2017 m. birželio 7 d., trečiadienis

Nenumaldomai, bet gal vėliau

Beeinant namo iš baseino ką tik nulytu ir vis dar tebelyjamu takeliu, bemaž toliau plaukiant gaiviu oru per savą egzistenciją, į mano mažytę sąmonę tvokstelėjo nenumaldomas troškimas - būti gera motina. Niekada iki šiol nebuvau taip aiškiai suvokusi, jog noriu turėti dukrą, būtinai ir dukrą - nesvarbu, kiek bebūtų sūnų -, su kuria galėčiau sukurti ypatingą ryšį.
Nemeluosiu, žinau ir šito troškimo ištakas. Esu idealistė ne todėl, kad mačiau idealų pavyzdį šeimoje; priešingai. Trokštu savo vaikams suteikti tokią neįtikėtinai nuostabią gerovę, tą puikų šeimos jausmą ir duoti jiems tai, ką galima geriausia duoti vaikams - vientisą, mylinčią šeimą (tad vieno iš tėvų tam neužtenka!!), kurios pati turėti negalėjau dėl labai paprasto, bet nenuginčijamo fakto - tėvų skyrybų. Žinau, kad gyvenimas labai nenuspėjamas, jis nuolatos pakiša koją, o po to tiesia ranką; nenumatysiu to, kas bus. Bet tai, ko man itin trūko vaikystėje, skatina atidžiau elgtis dabar, esant faktiškai suaugimo būsenoje. Atsirado vienas labai svarbus kriterijus - suradus  žmogų labai gerai įsitikinti, kad tai tikrai TAS žmogus. Kitu atveju mano troškimas neturės pagrindo.
Vargu, ar šioje pakankamai liberalioje visuomenėje atsiranda daug pareigų kankinių, kaip kokia mamatė Šatrijos Raganos "Sename dvare". Vertybės kiek kitokios. Asmeninė laisvė ir laimė dažnu atveju lemia daugiau, nei bendra gerovė. Ir aš pati greičiausiai šio vertybių testo neišlaikyčiau, nes juk esu lygiai tokių pačių pažiūrų, esu dar viena šios keistos kartos atstovė, esu dar viena būtybė, trokštanti individualumo, laisvės ir laimės tuo pačiu metu. Laimės kitiems, bet laimės ir sau. Čia galbūt panašiai kaip su meile? Kitus gali mylėti tada, kai gali mylėti save? Tik tuomet ta tavo meilė bus šviesi, tikra. Tik tada kiti žmonės ją jaus ir galbūt net spinduliuos atgal. Gal. Nežinau. Bet atrodo, kad einu teisingu keliu. Teisingu savo atžvilgiu - nes juk blogų kelių nėra, yra tik tokie, kurie tau netinka, tokie, kuriais eidamas nepasieksi to, ko trokšti.
Prie begalės kitų savo norų, jaučiu virpantį troškimą sukurti gražią šeimą. Tokią, kurioje gera. Ir ne tik tos šeimos nariams, bet ir kitiems, kad mūsų namai būtų atviri žmonėms! Noriu, ir žinau, kad tai priklauso nuo manęs. Tą aš galiu padaryti. Tą aš galiu sukurti. Tą galiu pakeisti. Šeima - valstybės pagrindas. Kurdamas teisingą šeimą, kuri geresnę valstybę. Taip, man tai labai tinka. Taip, noriu dukros. Sūnaus irgi.
Bet kada nors, vėliau.
O čia A. Diurerio motina (prisimenant laikus, kai per dailės istorijos pamokas analizuodavom kūrinius); įstrigo, nors tu ką. Ypač faktas, jog į skirtingas puses žiūrinčios akys kuria aliuziją į tos moters dvasingumą, nes ji tokiu būdu žiūri į save, yra susikoncentravusi, rimta, gili. Tiesa, pats portreto pateikimas mus visus labai nustebino - juk ši motina pavaizduota itin neestetiškai! Bet būtent to Diureris ir norėjo. Vis tik sukelia tam tikras emocijas. Kad ir pasibjaurėjimą. Įdomu tai, kad kai įsigilini ir kiek paanalizuoji visas dedamąsias dalis, šis portretas pasidaro savotiškai mielas. Lyg siųstų žinią - "netobula, bet mano mama!"

