dalykais, turėčiau labiau atsižvelgti į mamos norus, viltis bei baimes, turėčiau daug dalykų daryti kitaip, nei darau dabar, bet aš tik noriu gyventi... Gyventi dabartyje, čia, kur ir esu. Tai taip paprasta.

O gal viską aš žinau?..
Aušrinė


P.S. Būna, kai žmogus trumpam pasimeta. Kai pasimeta rašytojas (ar bent asmuo, mėgstantis rašyti), tai reiškia, kad jis pametė žodžius. Man atrodo, kad aš trumpam pasimečiau ir kaip eilinis žmogelis, ir kaip rašytojas.

2015 m. vasario 23 d., pirmadienis

Dar truputėlis šiokių tokių sapalionių

Kodėl, po velnių, aš amžinai įsimyliu? Ne, ne įsimyliu, o tiesiog būnu įsimylėjusi? Visą laiką.


Ir mano gyvenimas dabar dar labiau superiškai geras. Na, kas gali būti geriau už savo žmogaus radimą, kai surandi tą žmogų, su kuriuo visiškai sutampi ir su kuriuo viskas taip paprasta, taip gera?.. Dar geriau tik tai, kad ir tam žmogui tu pats reiški visiškai tą patį. Laimę.

O taip, laimę. Praėjo tiek nedaug laiko (nors nežinau, kiek tiksliai, nes nuo to momento aš ir jis - mes - laikui nebepavaldūs), o aš jau turiu tiek daug nerealių prisiminimų bei nuostabiai šiltų akimirkų iš atsitiktinių mūsų pasibūvimų kartu. Kaip jau sakiau - su juo viskas tiesiog paprasta. Darom ką norim, būnam vaikais, svajokliais, bėgam iš pamokų ir kuriam ateities planus, grožimės vakariniu Kaunu, klausomės mūsų dainų, stebimės vienas kitu ir tuo pat metu džiaugiamės, kemšam bandeles, sėdim medžiuose prisispraudę vienas prie kito taip, kad net pašaliniai mažieji atomai neberanda kur įsisprausti, važinėjam traukiniais į Vilnių ir atgal, iš kur atvykom, žavimės senoviniais radiniais, fotografuojamės ir "seilėjamės"(ne, ne visai tai, ką tu, skaitytojau, pagalvojai, bet tai irgi į šį žodį įsipaišo), bet geriausias dalykas, kurį mes veikiam kartu, tai būnam laimingi. Mylim ir būnam laimingi. Ko dar galima norėti?

Ir nemaišo man tai, kad aš visada viską sumaišau. Nemaišo ir jam. Kartais, kai viskas susimaišo, net geriau.

Ir džiaugiasi visi, kurie tik mus pamato, nes džiaugiamės ir mes, o mūsų džiugesys spinduliuoja į visas įmanomas puses ir man patinka žinoti, kad kažkam galbūt tai praskaidrina dieną, o kažkas turbūt vaidybiškai suraukia ūsą, bet giliai širdyje vis tiek nusišypso ir pasiunčia mums gražių dienų.

Ir patinka man svajoti, jaustis tokia mažulyte šiame nuostabiame pasaulyje, o po to išaugti iki televizijos bokšto, kuris kadaise buvo pats aukščiausias žinomas objektas fantastiškai mėlyname, jaukių debesų apsuptame danguje. Man patinka mylėti ir kurti tuos naivius vaikiškus planus, patinka tai ir jam.

Och, nieko nebėra jau baisaus!

Šilčiausių jausmų skraistės apgaubta,
Aušrinė

2015 m. vasario 12 d., ketvirtadienis

Žmogau, tai MEILĖ!

Vis svarstau, ar tik šiaip sergu, peršalau, ar tai kitokia liga. Jaučiuosi keistai. Jau vien dėl to, kad įprastai nesergu. Ne, tai ne šiaip liga. Tai - meilė. Ach, nuostabi liga. Visiškai fantastiškai nuostabi.

sakau -
žmogau,
tai MEILĖ!
tai ji
suteikia
tau sparnus
ir ištiesia
ilgus sparnus.
sparnus,
kurie nebuvo
dar tokie
tyri,
tokie nuostabūs
ir ilgi
kaip meilė -
ta pati -
nežemiška,
neužmarši...

tu pažiūrėk
į jos akis,
o ji
pažvelgs
tik į tavas
ir turėsit
du
pasaulius akyse,
kur mėnuo
neužgęsta
niekada.

