Motin, Žeme

Motin, Žeme, aš tavo vaikas. Man daug nereikia: saulės, lietaus, bičiulių, besidžiaugiančių mūsų bendrumu. Aš esu mažas. Kartu su gamta - neįveikiamas.
Pirmieji medžių lapai ima geltonuoti, taip gelsta ir mano vasariškos mintys. - Kaita yra gerai,- sakau aš sau. Tikiu. Prabėgo gaivališka vasara ir noras įamžinti ją tekste; dabar jau nepagausiu. Dabar įkvepiu ir iškvėpiu rudenį.
Prasidėjo tas metas, kai dauguma pažįstamų žmonių žieduojasi. Bendraamžių kol kas ne tiek gausu, bet nemažai kiek vyresnių figūrų, kūrėjų, menininkų, šiaip šiltų žmogeliukų, o taip pat ir laipiotojų, žygeivių ėmė kurt šeimas - tai matant apima tikrai labai keistas jausmas.
Motin, Žeme, aš tavo vaikas ir man daug nereikia. Tik abipusio susitarimo, santaikos, laisvės. Yra daugybė ne(be)reikalingų socialinių konstruktų ir man patinka jais eksperimentuoti.
Neįtikėtinai aiškiai supilkėjo beržai. Kiti medžiai tikriausiai irgi. Jų lapeliai vasarą būna vaiskiai žali; dabar belikęs vien purvinas pilkumas.
Keičiasi laikai, metų laikai, dienos, pažiūros, kūnas, minčių tėkmė. Man gera justi, kad esu ne viena. Kad visa susiję.
Motin, Žeme, aš kartais nuklystu.
Bet priimk mane.
Ir vėl.

Kabloonak - Bruises on Her Legs

Birželį, kai karšta

Karšta taip, kad net prastai išgręžti drabužiai pakabinti ant virvučių nespėja varvėti - tuojau nugaruoja. Vasara. Trumpam apėmęs noras nieko neveikti. Drybsoti pievoj, kaip visi tie pro langus matomi pūkuoti laukiniai gatti. Dai čiūto dai čiūto - keliaujam į miškus, pievas, prie upių, traukiam hamakus, ukulėles, būgnelius, arbūzus, leidžiam vandeniui tekėti čiurnomis, geriam saulę, šaltinio vėsą, dai čiūto dai čiūto, žuvų šukelėm plaukus... Ar kada sumąstėt, kad žmonės bręsta per patirtis? Ne šiaip metams bėgant ir ne vien dėl to, ką išgirdo, pamatė, perskaitė, bet didžiąją dalimi patirtomis situacijomis. Kuo daugiau ir kuo įvairesnių situacijų, tuo daugiau (įvairių) pasirinkimų žmogus priima, tuo lankstesnis beigi sąmoningesnis tampa (nors dar nemaža dalis to dar nuo jo požiūrio priklauso). Paprastas dalykas, ir vis tik netikėtai šovęs galvon beanalizuojant vieną bendraamžį vaikiną, sprendžiant, kodėl tai, ką jis kalba, man visiškai neįdomu, iš kur tarp mudviejų tokia didelė praraja, kodėl erzina, kodėl jis atrodo it užstrigęs vaikiškose mintyse. Ir tuo tarpu, kodėl gi randu kalbą su 10-15 metų vyresniais. Patirtys! Vienas toks 30(+)-metis reikšmingai pastebėjo: "Velniava! Tu tokia jauna, bet atrodo, kad už mane jau daugiau esi visko patyrusi!" Didelę reikšmę turi ir kelionės - turiu pastebėti, kad į mano kelionių savoką neįtelpa poilsinės "kelionės" apsigyvenant viešbučiuose ir šiaip švaistantis pinigais į kairę ir į dešinę, į tai neįtelpa lankytinų vietų lankymas (nes lankytinos vietos niekada nėra tikrasis vietovės veidas) ir, na, šiaip visa tai, ką galima vadinti "turizmu" ir turisčiokais; kelionės, kuomet žmogus yra įmetamas į visiškai nepažįstamą aplinką ilgam laikui, kai tranzuoja, kai apsigyvena pas vietinius, kai galbūt iš jo pavagia visus daiktus, kai reikia kaip nors išplaukti - tuomet jis auga itin greitai. Kelionės yra savęs įmetimas į labai gilius ir plačius vandenis, iš kurių išplaukęs palieki savo senąjį aš kitame krante, o gal ir kažkur vandens dugne. Vis prakratau mintyse žmones, kurie mane žavi, kurie yra užaugę daugiau nei aš, su kuriais noriu bendrauti, ir bene visi jie savo gyvenimuose yra ilgesnį laiką pratranzavę/savanoriavę kur nors toli toli, svetur. Pamenu ir savąją tranzavimo patirtį - išlaisvinantis reikalas. Norisi daugiau. O dar norisi kuklumo. Daugiau kuklumo? Beveik oksimoronas. Nesigirti, nekalbėti ir neveikti vedamai tuštumo. Džiaugtis. Paprastai ir nuoširdžiai. Gyvenimu, patirtimis, žmonėmis. Neteisti, nežeminti, nekelti tos galvos aukščiau virš "visų tų, aviukų". Su A. priėjom išvadą, kad ne visada, bet dažniausiai geriausia yra veikti būtent tai, ką tuo metu norisi, daryti taip, kaip tuo metu atrodo - per eksperimentus ateina patirtis. Auga suvokimas. Džiaugiuosi savo gyvenimu. Džiaugiuosi augimu ir patirtimis. Ir dar niekada nebuvau tokia dėkinga mamai ir tėčiui, kad mane tokią sukūrė.

