2015 m. sausio 22 d., ketvirtadienis

Mano siela liūdi

Šiandien mačiau daug akių.

Pačių įvairiausių, pačių giliausių, pačių pažįstamiausių... Tiek daug jūrų, miškų, vėtrų, kalnų, dykumų. Daugybė. Jos visos žvelgė į manąsias ir taip įdėmiai tyrinėjo kiekvieną melsvai žalią įdubėlę kaip ir manosios bandė įžiūrėti jųjų paslaptis. Pamačiau daug sielų. Daug istorijų. Daug gyvenimų. Buvo gražu.

Bet taip būna retai. Galbūt todėl, kad sielas geriausiai sekasi matyti tada, kai liūdna ir tau, ir tam žmogui, į kurį žiūri. Man buvo liūdna. Galvoje - nieko stebėtino - dūzgė visas minčių avilys, jis vis aiškinosi įvairias tiesas, kūrė naujus įvairiems gyvenimo aspektams pritaikomus planus, o tuo tarpu širdis liūdėjo. Kalta mokykla, ar mano besiplečiantis lyg koks maras nemokšumas? Juk aš esu PUIKI mokinė. Kodėl pastaruoju metu vis gyvenu kažkur ne čia, kažkur toli toli?.. Juk tai, kas man buvo svarbiausia, paleidau. Visa tai jau išskleidė savo angeliškai baltus sparnus ir išskrido... Ak, taip. Išskrido. O aš vejuosi. Na, žinoma. Štai viskas ir išaiškėjo...

Na, bet man buvo liūdna. O kai man liūdna, aš dar labiau įsigilinu į kitus, nepažįstamus žmones. Ir taip turiu keistą pomėgi įvairaus plauko žmogelius stebėti, vertinti, susidaryti tam tikrą nuomonę (lyg būčiau kokia detektyvė, moteriškoji Šerloko Holmso versija), bet ši keistenybė paūmėja griūvant kuriai nors svarbiai mano gyvenimo daliai. Tik šį kartą viskas buvo kitaip... Ne tik aš stebėjau žmones. Jie taip pat stebėjo mane.

Tos jūros gilumo akys, į kurias stebeilijau, rodos, visą amžinybę, buvo aiškiai įbestos į mane. Viena su puse sekundės - tiek užtenka, kad suprastum radęs panašią sielą. Po velnių, šiandien jų radau per daug. Galbūt tai atsakas į tai, jog paleidau ne tik panašią, bet ir manajai priklausančią sielą? Ieškau, kuo galėčiau ją pakeisti... Bet vietoje to randu tik daug panašių, be proto pažįstamų gyvenimų.

Kai kurie iš jų mane vertė jaustis prieštaringai - pilki, neišvaizdūs, bet besišypsantys lęšiukai sukėlė panieką ir ramybę, juoką ir sumišimą. O ta besižavinti tigriškai ruda ugnis... Pamačiau ją tik paskutinę akimirką, prieš dar vienam sielos žmogučiui dingstant iš akiračio. Pora sidabru padabintų grožybių, kurios mane vis ne taip suprasdavo, o gal tik erzino. Šūsnis susidomėjusių gyvų žvilgsnių iš mažo apskritimo. Ach, tiek daug akių, tiek daug. Ir jos visos tokios unikalios, tokios fantastiškos. Ir kaip po visos šios dienos galėčiau pasakyti jog nesižaviu akimis?

Dar ir kaip žaviuosi. Tik... kodėl mano smegenys niekaip neatkuria JO akių, tikros spalvos, formos? Matau tik tiek, kad jos šypsosi, jos laimingos, jos žavisi...  Jos tyros. Bet jų pačių nematau. O taip norėčiau dar bent kartą į jas pažiūrėti... Ir pamatyti tą prie išprotėjimo arba nuoširdžios meilės - nelygu, kaip pažiūrėsi - vedančią sielą. Ji yra aš. Aš esu ji. Mes esam vienas. Nors mes ir po vieną.

Akys - sielos veidrodis. Mano siela šiuo metu liūdi. Vis dar.

Ir aš - pakerėta,
aš - Aušrinė

4 komentarai:

  1. net kvapą užgniaužė. dabar net nežinau, kaip ir kokiais žodžiais apsakyti, kaip labai man patiko. kartais net ir žodžiai nuvilia, Tau taip nebūna, Aušrine?

    tiesiog.. žinok, kad mano siela suprato Tavają. Jaučiau kiekvieną žodį, tiesiog... viskas taip skausmingai artima, atrodo, kad aprašinėtum mane.
    Ir aš kažkada, kai siela labai labai liūdėjo stebėjau žmonių ... akis. ir aš galvojau apie visa tai. ir aš nesugebėjau atsiminti JO akių, nors labiausiai už viską troškau. ir galvojau, kodėl ir kur teisybė, žvelgiau į jas tiek daug kartų, bet kodėl dabar negaliu atsiminti jų tikros spalvos, formos?

    man gera, kad Tu rašai... darai tai taip nuostabiai. " Galbūt todėl, kad sielas geriausiai sekasi matyti tada, kai liūdna ir tau, ir tam žmogui, į kurį žiūri. " - nuostabūs žodžiai. daugiau nei nuostabūs.
    žinau, patikėk, žinau, kad būna dienų , kai nepakeliamai sunku ištverti liūdesį, bet... Tu ištversi, aš žinau. Tavo siela labai stipri ir be galo graži.
    Sėkmės...

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Evelina,
      eilinį kartą mane be proto pradžiugini savo nuoširdumu. Tiesiog skaitau Tavo žodžius ir manyje užgimsta dar didesnis noras kurti, rašyti, svajoti ir toliau tobulėti! Tai yra taip NUOSTABU, visiškai. Ir žodžiai tikrai kartais nuvilia - šiuo metu net nežinau, kaip tinkamai viską parašyti, tiek daug manyje gerų jausmų verda! :)

      O dar taip gera, kad manieji žodžiai taip Tave palietė... Ačiū, kad tuo pasidalinai. Negaliu nesišypsoti skaitydama tokius telepatiškus panašumus :)) Ir Tau taip buvo, ir Tu taip galvojai - kokie žmonės visgi susiję!

      Ačiū Tau labai labai labai, apkabinu ir nepaleidžiu dar ilgai...

      P.S. Liūdesio man tverti nereikia. Tiesą sakant, man jis tobulai patinka. Retai kada liūdžiu - mano mintys dažniausiai šviesios (nors ir liūdint jos tokios gali būti), tad tokias akimirkas aš netgi savotiškai garbinu... Tuomet pajaučiu pasaulio didybę, gyvybės trapumą, kitus žmones, užslėptus jausmus ir viską pamatau kitomis akimis. Taip. Liūdesys man tikrai patinka. Ir vis tiek ačiū, kad taip palaikai.(:

      Panaikinti
  2. labai labai gražu!
    ir, tenka pripažinti, kad kartais jaučiuosi panašiai - kito žmogaus akyse randi kažką TOKIO, kas užgniaužia kvapą.
    :}

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Ačiū, Edita!
      Malonu, labai labai labai malonu, kad mano tekstuose atrandi šį tą pažįstamo :)) O tai, ką ten randi, ko gero, būna žvilgsnis? Toks žvilgsnis, kuris akimirksniu atveria visą sielos istoriją, jausmus ir parodo, jog mes visi panašūs, visi suiję, kad ir kiek bebambėtume, kad ir kokie skirtingi bemanytume esą...:)

      Panaikinti