2017 m. rugsėjo 25 d., pirmadienis

Prisiminiminimuos

Seniau darydavau daug keistų dalykų
Ir dabar darau
Bet seniau jų būdavo tiesiog daugiau

(štai kai kas iš, rodos, 2013-ųjų):










2017 m. rugsėjo 23 d., šeštadienis

Apie vagystes (ir vaikystę)

Mano vagystės prasidėjo prieš keturiolika metų
Tuomet buvau darželyje
Nepamenu, kiek ilgai
Bet buvau

Turėjau pirmąją 'geriausią draugę'
Dabar ne tik jos veido, bet ir vardo nebepamenu
Ji išsikraustė užsienin turbūt man bebūnant penkerių
Bet aš spėjau šį tą padaryti

Tai prasidėjo pačioje vaikystėje
Kai valgydavau žolę
Ir mušdavau darželio berniukus
O mane dėl to tik bausdavo ir bausdavo
Gaudavau sėdėti ant suoliuko

Pamačiau kartą tos draugės plaukų segtuką
Pradžioje plaukuose
O paskui ir spintelėje
Tokį vienišą, paliktą

Jis buvo toks gražus, toks neįprastas -
Lyg ir gėlė, bet kokia tai fatališka
Per vidurį sporangė
Bet atrodė it numirėlio ranka
Atsimenu ir dabar
Nieko įspūdingo
Tik draugės veido atgamint nebesugebu

Nevaliojau atsispirti
Pirmiesiems, dar vaikiškiems kėslams
Godumui, grožio jausmui
Neradau savy jokios moralės
Jokių priekaištų
Kaip keturmetė
Tik akimirkos jausmas

Ir aš jį paėmiau
Niekam nerodžiau
Slėpiau ir slėpiausi
Ypač nuo mamos

O po dešimt metų
plius minus
Dėjau tą sagę į prisiminimų dėžę
Tarp dienoraščių,
kviečių varpų,
draugystės apyrankių,
plaukų sruogų,
laiškelių,
nuotraukų,
maikučių

Tai buvo simboliška
Jokių sąžinės priekaištų

Visai kaip dabar
Kai darau, kas, rodos, tinkama
Ir išeinu su nauju šaliku
Bei pakaba
Pro duris
Dėvėtų drabužių parduotuvės
Su nuolaida
Nesumokėjus

2017 m. rugsėjo 13 d., trečiadienis

kartą suplyšo mano kelnių klynas

kartą suplyšo mano kelnių klynas
ties užpakaliu
gražiai gulančių, aptemptų
tokių, kurių būna gaila

tai buvo vasarą
jis suplyšo man beeinant
taip tiesiog, nusitrynė
nė nežinau, kaip
bet pastebėjau negreitai

kartą atsisėdau su tais džinsais ant žemės
trrrrrr - pasigirdo garsas tuomet
tiesiai iš mano tarpukojo
kurį saugojo gerosios kelnės
nebeilgam tačiau

taip kartą suplyšęs, toliau tebeplyšo
ties kai kuriuo žingsniu, tūpsniu, atsisėdimu
bet kelnės man patiko
labai patiko
todėl nešiojau

jos buvo rudos, rusvos, netgi vyšninės
kartą besiviliančio vaikino mašinoje įgavo būtent tokį atspalvį
bet aš nežinau kodėl
nes ruda - tai ne vyšninė
nors gal kiek ir neša?

kelnės plyšo toliau
vis labiau ir labiau
prasidėjo naujas etapas
rugsėjis, Vilnius, studijos ir žmonės
žmonės, žmonės, žmonės
nauji veidai ir nauji vardai

tuo metu suvokiau,
kad mano seniai prasidėjusios kovos
su kompleksais
pasiekė tokį tašką, kuriame jau ir kovos nebereikia
nes viskas aišku
nes aš laimėjau

bet tuomet pastebėjau žvilgsnį
žvilgsnį man iš nugaros, penkiais laiptais žemiau
į mano užpakalį
į nutrintą skylę
žiojinčią ir apžiojančią
žiūrinčiosios siaubą
ir pasėjančią sėklą josios apmąstymams

mačiau tai veide
ji neišsidavė
bet pamatė per daug
mačiau tai
nes jutau
kaip dega klynas

ir po to aš tą klyną užlopiau


(mintijimai po rašytojų sąjungos skaitymų; tie, kur klajoja, sklendžia erdve - tereikia ištiesti ranką ir pasiimti)