Girių Dvasios - Turėja Liepa

Mažoji M

Jo ranka trumpam pakimba ore, tada nusileidžia ant genitalijų ir keliais grybšniais jas pakaso. Apdumojęs žvilgsnis į niekur, traiškanotos akys; vyzdžiai rodo jį esant ne šioje Žemėje. Ranka taip ir lieka savo vietoje, pasiruošusi vėl numalšinti niežulį. Gerai bent, kad niekas nemato. Tai įrodo jį jau pasiekus savo. Nieko aukščiau nebėra. Aukštumos ir žemumos tėra priešingi poliai - juos labai lengva apkeisti vietomis. Žmonės į jį nė nežiūri, aplink kelios tuščios sėdynių eilės. Jis jau nebesupranta, kad skleidžia aitrų nuosmukio kvapą. Nepravėdina nė kišenėse ūžiantys vėjai.

Kažin, kur link jis keliauja? Kas dar jaudina jojo širdį? Ar tenai ne skylė? Jis įkiša ranka kišenėn. Pirštai išlenda lauk kiek aukščiau kelio. “Stotis”, - skelbia moteris įkyriu balsu iš gergždžiančių kolonėlių. 06:02. Laikas jau kadų kadais nebeteko prasmės, dabar tai tik įpročio reikalas. Iš kailio išsinėrusi katė. Atrodo įdomiai, bet naudos nedaug belikę. Lėtu, svirduliuojančiu žingsniu, iš paskos besivelkančiu skarmalu šio amžiaus nelaimingasis išžirglioja lauk. Kažkoks vaikigalis piktdžiugiškai primina besiplaikstančią krepšio atplaišą. Kol vyriškis atsisuka, vaikigalis jau būna dėjęs į kojas. Pereina per perėją ir prieš akis pasimato vieninteliai belikę priešai, kurie dar kartais pabūna draugai. Buriuojasi prie suoliuko. Prie baro. Stebi praeivius. Vyriškis sumeta terbas už suoliuko. Visi tyli. Jis pasikaso genitalijas.

