6b (sapnas 06-04)

Tai buvo Lenkija, esu beveik įsitikinusi.
Kitą vertus nežinau, gal ir kokia kita paslaptinga šalis.
Nesvarbu. Argi?
Mes stovėjome laukuose, lyg smėlio pustomuose, mažai kas buvo matyti.
O po to atsidūrėme stotyje. Traukinių. Ne, keisti kažkokie. Ne ten. Metro. Lenkijoje juk yra metro?
Ta šlykšti, daugelio nekenčiama pavaduotoja sovietinio garbiniavimo plaukais gynė mus visus pirmyn, į šoną, tiesiai, paskui prie bėgių, o tie bėgiai man visai neatrodė kaip metro bėgiai, jais veikiau važinėja tramvajai - žinau, nes pastarųjų keliai man niekuomet nežinomi, aš pamirštu žvalgytis, ar koks neatvažiuoja, ir dar niekada nežinau, kur tiksliai stovėti, kad liktum su visomis kojomis bei rankomis.
Ir vis tik tai buvo metro.
Kažkokia sumaištis.
Mūsų - daug, mes - lietuviai, gimnazistai, bet jaučiamės kaip maži mokinukai.
Nežinom, kur ir kada lipti, kaip ir ką daryti, vangiai klausom šviesiai garbiniuotos ponios įkyriu balsu.
Atvažiuoja.
Net nepajuntu, kaip visi subėgam vidun. Tiesa, net nežinau, ar visi.
Viduje bėgame tolyn, einam greitai per plačias arkas ir aš eilinį kartą sutrinku negalėdama nusakyti savo buvimo vietos - tai kas gi čia? Metro? Rūmai? Salė?
Ūmai suprantu, kad kažkur palikau kuprinę. Greičiausiai toje sumaištyje, belaukiant įlipimo akimirkos, pavargus pečiams.
Apsigręžiu, išaiškinu taĩ įkyriajai, sovietmečiu dvelkiančiai dokumentų žiurkei.
Ji įtariai mane nužiūri.
Labai akylai, turėčiau pasakyti.
Ir neišleisdama manęs iš akių, paleidžia. Sako, kad greit grįžčiau.
Aš skubu.
Braunuosi atgal, nors nežinau, kur einu, nes vis tik mes jau pajudėjom, pradinėje stotyje išlipti neįmanoma, bet kažkokiu būdu tenai vis tiek atsiduriu. Beeidama tolyn pakrutinu pečius ir suvokiu, kad kuprinė visą laiką buvo ant mano pečių.
Traukinio nebėra.
Dar prisimenu geriausios draugės nerūpestingą šypseną ir juoką, kaip ji sukikeno ir prasitarė, kad palauks manęs.
Velniava, neprisimenu, kuris numeris, kuris peronas; kuri gi raidė? Nusprendžiu, kad tai bus 4b. Lyg ir tas. Turėtų būti.
Laukiu.
Kažkur blaškausi, apima bloga nuojauta, pradedu galvoti apie visus tuos žmones, išsiųstus pirmuoju reisu. Kur juos veža? Kodėl lydintieji tokie... įtartini? Prisimenu garbiniuotąją ponią ir susiraukiu. Pradedu mindžikuoti, vėliau patraukiu kažkur, į pakraštį.
Laukiu ilgai. Per daug ilgai.
Eidama pro kažkurias duris išgirstu lietuviškus žodžius. Žinau, kad tame nieko netikėto nėra, žinau, kad tai galėtų būti maniškiai, žinau, kad galėtų būti ir visai svetimi žmonės - čia juk Lenkija, ko aš tikiuosi? Bet mane tai nustebina. Maloniai.
Išreiškiu savo nustebimą atsisukusi į tas dvi geros nuotaikos moteris. Mes pasišnekučiuojame, kažką pasitariame, bandau kažką išsiaiškinti dėl savos pozicijos - nors nežinau kelionės tikslo, bet galgi tai kaip nors susiję su mumis, lietuviais, ir šios dvi moterys tatai žinos.
Deja.
Aplanko vis blogesnė nuojauta. Aš nežinau, tikrai nežinau, kur juos visus išvežė. Ką su jais darys. Kas vyksta?
Atvažiuoja.
Slenku kaip mirtis lėtai. Laikas kažkoks sąlyginis, beveik apčiuopiamas. Bet atsiduriu viduje ir susitinku veidmainišką klasiokę. Mes sutariame. Iš mano pusės. Nežinau, kaip ten iš jos. Bet viena kitos matymu apsidžiaugiame.
Viskas tvarkoje.
Sėdim, kalbamės, tylim. Ji irgi nieko nežino. Na, bet mes bent jau dvi.
Važiavom ne ten. Kažkur išlipom, kas toliau vyko, nežinau.
Po kiek laiko į galvą tvokstelėjo aiškus supratimas, kad tuo traukiniu, tuo visu traukiniu, kurio viduje kažkodėl buvo arkų, tuo lietuvių traukiniu juos visus vežė toli, labai toli. Nežinau, kur tiksliai, nežinau, ką darė, kur išlipo. Bet jei išlipus iš traukinio dar nebuvo taip toli, tai po to, kas sekė toliau, jie atsidūrė toliausiai iš visų tolių, kuriuose tik galėtų pabuvoti žmogus.
Gal ir gerai, kad ne ten įlipom.
Girdėjau, kažkas sakė, kad tai buvo 6b.
Girdėjau geriausios draugės juoką.