ir aš myliu jį
taip pat
kaip jis mane
ir būsim mes
čia, svajose,
šalia,
toje vienintelėje
naktyje.
Iš visos širdies,
Aušrinė

2015 m. vasario 8 d., sekmadienis

Kiekviena meilė nori būti amžina

Po velnių. Tos nuostabios lūpos, kurių minkštumą atsveria gana maloniai dygi Linkolno barzda, tos gilios, be proto ryškios akys, kurios žvelgė į manąsias su didžiuliu geismu bei meile, vos pastebimai kilstelėtas nosies galiukas, beliečiantis mano mažą nosytę, žaviai išsitaršę antakiai, tobulai užbaigiantys tą nuostabiai gražų veidą ir susivėlę manųjų garbanų rudumo plaukai... Jis mano. Aš jo. Taip netikėtai, kad dar dabar negaliu susivokti. Visas pasaulis apsivertė aukštyn kojom! Visas pasaulis yra mūsų.

Įvyko kažkas keisto. Viena diena, viena naktis. Tiek laiko užtenka, kad visiškai įsimylėtum - ligi ausų, ligi kraštų... Tiek laiko pakanka ir tam, kad pamirštum visas su praeitimi stipriai suveržtas sijas. Ach, na, gerai - tas vaikinas yra visiškas mano idealas, bet, velniai jį rautų, niekas juk taip ir neįvyks! O šitas beveik tiek pat laiko pažįstamas nepažįstamasis nuo pat pirmų akimirkų krito į mano akį ir taip gerai įkrito, kad turbūt taip ir liks ten visą mums skirtą laiką. Nors apie tai anksčiau visai nesusimąsčiau, dabar viskas akivaizdu. Širdelė tuksi. Tuk tuk tuk tuk...

Malonus man skirtas dėmesys, kurį laikiau įprasta jo būdo savybe, ilgesni nei įprasti apsikabinimai, nešimas ant nugaros, šypsena veide, pasisiūlymai, komplimentai, įlindimai į kadrus, kai mane fotografuoja, nešimai ant rankų, žvilgsniai teatre, noras būti šalia - turėjau susiprasti. Ach, na, turėjau. Anksčiau. Keisti apsisprendimai, nuomonės keitimai, pritarimai, tos dešrelės, sūris ir lazdelės stovint drauge su būreliu fainų žmonių, užkampyje, siunčiant vyno butelį ratu, spektaklis, per kurį nieko nesupratom, nes kalbėjo rusiškai ir dainavo prancūziškai bei žvilgsniai jo metu, kelionė atgal sėdint ant kelių... Jetau, kaip gera jį apsikabinti! Koks jis ramus, koks nuostabus! Apsikabini, ir nieko daugiau nebereikia. Nieko, tik JO. Net bučinių netrūksta (jų per vieną naktį jau ir taip buvo užtektinai).

Lengva pasijusti paleistuve, išdavike ar viena iš tų badass jaunimo šaikos narių po tokių nuotykių, bet aš taip nesijaučiu. Nesijaučiau. Su juo, kad ir ką bedaryčiau, galiu jausti vien palaimą, gėrį, sklindantį po visą kūną, sielą, pasaulį...

Kaip gera, kad šis jausmas vėl aplankė mano pasaulėlį. Vėl savaitgaliai pasidarė nelaukiamiausia savaitės dalis, nes per juos retai kada galiu su juo matytis. Darbo dienos - žymiai geriau. Vėl užmiegu su didžiulėmis viltimis, svajomis, jo akimis, o pabundu jausdama jo kūno šilumą. Vėl gera. Aš vėl gyva. Gyvesnė, nei bet kada anksčiau.

Ir man vienodai, ką pasakys kiti. Kad ir kokie nesusipratimai kiltų, mes kartu. Dabar jau nesvarbu. Niekas. Nors visi žino, kad tokia meilė trunka neilgai. Neamžinai.

"Kiekviena meilė nori būti amžina ir tai yra jos amžina kančia",- E. M. Remarkas.

Negalvosiu apie ateitį. Negalvosiu, kas mūsų (ne)laukia, kas bus, o ko ne... Tiesiog gyvensiu. Džiaugsiuosi. Kol visą tai turiu. Tai taip gera...

Ta pati amžinoji romantikė,
Aušrinė

P.S. Nerišlios mintys reiškia išsiblaškymą, o išsiblaškymas kyla dažniausiai iš meilės. Matot, viskas susiję? Būkit ramūs.