O aš ir vėl čia!
Vėl pamažu grįžta ta blogginimo manija, kai skaitydavau kiekvieną mano sekamų žmonių įrašą ir pati rašydavau kur kas dažniau. Jaučiu tai. Vis dažniau norisi įsijungti naują, baltą, tuščią lapą ir kažką parašyti. Manau, kad be rašymo ilgai neištverčiau. Vis tiek turiu rašyti - ar dienoraštį, ar istoriją, ar komentarus, ar įrašus, ar straipsnius, ar referatus - turiu. O kitų bloggerių įrašus ne visada perskaitau, nes jų yra tiesiog per daug!:D O laiko tam galiu paskirti labai mažai. Bent kol kas. Nors prisipažįstu - džiaugiuosi, kad nebėra namų darbų, o liko tik šios dvi praktikų savaitės, per kurias šį bei tą reikės prašyti ir labai daug ką nupiešti, bet vis geriau - po trečios valandos kiekvieną dieną jau būnu laisvas paukštis!
Tik nežinau, ar tikrai jau toks laisvas, nes savo noru užsiimu įvairias dalykais ir vis tiek nei pailsiu, nei padarau viską, tik pavargstu dar labiau nei per normalią mokslo metų dieną. O dar tas karštis... oi, kaip nemėgstu karščio. Kaip ir šalčio. Man patinka gaivus, vėsus pavasarinis oras, toks lengvas ir tyras, kupinas lietaus lašelių, bet ne per drėgnas... Mm...
Noriu papasakoti jums daugybę dalykų, bet jau tiek daug žodžių prašiau, o dar nė trupučio nepriartėjau prie to, ką apskritai norėjau parašyti - na, tiesiog noriu pasidalinti savo užimtumo įspūdžiais (ir įrodyti, kad tikrai netinginiauju :D). Tad pradėsiu nuo... užpraeitos savaitės :)
Gegužės 15 dieną į ryšių kiemelį atvyko Alina Orlova - seniai jau jos buvau beklausiusi (apskritai turbūt tik vieną dainą žinojau ("Mėnulis"), bet kai pamačiau tą vardą, prisiminiau, koks keistas ir gražus jos balsas, todėl būtinai nusprendžiau į tą koncertą nueiti, tuo labiau, kad tekainavo tik 10 Lt. Ir buvo tiesiog pasaka... Prisijungiau su savo BFF prie tokių vyresnių žmonių iš mūsų mokyklos ir aš pajaučiau, ką reiškia jų gyvenimas - toks peace, chill, cigaretės, geras humoras ir tiesiog relaksas... Beveik visad buvau prieš visas cigaretes ir panašiai, bet tie žmonės tikrai buvo faini. Labai. Ir man patiko. Ne cigaretės. Tų žmogelių draugija. Tai buvo fainaa.... Ir dar pamačiau tokia mielą porelę, kuri karts nuo karto su šypsena į mus pasižiūrėdavo; jie štai čia:
Ir dar po kiek laiko pastebėjom tokį labai keistą čiuvą, kuris rūkė ir muzikai grojant tiesiogine to žodžio prasme KAIFAVO. Žiauriai keistai atrodė.
O dar vėliau prie sienos netoli mūsų atsisėdo labai įdomios išvaizdos menininkas - toks grynas menininkas. Gatvės. Apskuręs. Visą vakarą norėjau jį nufotkint, bet praleidau progą, kai buvo gražus apšvietimas, ir pagavau tik jau prieš išeinant:
Po to, šeštadienį, norėjau dar eiti į muzikos dieną, bet aptingau ir pasimėgavau dviem naujomis mano sukurtomis dainomis, kurias galbūt kažkada įrašysiu ir leisiu jums paklausyt :) Kol kas dar nesu tikra, ar apsijuoksiu, ar ne. Rizikinga kažką kelti į internetą. Kaip ir tos seniau keltos dainos vis dėl to nepaviešinau. Na, gal kada nors.
Dar tą patį šeštadienį sukūriau naują piešinį skirtą prosenelei. Ramybė:
(c'mon, visos nuotraukos vertikalios :D)
Toliau... Šį mėnesį dar pasidariau iš knygos delinunkę, arba slaptą knygą, tik jai dar trūksta užsegimo, kurio nerandu, arba tiksliau: specialiai dar neieškojau.