2017 m. birželio 5 d., pirmadienis

bepilant šaltibarščius į lėkštę (odė meilei)

Man reikia tavęs, man reikia tavęs šiandien. Aš nesitvardau, mano mintys metalinės, jos trinasi, trinasi, girgžda, au! skauda. Per greitai, sakau tau, bet nestok, nesustok, tik nesustok savam kely, net jei jis atsišakoja nuo manojo, net jei jie išsiskiria; nestok. Į tą sumautą vietą univere, tau jos nereikia, reikia tos vienintelės, ji tave myli, aš tau sakau, nekviesk kitų eit pasivaikščiot, Vilnių mes išžiūrinėjom, einam pasitrinti dar, dar, tolyn... Keliu, kuprinėmis, drugeliais, myliu tave, meile, pačią meilę myliu, neklausyk manęs, tik neklausyk. Vyrai ir moterys, vyrai be moterų, mes kūrėjai, tu man patinki, kurk tą savo keistybę, tu gal ir pats nesupranti, bet kurk. Tu keistas ir įdomus, meile, keistas, dėl to įdomus, tu man tinki, man patinki, nesuk... Išnyk; sugrįžk. Įprasta. Taip reikalinga, tu žinai, aš žinau. Išvažiuoju.

2017 m. birželio 4 d., sekmadienis

6b (sapnas 06-04)

Tai buvo Lenkija, esu beveik įsitikinusi.
Kitą vertus nežinau, gal ir kokia kita paslaptinga šalis.
Nesvarbu. Argi?
Mes stovėjome laukuose, lyg smėlio pustomuose, mažai kas buvo matyti.
O po to atsidūrėme stotyje. Traukinių. Ne, keisti kažkokie. Ne ten. Metro. Lenkijoje juk yra metro?
Ta šlykšti, daugelio nekenčiama pavaduotoja sovietinio garbiniavimo plaukais gynė mus visus pirmyn, į šoną, tiesiai, paskui prie bėgių, o tie bėgiai man visai neatrodė kaip metro bėgiai, jais veikiau važinėja tramvajai - žinau, nes pastarųjų keliai man niekuomet nežinomi, aš pamirštu žvalgytis, ar koks neatvažiuoja, ir dar niekada nežinau, kur tiksliai stovėti, kad liktum su visomis kojomis bei rankomis.
Ir vis tik tai buvo metro.
Kažkokia sumaištis.
Mūsų - daug, mes - lietuviai, gimnazistai, bet jaučiamės kaip maži mokinukai.
Nežinom, kur ir kada lipti, kaip ir ką daryti, vangiai klausom šviesiai garbiniuotos ponios įkyriu balsu.
Atvažiuoja.
Net nepajuntu, kaip visi subėgam vidun. Tiesa, net nežinau, ar visi.
Viduje bėgame tolyn, einam greitai per plačias arkas ir aš eilinį kartą sutrinku negalėdama nusakyti savo buvimo vietos - tai kas gi čia? Metro? Rūmai? Salė?
Ūmai suprantu, kad kažkur palikau kuprinę. Greičiausiai toje sumaištyje, belaukiant įlipimo akimirkos, pavargus pečiams.
Apsigręžiu, išaiškinu taĩ įkyriajai, sovietmečiu dvelkiančiai dokumentų žiurkei.
Ji įtariai mane nužiūri.
Labai akylai, turėčiau pasakyti.
Ir neišleisdama manęs iš akių, paleidžia. Sako, kad greit grįžčiau.
Aš skubu.
Braunuosi atgal, nors nežinau, kur einu, nes vis tik mes jau pajudėjom, pradinėje stotyje išlipti neįmanoma, bet kažkokiu būdu tenai vis tiek atsiduriu. Beeidama tolyn pakrutinu pečius ir suvokiu, kad kuprinė visą laiką buvo ant mano pečių.
Traukinio nebėra.
Dar prisimenu geriausios draugės nerūpestingą šypseną ir juoką, kaip ji sukikeno ir prasitarė, kad palauks manęs.
Velniava, neprisimenu, kuris numeris, kuris peronas; kuri gi raidė? Nusprendžiu, kad tai bus 4b. Lyg ir tas. Turėtų būti.
Laukiu.
Kažkur blaškausi, apima bloga nuojauta, pradedu galvoti apie visus tuos žmones, išsiųstus pirmuoju reisu. Kur juos veža? Kodėl lydintieji tokie... įtartini? Prisimenu garbiniuotąją ponią ir susiraukiu. Pradedu mindžikuoti, vėliau patraukiu kažkur, į pakraštį.
Laukiu ilgai. Per daug ilgai.
Eidama pro kažkurias duris išgirstu lietuviškus žodžius. Žinau, kad tame nieko netikėto nėra, žinau, kad tai galėtų būti maniškiai, žinau, kad galėtų būti ir visai svetimi žmonės - čia juk Lenkija, ko aš tikiuosi? Bet mane tai nustebina. Maloniai.
Išreiškiu savo nustebimą atsisukusi į tas dvi geros nuotaikos moteris. Mes pasišnekučiuojame, kažką pasitariame, bandau kažką išsiaiškinti dėl savos pozicijos - nors nežinau kelionės tikslo, bet galgi tai kaip nors susiję su mumis, lietuviais, ir šios dvi moterys tatai žinos.
Deja.
Aplanko vis blogesnė nuojauta. Aš nežinau, tikrai nežinau, kur juos visus išvežė. Ką su jais darys. Kas vyksta?
Atvažiuoja.
Slenku kaip mirtis lėtai. Laikas kažkoks sąlyginis, beveik apčiuopiamas. Bet atsiduriu viduje ir susitinku veidmainišką klasiokę. Mes sutariame. Iš mano pusės. Nežinau, kaip ten iš jos. Bet viena kitos matymu apsidžiaugiame.
Viskas tvarkoje.
Sėdim, kalbamės, tylim. Ji irgi nieko nežino. Na, bet mes bent jau dvi.
Važiavom ne ten. Kažkur išlipom, kas toliau vyko, nežinau.
Po kiek laiko į galvą tvokstelėjo aiškus supratimas, kad tuo traukiniu, tuo visu traukiniu, kurio viduje kažkodėl buvo arkų, tuo lietuvių traukiniu juos visus vežė toli, labai toli. Nežinau, kur tiksliai, nežinau, ką darė, kur išlipo. Bet jei išlipus iš traukinio dar nebuvo taip toli, tai po to, kas sekė toliau, jie atsidūrė toliausiai iš visų tolių, kuriuose tik galėtų pabuvoti žmogus.
Gal ir gerai, kad ne ten įlipom.
Girdėjau, kažkas sakė, kad tai buvo 6b.
Girdėjau geriausios draugės juoką.

2017 m. gegužės 18 d., ketvirtadienis

nuo savęs?

Bet juk pasaulis keičiamas ne keičiant pasaulį, o save! Iš tiesų! Kitų tu niekaip nepakeisi tiesiogiai norėdamas juos keisti, nebent jie ir patys to norės. Bet retas kuris nori besąlygiškai paklusti, o jeigu nesipriešina, nereiškia, kad nori ir kad, juolab, gali tai padaryti. Keisdamas save, tu tobulini save, savo sielą; taip tampi pavyzdžiu kitiems ir jie pradeda norėti tavimi sekti. Juk niekas tavimi neseks, jeigu šauksi: "Būkit tokie kaip aš - aš elgiuosi teisingai!" Žmonės nemėgsta, kai kiti galvoja apie save per gerai. Iš prigimties. Nes tai parodo, kad tas žmogus egoistas ir tavimi, reikalui esant, greičiausiai nepasirūpins. Tai tiesiog gamta, psichologija ir intuicija. Tačiau, nusistatydamas tikslą tobulinti save, tu iš tiesų tobulėsi; norėdamas pakeisti kitus, nepadarysi nieko naudingo nei jiems, nei sau.

