Nesistebėk, stiebkis

Išardyti. Vėl sudėlioti. Pakeisti kelias dalis. Įsprausti savo pasigamintas ten, kur jos nė netinka. Išardyti, sudėlioti, išardyti, sudėlioti, sugriauti ir vėl sukurti - štai kuo užsiimu pastaruoju metu. Smagu, nieko geriau šiame iliuzijų knibždėlyne ir nesugalvosi. Turbūt nė jokiam kitam knibždėlyne!
---
Pastaruosius mėnesius jaučiuosi kaip koks zen meistras - jokių nervų, tik amžinas suvokimas, jog viskas taip, kaip turi būti, ir minčių ramybė. Kartais susimaunu, kartais neišsimiegu, kartais net grybšteli šioks toks pavydas (apie tai čia niekada nepasakojau, gal dar kada nors), bet vidinė ramybė su tuo taip puikiai susitvarko, kad net stebiuosi, iš kur ji tokia atsirado. Kaip čia taip nutiko?
---
Jau keletą metų su R. miegam tik nuogi. Dėl to būna labai sunku miegot kažkur svetur - ten reikia apsirengti. Fui - miegoti su maike?! Pižamos - išvis šėtono išmįslas! Gal todėl mes taip retai grįžtam į gimtuosius namus ir miestus...
---
Įkyrūs geiduliai, nežinia iš kur plaukiantys - kaip čia yra, kad jauną merginą gali traukti pusamžis vyriškis? Tiesa, kad amžius dažnai nedaug ką turi bendra su brandumu, bet gerokai dažniau - su patyrimu. Galima ginčytis, kad patirtis glaudžiai siejasi su branda, bet galima ir nesiginčyti. Faktas, kad traukia, įdomus ir be šių diskusijų. O įgyvendinti troškimą, ar ne - jau empirikos reikalas. Ką darys mergina?
---
Ji, kuris rujoja (būtent taip, čia ne klaida). Sakiau, kad puikus knygos pavadinimas. Atsakė, kad paduos į autorinių teisių bla bla bla ir t.t.
---
Kartais šį bei tą užrašau. Bet nebeskelbiu. Tiesa, ir užrašau itin retai, tik kai turiu visą pasaulio laiką ir jokios kitų užduočių skubos. Siaubinga, kaip gyvenimas gali sugadinti žmogų. Tekstai nebetenkina rašytojo. Tekstai nebeatsiranda iš niekur. Jeigu noriu kurti, turiu galvoti apie kūrybą, o ne taip, kaip seniau: turiu kurti, jei noriu vėl galėti galvoti. Kūryba užvaldydavo. O dabar jai veik nebėra vietos.
---
Niekaip neišeina iš galvos Kinijos koncentracijos stovyklos ("Kaip, negi šiais laikais? Argi taip gali būti? Kodėl?") ir toje pačioje galvoje netelpa, kaip toks gyvuliškumas iš viso įmanomas - turiu omeny, juk yra istorija, iš kurios galima mokytis. Bet tuo pačiu jaučiu persmelkiant jausmą, kad savo koncentracijos stovyklą aš susikūriau čia, sau, savo gyvenime. Svarstau, kokius skausmus kenčia tiek tieji, kurie stovyklose, tiek likę "laisvėje", bet nieko nežiną apie savo artimuosius; svarstau, kaip siaubingai jaučiasi žmogus, likęs visiškai vienas, tik su nukirstu šeimos medžiu. Ir štai, aš - vengianti švenčių, nes nemėgstu jų komerciškumo, bet tuo pačiu nelankanti savo tėvų, šeimos, artimųjų ir įprastomis dienomis. Atsiskyrusi, susvetimėjusi, išsiilgusi meilės ir jaukumo, bet mananti, jog man nieko panašaus nereikia. Išverkianti upelius dėl savo savanoriško vienišumo bei nepaklusimo tradicijoms. Nesistebėk žmonių žiaurumu, stebėkis savimi.
---
Tekstai nebesirašo. Kūryba nebeplaukia savaime, nebesispardo rėkdama, kad išleisčiau lauk. Yra kitų problemų, yra kitų galvos skausmų - kūrėjas nusikankino ir mirė, pabaiga.

Tom Rosenthal - All of Them Dreams

Báltos lazdelės nesąmoningumo pasiramstymui

Į troleibusą įlipo akloji. Prie durų sėdėjęs seneliukas pastebėjęs neregio lazdelę sukruto, atsistojo ir, merginai atsargiai bežengiant troleibusu, gergždžiančiu balsu tarė: "Sėskit!" Tuomet sugriebė ją už rankos ir padėjo susirasti kėdę. Mergina pabaksnojo lazdele per kėdes ir susivokusi, kas kur ir kaip, pasakė "ačiū", o tada perėmė vairą į savo rankas - apsisuko, apsičiupinėjo ir atsisėdo prie lango. Kurį laiką važiavo tylėdami, bet tuomet seneliukas pradėjo merginą kalbinti:

- Tai jūs prastai matote?

Mergina kažką sumurmėjo po nosimi, lyg pritarė, vyriškis, rodos, nė nelabai nugirdo.

