2014 m. lapkričio 24 d., pirmadienis

Pusiausvyra

Pusiausvyra - kai kažkas svyra (mano gyvenimas?..), bet tik pusiau.

Tokie rytai kaip šis galėtų būti amžinai... Na, gal ne visai amžinai - juk ir pati amžinybė neamžina. Bet taip gera ir ramu, kad jaučiuosi kaip koks indų jogas, kiauras dienas praleidžiantis ramybėje, medituojant arba gėrintis aplinka ir pačiu savimi. Seniai besijaučiau taip gerai, kaip dabar.

Bet kas gi pasikeitė?

Žinau du pačius geriausius būdus pusiausvyrai ir jėgoms atgauti - tai tyla ir gamta.

Šiuo metu gyvenu tyloje. Net pačiai keista: dažniausiai mano pirmadieniai būna pakankamai triukšmingi, kad išbalansuotų harmoniją, o be to, kiekvieną pirmadienį pamatau ir pasilabinu bent su vienu iš dviejų su manimim gyvenančių žmonių. (Nors greičiau jie su manimi gyvena, ne aš su jais). Tačiau šiandien viskas kitaip. Namuose - nė gyvos dvasios. Galvoje - ramus ramus, gal tik truputį sudrumstas, vanduo. Širdyje - ramybė ir pusiausvyra. Vienatvė ir tyla tikrai gydo.

Ko gero, prie to prisidėjo ir maloni, raudonai žandukus bei nosį nuspalvinusi, vakarykštė išvyka į gamtą. Kiekvieną kartą pabuvusi gamtoje - net jei būnu joje prieš savo valią, kas nutinka labai retai, bet nutinka - pasijuntu taip, lyg būčiau nuostabusis saulės dievo Ra paukštis feniksas: vis sudegu ir vėl atgimstu... Iš naujo. Ir iš naujo. Tokio jausmo technika, kad ir kokia pažengusi būtų, ir naujosios technologijos niekad nesugebės suteikti. Tik gamtoje galiu pilnai suprasti save, pajusti, ko aš noriu ir kas esu. Va esminiai dalykai, dėl kurių esu tokia priklausoma nuo miškų, pievų, laukų, gėlių, pušų ir kitos gyvybės... Va kodėl vadinu save gamtos vaiku.

Vargu, ar kada nors šie du būdai pasikeis. Jie mane lydi visą gyvenimą, tik juose įžvelgiu tobulumą ir amžiną palaimą. Šias savybes galima įžvelgti ir kituose dalykuose, tačiau... jie neturi tokios galios. Jie nėra tokie gyvi, kaip gamta. Ir tokie trapūs, kaip tyla. Tiesiog nėra ir niekada nebus.

Atsigavau. Tiek dėl tylos, tiek dėl gamtos, tiek dėl minčių išliejimo.
Šis mėnuo velniškai įtemptas.

Noriu pagaliau aplankyti kalnus. Alpių, Himalajų, Andų - nesvarbu...

Myliu,
Aušrinė

2 komentarai:

  1. Pasakysiu kuo gamta žavi mane: tai vienintelis likęs tikras dalykas mūsų pasaulyje. Pastatai ir asfaltas tyli, o gamta kalba, šaukia, rėkia, šnabžda ir murma.
    Kaip visada puikiai Tu! :33

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Tikrumas - labai neapibrėžta savoka, bet sutinku su Tavimi, nes pamenu, kai vasarą apie visą tai rašiau :)) Ir taip pat skirsčiau daiktus į "tikrus" ir "dirbtinius".
      Oh, ačiū, Akvilyt!!! (hug)

      Panaikinti