2015 m. sausio 18 d., sekmadienis

Apie Jus

Kartais taip beprotiškai užsimanau pažinti kitus bendrakurėjus šiame magiškame tinklaraščių pasaulėlyje, kad net pradedu įsivaizduoti tai, ko, ko gero, iš tiesų nei nėra.


Matau Rugilę, sėdinčią prie pianino, laikančią rankas virš sniegiškai baltų klavišų, bet nedrįstančią jų įspausti, nes pasklisdami padriki garsai sugadintų nuostabią akimirką. Už jos nugaros tupi tas pats anglies juodumo katinas, su kuriuo maloniai šnekučiavosi Marcelė (Laura) - o, kaip turėtų būti smagu turėti tokį draugą, su kuriuo galima vykti į Vasarą net tada, kai už lango pūsto medžių kaulus geliantys speigai! Galiu lažintis, kad juodojo murklio draugas buvo tas rainys, kurį Edita pamatė skubėdama užsiimti savo mėgiamiausią vietelę autobuso gale. O štai toje stotelėje, kurioje išlipo daugiausia žmonių, regiu vyno butelį ir besitvardančią, vos lūpas judinančią Ernestą, kuri stengiasi neatrodyti keistai ir nepradėti pustuščiam žaliam cilindrui su siauru kakleliu pasakoti savo gyvenimo istorijos. Pažvelgiu kitam kampan - greta seniai matyta Simona bando išsiaiškinti gyvenimiškas tiesas kamantinėdama įvairius praeivius apie prostituciją ar šiaip dalykus, apie kuriuos retas kuris normaliomis sąlygomis susimąsto. Einu toliau, bėgu iš miesto ir betono apsupties. Nė nepastebiu, kaip mano akis apgaubia tobulai grėsmingas mėlis - tai tas beprotiškas vėjas žaidžia maudynes jūroje, kurioje siūbuoja maža mažulytė plunksnelė - ją sugauti atkakliai bando Gabija užtirpusiomis kojomis, kurių sąstingį galiu jausti ir aš, nors stoviu ant dar šilto smėlio. Kažkur visai šalia, kaip nutirpusias kojas pajuntu nesiliaujančią egzistenciją bei ramiai plaukiančias Akvilės mintis. Aš jas vejuosi. Bėgu paskui ir jos netolsta. Kai jau atrodo, jog į jas panirau, aplink mane suplazda besišypsantys įkvėpimo drugeliai, kuriuos švelnia ranka man pasiuntė Evelina - kelias akimirkas aš jai gėriuosi ir bandau prisiminti viską, ką iki šios akimirkos esu patyrusi. Dar kelios sekundės ir viskas išnyksta. Lieku tik aš ir tuščias, baltut baltutėlis kambarys. Ne, palaukit... Jis ne tuščias. Už manęs, visai šalia, stovi Ieva. Virš jos galvos - milžiniškas, įvairių genialių minčių prikimštas burbulas. Pasidaro kaip tai rimta, nors tuo pačiu ir smagu... Matau, kaip ant sienų ryškėja milžiniškomis raidėmis raitytos eilės - atpažįstu jas. Taip rašo kita, dar viena genialumo prikimšta Ieva. Raidės kaip ėriukai laksto po sienas ir staiga... nusišauna. Nagus čia prikišo Giedrius Gabrielius ir jo nepataisomai taiklios įžvalgos. Pažvelgiu į lubas - krinta lašai. Tai Akvilės ašaros, nuplaunančios didįjį sprogimą pajuodusiame kambaryje. Nieko nebelieka. Nei kambario, nei akinančio baltumo. Iš po neapčiuopiamos žemės lyg laibi, bet visą įmanomą stiprybę savyje talpinantys, pavasario daigeliai kalasi pirmieji puikūs Rositos sumanymai. Kartu su jais mano širdelėje įsiliepsnoja meilė, ji man primena visas nepakartojamas Hortenzijos istorijas... Regiu šypsenas veiduose tų, kuriuos kažkas kažkada mylėjo, tebemyli ir mylės, jie visi tokie tikri, tokie pažeidžiami, tokie nuostabūs. Jie - tai dovanos. Visi šie asmenys, tikri jie ar ne, turi tokius žmones, kuriems yra tokios pat dovanos, kaip kad aprašė Neringa. Net ir Aistės saldumynų pardavėja, kuri staugė visas savo neigiamas mintis į minkštą pūkuotą pagalvėlę, net ir ji turi tą pasakų personažą, kuriam be proto patinka. Tik ji vis dar skęsta milžiniškose ašarose, kuriose išryškėja pilki Kornelijos bandomųjų triušių siluetai...

