2018 m. vasario 19 d., pirmadienis

Matematikos dėstytojas sakė, kad vienatis yra idealu

Aš pasiilgau savo vienatvės.
Vienatvės savo aš pasiilgau.
Vienatvės!

Labai keista tatai suprasti, labai keista šitaip tuo mėgautis ir tuo pat metu nenurimti nesulaukti, kol grįš R. Pastarąjį pusmetį viena - viena taip, kaip kad būdavau iki mokyklos baigimo; su savomis mintimis, dienomis, naktimis, namie... rašant, galvojant, prisigalvojant, veikiant, kuriant - buvau galbūt vos porą savaičių. Man buvo gera. Buvo bloga. Buvo visaip. Vienu metu roviausi plaukus klykdama - ir aš nė kiek neperdedu, buvo toks etapas su nesibaigiančiu, iš nežinia kur kylančiu bliovimu; žinant tai, kad barako sienos popierinės, mane jau greičiausiai nurašė keletas gretimų kambarių gyventojų iš šonų, viršaus ir apačios - ir negalėjau suprasti, kas ne taip, nes, na, juk viskas gerai, juk viskas gražu ir taip geeera... R. šalia ir kokia neapsakoma šiluma apima kiekvieną kart apie tai pagalvojus, kiekvieną kart grįžtant namo, kiekvieną kart, kai grįžtu pirma ir bandau susidėlioti hintus idant sužinočiau, kiek dar liko iki jo grįžimo, kai esu su juo ir prisimenu, kad, ak, dabar turiu VISĄ pasaulio laiką mums. Kiekvieną kart apie mus pagalvojus jaučiu, kaip visa tai nuostabu, nė nesvarbu, kelinti metai bėga; kaip nuostabu šitaip mylėti ir pasiilgti... po paskaitų, po dienos nesimatymo, po nakties miego, vos po poros minučių. Gera! Ir vis tiek kažkas labai labai ne taip.

Kurį laiką pačioje pradžioje turėjau idėją iš to mažo barakinio kambarėlio susikurti dar mažesnę savos erdvės salelę, kurioje galėčiau atsitverti net nuo R., nes jaučiau, kad man to reikia. Po pokalbių su protingais žmonėmis ir planavimų ką gi čia dabar reikės nusipirkti ir kur skyles išgręžti nusprendžiau, kad juk gyvenime nebus taip, kad visada turėsiu savo erdvę.

Dabar galiu pasakyti, kad privalės taip būti, tai yra visiškai nedalomai privalu. Nuo to priklauso mano gyvybingumas, veiklumas, kūrybiškumas, mokymasis ir daugybė kitų dalykų. Man reikia vienatvės. Reikia ramybės. Reikia būti tik su savimi. Aš to bijau. Pragyvenau taip ilgą laiką ir tuo mėgavausi - be to, iš tos vienatvės gimė ohoho kiek daug visko! - bet dabar, turėdama R., aš vis labiau pamirštu, kas yra vienatvė ir vis labiau jos bijausi. Nes vienatvėje nėra R. Fiziškai. Ne vieni metai prabėgo gyvenant vienatvėje ir kartu su savimi turint R... Kas man trukdo jį turėti su savimi ir dabar? Dabar aš žinau, kaip gali būti, kai jis yra šalia.

Eilinį kartą stovių tarp dviejų kraštutinumų.

O, kaip noriu gyventi su R.!
Ir.. o, kaip noriu gyventi viena!


P. S. Dabar esu viena. Ir jausmas... neapsakomas. Vienatvė verčia išlikti.

2018 m. vasario 16 d., penktadienis

Šiek tiek daugiau nei 50% negatyvo

2018.I.30

Geriau pažiūrėjus, visi tie žmonės, kurie man patinka ir kuriais žaviuosi, man visiškai nepatinka. Kai su jais susipažįstu. Iki tam tikro lygio. Jie visi ten giliai turi kažką tokio, kas man nepatinka ir netgi atsveria tai, dėl ko žaviuosi. R., Li., tėtis, galima įvardyti ir Ie., R. tėtukus - daugybę daugybę atvejų, kuriuos žinau, kuriais žavėjausi, bet jau PAŽĮSTU.
Ir tai makes a perfect sense, nes visi mes esam netobuli. Netobuli tiek savo, tiek kitų atžvilgiu. Ko tu tikiesi? Kad atsiras nors vienas tavęs neapvilsiąs žmogus? O gal tai tu pati save apvili?
Aš žiūriu į R. - jis JAU atrodo nebe toks genijus, aš matau per daug ego jame, matau, kaip jis pats save apgaudinėja ir dėl to yra kvailas; žiūriu į G. - jis man JAU atrodo kvailas, nors prieš tai, prieš jį pažįstant visiškai neabejojau jo protu; dabar - geras, bet kvailiukas; žiūriu į Li. - ji man JAU nėra asmuo, kuris įkvėptų ir skatintų veikti, keisti įvairių sferų modelius - ji tuščia ir linkusi nuvertinti, ji iškelia save aukščiau kitų ir tai pripažįsta (bent keliems žmonėms, kuriuos protu prilygina sau); žiūriu į R. tėvukus - ech, čia jau seniai nieko gero nematau, bent jau viename iš jų; o prieš tai žavėjo ta tam tikra prasme laukinė laisvė, galėjimas veikti - imti ir daryti; dabar iš tų žmonių likę labai nedaug; žiūriu į savo tėtuką - taip, jis yra visiškai nuostabus ir vis dar autoritetas, bet.. per daug taisyklių, per daug noro laikytis visuomenės normų jame, per daug tuščių reikalų su įvaizdžiu. Ir taip žiūriu į kiekvieną, ir jie visi krenta... Nekrenta tie, kuriuos matau tik ekranuose, tik per atstumą, kuriuos girdžiu, bet pati nekalbėjau, arba kalbėjau, bet per mažai.
Žinau, kad būtų naivu tikėtis sutikti tokį asmenį.
Nes toks asmuo sau galiu tapti tik aš pati.

2018 m. sausio 29 d., pirmadienis

Apie atidėliojimus

2017-ieji, gruodžio 15-oji
barakas,
liūdna
(bet gera)

Žinau, kad dabar net ne ne pats netinkamiausias metas rašyti, bet tiesiog tam nė nėra laiko, ir visgi turiu pradėti. Rašau retai, per daug retai. Man to reikia. Šis intarpas tebūnie pažadas - pažadas sau šiandien ar rytoj atrasti laiko ir viską aprašyti. Yra ką.
Svarstau, kur plaukia mano gyvenimas? Ar vis tik pasroviui, ar prieš srovę? Tai, ką man duoda dienos - ar tai gerai? Juk viską vertinu tik iš savo perspektyvos. Taip, mąstau apie kitų žmonių perspektyvas, manausi net jas suprantanti, bet juk visas jas lygiai taip pat matau tik per savo perspektyvą.
Yra naujų pažinčių. Naujų potyrių. Naujų gyvenimo modelių. Ir troškimų. Noriu tai užrašyti, noriu, kad nepasimestų. Tik... dabar jau rengiuosi ir einu pro duris.