Kartais, labai labai išimtinais atvejais, jis dar prisimena save prieš gerą dvidešimtmetį, vos patapusį valkata. Sugebėti išgyventi be namų bei pastovaus pajamų šaltinio jam atrodė neįtikėtinai žavi mintis. Visą gyvenimą jis priešinosi sistemai. Nenorėjo būti normalus. Gyvenimas, kai religija, valstybė, net aplinkiniai žmonės tave kiekviename žingsnyje stengiasi suvaldyti, pakreipti tam tikra linkme, nuspręsti už tave, jam atrodė kažkokia žemesnė gyvavimo forma. Nes šeima, kurioje užaugo, visuomenės buvo nurašyta. Jei gimei geriantiems, smurtaujantiems tėvams, tai tavo problema, tu visą košę ir srėbk, ir dar džiaukis, kad turi ką srėbti.

Vaikystėje jis turėjo tokią draugę - Marija buvo ji vardu. Visi vadindavo ją mažąja M. Kažkokiu atsitiktiniu būdu mažoji M nusprendė savo dienas leisti kartu su juo ir taip jį praturtino. Marijos tėvai buvo padorūs žmonės, jiems paprasčiausiai nepasisekė. Nemažą dalį gyvenimo paskyrė filosofijai, toji filosofija pasiekė ir Mariją, o Marija ją ištransliavo savo draugui. Gal matė, kad šis supras - užtektinai turėjo liūdesio savo jaunose akyse. Paprastais žodelyčiais jiedu šnekučiuodavosi apie gyvenimo prasmę, mirtį, meilę, džiaugsmą. Tai gelbėdavo tiek vieną, tiek kitą. Iki kol mažoji M pradingo. Nuskendo? Buvo pagrobta? Užaugęs jis taip nieko ir nesužinojo.

Iš santykio su M jisai išsinešė norą spręsti pats. Anksti išvytas iš namų, susiradęs šiokį tokį darbą bei būstą (lūšną), jis vis brandino savyje mintį nustoti stengtis. Mesti, mesti viską, ką gali mesti ir pasileisti pasroviui. It mirusi žuvis. Neturėti šeimos, neturėti draugų ir jokio užnugario yra sunku, bet jis vis dar galėjo pasirinkti, stengtis ar nebesistengt. Kažkas caktelėjo galvoje ir jis išėjo į gatvę.

Buvo ruduo, daug balomis šlepsinčių batų, o jis niekur neskubėjo. Stebėjo aplinką, aplinkinių veidus. Jautėsi laisvas ir nelaisvas tuo pat metu. Karts nuo karto sukirbėdavo mintis, kad jis suprato, kam skirta visuomenė, normos, valstybės, religijos, bet ta mintis savo trumpo gyvavimo metu nesugebėdavo įleist šaknų giliau; pasimiršdavo. Vis labiau ir labiau.

Po poros mėnesių jis dar atrodė gana padoriai, sugebėdavo susirasti pakenčiamai atrodančių rūbų, kartais juos išsiplaudavo Neryje, prasimanydavo pinigų, kuriais pirkdavo net ir viešojo transporto bilietėlius. Susirado likimo draugą, kuris palaikydavo kompaniją ir mielai kartu papokštaudavo. Tuomet jis dar suvokdavo, kad smirdi šlapimu ir alkoholiu, stengėsi tuos kvapus paslėpti, bet greitai liovėsi. Kartais pakalbindavo įvairaus amžiaus mergaites, bet tos arba spoksodavo išgąsčio prisigėrusiomis akimis, arba ignoruodavo. Po kiek laiko liovėsi daręs ir tai.

Pamažu priėjo prie to, kad liovėsi daręs absoliučiai viską. Gyvenimas susitraukė iki vos įžiūrimos linijos, jis ne itin suprasdamas sugebėjo palaikyti gyvastį iš absoliutaus minimumo. Jokių minčių, jokių norų, tik beprasmis sklendimas erdve, seniai nebesirūpinant žmogiškais dalykais. Net jeigu pagaliau nerastų duonos kąsnio, galėtų susirangyti po suolu anava ir numirti. Ranka ant genitalijų, akys žiūri į tolį. Širdis ritmingai tilsta. Niekas nepastebėtų, niekam nieko netrūktų. Galbūt kokia nervinga akis teužkliūtų už sunykusio stuburo ankstų rytą skubėdama autobusan. Buvo nebuvo. Tik kvapas dar justi. Ir niežulys.