Prisiminiminimuos

Seniau darydavau daug keistų dalykų
Ir dabar darau
Bet seniau jų būdavo tiesiog daugiau

(štai kai kas iš, rodos, 2013-ųjų):

Apie vagystes (ir vaikystę)

Mano vagystės prasidėjo prieš keturiolika metų
Tuomet buvau darželyje
Nepamenu, kiek ilgai
Bet buvau

Turėjau pirmąją 'geriausią draugę'
Dabar ne tik jos veido, bet ir vardo nebepamenu
Ji išsikraustė užsienin turbūt man bebūnant penkerių
Bet aš spėjau šį tą padaryti

Tai prasidėjo pačioje vaikystėje
Kai valgydavau žolę
Ir mušdavau darželio berniukus
O mane dėl to tik bausdavo ir bausdavo
Gaudavau sėdėti ant suoliuko

Pamačiau kartą tos draugės plaukų segtuką
Pradžioje plaukuose
O paskui ir spintelėje
Tokį vienišą, paliktą

Jis buvo toks gražus, toks neįprastas -
Lyg ir gėlė, bet kokia tai fatališka
Per vidurį sporangė
Bet atrodė it numirėlio ranka
Atsimenu ir dabar
Nieko įspūdingo
Tik draugės veido atgamint nebesugebu

Nevaliojau atsispirti
Pirmiesiems, dar vaikiškiems kėslams
Godumui, grožio jausmui
Neradau savy jokios moralės
Jokių priekaištų
Kaip keturmetė
Tik akimirkos jausmas

Ir aš jį paėmiau
Niekam nerodžiau
Slėpiau ir slėpiausi
Ypač nuo mamos

O po dešimt metų
plius minus
Dėjau tą sagę į prisiminimų dėžę
Tarp dienoraščių,
kviečių varpų,
draugystės apyrankių,
plaukų sruogų,
laiškelių,
nuotraukų,
maikučių

Tai buvo simboliška
Jokių sąžinės priekaištų

Visai kaip dabar
Kai darau, kas, rodos, tinkama
Ir išeinu su nauju šaliku
Bei pakaba
Pro duris
Dėvėtų drabužių parduotuvės
Su nuolaida
Nesumokėjus

kartą suplyšo mano kelnių klynas

kartą suplyšo mano kelnių klynas

ties užpakaliu

gražiai gulančių, aptemptų

tokių, kurių būna gaila

tai buvo vasarą

jis suplyšo man beeinant

taip tiesiog, nusitrynė

nė nežinau, kaip

bet pastebėjau negreitai

kartą atsisėdau su tais džinsais ant žemės

trrrrrr - pasigirdo garsas tuomet

tiesiai iš mano tarpukojo

kurį saugojo gerosios kelnės

nebeilgam tačiau

taip kartą suplyšęs, toliau tebeplyšo

ties kai kuriuo žingsniu, tūpsniu, atsisėdimu

bet kelnės man patiko

labai patiko

todėl nešiojau

jos buvo rudos, rusvos, netgi vyšninės

kartą besiviliančio vaikino mašinoje įgavo būtent tokį atspalvį

bet aš nežinau kodėl

nes ruda - tai ne vyšninė

nors gal kiek ir neša?

kelnės plyšo toliau

vis labiau ir labiau

prasidėjo naujas etapas

rugsėjis, Vilnius, studijos ir žmonės

žmonės, žmonės, žmonės

nauji veidai ir nauji vardai

tuo metu suvokiau,

kad mano seniai prasidėjusios kovos

su kompleksais

pasiekė tokį tašką, kuriame jau ir kovos nebereikia

nes viskas aišku

nes aš laimėjau

bet tuomet pastebėjau žvilgsnį

žvilgsnį man iš nugaros, penkiais laiptais žemiau

į mano užpakalį

į nutrintą skylę

žiojinčią ir apžiojančią

žiūrinčiosios siaubą

ir pasėjančią sėklą josios apmąstymams

mačiau tai veide

ji neišsidavė

bet pamatė per daug

mačiau tai

nes jutau

kaip dega klynas

ir po to aš tą klyną užlopiau

(mintijimai po rašytojų sąjungos skaitymų; tie, kur klajoja, sklendžia erdve - tereikia ištiesti ranką ir pasiimti)