2017 m. rugpjūčio 6 d., sekmadienis

.Nelaku; per mažai vaizduotės.

Vakar nusigėriau.
Ir parašiau laišką.
Kažkam, nė nežinau kam, bet myliu, laiške aš jį myliu.
O gal ją, kas ten žino?
Šiais laikais rožines kojines nešioja visi.
Netgi katinai.
Vakar nusilakiau.
Pusiau.
Saldus.
Užteko vos gurkšnio.
Aš tau sakau, gal ir gerai.
Gal ir gerai, kad nebegalėsiu.
Man buvo liūdna, kad nemyli, todėl parašiau laišką, kad myliu.
Ne, laiško nerašiau. Aš šiaip išliejau meilę.
Kaip rašalą.
Ant stalo.
Sutepto skausmingai tyromis it kalnų upeliai ašaromis.
Jis permirkęs.
Skęsta.
Ir tu jame.
O aš geriu.
Laku. Lakų pamintyjimą. Ir lekiu.
Kur akys mato.
Sapnais.
Nes man taip reikia.
Nes myliu. Juk sakiau, kad myliu.
O jūs tikit.
Nes žmonės bijo kalbėti apie meilę; kaip apie kokius raupus.
Eh, bet tik senais laikais.
Dabar žmonės išvis bijo. Kalbėtis.
Kaip baisu.
O aš laku...
Net katė nuo manęs nusisuko.
Ir suvalgė.
Tai, kas nukrito.
Iš mano širdies.
Skauda.

1 komentaras: