2016 m. birželio 30 d., ketvirtadienis

Diena, kai supratau, kad mano kambarys man yra per mažas

Tai buvo vienas tų retų kartų, kai galėjau jį matyti visą visą, ne skersai, ne dalinai, bet tiesiai, iš tos vietos, kuri įprastai būna apstatyta, neprieinama; iš esmės kažkoks keistas taškas - net apsvaigo galva, ko pasekoje turbūt ir išprotėjau.

Kažką dariau su rankom; nežinau, dievaži, ką, bet jos kybojo ore, prie auksinių tapetų burbuliukų (įdomios gi tos faktūros šiais laikais), vos vos virpėjo ir jokio būdu nesviro žemyn.

Žvelgiau į tą apkarstytą, išmargintą, aplipdytą, prikabinėtą ir visaip kitaip pritepliotą buveinę, na, veikiau pusę jos - nes būtent tiek, nei daugiau, nei mažiau, priklauso man - ir, nepaisant iš prisiminimų kylančio džiugesio, jaučiausi niūriai. Kaip priešprieša veide blyškiai spingčiojo egzaltuoto žmogaus šypsena. Sienos spaudžia.

Apsėdimo pagauta atsisėdau, niekas nepasikeitė, kambarys iš tiesų ankštas. Kažkokie pamišimai džiugios pamišėlės pamišėliškais pamišėliais nukabinėtam keturkampy. Ketùrkampis ir keturkam̃pis. Žinot, skiriasi. Skiriasi ir poveikis tariant béprotis ir beprõtis.

Bepročiai, šprotai, išprotai, protui, veeee...

- Vis tiek ankšta,- guodžiuosi geltonkuodžiui paukščiui.
Anas juokiasi. Gi girdžiu, paukšti.

Apskritai tai man patinka mano keturios, na, gerai - dvi (beveik trys) sienos. Gal kad saulė šviečia. Apskritai. Jei apskritai nešviestų, gal ir nepatiktų. Kvadratainai. Cilindriškai. Trikampai. Įkypai. Skersai. Praskrostai.

Pusė manęs, pusė kūno, pusė kambario, pusė širdies, pusė proto, pusė gyvenimo, pusė lėkštės turinio - ne, nesidalinsiu! - pusė pusės, per pusę, mm??..

Ankšta, ankšta, ankšta.
Bet gi ne kambary bėda!
Čia, manyje, sieloje sienos per arti, per daug, per storos. Aš sau ankšta - matyt, kažkur lipu? Per save, tolyn? Ech, na, keliauk! Sielai reikia daug erdvės. Daugiau. Ne, jai iš vis nereikia nieko, tik... ko jai reikia? Erdvė - pakankamai nematerialu. Taip, jai reikia erdvės.

Išeitis - valgyti daug pyragų, pyragėlių, mmm. Erdvė. Kūne. Sielai čia juk.

Ačiū, kambary, siena, taške - man ankšta, aš bekraštė.

Niam.

Šrinė.

2016 m. birželio 9 d., ketvirtadienis

širdie, neleisk man meluoti

širdie, neleisk man meluoti*

žiūriu į Jo akis, Jo nosį, skruostikaulius ir prašau:

širdie, neleisk man meluoti

neleisk, neleisk, o, neleisk!

bendrapraktikė/draugė/klasiokė/būsimų mano vaikų, na, bent vieno iš jų, kaip tvirtino, tai tikrai, krikštamotė guodžiasi, jog niekada neįsimyli, niekada ir nebuvo buvusi, ir aš matau, kad jai iš ties skaudu, skaudu girdėti ir aplinkinių nuraminimus, nes, nu, kas čia tokio gali būti ramaus, kai tu jautiesi vienišas, bejausmis, nesuprastas, nemylimas ir šiaip kažkodėl pasaulio gyvasties pamestas, nors išoriškai, priešingai, degi gyvybe, bet tik ne ta, kurios reikia, ne meilės, o aš galvoju, kad jai gal vis tik ir pasisekė, nes mane pamažu, įkyriai kaip kariesas dantis ima graužti ne(be)žinia, ar aš Jį myliu ir čia net vaistai (the Cure) nepadeda:

gal todėl ji ir dingo, toji draugė/klasiokė/bendrapraktikė ir būsimų mano vaikų krikšto mama, o kartu su ja ir mano meilė, galbūt nedorėliškai perbėgusi į jos širdį? gal todėl jos ir nebematau, gal todėl nebeprisiskambinu, gi kaip tik po tų pokalbių, kurių aš labiau klausiausi nei pati dalyvavau, ir išnyko - o kas ten žino? ir vis tiek - manau, kad jai (ne)sekasi.

