2017 m. kovo 9 d., ketvirtadienis

Tvermės dėsnis

Aš buvau nuogas ir nejaučiau skirtumo tarp to, jeigu būčiau buvus nuoga. Aš liečiau savo kūną ir jis virpėjo lygiai tokia pačia erdve. Bangavo, nubangavo, susiliejo (į ir su visuma). Kaip įdomu: aš – vienis, nesvarbu kas bebūčiau, kol tatai suvokiu. Saulė pakyla ir jos spinduliai nušviečia mane – jaučiu šilumą ir gyvybę. Pasidaro gera. Prisilietus šalia mylimosios. Jis man apglėbia liemenį, perbraukia delnu per skruostą. Ji mane myli, pasitrina nosimi. Aš tiesiu savo rankas į ją, norėdamas apkabinti, įsiskverbti, susilieti. Aš šypsausi ir priglaudžiu jį prie krūtinės. Ji paliečia mano plaukus ir mane nutvilko it elektra. Jis krūpteli ir žiūri į mane: kokios gražios... Jos akys. Odos artumas, begalinis šiltumas, verčia pašėlti visas kūno ląsteles, bet tik akimirksnį – ir joms pasidaro gera. Tobulai nedalomai gera.

Patyrėme neapsakomą lengvumą:
galėjome pereiti vienas į kitą,
susilieti.
O kai šitai padarėm,
staiga buvom išjungti.* 

*Marcelijus Martinaitis „K. B. Margaritai apie virtualią tikrovę“

2 komentarai: