2016 m. rugsėjo 23 d., penktadienis

Bruno K. Öijer - Hey angele (Naktis be free game Niujorke)

(čia yra TAS eilėraštis, kaip puikiai apibūdino kuris tai kitas rašliavotojas kadaise)
___________
hey angele, paklausyk
hey angele, paklausyk gražaus vyro
hey angele, paklausyk gražaus vyro kuris netiki niekuo

hey angele, aš kaip ir tu
nešioju mėlynus perlus ant riešo
ir vėl bus žiema
sukinėju auksinį auskarą

hey angele, paklausyk
mes esame XX amžiaus pabaigoj
mes esam XX amžiaus pabaigoj ir niekas nevyksta
hey angele, mes esam XX amžiaus pabaigoj
ir visi ieško laimės kol batai kiaurai supūva

hey angele, aš sakau tiesą
hey angele, aš kvepiu lagaminu ir pigiu burbonu
bet Niujorkas yra okay, nei daugiau nei mažiau
hey angele, tai šitaip paprasta
kas sanguliauja su gyvenimu susilaukia bausmės
kas sanguliauja su mirtim pašlovinamas

hey angele, tu man tiek daug reiški
tu ir dar keletas
nusikalstamai įsimylėjusių tai, kas laikoma nereikalingu

hey angele, paklausyk
galbūt aš esu geras ar blogas patinas
galbūt aš skainioju tapetų gėles
bet aš aš matau kraują palei Bowery pro mano langą
ir žaidimų automatai sukilo prieš mane
hey angele, kaip čia išeina, kad kulkos srūva kiaurai

ir aš ieškojau kažko ko galėčiau ieškoti
ir aš ieškojau kažko ko galėčiau ieškoti
ir aš ieškojau kažko ko galėčiau ieškoti

hey angele, brėkšma krinta
ant laikraštinio popieriaus ir išdaužto stiklo
aš negaliu sugrįžti
aš negaliu eiti pirmyn
aš negaliu pasilikti
hey angele, aš toks pats laisvas kaip širšė
įstrigusi banko rūmų besisukančiose duryse

hey angele, nesityčiok iš manęs, tu žinai ko aš noriu
hey angele, gatvės tuščios ir nuplautos
hey angele, visi išėjo į karo taką
hey angele, ateik pas mane ir sudėk ant grindų savo rūbus

paklausyk manęs
paklausyk gražaus vyro
paklausyk gražaus vyro kuris netiki niekuo

hey angele, aš kaip ir tu
aš rūkau dešimt “Pall Mall” prieš pusryčius
aš važiuoju taksi ir užmoku sužeistu lapu
hey angele, aš geras savo akims
hey angele, aš savo akis iki soties privaišinu karatais
aš matau atsiveriant vartus į atrakcionų parką
aš matau kaip visi puola vidun ir glemžia pelėsius nuo cirko palapinių

hey angele, aš kalbu tiesą
hey angele, aš nešioju išgraužtą apelsino žievę
pilną cigaretės pelenų
aš laikau apelsino skeletą prie savo krūtinės
hey angele, pelenai dulka nuo mano širdies dūžių
aš nenoriu prašyt atleidimo
ar bandyt jį arba ją prisišnekint
aš nė nemanau imtis darbo arba žiūrėti kaip kas išeina į darbą
aš neseksiu paskui tą kuris niekada nebuvo sekamas

hey angele, aš stoviu čia
ir išpučiu kelis gramus pelenų pro savo langą
aš negaliu jų girdėt nusileidžiančių East Houston Street
bet pasaulis puošiasi tuo kas lieka iš mūsų
ir tuščios gatvės darbuojasi su manim
hey angele, dienos ateina, paskui naktys
o aš negaliu nieko patarti
tas kuris medžioja bėga o tas kuris bėga yra medžiojamas

hey angele, tau nebūtina sutikt su manim
bet tie mėlyni perlai nušviečia mano kelią
ne tavo ar kieno kito

