(kartais pavadinimo tiesiog nereikia)
Mano mielieji sportbačiai,atleiskit, kad leidau jums apdulkėti visą amžinybę gulint tame susmirdusiame tamsiame kampe, į kurį kyšteliu nosiuką tik kartą per metus, patikrinti, ar dar nepabėgot. Atleiskit ir už tai, kad po storu pilkšvų dulkių sluoksniu slepiasi tamsus juodžemis su viena kita kirmelyte, bebaigiančia pragraužti amortizatoriais apkrautą padą. Ketinau jus dar kartą užsidėti. Dar kartą palakstyti. Dar kartą padėti jums pasijusti naudingais ir mylimais. Bet kai kurie dalykai, kad ir kaip jų belauktumėme, kartais tiesiog neįvyksta. Aš jūsų neužsidėjau. Nebėgiojau. O jūsų aukštai pakeltos nosys subliuško ir dabar jau siekia žemę. Atleiskit man. Bet juk žmogui visada reikia kažkokios progos, kad pradėtų veikti... Sulauksim pavasario. Kartu. Ir tada...
Ai, velniop. Eikit šen, lėksim pasižmonėti.
Su meile ištikimiems batams,
Aušrinė
Privertei mane vėl prisiminti savo senus batukus, kuriuos aš išaugau ir, pamenu, rėkiau nesavu balsu ant savo pėdų, kad jos per greitai auga. Tie batukai buvo mano patys mylimiausi ir patogiausi, vadinau juos saulytėmis ir mylėjau labiau, nei kokį žmogų dabar. Keista, kai daiktai taip gali užkariauti širdį.
AtsakytiPanaikintiO tavo įrašas, kaip visada - gražus, šiltas, žaismingas. :-)
Oooch, kaip faina!!!! Jetau, aš irgi turėjau tokius batukus! :D Nebuvo jie labai išvaizdūs (nes pati dekoravau), bet man - patys geriausi.
PanaikintiAčiū, Dovilyt, labai super gera skaityti tokius žodžius :))
Ech, įrašas vėl labai patiko, kaip visada buvo šiltas ir nuoširdus.
AtsakytiPanaikintiLaukiu kito!
Ačiū, Rugile!!! :)
Panaikinti