2017 m. rugpjūčio 12 d., šeštadienis

m irti(s)

Siūbuoja medžiai. Šlama lapai. Ošia, banguoja... Slidus, glitus, gundantis vėjas slysta trapiais paviršiais, mažytėm membranom. Jis nieko neišskiria; plaukia, ir tiek. Sklendžia! Neaplenkdamas ir manųjų minčių, pasislėpusių kažkur, galbūt tarp slėpiningų smegenų vingių, o gal... gal kaip tik - ore, visur; niekur.

Kažkoks andainykštis paklusimas manyje gyvena. Jaučiu tą pulsuojantį, sopulingą vergiškumą. Šitiek metų būnant verge, fonu, įrankiu, ir tik keliolika dešimtmečių pagaliau pradėjus emancipuotis, sunku išdildyti praeities šmėklas, bekraštį paklusnumą.

Bet esti ir pirmykštis, nepasotinamas, vaiskus troškimas - tai nuojauta, tai prigimtis. Tai, kas niekada nebuvo primesta, tai, kas užgimė kartu, vienodai ir lygiai, kaip ir kitiems - tai laisvė, tūžmingumas, aistra ir jėga. Draskanti, griaunanti, pamaloninanti...

O, koks dvilypumas. Koks nuostabiai suderinamas dvilypumas.

Galiu inkšti ir maldauti malonės, švelniai glostyti, glaustytis, priglusti, bučiuoti, myluoti, net būdama vėtoma mėtoma... Ir turiu užtektinai pirmykščio nežaboto pamišimo tuojau pat suleist į visą tai, kas reikalauja tokio baisaus nusižeminimo, dantis. Aštrius, godžius kraujo ir keršto, užsitęsusios kančios išpirkimo...

Palaimintas nepastovumas!

Tai tik aukso viduriukas; harmonija tatai. Svyravimas tarp vieno ir tarp kito - o, kaip nuobodu turėtų būt visad taip pat! Kol du poliai siaučia many, aš rami; kol vergas ir karalius esu.

Pro akis praplaukia vienas epizodas - jis stovi ir žiūri. Tyla. Ne, ne tyla - šaižus spengimas. Mano riksmas.

Stovi ir žiūri...

Viskas puiku. Blykst! Aš skęstu; bėgu nuo mirties, bet jaučiu neišvengiamą jos alsavimą tiesiai man į veidą, tiesiai į apnuogintą ir apiplautą sielą. Krauju.

Eilinį kartą tai buvo šuo. Kodėl visuomet šunys? Aš atsisukau, viską suvokiau, ėmiau irtis tolyn... Bet tai beprasmiška.

PADĖK, PRAŠAUU, PADĖK!!!

Jis stovėjo ir žiūrėjo, nesistebiu nė dėl jo vypsnio. Tikiuosi, o, kaip tikiuosi, kad man tik taip pasirodė, tik taip ATRODO. Atrodyti! Sumauta interpretacija. Kritikų darbas.

Sakė, kad pati nesigelbėjau, sakė, kad jis man šaukė, sakė, kad aš jam netgi atsakiau. Bet aš nepamenu. Ničnieko. Tik kad mačiau jį stovintį saugų, sausą, apsirengusį ir nė nesiruošiantį šokti pas mane, apsivyti darbo užgrūdintomis rankomis ir ištraukti; ištraukti iš mirties!

Tai buvo absoliučiai paskutinis, nevilties persisunkęs kaip savaitę paliktas ant stalo gerai pernokęs persikas su savais syvais, vaizdinys. O tada pajutau, kad atsidūriau po vandeniu. Ir kad nė nespėjau įkvėpti, nes visa gerkle šaukiausi pagalbos. Ir kad negaliu išnerti. Ir... kad nenoriu mirti. Dar ne.

Nagų nejaučiau. Nors, vėliau įsitikinau, - dryksniai gražus. Žavūs, sakyčiau. Ničnieko nejaučiau, vien paniką ir oro nebuvimą. Bandžiau išnirti, bet to žvėries, niekuo dėto, o, kaip juokingai graudu, žaisti norinčio žvėries letenos mane laikė. O galvoje - vienas vienintelis, paskutinis epizodas - jis stovi ir žiūri... Stovi ir žiūri!

Išnirau, bandžiau įkvėpt, nelabai pasisekė, ir vėl atsidūriau visut visutėlė tarp plaučiams nedraugiškų H2O molekulių, kurios vis tik, galų gale, pasidavė ir išmetė mane viršun. Išnirau. Galbūt ir išgelbėjo, kai dabar pagalvoju. Juk turbūt pašaukė. O kaip būtų buvę juokinga... Paskandino šuo! Nors įbrėžiai gražūs.

O vėliau.. vėliau tik pasijuokė ir išplūdo. Nė velnio neguodė. Kaip visuomet - buvau palikta pati su savimi, pati sau; ne, aš nebijau šitos būsenos. Dievinu ją. Bet žmogiškai būtybei neišvengiamai reikia artumo... Nors retkarčiais. Ir ypač - kai esi silpnas, kai neturi jokio ramsčio, kai pratrūksti verkti, kai trokšti šilto glėbio, dievaži, nieko daugiau. Tik kad apkabintų ir pabūtų tol, kol panika nuslūgs, kol bus ramu.

Reikia.. Bet, rodos, nepasiekiama. Gerai. Išmokti stovėti VIEN ant savų kojų yra gerai. Pirmykštis gyvuliškumas manyje šnypščia ir dreskia žemę po tomis pačiomis, jau įsirėžusiomis į žemę, kojomis. Bet kiekvienas toks pagalbos trūkumas taip tolina nuo savos giminės, blukina empatijos jausmą, verčia pamiršti visus tuos nuostabius jausmus, kurie įmanomi tik su kita gyva, savo rūšies būtybe - nes tik toks tokį tesupranta.

