2016 m. spalio 29 d., šeštadienis

Man kūnas pasakė, kad juo kažkas bėginėja

Jis kvepėjo smilkalais.
Aš kvepiu kitu vyru.

Taip būna visuomet. Kas? Alles.
Kažkas kažkuo kvepia, vieną kartą jau nebe taip, kaip įprastai, nors įprastai visi kažkuo kvepia, arba nekvepia - nelygu. Jam/jai nepatinka, jai turbūt įtartina, viskas paaiškėja - ir taip visuomet.
Jie bučiuojasi jo mašinoje, ir jai tai nauja - JO ir MAŠINOJE! - bet jie bučiuojasi, šalimais, kūnais bėgioja ikrybė geidžiančių, susijaudinusių kojyčių, o tai - šitaip taip pat.
Tas jausmas perveria, sustangdina, tuojau pat nužudo, o kas prikelia, nė nežinau, gal iš vis nėra tokio dalyko, bet tai ir nesvarbu, nes lieka skonis - toks pats.
Ir niekaip niekas niekada negali atsikratyti jausmo, jog tai jau buvo, kad vienodai, visada, be išimčių, statistiškai, klinikiškai, nesuvedinėjant skaičių - taip tiesiog yra.
"Vienas žmogus man vis bandė įrodyti, jog viskas visuomet yra taip pat. Kad būtų visiškai vienodai, jeigu vietoj tavęs būtų bet kas kitas, kaip ir tai, jeigu vietoj manęs būtų bet kuri kita. Ir jam pagaliau, visai netyčia, pavyko", - kuždėjau jam ir nežinau, patiko jam ar ne, greičiausiai ne, bet kažin, ar iš vis čia galima žaisti patinka/nepatinka, tiesiog taip yra.
Melas, melas, melas...
Viskas visuomet taip pat.
Never was.
Mon amour - ne kintamasis. Nekinta. Pastovus.
Ne visada viskas taip pat.
Bet išimtys - irgi statistika.

Jis kvepėjo kita moterimi.
Aš kvepiu mašinos gaivikliu.

4 komentarai: