2013 m. rugsėjo 6 d., penktadienis

No school - bad for me >:

Taigi, dabar negaliu gerti pieno. Nieko čia baisaus, nes ir šiaip nelabai jį mėgstu, bet kad būtinai turėjau nusipirkti seniai valgytus dribsnius, kurie atrodo taip delicious. Ir juos valgyti BE pieno yra... ew.. Nebent su jogurtu, ką ir tenka daryti.
Ir kodėl gi man negalima gerti pieno? Buvau ligoninėj. Parą. Trečiadienį naktį atsibudau nuo pilvo skausmo. Pradžioje ignoravau maudimą ir bandžiau užmigti, bet po to skausmas priminė alkį, todėl nusprendžiau kažką suvalgyti. Virtuvėje buvo nemažai maisto, bet nieko nenorėjau, išskyrus morką, o morkos sunkiai virškinasi. Vis tiek ją suvalgiau ir nuėjau miegoti. Beet po keleto minučių pilvą dar labiau susuko, atsikėliau, nežinojau, kur dėtis, išpylė karštis. Pradėjo pykinti.. Pažadinau mamą ir pradėjau vemti.. Niekam nelinkiu taip vemti.. Apskritai tai toks blogas jausmas. Viską skauda, negera, silpna, nieko negali daryti, tik lauki kol vėl burnoje pradės kauptis sultys. Ir vėl vemi. Man akys užtemo, visai taip, kaip būna staigiai atsistojus, tik žymiai ilgiau. Ausyse spengė, galva sunki ir skaudanti. Tą valandą norėjau tik pabaigos. Visos tos nesąmonės pabaigos. O mama dar ant manęs pyko, padarė kažkokį marmalą, kurio negėriau, nes vien nuo minties apie valgymą ar gėrimą pykino. Tokiomis akimirkomis man labai reikia palaikymo. Reikia mamos. Užtenka, kad ji būtų šalia ir laikytų ranką ar panašiai. Pradžioje to neturėjau ir dėl to mano būklė buvo.. Siaubinga. Bet vėliau mama išsibudino ir viskas pasidarė geriau. Jaučiau palaikymą, dėl kurio man pasidarė geriau. Štai kas labai labai svarbu, kai žmogus negaluoja. Kito žmogaus palaikymas, rūpestis ir mintys, jog tu pasveiksi, kad viskas bus gerai. Taip ir būna.
Tada dar nuėjau miegoti ir užmigau, ryte tikėjausi eiti į mokyklą - gi antroji mokslo metų diena. Bet ryte viskas buvo taip pat... Vėmiau, negalavau. Ir labai norėjau į mokyklą. Ech. Teko pasilikti namie, mama irgi nėjo į darbą. Iki 12 taip prabuvau su pilvo skausmu, vėmimais, vaistais ir gulėjimu lovoje, o tada mama paskambino į vaikų kliniką. Atvažiavo greitoji, išvežė mane. Gydytoja buvo maloni ir turėjo gerų patarimų kitokiomis temomis, kurios man apskritai yra svarbios. Tad tikrai šauni gydytoja, tik kad man tuo metu ne tai rūpėjo (:
O ligoninėje teko pusvalandį laukti kol priims, apžiūrės. Ir tai labai labai blogai. Šitai yra toks didelis minusas. Belaukiant man buvo taip bloga... Vėl akyse juoda pasidarė ir panašiai. Kartojau žodžius "galėtų greičiau?.. na, kur jie?". Ir vis laukiau, kenčiau. Galiausiai apžiūrėjo ir nuvedė į stebėjimo palatą, kurią naujai atidarė. Ten vedami ligoniai gali pasilikti parą ir jei per tą laiką nepagerėja - paguldo į skyrių.
Iš tiesų pasitaikė labai nuostabi seselė. Rūpestinga, gera, šneki. Rūpinosi kaip močiutė savo anūku :) Bet man buvo taaaaip nuobodu. Iki vakaro gulėjau palatoje viena (o joje 6 lovos) su venoje įtaisytu kateteriu ir mano kraują skiedžiančia lašeline. Visą tą laiką šalia buvo mama. Ir visą dieną nieko nevalgiau. Todėl praėjus pilvo skausmui dėl tos priežasties, dėl kurios ir vėmiau, prasidėjo pilvo skausmas dėl alkio. Gavus leidimą valgyti mama nuvažiavo namo virti košės. Ir užtruko dvi valandas.. Taip ilgai. Paskutinį pusvalandį visiškai nerimavau, pakilo temperatūra (kuri ir taip jau buvo pakilusi). O dar mažą vaiką atvedė, tai kai jam jungė lašelinę jis taip verkė, šaukė mamą... Ir dėl to aš pradėjau varvinti ašaras, mat savo mamos irgi nemačiau, o ji taip ilgai negrįžo. Ir dar neturėjau sąskaitos paskambinti.
Bet kai ji pagaliau pasirodė, viskas pasidarė geriau, gavau maisto, žurnalą ir turėjau kam laikyti už rankos.
Dar vienas dalykas: visą tą laiką ligoninėje laukiau, kol sulašės skystis ir mane paleis namo. Nenorėjau ten nakvoti. Tačiau, sulašėjus pirmam buteliukui, prijungė kitą, o tas varvėjo gal 6, o gal 7 valandas. Iki 12 valandos nakties. Ir taip tikėjausi, kad po to jau galėsiu važiuoti namo... Deja. Gydytoja pasakė, kad turėsiu pasilikti. Kas mane labai suerzino. Taip norėjau namo!..
Žodžiu, išmiegojau, ryte baisiai skaudėjo ranką bei dar ilgai ir nuobodžiai laukiau, kol mane paleis. Bet jaučiausi jau pakankamai gerai, todėl padarė kraujo tyrimus ir sulaukus atsakymų - namo!! Valio!!

Štai kaip viskas buvo. Dar šiandien neėjau į mokyklą - taip liepė. Ir iš esmės gerai, nes dar suskausta pilvą, o be to - ėmė skaudėti gerklę. Taip žiauriai maudžia. O ligoninėj nuolat klausinėjo, ar neskauda gerklės, ar nesloguoju. Va tai tau ir skauda. Keista.
Taip ir nežinom, nuo ko čia viskas buvo. Ar nuo maisto, ar nuo kokio viruso, ar dar ko. Išrašė kažkokią skrandžio ligą.

O gal visa tai nuo streso - nauja mokykla, daug krūvio. Be to, aš esu labai labai jautri ir viską skaudžiai priimu, pergalvoju. Tai irgi veikia skrandį.
Niekam to nelinkiu. Nei blogiausiam priešui.

Būkit sveiki ir džiaukitės mokykla, ko aš negalėjau daryti ištisas tris dienas!
~Aušrinė :)
P.S. Dabar viskas gerai, aaa, jaučiuosi super duper happy!!^^

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą