2014 m. spalio 11 d., šeštadienis

Geriausi gyvenime dalykai dažniausiai nutinka tada, kada mes mažiausiai to tikimės

arba

Galimybės pačios ateina pas mus, tik ne visada mes jas priimame


 Tą vakarą nuostabi juodaplaukė mergina žaidė su savo amžinai susivėlusiais plaukais ir stebėjo užmerktas nežymiai judančias jos žmogaus akis. Švelnumas ir tyruma viliojo, jos žmogaus sapnas ramino, bet ji kažkodėl nesijautė saugi. Ją kažkas neramino.
 "Kas būtų jei...?",- net nepastebėjo, kaip pradėjo savęs klausinėti. "Kodėl viskas yra taip, kaip yra?" Gyvenimas beprotiškai keistas. Jis vingiuoja ir teka tiesiai tuo pačiu, lyg egzistuotų ne tik DABAR, bet ir kažkur kitur, ne šiuo metu; jis toks nenuspėjamas, kad kartais net negali suprasti to, kas ir taip akivaizdu. Gyvenimas, likimas, žmogus - trys paslaptingi žodžiai, kuriuos atskirti nevalia. Jie eina išvien, kartais mes tai užmirštame. Kartais sakome, jog netikime likimu. Arba kad egzistuojame, o ne gyvename. Arba dar blogiau... sakome, kad kitas žmogus nėra žmogus, taip ir patys kuriam laikui tapdami NEžmonėmis. Bet galiausiai tenka suprasti, kad tai tėra tik žodžiai, ir niekas šių trijų dalykų pakeisti negali. Yra kaip yra. Pasaulis paslaptingas. Ne viską mes turime žinoti.
 Mergina ir toliau svaičiojo apie gyvenimą, prisiminė daugybę savo gyvenimo akimirkų, bet tuomet, lyg netyčia prisiminusi, į ką žiūri, tyliai sušnibždėjo:
-Kas ir kur aš dabar būčiau, jei nebūčiau sutikusi jo?
 Ji pajuto malonų jausmą, šiurpuliukus, lyg silpna elektros srovele perėjusius per nugarą, kojas ir rankas. Pasaulis aplinkui apsivertė, nusidažė ryškiausiomis spalvomis, atgimė, o ji, nors vis dar žiūrėjo į vieną (du) tašką (taškus), ėmė regėti nuostabius vaizdus: save, prieš daugelį metų besvarstančią, vykti atostogų į pajūri ar ne; , tą akimirką, kai jų žvilgsniai susitiko; tą šypseną ir juoką, kuriuos dabar ji mato kiekvieną dieną; naktis, praleistas (kartu su juo) prieblandoje gurkšnojant arbatą; nebylius prisipažinimus; laimingą bei lemtingą atsisveikinimą ir laiškus, kurie viską surišo; galiausiai abu, beribiame džiaugsme gulinčius šalia vienas kito. "Tai turi būti lemtis. Viskas nutiko taip, kaip turėjo nutikti. Mes ten buvom tuo pačiu metu ne šiaip sau. Kažkas su mumis žaidžia. Bet taip turi būti. Aš jį myliu."
 Grįžusi į šį pasaulį ji pamatė akis. Atmerktas, gilia aistra pulsuojančias akis.
 Niekas nevyksta šiaip sau. Kartais mes nusprendžiame vienaip ir po to susimąstom, kas būtų buvę, jei būtume pasirinkę kitaip. Bet "jeigu būtų..." tėra kitos galimybės, kurios iškeltų tą patį klausimą, kuris neramina mus šiuo metu. Viskas yra taip, kaip turi būti. Mes renkamės. Mes mylim. Mes gyvenam.
~Aušrinė

2 komentarai:

  1. Skaitau trečią kartą ir negaliu atsigrožėti.
    Jėtau, kiek tiesos čia ir kaip viskas nuostabiai pateikta...
    Lekiu skaityt ir ketvirtą kartelį!

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. O dievų dievai, Rugile!
      Kaip Tu mane lepini! Tiesiog nebeturiu kaip išsakyti, kiek daug man reiškia tokie atsiliepimai, bet žinok, jog Tu vėl kaip koks saulės spindulėlis nušvietei mano kelią.

      Panaikinti