...and A Happy New Year?

  Svajoklė sėdėjo ant minkštos žalios pagalvėlės, kuri slėpė medinių senų grindų šaltumą; jos žvilgsnis lengvai skverbėsi per melsvus atspindžius mėtantį stiklą. Buvo vėsu ir mažus lengvai susivėlusiais plaukais mergaitės pečius gaubė stora, raudonais bei baltais raštais puošta skraistė. Buvo tamsu, šaltame kambaryje nedegė jokia dirbtinė švieselė, tik mirgėjo bebaigianti užgesti maža vanile kvepiančios žvakės kibirkštėlė. Buvo tylu, visiškai tylu, jei neskaitysime kartais virš lubų prabėgančių pelių šnaresio. Ir vis tik mergaitė mėgavosi tuo, ką jaučia.
  Už lango krintančios snaigės, atrodo, skriejo ne ant šalto asfalto, o tiesiai į jos širdį ir, lengvai tirpdamos, šildė. Jos buvo didelės, gražių formų ir tokios baltos, kokių dar joks žmogus nėra regėjęs. Rudaplaukei tai be galo patiko. Tai ją ramino. Ir ji, pakerėta baltojo grožio, net nesuprato, kada jai pasidarė taip karšta, kada skraistė nuslydo ant švelniai rudos spalvos grindų ir pasiliko ten gulėti it koks didelis raudonais pūkais apibarstytas šuo.
  Ji nepastebėjo ir to momento, kai patalpa, kurioje ji alsavo savo būtimi, nušvito ryškia it saulė šviesa. Mergaitė nieko nebematė, jos mintys nuslydo toli toli, nors akys vis dar žvelgė į ramiai hiptonizuojantį, švelniai krintantį sniegą. Prieš keletą minučių gaiviai skleidusi vanilės kvapą žvakė jau kvepėjo tik lengvai smilkstančiu, užgesusiu knatu. Kambaryje pasklido degėsių kvapas, tačiau žaliaakė jautė ją glėbiantį kakavos, šokolado bei apelsinų skonį. Ji nieko nevalgė visą dieną, burnoje pradėjo rinktis seilės, tačiau kuo giliau ji kvėpavo skaniuoju oru, tuo sotesnė jautėsi.
  Galiausiai rudaplaukė išgirdo muziką. Tylią, harmoningai skambančių natų, gyvą muziką. Pianinas, arfa, jaukus skudučių šnypštimas... Ji vis garsėjo ir garsėjo. Tai buvo taip pažįstama, taip gražu ir nuostabu, kad mergaitė iš malonumo užsimerkė ir pradėjo švelniai linguoti. Kojos neklausė, ar joms leidžiama tai daryti, jos tik paėmė ir atsistojo, ėmė skrajoti po visą kambarį. Buvo gera, buvo jauku, buvo gražu.
  Oras vis dar kvepėjo skaniausiais žiemos kvapais, milijonai žvakučių vis dar švietė iš visų įmanomų kambario kampelių, muzika vis dar skambėjo lengvame ore ir šiluma vis dar gaubė visą mažosios kūną. Netikėtai malonią būseną perskrodė dvylika laikrodžio dūžių - vidurnaktis. Tačiau niekas neišnyko. Mergaitė ir toliau jautėsi taip pat, kaip prieš laikrodžio dūžius, kaip prieš Naujus Metus. Ji suprato, kad visa tai kilo iš jos širdies.

Ji - tai aš, tai Tu, tai mes visi. Tai nuostabi būsena. Tai mūsų dalis.
Viliuosi, jog visi esame tai nors kartą pajutę.

Jaukių jums metų,
Aušrinė

Komentarai

  1. viskas buvo taip: sėdėjau be nuotaikos prie fb ir pamačiau Tavo nuorodą į tinklaraštį su nauju įrašu. "kodėl gi ne?" - pagalvojau ir paspaudžiau nuorodą. nepasigailėjau, tikrai. Tavo nuoširdumas sugebėjo ištirpdyti visą mano keistą nuotaiką. ačiū Tau! :3
    dabar jau žinau, kur reikės eiti, kai lūpų kampučiai bus nusvirę žemyn. :3

    AtsakytiPanaikinti
  2. Taip nuoširdu, žavu ir nepaprasta!
    Ech... Ką čia ir bepasakysi.
    Tiesiog laukiu naujo įrašo, kada galėsiu vėl kvėpuoti dar negirdėtomis Tavo mintimis :)

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Ačiū, Rugile! Žinojimas, jog kažkas, bent vienas žmogus laukia mano įrašų, labai įkvepia ir toliau kurti :)

      Panaikinti

Rašyti komentarą