2018 m. sausio 15 d., pirmadienis

nuo mon(i)ų

Aš pavargau nuo nuomonių. Visų nereikšmingų ir perdėtai reikšmingų, kišamų, pavargau nuo tų, kuriomis tikiu ir nuo tų, kurias tik priimu idant atrodyt brandžiai... idant neįžeisti? Pavargau girdėt žodžius, skirtingus žodžius, skirtingas nuomones, iš kurių kyla pykčiai, dėl kurių kovojama, dėl kurių marinama siela, kurios nė nėra, nes nežinau, ar ja tikėti, nežinau, kuo tikėti, nežinau... nes visko per daug.
Informacijos apstu, o kas yra tikra? Niekas nežino. Nebežino, kas tikra JAM, JAI, JIEMS. Gali aklai tikėti viena tiesa, savo tiesa, bet ar tai nebus kvaila? Tai apribojimas. Tavo paties. Gali netikėti niekuo, būk skeptikas! Ir.. nesugebėsi pasidėt net pamatų, nes idėjų per daug, per daug visko, kad galėtum išgryninti, nuo kur pradėta meluoti, ir ar tik ne nuo melo mūs kalba prasidėjo?
Jaučiu norą pabėgti, jaučiu norą rašyti, jaučiu norą medituoti. Nenoriu kitų nuomonių. Pavargau nuo to, pavargau jas priimti, pavargau rodyti savąją, net jei josios nebuvimą. Noriu žiūrėti į save. Noriu suprasti, kas esu. Ką galvoju. Kur mano pagrindas, kur mano tiesa. Kuo galiu visiškai absoliučiai neabejoti? Negaliu rasti nei vieno dalyko. Kad gyvenu, kad mirsiu, esu žmogus, kad man skauda - visa tai taip lengva nuneigti. Tobulas, nuolat tobulėjantis žmogaus protas davė daug galimybių, per daug. Įprasta rinktis kaip paprasčiau, nes realus kelias per sunkus. Jame nėra gairių. Nėra užuominų, patarimų, nėra prieš tai ėjusiųjų. Esi tik tu. Su savimi. Savo galvoje.
Dėl to man reikia meditacijos. Atsijungti nuo KITŲ nuomonių. Pavargau su jomis kovoti, pavargau jas priimti. Noriu klausyti savęs, o ne rėkti save kitiems. Pavargau nuo įvykių absurdiškumo, jaučiuosi užspausta. Užspeista. Tik ne visai į kampą. Ar galima įspeisti į atvirą lauką, kuriame būdamas nieko nematai aplink? Aš atviroje erdvėje. Galiu veikti. Dar nesu suvaržyta. Tikiu.
Man reikia medituoti. Tris dienas, penkias, savaitę, dešimt. Kuo ilgiau. A, priimk tinkamą sprendimą. Priimk tinkamą...

Aš pavargau nuo kitų nuomonių.

2017 m. rugsėjo 25 d., pirmadienis

Prisiminiminimuos

Seniau darydavau daug keistų dalykų
Ir dabar darau
Bet seniau jų būdavo tiesiog daugiau

(štai kai kas iš, rodos, 2013-ųjų):










2017 m. rugsėjo 23 d., šeštadienis

Apie vagystes (ir vaikystę)

Mano vagystės prasidėjo prieš keturiolika metų
Tuomet buvau darželyje
Nepamenu, kiek ilgai
Bet buvau

Turėjau pirmąją 'geriausią draugę'
Dabar ne tik jos veido, bet ir vardo nebepamenu
Ji išsikraustė užsienin turbūt man bebūnant penkerių
Bet aš spėjau šį tą padaryti

Tai prasidėjo pačioje vaikystėje
Kai valgydavau žolę
Ir mušdavau darželio berniukus
O mane dėl to tik bausdavo ir bausdavo
Gaudavau sėdėti ant suoliuko

Pamačiau kartą tos draugės plaukų segtuką
Pradžioje plaukuose
O paskui ir spintelėje
Tokį vienišą, paliktą

Jis buvo toks gražus, toks neįprastas -
Lyg ir gėlė, bet kokia tai fatališka
Per vidurį sporangė
Bet atrodė it numirėlio ranka
Atsimenu ir dabar
Nieko įspūdingo
Tik draugės veido atgamint nebesugebu

Nevaliojau atsispirti
Pirmiesiems, dar vaikiškiems kėslams
Godumui, grožio jausmui
Neradau savy jokios moralės
Jokių priekaištų
Kaip keturmetė
Tik akimirkos jausmas

Ir aš jį paėmiau
Niekam nerodžiau
Slėpiau ir slėpiausi
Ypač nuo mamos

O po dešimt metų
plius minus
Dėjau tą sagę į prisiminimų dėžę
Tarp dienoraščių,
kviečių varpų,
draugystės apyrankių,
plaukų sruogų,
laiškelių,
nuotraukų,
maikučių

Tai buvo simboliška
Jokių sąžinės priekaištų

Visai kaip dabar
Kai darau, kas, rodos, tinkama
Ir išeinu su nauju šaliku
Bei pakaba
Pro duris
Dėvėtų drabužių parduotuvės
Su nuolaida
Nesumokėjus