hey angele, tai šitaip paprasta
kai kurie mūsų mano kad laukinės avietės gardžiausios naktį
kai kurie mūsų nusipiešia pagalvę ant Brooklyn Bridge
kai kurie mūsų reikalauja kad gėrimai būtų kuo stipresni
prieš prasidedant bulių kovoms
kai kurie mūsų leidžiasi 1-ąja Aveniu
balansuodami drungną lietų ant peilio ašmens
kai kurie mūsų brangiai moka kad pakliūtų
į naujausiajį “kas yra kas”
kai kurie mūsų vilioja saulę maišeliu šokoladinių saldainių
ir nuoga šlaunim
kai kurie mūsų žiūri į fejerverkus sproginėjančius virš Chinatowno
kaip raudonų lūpdažių lašus šiukšliavežio pirštinėj
kai kurie mūsų,
kai kurie mūsų galvoja kad rado išeitį

hey angele,
aš tavęs nekankinsiu
neketinu ilsėtis ilgai prie tavęs
hey angele, viena ko noriu
užsliuogti aukštyn ir įsibrauti į tavo kūną

hey angele,
hey angele, mes esam XX amžiaus pabaigoje
mes esam XX amžiaus pabaigoj ir šviesos pabaigoj
mes esam XX amžiaus pabaigoje
gyvenimas kimšte prikimštas švelnaus vatinio bendrumo
rėžias į odą tarsi pakinktai
verčiantys arklius kas dieną pasukt pro skerdyklą

hey angele, aš ieškojau kažko ko galėčiau ieškoti
hey angele, aš ieškojau kažko ko galėčiau ieškoti
hey angele, aš ieškojau kažko ko galėčiau ieškoti

paklausyk manęs
paklausyk gražaus vyro
paklausyk gražaus vyro kuris netiki niekuo

hey angele, sukvieskime žmones
ir papasakokim apie mūsų meilę
papasakokim jiems kad susitikom visai netyčia
tam kad patirtume laimę mudviem išsiskiriant

hey angele, persmelkė mane dienos, paskui naktys
žaidimų automatai sukilo prieš mane
taip jau yra kad kulkos srūva kiaurai
mažais žvilgančiais grąžtukais per Dievo kaukolę

hey angele, Niujorkas yra okay, nei daugiau, nei mažiau
hey angele, tai šitaip paprasta
tas kuris stimpa iš šalčio sudegina savo namą
tas kuris svajoja apie teisingumą kankinasi dėl miego stokos
ir rodosi viešumoje pajuodusiais paakiais

hey angele, aš kaip ir tu
man daug nereikia
man reikia kalnų virtinės ir patapšnojimo per petį
hey angele, kartais aš sėdžiu su geromis kortomis
kartais turiu keturis tūzus
bet tokie kaip aš vertina kitą žaidimą
kurio laimėjimas per sunkus kad jį parsineštum namo

hey angele, tokie kaip aš traukia iš baro į barą
tokie kaip aš kandiai šaiposi iš ateities
ir šildo gatvę savaisiais žingsniais
hey angele, tokie kaip aš nenori niekuo žavėtis
tokie kaip aš deda veidrodžio šukę ant žemės
kad žvaigždės galėtų pasigrožėt savu makiažu

hey angele, sklandyk po senamiestį, tu žinai, ką jaučiu
hey angele, nesibaugink, nieko tokio
tau tik Valentine’s Day ir ašaros
beldžiasi į Hudson River
hey angele, pagalvok apie tai vieną vakarą
apie ištisą vakarą be vieno vienintelio free game

hey angele
hey angele, mes esam XX amžiaus pabaigoje
mes esame XX amžiaus pabaigoj ir tu turi lesint paukščius
mes esame XX amžiaus pabaigoj ir aš girdėjau kalbas
apie žmones kurie pagaliau susirado namus
aš nenoriu kištis bet dabar jie klaidžioja savo kambariuose

hey angele, aš ieškojau kažko ko galėčiau ieškoti
hey angele, aš ieškojau kažko ko galėčiau ieškoti
hey angele, aš ieškojau kažko ko galėčiau ieškoti

paklausyk manęs
paklausyk gražaus vyro
paklausyk gražaus vyro kuris netiki niekuo

hey angele, aš kaip ir tu
hey angele, kai pabundu visada yra vakaras
hey angele, guliu čia ir matau kaip užuolaidas išpučia skersvėjis
hey angele, tai šitaip paprasta
hey angele, tai yra juodoji liepsna
hey angele, tai yra juodoji liepsna ateinanti
mūsų
___________
noriu turėti jį čia, su savimi, visada; tik tiek.