Užsikrėčiau ir žvakių gamyba - spėjau išbandyti du jų gaminimo būdus:
viena su ledukais,
o kita įvairių spalvų
Praėjusį penktadienį dalyvavau sesės darželio išleistuvėse. Kad jūs žinotumėt, kaip smagu buvo! Plaukėm laivu per Kauno marias iki Rumšiškių, o ten patys darėmės aitvarus ir juos leidom!!! Taip linksma buvo! Ir man patiko pirmą kartą normaliai paleisti aitvarą - nors maniškis ir skraidė kaip drakonas (o visų kitų labai ramūs buvo), bet aš, kaip visada - viską darau kažkaip kitaip :D Nuotraukos dar kol kas neapdorotos, tik kelias įkelsiu:
O sekmadienį įvyko didysis apsipirkimas - tokio jau daugel metų neturėjau - nusipirkau 12 naujų drabužių! O, kaip man to reikėjo!.. Ir be to, dalį jų nusipirkau iš MD "Drabužių spintos" - kaip tik buvo Kaune tuo metu. Myliu tokius renginius :)) Ir kitiems žmonėms padedi, ir pats laimingas lieki - tiek gerų ir gražių drabužių už tokią mažą kainą galima rasti! Mano grobis:
•Mėlyni marškinukai 10Lt (super patogūs! ir gražūs)
•Raudona suknelė 5Lt (ilga, malonios medžiagos)
•Megztukas/liemenė 5Lt (tokios man jau senai reikėjo!)
•Gėlėta suknelė 20Lt (su mažyčiu defektu, kurio beveik nesimato)
•Dryžuoti cute marškiniai 20Lt (tookie cool!)
Toliau su mama apsilankėm Akropolyje ir išnaudojom jo galimybes - House nusipirkau dvejas šortukų poras (antriems 50% nuolaida - gera akcija, ką? Ypač kai tie šortai tokie gražūs) ir maikutę (nes šių beveik nebeturiu normalių):
Tada užsukom į Cropp Towną, kur radau tokį rūbą (liemenę turbūt), kurio šiaip nenešiočiau, bet kad man labai patiko, o be to, patogu ir kažko panašaus labai reikėjo:
Dar radau nerealią kuprinę, kurią man nupirko tik dėl to, kad tą dieną švietė laiminga apsipirkinėjimų žvaigždė - tokios kuprinės jau šimtus metų troškau, bet niekad man niekas nenupirkdavo! Ir dar radau batukus, tokius osum :3
Ir svarbu paminėti tai, kad aš turėjau 100Lt Akropolio čekį, negalvokit, kad esu tokia turtinga ir galiu šiaip sau tiek daug leisti :D
Nusipirkau dar keltą dalykėlių (pvz. akinius), bet nebefotkinau - iš vis manau, kad jums net neįdomios ir šitos nuotraukos :D
O tadaa su mama dar užsukom į filmą, kurį labai norėjau pamatyti - Ernesto Jankausko "Anglijos karalienė pagrobė mano tėvus". Tikrai geras. Nors ir trumpas. Bet buvo pats tas. Lauksiu kitų Jankausko darbų. Labiausiai man patiko trys dalykai: 1 - kad tai lietuvių filmas; 2 - kad jame išaukštinama vaizduotės galia; 3 - kad Milda labai panaši į mane vaikystėje (:D), tokia pati, su savo charakteriu ir norais.
Na, tikrai patiko. Pažiūrėkit treilerį, kas dar nematėt:
Dar sužinojau tokią fainą programą knygų skaitymo. Ji, aišku, skatina vaikus skaityti. Nors nieko ypatingo ten nėra, bet man patinka vien ta mintis, kad galiu įrašyti perskaitytas knygas, matyti, kiek jų yra, skaityti kitų atsiliepimus ir atrasti naujas knygas. Na, žodžiu, visai faina :)
O šiandien prasidėjo praktikos, tai iki trečios valandos kaitau prie Kauno pilies ir vėliau rašiausi, ką pasakoja mokytojas, kai vaikščiojom baisiame karštyje po senamiestį. Jei norit iš mūsų pasijuokt, galit ateit. Visas dvi savaites dar taip bus :D
Po to važiavau į žirgyną, bet įvyko nesusipratimas, todėl nejodinėjau. Vietoje to vakare nuvykau į baseiną - aaa, kaip faina buvo.... Atgaiva. Nors karšta net vandeny. Kai normaliai plaukioji, o ne tik pliuškeniesi. Nuo to karščio visai pasislėpt neįmanoma.
