Nebyli išpažintis

Kartais aš esu arogantiška.

Kartais būnu pasipūtusi. Galvoju, kad tai, ką sukūriau čia, interneto platybėse, yra taip gerai ir taip nuostabu, kad nebereikia, nebėra ko daugiau šioje srityje siekti.

Tačiau... Tai trunka neilgai. Užtenka perskaityti kelis paskutinius įrašus, peržiūrėti statistikas ar apsilankyti iš tiesų genialiame tinklaraštyje ir man viskas pasidaro aišku.

Kartais aš būnu aukštai. Tiesiog pakylu į orą mintimis, jausmais, įsivaizduojamu kūnu. Taip būna po Jūsų įvertinimų, po vis augančio sekėjų bei peržiūrų skaičiaus, taip būna, kai viskas sparčiai pradeda judėti į priekį. Bet kuo toliau, tuo mažiau dėmesio į visa tai kreipiu.

Pačioje pradžioje, kai neturėjau nieko, kai buvau tik dar viena maža mergaitė, sukūrusi savo tinklaraštį lyg kokį prieglobstį nuo visokio blogio, kuris gali tykoti už kiekvieno kampo, buvau visiškai laiminga, kad turiu savo erdvę, savo pasaulėlį ir tiesiog galiu rašyti. Mačiau tuos vos vos didėjančius skaičiukus po užrašu "Statistika" ir nekreipiau į juos jokio dėmesio. Ne apsilankymų skaičius, ne skaičiai man rūpėjo, o žodžiai, kuriuos rašiau.

Tik vėliau, vystantis idėjoms, augant ambicijoms bei tikslams pradėjau visu tuo rūpintis. Pats svarbiausias dalykas man buvo ir vis dar yra rašymas, tačiau norėjosi ir dėmesio, nors trupinėlio šlovės...

Nemėgau reklamų, kurias, kaip mačiau, kiti mėtydavo po įrašais kviesdami į savo kampelius, bet norėjau, kad žmonės atrastų ir manąjį, tad reklamuotis pradėjau ir aš. Minimaliai. Man buvo svarbu, kad į mano erdvę atvyktų kuo daugiau žmonių, kad jie taptų tais ištikimaisiais sekėjais ir kad skaitytų visus mano rašomus įrašus. Norėjau būti pastebėta.

Nesakau, kad tai yra labai blogai: rūpintis skaitytojais ir stengtis kurti tai, kas jiems patiktų visai nieko blogo. O ir noras atkreipti dėmesį nėra jau taip blogai. Bet dabar už viso to aš vis tiek įžvelgiu šlovės, garbės, didybės siekimą. O tai nėra gerai, juk sutinkat su manimi?

Ir žinot, ką, mieli skaitytojai? Dabar visi tie seniau kilę jausmai ir mintys pavirto tik paprastumu ir vieninteliu troškimu - aš trokštu nuoširdumo. Tik Jūsų šypsenų, gerų nuotaikų, šviesių galvų ir poilsio. Noriu, kad užsukę į manuosius laukus galėtumėte ramiai atispūsti, pailsėti ir susimąstyti apie tai, kas Jūsų visų gyvenimuose iš tiesų svarbu. Skaičiukai, statistikos ir visa kita man neberūpi. Dabar rūpinimasis skaitytojais iš dalies dėl skaičių, iš dalies dėl to, kad galėčiau jaustis garbingai (nes juk parašiau tai, kas visiems labai patiko), virto nuoširdžiu, tikru rūpinimusi. Nors ką aš čia, juk ne dabar taip atsitiko. Aš tik dabar tai suvokiau.

Šis troškimas Aguonų laukuose tvyro jau kurį laiką... Gal metus, gal ilgiau. (Nors galiu Jums išduoti: jis čia buvo visą laiką, tiesiog kai kuriais momentais labiau norėdavau dėmesio ir populiarumo). Nebėra pasipūtimo ir arogancijos. Žinau, kad man dar reikės daug padaryti, jei noriu nusipelnyti gero vardo, pagarbos ir visų kitų šaunių dalykų. Bet man tai nerūpi. Nesiekiu tapti garsiausia, įžymiausia, keisčiausia, sąmoningiausia, galų gale - geriausia iš visų. Aš tik trokštu padėti žmonių širdyse uždegti meilę (visai taip, kaip po truputį kuriu savąją) ir tobulėti (vėl egoizmas, a?). Tobulėti sau, tobulėti kitiems. Taip, kad būtų gerai ne tik man, o ir aplink mane esantiems.

Su laime bei meile ateina ir sėkmė. Tada, kai jos jau nebereikia. Kai radai, kas Tau yra daug svarbiau.

Taip... Būtent tai ir norėjau Jums (o gal sau?) pasakyti.

Nenustokit džiaugtis,
Aušrinė