2016 m. rugsėjo 22 d., ketvirtadienis

Pakeliui su/pas/be absurdu(-ą/-o)

Jau šąla. Širdyse, ne tik lauke. Pomėgiai, atrodę amžini, ataušta, nustoja dėmesio, pakeičiami naujais. Keičiasi ir keičiasi, kas valandą, pusmetį, dievaži, sustokit, prašau!.. Svarbu išlaikyti ramybę. Ramybę, kažkokį balansą ant aštrios smailės tarp nieko nedarau ir apsižioju per daug. O kur gi čia tinginystė? Individualūs individai įdomiai interpretuoja kitas individualybes. Harmonija. Taip, o taip. Ramybė. Prie ko čia tinginystė? Ramus žmogus atrodo brandžiai.

Mus nelaimės veja, kaip aras
Veja bėgančią avį laukais.

Atrodo, kad niekas nesistengia išsaugoti ramybės. Ar bent jau tausoti svetimą. Mokyklose mus skaldo (ir valdo).
__________
Vis neapsisprendžiu, jis yra šviesus žmogus, ar nihilistas egzistencialistas savojoj absurdiškoj agonijoj. Gal ir viena ir kita; išties!

O apie šviesius žmones:
pagalvojus, prieš akis iškyla mergina - nepažįstama, bet lyg ir pažinta; mačiau ją vieną vienintelį kartą ir labai (būtinai!) atsitiktinai. Net per daug. Nes ji pažįstama su mano pažįstamuoju. Vis tik pataikiau. Jie žino vienas kitą. Turbūt kažkur kartu dalyvavo. Mokėsi ten pat. O ji šviesi, per daug šviesi. Kažin, ar aš norėčiau tokia būti. Kad galėčiau, neabejoju -

you're either the person you are or the person you're trying, trying, trying (trying) to be

-, gal net tokia ir buvau, bet ar norėčiau... Vienaip ar kitaip, mudvi panašios. Galbūt, labai galbūt, man yra artimesnė jo nihilizmo bei absurdo samplaika, bet ne jos tyrumas. O apskritai, tai esu per daug išsibarsčiusi, per daug vilkų, žmonių, avelių susispietę mažame aptvare.
__________
Savotiškai mėgaujuosi ta kasdienine kančia. Tiksliau, mėgaujuosi, gerokai labiau vertinu, kai ta kančia sumąžta. Šiuo atveju kančia - darbai ant pečių. Labiau našta, bet kančia tiesiogiai siejasi su mazochizmu... tad kančia.

Nothing can cure the soul but the senses, just as nothing can cure the senses but the soul.

Kaip, kaip, kaip išlaikyti ramybę?

Kas geriau - absurdas ar beatodairiškos pastangos vardan savo idealų?
(atsakymas: abu vienodai vargina)

Šrinė
kamanių šilelis - minotaurai

2016 m. rugsėjo 13 d., antradienis

Reaguojant į sąsajas

Žmonių reakcija daugeliu atvejų būna itin intriguojanti. Pradedant susierzinimu girdint šaižiai rėkaujančius vaikus lauke, kai pačiam reikia mokytis, ir baigiant gniuždančiu suvokimu, jog kažkoks žmogus, norėdamas "dirbti su savimi" bei išmokti neprisirišti, suvalgė iš "Kikos" nusipirktą ir kurį laiką augintą vėžliuką. Reakcija, apskritai paėmus, net jei ne žmogaus ar kito gyvūno, o kokia cheminė, yra be galo įdomi tyrinėjimų sfera. Be to, jei vis dėlto kalbėsim apie gyvuosius sutvėrimus, ją gali būti gan sunku nuspėti.

Jei žmogus artimas, spėdamas tu galimai pataikysi į 99% atvejų, kaip jis sureaguotų į vieną ar kitą reiškinį. Įdomumas prasideda su nepažįstamais žmonėmis - tai galioja, žinoma, bene visiems kitiems atvejams - juk įdomu tai, ko dar nežinai, ko nepažįsti. Nepalyginamai įdomiau klausytis kokių nors istorijų iš dar nepažinto žmogaus, negu atvirkščiai. Ir net jeigu pasakojamos kokios nors mums neaktualios naujienos - iš individo, apie kurio mąstymą bei interesus dar ne ką tesuvokiame, jas išgirsti pasidaro ne taip ir nuobodu.

