2016 m. rugpjūčio 31 d., trečiadienis

Tiksliu momentu tikslios mintys, kurių nebe...

Teisus buvo Ivaškevičius, Marius Ivaškevičius, vienoje iš pjesių veikėjo lūpomis prasitardamas, jog Lietuvoje vasara trunka tris mėnesius ir, priešingai nei žiema, mėgsta tikslumą - "baigiasi vos tiktais atverti rudenio kalendorių." Išties! Dargi keliomis dienomis anksčiau, gal truputį suklydo ar kokia per amžius nepastebima klaida įsivėlė. Ir pasakykit man, mielieji, kaip gi neskubėti tokiais laikais, kai net sezonai keliaklupčiuodami skuba lyg biją nesuspėsiantys pasiekti išsvajotąjį išganymą? Laksto kaip moterėlės pasikėlusios sijonus...

(tęsinys praeitame įraše)
Nusiraminimui: Tool - Lateralus

...reikia?

•••
Akmenimis
apsnigusiu keliu
plaukiu tolyn
kol surandu
ko neieškojau
niekada
bet juk reikia, ne?

Ne, nereikia,
nereikia,
ėriuk susigūžęs
gert iš (iš)balusios
balos
nereikalingos
niekam - kam?

Man!
Šauki tu,
kvailas seni
savo norų
pilvų sotumu
apsirėdęs
it kailiais ant sienų
raštuotais
nereikalingais
niekam
niekada -
bet MAN...

(reikia)

Iš tiesų
tai mums nedaug
tereikia
moko tas
kuriam iš vis
ne(be)reikia
•••

Dabar ir per amžius,
Šrinė

2016 m. rugpjūčio 12 d., penktadienis

Vaikai kaip poezija, gyvenimas kaip užkratas

Vaikai
trukdo poezijai;
nebent
vaikai ir yra
poezija.
(o iš tiesų tai ką aš žinau?)

Dabar nebelabai gerai suprantu, kaip man kada nors galėjo šauti į galvą mintis ar veikiau rastis koks tai noras, tikslas rūpintis, prižiūrėti, mylėti ir, na, svarbiausia, turėti vaikų. Vaikai yra tragedija! Nežinau, iš ties, gal čia toji dirbtina jaunuomenė mane šiek tiek sumaitojo pažiūrų bei įsitikinimų sferoje - galbūt pritapimo sumetimais, matydama kitas (kitus, beje, irgi) meiliai bendraujančias, žaidžiančias bei kitaip niurkančias ir bukinančias mažuosius sutvėrimus, ir pati sumečiau, kad turėčiau elgtis kaip MOTERIS...

O kas yra toji MOTERIS? Apskritai? Ne apskrita, ne visada bent jau (ar.. ne?). Nebent prisilietė koks vyriškis, bet ir tai nebūtinai nuo to. Bet, hmm, nekrypk, Šrine, nekrypk. "Nekenčiu moteriškumo, kurs yra patraktuojamas kaipo gyvybės tęsėjas",- o taip, Hele! Ne vien vyriškiai nori mus išspręsti. Jie patys nuolat būna sprendžiami, nusprendžiami ir, taipogi, išsprendžiami. "Moteris esti lytis, savo kvailyste įstrigus tarpe belyčio vaiko bei tarpe tikro žmogaus",- na, žinot, moksliškai yra tiesos, yra, ką čia jau ir bepridursi. Bet tatai juk irgi nesti moterystė!

Oi... Aš gi čia apie vaikus tekalbėjau.

Bet kuriuo atveju, gyvenimas užpi...a ir man labai patinka Kristinos Sabaliauskaitės išsireiškimas: "<...> pats gyvenimas tėra ne kas kita, kaip užkratas, plintantis lytiniu būdu ir anksčiau ar vėliau pasibaigiantis mirtimi". Liūdna? Nė velnio!

Iš tiesų, labai labai iš tiesų, tai nėra tie vaikai tokie ir blogi. Jeigu, žinoma, moki klausytis (tiksliau, jei turi jėgų tai daryti; NUOLAT). Įvairių nušvitimų atplaukė būnant ilgiau nei savaitę su dvejom mergaitėm, su kuriom šiaip jau esu praleidusi ir daugiau laiko, bet, matyt, seniau ir pati buvau dar ne tiek atitrūkusi nuo vaikiško naivumo, kuris pasireiškia išmintimi, jei atidžiau pasižiūrėsi, o gal šiaip pasikeitė įpročiai, bet jūs tik paklausykit, ką tie vaikai išdarinėja:

"- Aš žinau, pagal ką atskirti, kurioje šalyje esame,- svari tyla. - Pagal RADIJĄ."

"- A., kažkaip man šiandien buvo nesąmonė.
- Kodėl?
- Nu taip... sakau: "Kada važiuosim?", ir net nepastebėjau, kai parvažiavom!"

Dar įdomiau būna, kai tie vaikai nori valgyti, bet dar nemoka sau pasidaryti. Ypač rytą. Ir kai tu praeitą vakarą apsiskelbi pusryčiams gaminsiąs ką nors skanaus. Tie alkani, išsimiegoję (o tu ne!) palikuonys ima regzti planus: pabudusi, bet atsitiktinai neatsimerkusi, išgirstu lengva zirzimą, jog kažkas nori valgyti, vėliau šnabždesį ir aiškiai minimą mano vardą:
- Žadinam kartodamos "Aušrine, Aušrine...!"
...ir nedrąsius bandymus. Po to tiesiog pagaunu garsą, kaip vyresnėlės akys nušvinta ir ji ištaria gana paslaptingą frazę:
- Miegoti jai leidžia tamsa...
Sumauti žaliuzių atidarinėjimo garsai - @#$$!!@#$$@$!!!
Suvaidinu apsivertimą ant kito šono ir kikenu - dabar aš žaidžiu jų žaidimą, kurį judvi neatsargiai paliko mano valdžioje. Iš vidaus kylančią juoko bangą sulaikyti dar sunkiau, kai mažoji su tipiniu vaikišku pasipiktinimu ištaria:
- Ji įsikniaubė į antklodę! Na gražiausia!
Po dar keleto bandymų pažadinti staigiai atsimerkiu ir įbedu atkaklų žvilgsnį į savo kankintojas.
- Va-au...- nutęsia išsižiojusios.
Po trumpų grumtynių dėl antklodės bei mano teisėtos vietos po ja keliaujam gaminti valgyti.

Na ir pabaigai:
"- Čia pica ant kėdės, čia spinta, čia tuneliukas...- vardina tėčiui rodydama paveikslą. Pastarasis žiūri nustebęs, lyg bandydamas susivokti tuose daiktuose ar šiaip gyvenime.
- Nu nieko sau,- prataria.
- O čia dar voriuką nupiešiau..."
Iš tiesų jis tiesiog labai rimtai vertino tą meno kūrinį, merely šedevrą - juk visi vaikai kuria tik šedevrus, ne kitaip - o aš, kaip visuomet, gėrėjausi komišku vaizdeliu.

Ne tokie ir blogi tie vaikai,
bet vis dar neapsisprendžiu, ar buvimas su jais yra malonumas, ar kančia (turbūt ir viena, ir kita),
Šrinė