Tiesa, visai norėčiau tikėti šių teiginių klaidingumu. Bet tas kadzė, užšokęs, murktelėjęs ir prisiglaudęs, prigludęs tiesiai prie krūtinės, žinau, kad tenorėjo ėsti, taipgi gauti šiek tiek švelnių, liūdesio paaštrintų glamonių. Geras katinas, geras... Lygiai toks pat egoistas, kaip ir mes visi.

Pirmykštis plėšrūnas šnypščia. Kam tas nuolankumas? Ir vis tik verkti gera. Kai turi, kas galų gale nusprendžia, kada tau gana.

Tik amžinas svyravimas... Tarp dviejų kraštutinumų. Ir pirmas skęsmas.


Jauni medeliai ošia; jaučiuos pilna gyvybės.

Molveno, Italy

2017 m. rugpjūčio 6 d., sekmadienis

.Nelaku; per mažai vaizduotės.

Vakar nusigėriau.
Ir parašiau laišką.
Kažkam, nė nežinau kam, bet myliu, laiške aš jį myliu.
O gal ją, kas ten žino?
Šiais laikais rožines kojines nešioja visi.
Netgi katinai.
Vakar nusilakiau.
Pusiau.
Saldus.
Užteko vos gurkšnio.
Aš tau sakau, gal ir gerai.
Gal ir gerai, kad nebegalėsiu.
Man buvo liūdna, kad nemyli, todėl parašiau laišką, kad myliu.
Ne, laiško nerašiau. Aš šiaip išliejau meilę.
Kaip rašalą.
Ant stalo.
Sutepto skausmingai tyromis it kalnų upeliai ašaromis.
Jis permirkęs.
Skęsta.
Ir tu jame.
O aš geriu.
Laku. Lakų pamintyjimą. Ir lekiu.
Kur akys mato.
Sapnais.
Nes man taip reikia.
Nes myliu. Juk sakiau, kad myliu.
O jūs tikit.
Nes žmonės bijo kalbėti apie meilę; kaip apie kokius raupus.
Eh, bet tik senais laikais.
Dabar žmonės išvis bijo. Kalbėtis.
Kaip baisu.
O aš laku...
Net katė nuo manęs nusisuko.
Ir suvalgė.
Tai, kas nukrito.
Iš mano širdies.
Skauda.

Mylėkit

Kodėl kai kuriems žmonėms taip sunku rasti meilę?
Jie neranda jos savyje.

Meilę reikia susikurti. Pačiam sau; su savimi; savyje. Tuomet ji egzistuoja, dega, plaukia, skrenda, ji alsuoja ir gyvena, ir neužgesta, ne, ne, tik ne tol, kol ji esti žmogaus viduje.. Meilė nėra kitame žmoguje, kurį myli, ji nėra tarp dviejų žmonių, nėra kažkas atskiro, nedalomo, ji nėra KAŽKUR konkrečiai. Ji tiesiog yra, kai yra, ir kai yra, ji yra VISUR.

Rūpinamės ne todėl, kad mylim, bet mylim, nes rūpinamės. Pabandykit kuom nors pasirūpinti! Ilgai, nuolatos - jūs pamilsit... Nesąmoningai.

Motina savo vaikus myli ne todėl, kad tai jos vaikai, ne todėl, kad ilgai juos nešiojo savo viduje, ne todėl, kad kentėjo, gimdė, ne todėl, kad tie vaikai yra dalis jos, bet vien dėl to, kad ji jais rūpinasi. Ir tas ryšys, motinos-vaiko ryšys toks stiprus tik todėl, kad atsiranda tuojau pat po gimimo, todėl, kad motina turi rūpintis, rūpintis iškarto, rūpintis nuolatos, o tas rūpestis... jis perauga į meilę.

Kodėl žmonės šitiek klajoja? Kodėl renkasi ne tuos? Kodėl nustoja mylėti? Kodėl šeimos tampa atšalusios?

Kodėl... nesirūpina?

Aš myliu. Po velnių, aš myliu. Nuolat, visados. Tai meilei net nereikia atsako, nes žinau, kad mylintysis, o ne mylimasis yra skolininkas. Myliu vieną asmenį, myliu jo šeimą, myliu savo šeimą, myliu draugus, ir myliu pasaulį! O, kodėl žmonės neranda tokios meilės savy? Kas sutrukdo, kur kliūtis?

Meilė yra pamatas. Bene viskam. Turi mylėti save, kad galėtum mylėti kitus. Turi mylėti kitus, kad galėtum jaustis gerai, kad kurtum gražią aplinką ir tie aplinkiniai kurtų kartu su tavimi aplink save ir tave. Turi mylėti, jei nori nuoširdumo, tikrų draugų, jei nori šilumos ir gerumo... Tai elementaru. Žmogiškieji ryšiai. Santykiai. Iš meilės.

Kodėl žmonės taip klysta? Iš kelio..

Turi mylėti, jei nori kažko siekti - turi mylėti gyvenimą! Ir būsi aistringas... Tik dėl meilės.

Aš jums sakau - meilė - tai pamatas. Visa ko pamatas. Ant jos galima statyti viską, ką tik norima statyti - meilė daug, velniškai daug atlaiko; ji patvari, ji patikima. Jeigu tikra. Jei žmogus myli save. Jei geba mylėti kitus.

Kur, kur jūs padėjot savo meilę, žmonės gerieji?
Prašau, susiraskit ją... Aš jums padėsiu.

Mylėkit, mylėkit, mylėkit!
Prašau, mylėkit!
Aš myliu.