- Aš irgi prastai matau. Prastai matau...

Kiek patylėjęs:

- Na bet ir jūs prastai matote, vargšė jūs...

- Ne vargšė aš! - atkirto ji, o mane toks atkaklumas gerokai sužavėjo, tad prajukau.

Toliau važiuojant mergina seneliuką ignoravo. Na ir gerai - priskrenta čia visokie verkšlentojai...

The Black Keys - Fever

Vasaros lietūs susitinka su rudens pradžia

Išėjau į lietų. Nežinojau, kad lis; besiruošiant dar švietė saulė. Tačiau vos nutipenusi į savo vietelę dauboje, pušų apsupty, kur mane retkarčiais išduoda R., iš visų pusių kaip koks apsiaustas apsupo vandens užuolaidos. Maži, tobuli lašeliai. Einant takučiu netyčia prisiminiau save prieš keturis, o gal penkis metus, kuomet per lietų eidavau pasivaikščioti savo gimtajame mieste. Vieną tokį kartą išėjau į neišvaizdų parkelį prie pat greitkelio, ėmė talžyti stipriau prapliupęs lietus. Ėjau ir gėrėjausi, kai netikėtai priekyje pamačiau dar vieną žmogystą; per pievą ji žingsniavo į mane. Prasilenkėm. Bet budrumas niekur nedingo. Ir gerai, nes už keleto minučių gavau nustebti, kai supratau, kad būsiu įspėjusi tojo vaikino neramią sielą, nes jis, pasukęs iš kur ką tik atėjo, mane prisivijo ir palietė petį: "Atsiprašau..."- tarė ir palaukė, kol atsisuksiu. Išgąsčio pilnomis akimis stebėjau, kas bus toliau. "Gal norėtumėt pasimylėti?" Aš tik suvapėjau kažką apie tai, kad labai mane išgąsdino, ne, ačiū, ir kažkaip žaismingai nusiteikusi patraukiau savu keliu.

Dabar šyptelėjau. Turbūt šiandien sutikčiau.

---

Pasakiškai neįtikima: šitokia auksinė šviesa išpurvintos mėlynės fone! Pušys, vėjas ir laumžirgiai - dideli, įmitę, plėšrūs; skraido, vengia lietaus lašų. Mane žavi jų tvirtumas.

---

Stebėjau pieva judančią bombą pūkuotu kūneliu ir mažyčiais sparneliais. Nors esu trečiam aukšte, aiškiai matau, kaip dobilų galvomis, išsistiebusiomis netoli dešimties centimetrų ilgio koteliais į viršų, vyksta kokia tai grandininė reakcija - jos vis nusileidžia ir vėl pakyla į pradinį aukštį, viena po kitos, up and down.

---

Stebiu pro atdarą langą keliukų keliaujantį R. ir kvėpiu gaivų ryto orą - ramu.

---

Guliu pusnuogė ant lovos, pro besimerkiančias akis bandau skaityti savo vaikystės komiksus, tuo pačiu dar mėgaujuosi paskutinėmis šaukšto galiuku užkabinamomis riešutų kremo palaimomis ir klausausi R., šitaip svaiginamai nuoširdžiai besikalbančio su savimi pusbalsiu. "Šito gal visai prireiks..." "Aha! Turėčiau įsidėti šitą.. knygą... just in case. Taip." "Man reikia... kroviklio. Aš neturiu kroviklio. Moterai, gal turi laidą nuo savo seno telefono?" - klausia jis ir mūsų žvelgimo trajektorijos susikerta visų visatos dėsnių gražumu; vyzdžiai išsiplečia ir laikas tiksi tik tiek, kiek šviesai užtrunka keliauti nuo vieno prie kito ir atgal - tad štai, kai esi visai arti, prisiglaudęs, tam tikra prasme sustabdai laiką. Beveik?

Šiaip jau esu nervinga ir labai linkusi saugoti savo daiktus. Ypač jeigu juos reikia skolinti. Ir ypač ypač, jeigu tas kitas žmogus nepasižymi savo daiktų saugojimu. Va tada aš būnu ir super nervinga, ir super sauganti savo daiktus. Bet, hm, viskas taip gražu ir gerai, kad kažkokiu būdu sugebu užgniaužti savyje įkyriąją moteriškę ir be jokių susierzinimų parodau jam stalčių, kuriame ras, ko ieškojęs.

Nesinervinti yra gera. Leidimas sau atsipalaiduoti, kuris galėtų pamažu virsti nuolatine būsena.

---

Tokios mintys lankė vasarą. O dabar ruduo. Nervinimosi mažai, jaučiuosi puikiai. Ėjau iš Niujorko į Kamčiatką, regėjosi, kad girdžiu lietų, bet tai tebuvo vėjuje šnarantys pernykščiai lapai... O vos už keleto metrų - šlapia šlapia. Ak, žavu. Štai ir lietus. Štai vėjas! Kaip aš išsišiepiu, kaip mano visas kūnas išsitiesia, įsitempia ir atsigauna, kokį esybės džiaugsmą pajuntu užklupus audrai! Neįtikėtinai gaivališka ir instinktyvu. Mini transas. 

Depeche Mode - Broken