meilė, kaip milžiniškas trūkumas vaikystėje, jau gerą laiko tarpsnį pasireiškia visu gražumu, visada (ne)vietoje, bet kaip tokiam dalykui gali būti laikas ir vieta, na, nebent naktis po vestuvių, bet visa tai - toks didelis bullshit, ir toji meilė taip nesąžiningai, netgi šaltai ištaško mane, mano jausmus, mintis po visą pasaulį, visus vyrus, tarpukojus ir skrandžius, kad, na, išvada tik tokia - tai merginai juk iš tiesų pasisekė...

Maistas, Meilė, Moteris.
Šventoji Trejybė.

tik kad nieko gi ir nėra švento. ir taip visada būna; nuolatos. aš dvejoju, ir jis sako, kad abejoti yra gerai, bet Tu gi matai, kad nieko čia gero?! gi matai, mon menteur.

taip ir nesuprantu, kur visada viskas išbyra, išbėga, pabėga, nuteka, išsiplaiksto - kur, kaip, kodėl ir kam to, po velnių, iš vis reikia; bet taip visuomet - ratu. ar spirale? iš esmės jokio skirtumo, mat spiralė irgi, matyt, galiniame taške apsisuka, kaip tai apsiverčia, persisuka ir - o varge - vėl viskas kartojasi iš naujo. nuo žemiausio taško iki aukštumų; pirmyn, atgal; aukštyn, žemyn...

širdie, neleisk man meluoti!

nes per Jį prisijaukinau nuogumą
ir aš žinau, kad Jam pavydi mano buvęs
vis kartoja: tas miškų vaikinas, miškų vaikinas...
perka karštą šokoladą, neša knygas,
o gal net bando panešti gyvenimą
bet atleisk, mielas, ne mano(tavo) laikas.
gal ir gera, kolei afektas veikia
tas laikinumas mane žavi,
meile.

aš žiūriu į Tavo akis, galvoju, ką jaučiu; bet ko ten, širdy, taip tuščia?

Šrinė
(gal net kiek įpykusi, karščiuojanti ir be kelnių, nes kitaip nesirašo)

*eilutė iš Povilo Šklėriaus "Auksaburnio"

2016 m. birželio 1 d., trečiadienis

taip aš pasakiau taip

Ech, kūryba, ta paleistuvė.
Laisvo elgesio mergina, ne kitaip.
Kekšė?
Kreipiu į ją dėmesį, kai aplanko; kaip nekreipsi.
Kreipiu, atsiduodu, bastausi su ja, krentu, mušuosi, rėkiu...
Tik kad ji, toji kalė, ateina nakčia.
Patraukia akį, širdį, nosį - visą visą kūną.
Tikrai - kaip atsispirt?
Suglausiu blakstienas išsvajotu metu, atmerksiu akis neįmanomu ankstumu...
Nekenčiu kūrybos.
Nekenčiu tos normų oponentės.
Rutinos, savijautų, nuotaikų drumstėjos.
Acccch, kaip nekenčiu.
Ir už šitą neapykantą - ačiū tau, kūryba.
Paleistuve, kekše, narkomane.
Ne, narkotike.
Tau gimininga laisvė.
Aš žinau.
Jūs panašios sava paleistuvyste.
Jūsų nekenčiu, jus dievinu,
dabar, rytoj ir niekad.
TAIP.

Turiu daug noro kurti daug blogos poezijos, blogų minčių, blogų tekstų/kūrinių. Turiu daug ketinimų. Blogų. Prastų. Šlykščių. Naktinė kūryba - tamsa. Aš ją dievinu, sudievinu. Paniekinu. Mindau. Ir

taip aš pasakiau taip aš noriu Taip

(kažkokia šizofrenija()(

Šrinė