Visi jūs - mano įkvėpimo šaltiniai, mokytojai, draugai, konkurentai, bendraminčiai ir kūrėjai. Jei nebūtų jūsų, turbūt niekad nebūčiau parašiusi tiek, kiek prirašliavojau į savo tinklaraštį per šiuos tris metus. Nebūčiau tiek daug išmokusi. Esu jums žiauriai dėkinga.

O dabar užmirškit, ką rašiau, ir eikit toliau kurti savo nepakartojamų šedevrų,
Aušrinė

14 komentarų:

  1. Atsakymai
    1. Laukiau Tavo reakcijos, Dovile, bet tikėjausi kažko kitokio! :D Ir Tu turėtum ten būti, tik niekam nesakyk...:)

      Panaikinti
    2. Ar tu tikėjaisi, jog pulsiu rėkt, kodėl manęs nėra? Nes aš taip ir norėjau daryt. ;-D
      Bet jei nepaminėjai, vadinas nepaminėjai, viskas gerai. ;-)

      P.S. Radau čia gerų blogų. Ačiū. :-P

      Panaikinti
    3. Būtent!! :D Na, bet gerai, kad gerai :> Tavo blog'as man irgi patinka, so everything's alright.

      Panaikinti
  2. Tikrai labai gražu, graži idėja. Lekiu visų tų šedevrų skaityti :)

    AtsakytiPanaikinti
  3. Net temperatūra nukrito kai perskaičiau. Rimtai. Gulėjau su trisdešimt septyniais ir laukiau kunigo, bet perskaičiau Tavo įrašą ir pasijutau kaip stebuklingo vaisto paragavus. Ačiū Tau! Tokio mielo dalyko dar kaip gyva nerėgejau.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Oi, Akvile, kaip plačiai išsišiepiau tai perskaičiusi! Aaa, kaip gera širdelei :)) Ir nieko man daugiau nebereikia... O Tu žiūrėk man, sveik! :D

      Panaikinti
  4. Vaje, kaip Tu čia originaliai ir mielai.
    Labai smagu matyti savo vardą tarp šių net per daug profesionalių tinklaraščių!

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Dėkui, Rugilyt :) O Tu čia esi todėl, kad mano akyse esi taip pat aukštai pakilusi kaip ir kiti minėtieji. Visi jūs nuostabūs!

      Panaikinti
  5. Vėlus vakaras jau ir seniai reikėjo eit miegot, bet sugalvojau blog'us dar paskaitinėt - lietuviškų skilty buvo du nauji įrašai. Nu ir tikrai pradėjus skaityt įrašą netikėjau rast savo vardą.. Aušrine, kaip aš gal kartais esu įkvėpimas tau - taip tu esi įkvėpimas man ^^

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Rosita, kaip šauniai čia išėjo! Vėl kartojuosi, bet man be proto be galo gera skaityti tokius žodžius ir žinoti, kad Tau ir visiems kitiems tai taip pat visa rūpi ir kad mes vieni kitiems tiek daug duodam! O dabar jau metas gulti :D

      Panaikinti
  6. Nezinau ka pasakyti, tiesiog... grazu! Miela! Ir nepaprastai orginalu!

    AtsakytiPanaikinti