2014 m. lapkričio 24 d., pirmadienis

Pusiausvyra

Pusiausvyra - kai kažkas svyra (mano gyvenimas?..), bet tik pusiau.

Tokie rytai kaip šis galėtų būti amžinai... Na, gal ne visai amžinai - juk ir pati amžinybė neamžina. Bet taip gera ir ramu, kad jaučiuosi kaip koks indų jogas, kiauras dienas praleidžiantis ramybėje, medituojant arba gėrintis aplinka ir pačiu savimi. Seniai besijaučiau taip gerai, kaip dabar.

Bet kas gi pasikeitė?

Žinau du pačius geriausius būdus pusiausvyrai ir jėgoms atgauti - tai tyla ir gamta.

Šiuo metu gyvenu tyloje. Net pačiai keista: dažniausiai mano pirmadieniai būna pakankamai triukšmingi, kad išbalansuotų harmoniją, o be to, kiekvieną pirmadienį pamatau ir pasilabinu bent su vienu iš dviejų su manimim gyvenančių žmonių. (Nors greičiau jie su manimi gyvena, ne aš su jais). Tačiau šiandien viskas kitaip. Namuose - nė gyvos dvasios. Galvoje - ramus ramus, gal tik truputį sudrumstas, vanduo. Širdyje - ramybė ir pusiausvyra. Vienatvė ir tyla tikrai gydo.

Ko gero, prie to prisidėjo ir maloni, raudonai žandukus bei nosį nuspalvinusi, vakarykštė išvyka į gamtą. Kiekvieną kartą pabuvusi gamtoje - net jei būnu joje prieš savo valią, kas nutinka labai retai, bet nutinka - pasijuntu taip, lyg būčiau nuostabusis saulės dievo Ra paukštis feniksas: vis sudegu ir vėl atgimstu... Iš naujo. Ir iš naujo. Tokio jausmo technika, kad ir kokia pažengusi būtų, ir naujosios technologijos niekad nesugebės suteikti. Tik gamtoje galiu pilnai suprasti save, pajusti, ko aš noriu ir kas esu. Va esminiai dalykai, dėl kurių esu tokia priklausoma nuo miškų, pievų, laukų, gėlių, pušų ir kitos gyvybės... Va kodėl vadinu save gamtos vaiku.

Vargu, ar kada nors šie du būdai pasikeis. Jie mane lydi visą gyvenimą, tik juose įžvelgiu tobulumą ir amžiną palaimą. Šias savybes galima įžvelgti ir kituose dalykuose, tačiau... jie neturi tokios galios. Jie nėra tokie gyvi, kaip gamta. Ir tokie trapūs, kaip tyla. Tiesiog nėra ir niekada nebus.

Atsigavau. Tiek dėl tylos, tiek dėl gamtos, tiek dėl minčių išliejimo.
Šis mėnuo velniškai įtemptas.

Noriu pagaliau aplankyti kalnus. Alpių, Himalajų, Andų - nesvarbu...

Myliu,
Aušrinė

2014 m. lapkričio 15 d., šeštadienis

Šypsausi


Šypsausi ir rašau tau laišką vėl
Ir nenustebk, kai jį skaitysi dėl
Manęs ar meilės tau ištikimos
Kaip buvo, taip nebus jau niekados.

Meilė - ne juokai,
Žinok tai ir tikėk tvirtai,
Nors juokas suvedė mus lyg kerai,
Suprasti tu tai pamiršai.

Įsimylėjom mes kaip tie laukai
Ir lapai medžių, kur aukštai
Bet viskas buvo taip gražu
Ne! Pamiršt neketinu!


Myliu.
Vėl.
Aušrinė.

2014 m. lapkričio 5 d., trečiadienis

Visko jau per daug, bet gera

Man visko jau per daug. Esu toks žmogus, kuris mėgsta įvairius (ypač naujus ir dar negirdėtus) dalykus ir veiklumą, aš tiesiog dievinu fainus renginius ir dalyvavimą juose, bet dabar jaučiu, kad man visko jau per daug.

Gal čia tik maža nevilties kibirkštėlė, kuri kilo iš diiiiidelio nuovargio (kiekviena diena mokykloje - kova dėl būvio nuo pusės devynių ryto iki penktos vakaro), gal mano trečiadieniai visad tokie būna, nes po jų laukia sunkūs ketvirtadieniai su anglų kalbėjimais, bet jaučiuosi tikrai nekaip. Ir kodėl viskas susidėjo į lapkričio mėnesį?.. Mokyklos laikraštis, NaNoWriMo, Lūšis IV, Nepatogus kinas ir šiaip visokie renginiai tomis pačiomis dienomis kaip ir daugelis kitų renginių! Visur juk nespėsi, nepersiplėši ir keturiose vietose vienu metu nebūsi. O gaila.

Norėčiau... norėčiau turėti daugiau laiko! Paroje. Kokiomis penkiomis valandomis daugiau. Arba iš vis galėtų laiko nebūti. Tada niekas taip grėsmingai netekėtų, nekeltų panikos, nes nebūtų deadlainų ir viskas įgautų kitą visai kitokią prasmę.

Kaip atrodo pasaulis be laiko?

Juk laikas reliatyvi sąvoka.

Gal jo iš tiesų nėra?

Vėl jūsų,
Vėl Aušrinė

P.S. Ech... kažkaip gera. Nors jaučiu milžinišką nuovargį ir stengiuosi nestresuodama pabaigti visus drbus mokyklai, bet jaučiu, kad viskas yra gerai. Geras jausmas. Ramybė. Ir meilė.

P.P.S. Kartais suvokiu, kad jėgų man suteikia meilė. Po to pamatau, kad taip tikrai ir yra.