2017 m. birželio 7 d., trečiadienis

Nenumaldomai, bet gal vėliau

Beeinant namo iš baseino ką tik nulytu ir vis dar tebelyjamu takeliu, bemaž toliau plaukiant gaiviu oru per savą egzistenciją, į mano mažytę sąmonę tvokstelėjo nenumaldomas troškimas - būti gera motina. Niekada iki šiol nebuvau taip aiškiai suvokusi, jog noriu turėti dukrą, būtinai ir dukrą - nesvarbu, kiek bebūtų sūnų -, su kuria galėčiau sukurti ypatingą ryšį.
Nemeluosiu, žinau ir šito troškimo ištakas. Esu idealistė ne todėl, kad mačiau idealų pavyzdį šeimoje; priešingai. Trokštu savo vaikams suteikti tokią neįtikėtinai nuostabią gerovę, tą puikų šeimos jausmą ir duoti jiems tai, ką galima geriausia duoti vaikams - vientisą, mylinčią šeimą (tad vieno iš tėvų tam neužtenka!!), kurios pati turėti negalėjau dėl labai paprasto, bet nenuginčijamo fakto - tėvų skyrybų. Žinau, kad gyvenimas labai nenuspėjamas, jis nuolatos pakiša koją, o po to tiesia ranką; nenumatysiu to, kas bus. Bet tai, ko man itin trūko vaikystėje, skatina atidžiau elgtis dabar, esant faktiškai suaugimo būsenoje. Atsirado vienas labai svarbus kriterijus - suradus  žmogų labai gerai įsitikinti, kad tai tikrai TAS žmogus. Kitu atveju mano troškimas neturės pagrindo.
Vargu, ar šioje pakankamai liberalioje visuomenėje atsiranda daug pareigų kankinių, kaip kokia mamatė Šatrijos Raganos "Sename dvare". Vertybės kiek kitokios. Asmeninė laisvė ir laimė dažnu atveju lemia daugiau, nei bendra gerovė. Ir aš pati greičiausiai šio vertybių testo neišlaikyčiau, nes juk esu lygiai tokių pačių pažiūrų, esu dar viena šios keistos kartos atstovė, esu dar viena būtybė, trokštanti individualumo, laisvės ir laimės tuo pačiu metu. Laimės kitiems, bet laimės ir sau. Čia galbūt panašiai kaip su meile? Kitus gali mylėti tada, kai gali mylėti save? Tik tuomet ta tavo meilė bus šviesi, tikra. Tik tada kiti žmonės ją jaus ir galbūt net spinduliuos atgal. Gal. Nežinau. Bet atrodo, kad einu teisingu keliu. Teisingu savo atžvilgiu - nes juk blogų kelių nėra, yra tik tokie, kurie tau netinka, tokie, kuriais eidamas nepasieksi to, ko trokšti.
Prie begalės kitų savo norų, jaučiu virpantį troškimą sukurti gražią šeimą. Tokią, kurioje gera. Ir ne tik tos šeimos nariams, bet ir kitiems, kad mūsų namai būtų atviri žmonėms! Noriu, ir žinau, kad tai priklauso nuo manęs. Tą aš galiu padaryti. Tą aš galiu sukurti. Tą galiu pakeisti. Šeima - valstybės pagrindas. Kurdamas teisingą šeimą, kuri geresnę valstybę. Taip, man tai labai tinka. Taip, noriu dukros. Sūnaus irgi.
Bet kada nors, vėliau.
O čia A. Diurerio motina (prisimenant laikus, kai per dailės istorijos pamokas analizuodavom kūrinius); įstrigo, nors tu ką. Ypač faktas, jog į skirtingas puses žiūrinčios akys kuria aliuziją į tos moters dvasingumą, nes ji tokiu būdu žiūri į save, yra susikoncentravusi, rimta, gili. Tiesa, pats portreto pateikimas mus visus labai nustebino - juk ši motina pavaizduota itin neestetiškai! Bet būtent to Diureris ir norėjo. Vis tik sukelia tam tikras emocijas. Kad ir pasibjaurėjimą. Įdomu tai, kad kai įsigilini ir kiek paanalizuoji visas dedamąsias dalis, šis portretas pasidaro savotiškai mielas. Lyg siųstų žinią - "netobula, bet mano mama!"

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą