2018 m. balandžio 3 d., antradienis

Vienišius klausia, kaip jam gyventi

O kaip gyventi, kai esi vienišius?
Paprastai.
Atsikeli, ramu, gera.
Šviečia saulė, o gal ir ne.
Pro langą, o gal tik galvoj.
Anksti, nieko nėra šalia.
Aušta, bet tamsu.
Širdyje tuščia, bet esi pilnas.
Pilnas ko?
Savęs, savo vienatvės.
Kai žiūri pro langą ir galvoji apie kitus žmones.
O jie taip ima ir įsiprasmina tavyje.
Ir tu jau pilnas.
Daugiau nereikia.

O kaip gyventi, jei esi vienišius, bet gyveni drauge?
Ne taip ir paprasta.
Atsikeli, o tu ne vienas.
Šviesu, o gal tik įsivaizduoji.
Nežiūri pro langą, žiūri į savo draugiją.
Ir kažko ilgu.
Tuščia širdy.
Ilgiesi savo vienatvės ir tamsos.
Tas kitas žmogus amžinai įstrigęs tavo sąmonės tinklainėje.
Ir tu viską veiki atsižvelgdamas į jį.
Jis tavo erdvėje.
Kvėpuoja tavo orą, įkvėpimą, tavo būtį.
Suvalgo tave visą ir tavo vienatį taip pat.
Ir tu esi tuščias.
Tau kažko labai reikia.

Ir vis tik.
Reikia vienatvės draugijoje.
Ar draugijos vienatvėje?

(amžini kraštutinumai ir nerandi pasitenkinimo)

Praha, 2017

2018 m. kovo 15 d., ketvirtadienis

avytė galvoja apie savo bandą ir negyvenamą salą

varva per kraštą
sustabdyk
tekšt!
ir ištikšta
ant patalynės
banguoja
potencialūs kinderiai
o mes gulim
ir mums varva per kraštą

laimingi
savo nelaimėje
be vaikų

Neturiu daug. Neturiu beveik nieko. Saulėgrąžas galvoje ir vėjo gūsius pirštų galuose. Mano mintys lipa debesų laiptais žemyn, kartais pamojuoja ir nuskrenda tolyn. O tolyje mėlyna, vaisku. Neilgam. Greitai niaukiasi. Būna, gerklėje lyja. Tuomet patvinsta susisiekimo kanalai ir liežuvis nebesupranta skonio, o smegenys negali susisiekti su galūnėmis ir jos visaip įdomiai savivaliauja, pasimetusios stresuoja, pasakyčiau aš, laukia signalo "iš aukščiau".

Vaikų aš nenoriu, tuomet būtų per daug giedra ir per daug potvynių, ir visko per daug. Kitiems sakau, kad ir vestuvių nenoriu. Sulyginu jas laidotuvėms, nes -- nes vestuvių nereikia tiems, kurie tikrai myli. Kaip ir laidotuvių tiems, kurie (tikrai) jau mirė. Ir gimtadienio nereikia tam, kuris jo vėl sulaukė. Nei vienos šventės nereikia nei vienam. Šventės kolektyvinis avyčių reikalas. Fe.

Bee-e. Kartais svajoju apie negyvenamą salą. Ištisą kraštą negyvenamą! Bet ar gali avytė gyventi atskirai nuo bandos?

Be vaikų.
Be vestuvių, laidotuvių ir gimtadienių.

tik tekšt nuo krašto

2018 m. vasario 19 d., pirmadienis

Matematikos dėstytojas sakė, kad vienatis yra idealu

Aš pasiilgau savo vienatvės.
Vienatvės savo aš pasiilgau.
Vienatvės!

Labai keista tatai suprasti, labai keista šitaip tuo mėgautis ir tuo pat metu nenurimti nesulaukti, kol grįš R. Pastarąjį pusmetį viena - viena taip, kaip kad būdavau iki mokyklos baigimo; su savomis mintimis, dienomis, naktimis, namie... rašant, galvojant, prisigalvojant, veikiant, kuriant - buvau galbūt vos porą savaičių. Man buvo gera. Buvo bloga. Buvo visaip. Vienu metu roviausi plaukus klykdama - ir aš nė kiek neperdedu, buvo toks etapas su nesibaigiančiu, iš nežinia kur kylančiu bliovimu; žinant tai, kad barako sienos popierinės, mane jau greičiausiai nurašė keletas gretimų kambarių gyventojų iš šonų, viršaus ir apačios - ir negalėjau suprasti, kas ne taip, nes, na, juk viskas gerai, juk viskas gražu ir taip geeera... R. šalia ir kokia neapsakoma šiluma apima kiekvieną kart apie tai pagalvojus, kiekvieną kart grįžtant namo, kiekvieną kart, kai grįžtu pirma ir bandau susidėlioti hintus idant sužinočiau, kiek dar liko iki jo grįžimo, kai esu su juo ir prisimenu, kad, ak, dabar turiu VISĄ pasaulio laiką mums. Kiekvieną kart apie mus pagalvojus jaučiu, kaip visa tai nuostabu, nė nesvarbu, kelinti metai bėga; kaip nuostabu šitaip mylėti ir pasiilgti... po paskaitų, po dienos nesimatymo, po nakties miego, vos po poros minučių. Gera! Ir vis tiek kažkas labai labai ne taip.

Kurį laiką pačioje pradžioje turėjau idėją iš to mažo barakinio kambarėlio susikurti dar mažesnę savos erdvės salelę, kurioje galėčiau atsitverti net nuo R., nes jaučiau, kad man to reikia. Po pokalbių su protingais žmonėmis ir planavimų ką gi čia dabar reikės nusipirkti ir kur skyles išgręžti nusprendžiau, kad juk gyvenime nebus taip, kad visada turėsiu savo erdvę.

Dabar galiu pasakyti, kad privalės taip būti, tai yra visiškai nedalomai privalu. Nuo to priklauso mano gyvybingumas, veiklumas, kūrybiškumas, mokymasis ir daugybė kitų dalykų. Man reikia vienatvės. Reikia ramybės. Reikia būti tik su savimi. Aš to bijau. Pragyvenau taip ilgą laiką ir tuo mėgavausi - be to, iš tos vienatvės gimė ohoho kiek daug visko! - bet dabar, turėdama R., aš vis labiau pamirštu, kas yra vienatvė ir vis labiau jos bijausi. Nes vienatvėje nėra R. Fiziškai. Ne vieni metai prabėgo gyvenant vienatvėje ir kartu su savimi turint R... Kas man trukdo jį turėti su savimi ir dabar? Dabar aš žinau, kaip gali būti, kai jis yra šalia.

Eilinį kartą stoviu tarp dviejų kraštutinumų.

O, kaip noriu gyventi su R.!
Ir.. o, kaip noriu gyventi viena!


P. S. Dabar esu viena. Ir jausmas... neapsakomas. Vienatvė verčia išlikti.