Štai taip atrodo prastas įrašas

Naivumas yra savęs uždarymo forma. Apsiribojimas. Naivūs žmonės tėra viso labo riboti.

--
Mintys išsidraiko nesant balansui ir tuomet blynų kepimo skaičius maišosi su prisiminimais apie pirmąjį tamponą - ir viskas tik netyčiomis gaudant kokią mintį, pastūmėsiančią nesugaudomo įkvėpimo užantin. Išties! Aš toks mažas beformis vikšras, besistengiantis surasti patogų plotelį savo metamorfozei kūrybingumo didybėje.

Šiuo metų laiku man vikšrai maišosi su kirmėlėmis ir lervomis, tik lotyniškai, lotyniškai, o aš svaičioju apie metą, kai galėsiu nedvejodama pasukti paslaptingai kvepiančiu takučiu į savąjį įkvėpimą; kaina didelė - nors... Sumokėčiau viso labo rutina. Kuri vis vien jau slysta, kuri man nelimpa, kurios niekad nereikėjo - ar tu bijai keisti? Jei tik atsiras, kas priims ją kaip valiutą, atiduosiu.

Kai pagalvoju, šitas vikšras yra gajus. O toks trapus! Savo naivumo dėka įsišaknytų net bergždžioje studentų ateities vizijoje. Būtent: kol to naivumo yra. Jis dažnai apleidžia, jis yra netinkamas vikšro pasaulėžiūrai, su laiku išaugamas. Ir krizių metu tasai vikšras jaučiasi kaip nuolatiniame lukštenimesi iš savo kokono, tokio skausmingo ir begalinio, nes jau čia pat, jau šviesu, jau... ir vėl ne.

Laukiu kažko didingesnio. Kas eina po naivumo? Jis savotiškai žavus, tas naivumas, visai kaip vaikystė... Taip, visiškai taip pat, kaip suaugus galvoji apie vaikystę. Su švelniu šypsniu po nervingu raudonio išmuštu skruostu. Naivumo man neužteko. Mintyje turiu daugybę atvejų, kuriems to užtenka - gal gerai, gal negerai, kas čia žino; bet man koktu. Giminingesnis atrodo kančios ir ieškojimų kelias, iš jo mažų mažiausiai gimsta kūryba. Naivi, šviesi "kūryba" niekuomet nekeldavo jokių emocijų. O kaip galėtų! Juk nieko naujo.

Tuštybė - koks tai mistiškas žmogiškasis poreikis. Nuo tėvų, diegiančių vaikams į galvas, kad "taip, taip, rytoj tavo gimtadienis, svarbi šventė" iki nuoširdaus tikėjimo, kad yra "gera" ir "bloga". Tiksliai, antras atvejis - tai jau naivumas. O šios dvi gyvatės neatskiriamos, ką? Tuščia ir naivu. Tuščia, nes naivu.

Žinau, kokią kainą moku apie tai svarstydama ir prieštaraudama įdiegtinei žmogaus laimei, kurią jis gali rasti bene bet kur, jei tik turi naivumo ir tuštybės; man nuo to koktu. Renkuosi verkti ir liūdėti, nevertinti aplinkos kaip juoda ir balta, ir bambėti ant viso pasaulio kvailybės.

Vargai, kokia aš naivi ir tuščia! Devynios galybės dar mane turės suktelti, kol valiosiu nusukti nuo tiesaus pokalbio prie ironiškos satyros.

Kiek daug tu išmokai?
Tau dar daug ko reikia išmokt..

Vienišius klausia, kaip jam gyventi

O kaip gyventi, kai esi vienišius?
Paprastai.
Atsikeli, ramu, gera.
Šviečia saulė, o gal ir ne.
Pro langą, o gal tik galvoj.
Anksti, nieko nėra šalia.
Aušta, bet tamsu.
Širdyje tuščia, bet esi pilnas.
Pilnas ko?
Savęs, savo vienatvės.
Kai žiūri pro langą ir galvoji apie kitus žmones.
O jie taip ima ir įsiprasmina tavyje.
Ir tu jau pilnas.
Daugiau nereikia.

O kaip gyventi, jei esi vienišius, bet gyveni drauge?
Ne taip ir paprasta.
Atsikeli, o tu ne vienas.
Šviesu, o gal tik įsivaizduoji.
Nežiūri pro langą, žiūri į savo draugiją.
Ir kažko ilgu.
Tuščia širdy.
Ilgiesi savo vienatvės ir tamsos.
Tas kitas žmogus amžinai įstrigęs tavo sąmonės tinklainėje.
Ir tu viską veiki atsižvelgdamas į jį.
Jis tavo erdvėje.
Kvėpuoja tavo orą, įkvėpimą, tavo būtį.
Suvalgo tave visą ir tavo vienatį taip pat.
Ir tu esi tuščias.
Tau kažko labai reikia.

Ir vis tik.
Reikia vienatvės draugijoje.
Ar draugijos vienatvėje?

(amžini kraštutinumai ir nerandi pasitenkinimo)

Praha, 2017

avytė galvoja apie savo bandą ir negyvenamą salą

varva per kraštą
sustabdyk
tekšt!
ir ištikšta
ant patalynės
banguoja
potencialūs kinderiai
o mes gulim
ir mums varva per kraštą

laimingi
savo nelaimėje
be vaikų

Neturiu daug. Neturiu beveik nieko. Saulėgrąžas galvoje ir vėjo gūsius pirštų galuose. Mano mintys lipa debesų laiptais žemyn, kartais pamojuoja ir nuskrenda tolyn. O tolyje mėlyna, vaisku. Neilgam. Greitai niaukiasi. Būna, gerklėje lyja. Tuomet patvinsta susisiekimo kanalai ir liežuvis nebesupranta skonio, o smegenys negali susisiekti su galūnėmis ir jos visaip įdomiai savivaliauja, pasimetusios stresuoja, pasakyčiau aš, laukia signalo "iš aukščiau".

Vaikų aš nenoriu, tuomet būtų per daug giedra ir per daug potvynių, ir visko per daug. Kitiems sakau, kad ir vestuvių nenoriu. Sulyginu jas laidotuvėms, nes -- nes vestuvių nereikia tiems, kurie tikrai myli. Kaip ir laidotuvių tiems, kurie (tikrai) jau mirė. Ir gimtadienio nereikia tam, kuris jo vėl sulaukė. Nei vienos šventės nereikia nei vienam. Šventės kolektyvinis avyčių reikalas. Fe.

Bee-e. Kartais svajoju apie negyvenamą salą. Ištisą kraštą negyvenamą! Bet ar gali avytė gyventi atskirai nuo bandos?

Be vaikų.
Be vestuvių, laidotuvių ir gimtadienių.

tik tekšt nuo krašto