Galima išvesti įvairias formas ir modelius, kaip įvairūs tipai turėtų reaguoti tam tikrose situacijose (kiek vulgarus pavyzdys: labai tikėtina, jog savo išvaizda perdėtai besirūpinanti mergina nusilaužusi nagą susinervins ir ims niurzgėti), bet juk pats žmogus yra toks sudėtingas mechanizmas su tokia gausybe neuronų jungčių bei visų kitų pernelyg moksliškai skambančių dalykų, kurių pasikeitimus vargu ar galėtum numatyti! Sugalvos koks tavo senas draugas, visą gyvenimą bijojęs vorų, kad nėra ko jų bijoti, ir vietoj bėgimo šalin pamačius vieną ropojant savo darbo stalu, perneš jį į kitą vietą. Ir kas galėtų pamanyti?! Taigi, viskas ne taip ir paprasta.

O dar įdomiau pasidaro palietus įvairiapusiškai intriguojančias, sukrečiančias, "tabu" temas. Pavyzdžiui, reakcija į homoseksualizmo apraiškas. Kadaise buvau spektaklyje, kuris buvo be proto puikiai išdirbtas tiek akustine, tiek vizualine, tiek menine prasme, mane itin sužavėjo savo kūrybiškumu, tačiau kokia nuostaba šoktelėjo antakiais ant mano veido, kai išgirdau, kad šalia sėdėjusiai merginai jis nepatiko vien dė to, kad vienoje scenoje pasibučiavo aktoriai-vyrai. Koks absurdas! Na, iš ties - juk tai spektaklis, kuriame kaip tik ir vieta demonstruoti tai, kas žmogų sukrėstų, priverstų jį palikti salę su katarsiu, o ne žiovuliu, juolab, kad anuo atveju bučinyje nė nebuvo jokių iškrypėliškų poteksčių, bet, va, tai merginai tai sugadino visą spektaklį. Man nė į galvą nebūtų šovę!

Lendant dar giliau, kur dar įdomiau, pasakysiu, kad iš tokių reakcijų, "drovių ausų", geidžiančių to, kas jas labiausiai žeidžia, visuomenė puikiai, net per daug sėkmingai vystosi įvairius nevisavertiškumo kompleksus. Tai, vėlgi, labai plati sfera - kad ir bučinio atveju; kai kuriose šalyse, pavyzdžiui, Turkijoje, visiškai normalu dviems vyrams susitikus pasibučiuoti į lūpas, kas mūsų šalyje atrodytų nesuvokiama - bet ją nagrinėjant galima atrasti nenusakomai daug. Nes viskas visada yra susiję. Sąsajos savo buvimu, kurį mes patys ir iš/sugalvojame, norėdami įžvelgiame, apskritai stebina niūrioje kasdienybėje (na, na, ne visų ir ne visada ji tokia niūri; bet dovanokit - didžiulė didžiuma visų žmonių pasmerkti mirkti rutinoje).

Nesunku visa tai pastebėti sekant ir čia išdėstytas mintis - kalbant apie reakciją, iškyla įvairių sąsajų pradžioj su pačios reakcijos rūšimis, vėliau nusikapstoma iki neuronų bei kompleksų, netgi visuomeniškų temų...

Nori nenori regi, kaip viskas gyvenime susiveda, ir kartais galbūt susimąstai, kad viena tavo reakcija į vieną konkretų atvejį atvedė tave iki kito taško, kuriame tu > tu prieš reaguojant, visai kaip vienas tavo veiksmas praeityje padarė pakankamai įtakos tam, kas esi dabar. Bet juk tai labai keista, išties. Ir žmonės vis dar tebesapalioja kažką apie laiką, kurio metu visa tai vyksta, kurio metu vyksta... viskas? nuo jo neatsiribosi. Ar?.. Ech. Ką aš dabar čia noriu pasakyti, tai kad galbūt aš nė nežinau, ką noriu pasakyti, nes teigti ką nors apie laiką būtų netikslinga - jis neapčiuopiamas ir nepaaiškinamas, bet jaučiu, jog su viskuo per daug susijęs ir jame slypi visi, galbūt išties visi, atsakymai...

Nes juk į tą pačią upę du kartus neįbrisi.

Šrinė