Taigi, negi tik dabar pilnai suvokiau žodžių junginio "pradėk nuo savęs" prasmę? Įdomu, bet tai trinktelėjo galvon kaip itin vertingas nušvitimas. Atsakantis į tokius klausimus kaip "ką daryti, kai kiti elgiasi amoraliai, bet tu neturi būdų jiems tai išaiškinti?" Išties, reikia pradėti tik nuo savęs. Tik tuomet gali tikėtis, kad tavimi kas nors seks, kad ką nors įkvėpsi, ir tai bus tikra - tiek jų, tiek tavo atžvilgiu. Tokiu būdu tu nepirši savo minčių, idėjų bei idealų kitiems, tu suteiksi laisvę rinktis. Ir pasieksi žymiai daugiau, nei įrodinėdamas. Tereikia eiti savu keliu. O "tas, kuris žino, kas yra teisinga, ir elgsis teisingai", kaip sakė Sokratas; reikia tikėtis, jog per daug nenuklysim. Vis dėlto, gėrio siekimu bei gėriu kaip prigimtine žmogaus savybe tikėjo daugelis filosofų, tikiu ir aš.

"nėra nieko, kas būtų visiškai mūsų valioje, išskyrus mūsų mintis"
(R. Descartes)

2017 m. balandžio 3 d., pirmadienis

Nei vyrų anei moterų

Pasaulis nereikalingas
Nei vyrų anei moterų
Mes susitinkam kartais
Kai pasidergt patogu

Nereikia mums viens kito
Neverk, ego jautrioji
Terūpi mums mes patys
Šunie tu, nelaboji

Ką reiškia banalybės
Ties jausmų tikrų kiauryme
Tavo veiksmai tave išduoda
Nusilpusi jaunybe

Praeitis tu, štai kas
Vyre arba moterie
Kuris nesugebėjai
Mylėti arba mokyti

Sunku tau pasiduoti,
Raštai kuria nebūtį
Sunku tau atsistoti,
Matyti save rašantį

Skaityti, sekti tavas kelias moko
Ne pakeliui?
Nė velnio, neatrodo.

2017 m. kovo 18 d., šeštadienis

2016.10.23

For starters, summa mummarum kas man nušvito galvoje prieš valandą grįžus namo:
(žinutės R. (naudininko linksnis))

"Mon amour,
 mąstyti yra nesveika, ypač, jei per mažai, tačiau vienintelis aiškus suvokimas vis tik tvokstelėjo galvon vos įžengus į nepasitikėjimu persunktų namų atmosferą: mes privalome būti stiprūs. Vėl grįžtant prie kompromisų ir kalbėjimosi. Hint: ar galėtumėt priimti pas save gyventi? Pinigai irgi praverstų..
 Be to, man visiškai nieko nereiškia dėl jūsų rizikuoti savo pinigine ar fizine padėtimi stogo virš galvos atžvilgiu, man niekada nebuvo gaila nė vieno kvailo, greičiausiai kvailo, veiksmo, nes kiekvienas tų veiksmų kvepėjo laisve ir turėjo aiškų, per daug įtakingą akstiną - jus. Ir vien dėl to, kad dar galiu taip elgtis, būtų galima užsiminti apie esančią besąlyginę meilę, kuriai niekas nebaisu, nes ji pasitiki, jei reikia, laukia ir siekia.
 Čia jūsiškėms įžvalgoms. Žmogus visoje netobulybėje. Vengiant tuščių žodžių - meilė - ir vis tiek neišvengiant.
 Juolab, kad visa ši situacija visuomet turėjo savito šarmo - šiuo metu atšiauri šeimyna tampa ribine situacija, sukuriančia gyvybės ir tikrumo jausmą, a.k.a. prasmę. Tad nesistebėk, jei tuo mėgaujuosi. Smagu stebėti iš šalies.
 Vienodai įdomu, kas dedasi jūsų tuštybėje. Jūs nežinote nieko konkretaus, visai kaip mes, bet abstraktus vaizdas daugeliu atvejų gali duoti daug daugiau nei konkretumas. Spręskit ir apsispręskit."