Už tai atradau tris sporto šakas, kurias galiu lankyti, kurios man labai patinka ir kurias kitais metais turbūt kaitaliosiu tarpusavyje kiekvieną savaitę. Lankysiu plaukimą, žirgyną ir pilates. Ahh yeahh. Dar noriu išmokt grot pianinu, arfa, išmokt šokt lindy hopą ir... Daugybė kitų dalykų, bet jau užteks. Šiam kartui :D
Sveeeiki :))
Pats laikas apsireikšti jūsų kompiuteriuose ir telefonuose - jau ilgiau kaip savaitę nerašiau! Bet ir taip visiems aišku, kaip ten būna su ta mokykla... Mokslo metų galas, atsiskaitymai, visokie reikalai. Džiaugiuosi beveik viską jau pabaigusi! Liko tik dvi savaitės praktikų (vaikščiosim visi po Kauną ir piešim pastatus; nežinau, džiaugtis ar liūdėt) ir - atostogooos!!! O per jas mano įrašų bus bent dvigubai daugiau.
Ir ką gi aš jums pasiūlysiu šį kartą? Ogi maistą! Ir ne bet kokį, o labai labai skanų. Jis pavadintas... kivių trupiniuočiu. Receptą radau Rositos blog'e. Tik šiek tiek jį pakeičiau, nes man, kaip visada, viskas išeina kitaip.
Ingredientai:
•6-8 kiviai (aš dėjau 10 ir jų buvo labaaai per daug)
•260g kvietinių miltų
•240g margarino
•150g rudojo cukraus
•1,5 v. š. krakmolo (krakmolo irgi geriau mažiau dėti)
•1-2 a. š. vanilinio cukraus
Kai kuriuos produktus padvigubinau, kai kuriuos sumažinau, bet man taip išėjo, kai pakeičiau migdolų miltus į kvietinius. O rezultatas - panašaus dydžio kaip ir Rositos ir labai skanus!
Darbo eiga:
1. Kivius supjaustykite trikampiais gabaliukais ir sumaišykite su krakmolu bei dviem-trim šaukštais rudojo cukraus.
2. Miltus sumaišykite su ruduoju bei vaniliniu cukrumi, o ant viršaus užtrakuokite arba pirštais sutrupinkite margariną (aš dariau antruoju būdu). Tuomet viską sumaišykite ir bemaišant darykite trupinius. Jei neišeina, tešla per daug lipni - įdėkite dar miltų.
3. Pusę trupinių masės suberkite į skardą, išklotą sviestiniu popieriumi, ant viršaus tolygiai paskirstykite kivius ir ant viršaus suberkite likusius trupinius.
4. Įkaitinkite orkaitę iki 190C ir kepkite apie 40min. Maniškis kepė apie valandą ar pusantros. Svarbiausia, kad paruduotų viršus. Nors mano ir tai nelabai parudavo - mano orkaitė yra košmaras :D
5. Palaukite, kol atvės ir ragaukite! Atvėsęs jis žymiai skanesnis :)
Daugybė minčių sukasi mano galvoje. Galvoju apie save ir tai, kas aš esu; apie savo pasirinkimus, apie klaidas; apie tai, ką padariau ir ko ne. Ir vis dėl to - kas gi aš tokia? Kas mes tokie? Mes visi?
Nesenai skaičiau vieną įdomų pasakojimą, kurio pagrindinė mintis ta, kad blogiausia yra nežinoti to, kas tu esi. Žmonės skirsto save pagal rasę, profesiją, grupuotes ar gyvenimo būdą, bet užklausti, kas jie tokie, jie nežino, kaip į tokį klausimą atsakyti... Aš ir pati nežinau. Bet žinau tai, kad aš esu maža dalelė kiekvieno mano gyvenime sutikto žmogaus. Kaip pasakė Rolandas Kazlas: "Tu ne vien esi TU. Tave formuoja ir daugiau veiksnių." Ir tikrai... Mes tiek daug pasiimame iš kitų žmonių. Bent aš pastebiu, kad perimu savo draugų manieras, tam tikras frazes ir panašiai. Nors po mažą dalelę. Todėl dabar supratau, kad pasakymas "tu esi toks, kokie yra tavo draugai" yra labai tikslus. Visi mes prisitaikome, žavimės, net jei tai ir neigiam. Vis tiek esame sudaryti iš įvairių gyvenimo situacijų, mes mokomės iš kitų.
Kiekvienas vis dar esam unikalūs ir vieninteliai tokie, nors taip pat esam mažomis gijomis susieti su kitais žmonėmis.
Eilinį kartą negaliu atsistebėti gyvenimu ir tiesiog pačiu jo paslaptingu buvimu.
Kas blogai su šiuolaikiniais vaikais? Gal tėvai jiems specialiai leidžia paaugliškus hormonus?
Kai nebegali ramiai praeiti pro septynmečius, tai jau šis tas blogo.
Apeini juos mažiausiai šimto metro spinduliu.
Pripažink, juk ir tu nejučiomis surauki antakius ar nuleidi lūpų kampučius žemyn, vos tik pamatai tą "madingąją šaiką" vaikučių, rankose besinešančių sidrą ir alų? Taip taip. Aš apie tai. Man keista, kad tokie vaikai vis dar lankosi bibliotekose. Nes šiandien būtent tai ir mačiau iš jos išeidama - tris pypliukus dešimtmečius, kurie pamatę mane pradėjo atseit viliokliškai šypsotis ir mėtyti replikas: "Ei, gražuole, duok numeriuką", "Ne, geriau man - bučkį", "Einam į lovą". Juokingiausia, kad po paskutinio sakinio kitas pradėjo varyti, jog su juo aš tikrai niekur neisiu, bet toliau tiesiog praėjau ir nebegirdėjau, iki ko ta klaba išsivystė. Ir gerai.
Bet siaubas.
Aš vis dar esu tas vaikas (pusė vaiko, vis dėl to - pusė kojos jau suaugusiųjų pasauly), kuris baiminasi vyresniųjų ir stengiasi pro išstypusius paauglius praeiti kuo ramiau, tačiau jaučiu, kaip vyresniuosius pakeičia mažiukai, o anie jau nebe atrodo tokie baisūs kaip kad pastarieji... Suprantu - pasaulis yra, buvo ir visada bus dinamiškas, bet kartais jo pasikeitimai mane gąsdina... Ypač besikeičianti visuomenė bei dauguma mokslo laimėjimų, nes jie man paprasčiausiai asocijuojasi su radiacija ir panašiomis medžiagomis, o šių aš paniškai bijau. Nors norėčiau būti mokslininke. Moterų logika. Sveiki atvykę. Tie patys laimėjimai, genetiškai modifikuojamos medžiagos ir verčia mus mutuoti ir keistis. Dėl to man tai ir nepatinka.
Ir kodėl taip būtinai turi būti? Juk tokia aplinka visai nejauki ir nedraugiška. Savo vaikams niekad neleisiu tokiais tapti... Dabar supratau. Čia, ko gero, šuo ir pakastas. Tėvystėje. Kai gimdo dvylikametės, tai nėra ko stebėtis, kad ir vaikai tokie... Auklėjimo būdas, vertybės, aplinka, kurioje vaikas auga ir draugai - tai pagrindiniai vaiko elgesio ir suvokimo apie pasaulį formavimosi veiksniai. O į daugelį tėvų pažiūrėjus net šiurpas nukrato - koks "geras" pavyzdys vaikui - cigaretės rankose, alus po skvernu, netvarkingi rūbai, dvokas iš burnos ir rūbų, keiksmažodžiai, spjaudymas viešose vietose... Ech. Tikrai žinau, kad sau, savo pažįstamiems ir apskritai žmonėms, kurie man yra svarbūs, tokiais tapti neleisiu. Jokiu būdu. Noriu būti panaši į savo tėtį, o dar labiau - būti nuostabia mama. Žinau, tokia ir būsiu.
