Mano siela liūdi

Šiandien mačiau daug akių.

Pačių įvairiausių, pačių giliausių, pačių pažįstamiausių... Tiek daug jūrų, miškų, vėtrų, kalnų, dykumų. Daugybė. Jos visos žvelgė į manąsias ir taip įdėmiai tyrinėjo kiekvieną melsvai žalią įdubėlę kaip ir manosios bandė įžiūrėti jųjų paslaptis. Pamačiau daug sielų. Daug istorijų. Daug gyvenimų. Buvo gražu.

Bet taip būna retai. Galbūt todėl, kad sielas geriausiai sekasi matyti tada, kai liūdna ir tau, ir tam žmogui, į kurį žiūri. Man buvo liūdna. Galvoje - nieko stebėtino - dūzgė visas minčių avilys, jis vis aiškinosi įvairias tiesas, kūrė naujus įvairiems gyvenimo aspektams pritaikomus planus, o tuo tarpu širdis liūdėjo. Kalta mokykla, ar mano besiplečiantis lyg koks maras nemokšumas? Juk aš esu PUIKI mokinė. Kodėl pastaruoju metu vis gyvenu kažkur ne čia, kažkur toli toli?.. Juk tai, kas man buvo svarbiausia, paleidau. Visa tai jau išskleidė savo angeliškai baltus sparnus ir išskrido... Ak, taip. Išskrido. O aš vejuosi. Na, žinoma. Štai viskas ir išaiškėjo...

Na, bet man buvo liūdna. O kai man liūdna, aš dar labiau įsigilinu į kitus, nepažįstamus žmones. Ir taip turiu keistą pomėgi įvairaus plauko žmogelius stebėti, vertinti, susidaryti tam tikrą nuomonę (lyg būčiau kokia detektyvė, moteriškoji Šerloko Holmso versija), bet ši keistenybė paūmėja griūvant kuriai nors svarbiai mano gyvenimo daliai. Tik šį kartą viskas buvo kitaip... Ne tik aš stebėjau žmones. Jie taip pat stebėjo mane.

Tos jūros gilumo akys, į kurias stebeilijau, rodos, visą amžinybę, buvo aiškiai įbestos į mane. Viena su puse sekundės - tiek užtenka, kad suprastum radęs panašią sielą. Po velnių, šiandien jų radau per daug. Galbūt tai atsakas į tai, jog paleidau ne tik panašią, bet ir manajai priklausančią sielą? Ieškau, kuo galėčiau ją pakeisti... Bet vietoje to randu tik daug panašių, be proto pažįstamų gyvenimų.

Kai kurie iš jų mane vertė jaustis prieštaringai - pilki, neišvaizdūs, bet besišypsantys lęšiukai sukėlė panieką ir ramybę, juoką ir sumišimą. O ta besižavinti tigriškai ruda ugnis... Pamačiau ją tik paskutinę akimirką, prieš dar vienam sielos žmogučiui dingstant iš akiračio. Pora sidabru padabintų grožybių, kurios mane vis ne taip suprasdavo, o gal tik erzino. Šūsnis susidomėjusių gyvų žvilgsnių iš mažo apskritimo. Ach, tiek daug akių, tiek daug. Ir jos visos tokios unikalios, tokios fantastiškos. Ir kaip po visos šios dienos galėčiau pasakyti jog nesižaviu akimis?

Dar ir kaip žaviuosi. Tik... kodėl mano smegenys niekaip neatkuria JO akių, tikros spalvos, formos? Matau tik tiek, kad jos šypsosi, jos laimingos, jos žavisi...  Jos tyros. Bet jų pačių nematau. O taip norėčiau dar bent kartą į jas pažiūrėti... Ir pamatyti tą prie išprotėjimo arba nuoširdžios meilės - nelygu, kaip pažiūrėsi - vedančią sielą. Ji yra aš. Aš esu ji. Mes esam vienas. Nors mes ir po vieną.

Akys - sielos veidrodis. Mano siela šiuo metu liūdi. Vis dar.

Ir aš - pakerėta,
aš - Aušrinė