Štai taip tatai skambėjo. Aiški, skaidri mintis - ne viena, visos. Lyg išvaikius debesis. Ir dabar nebežinau, ar vis dar tame gyvenu, ar skaidrumas jau praėjo. Bet kuriuo atveju, tai pajusti yra labai gera.
 Ypač jei pastarąjį laiką kiek tik atsimeni skendėjai beprasmybėje. O man taip nutiko. Taip būna, kai turi režimą ir esi viską daugiau mažiau susitvarkęs. Taip būna, kai per ilgai nejauti šalia mylimojo, jo buvimo erdvėje. O man taip ir buvo.
 Po nuostabaus savaitgalio atėjo laikas, visai ne toks nuostabus - penktadienį jau vos išbuvau iki laisvės, taip buvau išsiilgusi mon menteur. <...> Tai ir laukiau progos skambtelti mylimajam, pakviesti pas save - šiaip jau laikomės tylos politikos, nes cibi condimentum esse fammem. Tik ta akimirka, va taip ėmė ir neatėjo. Nuo tada nuotaika pašlijo, o prasmė - kažkur išgaravo. <...> Visą savaitgalį praslankiojau kaip savo pačios šešėlis po savo tuščią ertmę, kuri priklauso mon amour ir užsipildo tik jam esant šalia. Išties, nėriausi iš kūno, nebuvo kur padėti savo ilgesio bei nusivylimo. Maža to, mudu gi net nesišnekėjom... Tad kitai savaitei pribrendo planas: žūtbūt pas jį nuvykti. Viena svarbių dingsčių - spektaklis. Tas! <...> Nes iš tiesų baisu yra, kuomet pradingsta prasmė. Keliesi rytą, sakai sau, kad šiandien bus kitaip, kad džiaugsiesi, laimėsi, būsi geriausias ir žinosi kodėl, bet tuojau prieš akis iškyla šabloniškas vaizdas: pabėgioti, vakare reikės pabėgioti, kaip nenoriu, jau taip atsibodo, tas pats per tą patį, o ir kvėpuoti sunkiau, nes šaltėja, na, bet vis tiek bėgsiu, kitaip negaliu; maistas, o po to maistas, kaip ir per pietus - jis džiugina, nors vėl nebėra subalansuotas (dėl to ir džiugina); mokykloje vėl laikysiuosi prieš verkšlenančių menkystų būrelį stengdamasi nepatapti viena iš jų ir talžysiu save aštriais rimbo kirčiais išleidus nors vieną nepasitenkinimą, nors vieną "nebegaliu" ar "pavargau"; ir po to, kaip visada, tas pats - mokslai, namų darbai, kažkiek kūrybos bei knygų; nieko nebelieka; vakaras, viltys, kad rytoj bus kas nors geriau. Rytoj taip pat tebeieškosiu prasmės. O šalia taip kažko trūksta... Kažkokios neatsiejamos gyvenimo grandies. Ak, taip! Juk mon amour..
 Taip ir stūmiau dienas, beprasmybė akivaizdi, neįsivaizdavau, kodėl visa tai dariau, bet bent jau tai buvo beveik gerai man, mano kūnui. Ir sąlyginai ramu. Jokių nervų. Betgi kaip neįdomu!
 Parodžiau sau, kad galiu laikytis režimo, bet tai priveda prie absurdo. Tiesa, čia neišvengiamas dar vienas itin svarbus faktorius - meilė. Kažin, kaip būtų, jei nejausčiau trūkumo? Jei, tarkim, būčiau viena ir savo gyvenimo nesiečiau su jokiu patinu? Ko gero, absurdas nebūtų toks akivaizdus ir graužiantis. Nes net apimta absurdo dar troškau vieno vienintelio dalyko - būti su mon amour.