Visai kaip šitas youtuberis yra nuostabus tėtis:
Jis, jo dukros, jo mintys ir jo įrašai tokie įkvepiantys!!! Myliu šitą šeimą :))
Siūlau pažiūrėt jų vlogus, jei dar nematėt - jie labai faaaini.
Šį kart rašau trumpai ir greitai - neturiu daug laisvo laiko, nes, kaip visada, mano gyvenime vyksta šimtai dalykų - bet kadangi čia rašyti ir dalintis įvairiais dalykais su jumis labai labai mėgstu, tai į savo veiklą būtinai bandau įpaišyti ir vieną kitą įrašą šiame blog'e!
Kai kurie gal ir žino, bet dauguma turbūt ne - balandžio 30-ąją buvo mano gimtadienis. Žiauriai keista ryte atsibusti ir suvokti, kad tau jau penkiolika. Iš tiesų, giliai širdyje norėčiau likti vaiku, nors ne visai tokiu vaiku, kaip girdžiu sakant kitus žmones. Na, tikrai girdėjot ir jūs ne vieną frazę apie tai, kaip kai kurie dar norėtų lankyti darželį ar pradines klases, džiaugtis ilgesnėmis atostogomis ir panašiai... Bet aš norėčiau ne to. Aš norėčiau išlaikyti manyje vis dar esantį vaikiškumą. Tą vaikiškumą, kuris stebisi naujais dalykais, kuris pastebi mažas gyvenimo detales, tą, kuris geba išplėsti dideles klausimų pilnas akis ir tuo pačiu metu būti be galo mielas, noriu išlaikyti vaikiškus jausmus ir tyrumą. Nenoriu užaugti ir tapti tokia, kaip visi. Tai mane gąsdina. Bet nesupraskit klaidingai - kad augu ir vis artėju prie pilnametystės yra labi smagu! Mane domina tai, kas dar bus ir kas vyksta dabar. Man patinka galvoti apie ateitį, praeitį, bet taip pat ir būti čia, gyventi. Keista, bet jaučiu visiškai priešingus jausmus - norą likti tokia, kokia esu ar buvau ir norą užaugti; smalsumą, spėliojimą, kas manęs laukia ir visišką tylą galvoje, susitelkimą į dabartį. Tikiu, kad šiuos jausmus galima suderinti (kaip ir viską šiame pasaulyje). Ak, kiek daug aš noriu pasakyti! Noriu gėrio, noriu, kad Jūs šypsotumėtės pamatę naują mano įrašą ir kad mano mintys ir šis blogas pakeltų nuotaikas tiems, kuriems ji nusmukusi žemai žemai, noriu nudažyti visą pasaulį ryškiomis spalvomis!!! O norai gi pildosi, ar ne?:)
Dar vienas dalykas, kuriuo negaliu nepasidžiaugti - pradėjau lankyti jojimo pamokas!!! Pagaliaaau, dalykas,
kurio taip ilgai troškau! Nors sąlygos nėra visiškai nuostabios (pavojinga, trenerė neduoda šalmo ir neatsako už sužalojimus), bet tai yra būtent tai, kas įžiebia liepsnelę mano širdelėje!:)
O sekmadienį įvyko didysis apsipirkimas - tokio jau daugel metų neturėjau - nusipirkau 12 naujų drabužių! O, kaip man to reikėjo!.. Ir be to, dalį jų nusipirkau iš MD "Drabužių spintos" - kaip tik buvo Kaune tuo metu. Myliu tokius renginius :)) Ir kitiems žmonėms padedi, ir pats laimingas lieki - tiek gerų ir gražių drabužių už tokią mažą kainą galima rasti! Mano grobis:
Ingredientai:
.jpg)
Man keista, kad tokie vaikai vis dar lankosi bibliotekose. Nes šiandien būtent tai ir mačiau iš jos išeidama - tris pypliukus dešimtmečius, kurie pamatę mane pradėjo atseit viliokliškai šypsotis ir mėtyti replikas: "Ei, gražuole, duok numeriuką", "Ne, geriau man - bučkį", "Einam į lovą". Juokingiausia, kad po paskutinio sakinio kitas pradėjo varyti, jog su juo aš tikrai niekur neisiu, bet toliau tiesiog praėjau ir nebegirdėjau, iki ko ta klaba išsivystė. Ir gerai.