-----
iš dienoraščių

2017 m. kovo 9 d., ketvirtadienis

Tvermės dėsnis

Aš buvau nuogas ir nejaučiau skirtumo tarp to, jeigu būčiau buvus nuoga. Aš liečiau savo kūną ir jis virpėjo lygiai tokia pačia erdve. Bangavo, nubangavo, susiliejo (į ir su visuma). Kaip įdomu: aš – vienis, nesvarbu kas bebūčiau, kol tatai suvokiu. Saulė pakyla ir jos spinduliai nušviečia mane – jaučiu šilumą ir gyvybę. Pasidaro gera. Prisilietus šalia mylimosios. Jis man apglėbia liemenį, perbraukia delnu per skruostą. Ji mane myli, pasitrina nosimi. Aš tiesiu savo rankas į ją, norėdamas apkabinti, įsiskverbti, susilieti. Aš šypsausi ir priglaudžiu jį prie krūtinės. Ji paliečia mano plaukus ir mane nutvilko it elektra. Jis krūpteli ir žiūri į mane: kokios gražios... Jos akys. Odos artumas, begalinis šiltumas, verčia pašėlti visas kūno ląsteles, bet tik akimirksnį – ir joms pasidaro gera. Tobulai nedalomai gera.

Patyrėme neapsakomą lengvumą:
galėjome pereiti vienas į kitą,
susilieti.
O kai šitai padarėm,
staiga buvom išjungti.* 

*Marcelijus Martinaitis „K. B. Margaritai apie virtualią tikrovę“

2017 m. vasario 1 d., trečiadienis

Memento tu mori

Ir lipdom tas tradicijas
vienas ant kitų,
Ir aš jaučiu, kaip negerai
man gera daros -
Save turiu ir nuotaikas savas
Apie tradicija(s).

(iš)gyvenimus.

pa(tirtį).

Mano išgyvenimai man pačiai svetimi. Skaitydama kitų tekstus, būna, pajuntu tą neapsakomai malonų artumą, matau, jaučiu, suprantu, kad tas asmuo su savomis mintimis - savas, kad supranta ir aš jį suprantu; skaitydama savo senuosius tekstus tokio artumo nejaučiu.

Tėvų ir vaikų, apskritai giminių supriešintos tradicijos; skirtingos kartos, skirtingi požiūriai ir norai, ir tos būsenos, išlipančios į įelektrintą išorinį lauką švenčių, kitokių susitikimų metu: kaip sujungti, kaip įprasminti vienų ar kitų atžvilgiu kylančią beprasmybę? Visi tie žmonės visų pirma yra žmonės. O dar ir susieti bendru krauju.

Aš vis patiriu save iš naujo; visuomet. Kiekvieni metai, mėnesiai, diena - būsenos lyg ir panašios, lyg ir įtelpa į rėmus, bet jausenos, detalės, jos vis kitos, dėl to ir tos būsenos tokios skirtingos, į nei vieną anksčiau buvusią savo panašumu nepanašios. Man gera tai suvokti - gyvenimas sluoksniuojasi. Jis eina ne ratu, ne elipse, ne spirale - ratas visuomet vienodas, o spiralės kelias skirtingame aukštyje prasilenkia -, būtent, gyvenimas sluoksniuojasi. Pradžioje tu patiri vien liūdesį. Tas liūdesys būna vaikiškas, nebrandus, greičiausiai kiląs dėl pasauliui neaktualių mažmožių; vėliau gi jis vis bręsta. Tie sluoksniai kaupiasi, dengia vieni kitus - augina asmenybę.

Ir kodėl galvoje būtinai turi suktis ne tie dalykai, kurie turėtų, kai žinai, kad jau kitą dieną tau lietuvių bandomasis? Idėjos, prašau, plūskite vėliau, aš šiandieną į jus, deja, neatsižvelgsiu!

1547, filomatai, filaretai, Lietuvos Vergilijus, studijavo matematiką, barokinė pasaulėjauta, epinė poema, poetinis epas, "Odė jaunystei", ne originali istorija, Labora!, ciocia Karusia, psichologinis-intelektualinis, modernu, modernizmas, ekspresionizmas, neoromantizmas, katastrofų literatūra, nr. 87, psichologinis meilės, rudens 25, autobiografinis, memento tu mori, tpfu...